Naujausios
Knygų etažerė
Kaip Puntukas tapo lakūnams skirtu paminklu
Išleista rašytojo Jono Dovydaičio dokumentinė apysaka „Atlanto nugalėtojai“. Ją skaitytojams siūlo Vilniuje sėkmingai gyvuojanti leidykla „Žuvėdra“. Šis leidinys pirmiausia skiriamas rašytojo jubiliejui. Liepos 12 dieną, per patį atostogų įkarštį, paminėtas rašytojo Jono Dovydaičio (1914-1983) gimimo šimtmetis. Ne tik rašytojo, bet ir lakūno, sklandytojo, žurnalisto, redaktoriaus, Kinematografininkų sąjungos nario. Apysaka primena ir kitą sukaktį – pernai minėtas Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio per Atlantą 80-metis.
Skiriama skulptoriui ir lakūnui
Nemažai knygininkų dokumentinę apysaką „Atlanto nugalėtojai“ jau yra skaitę. Ji parašyta 1966 metais, o 1983 metais pakartotas antrasis leidimas. Šį kartą knyga skiriama jaunesniam skaitytojui, kuris ankstesniųjų leidimų nematė.
Knygos dedikacijoje autorius rašo: skiriu skulptoriui Broniui Pundziui ir lakūnui Tomui Zaukai. Iš karto pagrindiniai akcentai nukreipiami į ne į patį legendinį skrydį, ne į lakūnų žūties aplinkybių analizę, ne į Kaune laukiančių žmonių minią. Knygos autoriui šįkart rūpi, kaip buvo įamžintas Stepono Dariaus ir Stasio Girėno atminimas. O tiksliau – kaip vokiečių okupacijos metais ant Puntuko prie Anykščių buvo iškalti lakūnų bareljefai ir kaip slėpti jų palaikai.
Knygos įžangoje 1983-aisiais metais Jonas Dovydaitis rašė: „Vienas pagrindinių apysakos prototipų – paminklo sukūrimo iniciatorius, civilinės aviacijos lakūnas Tomas Zauka. Jam talkininkavo skulptorius Bronius Pundzius, poetas Jonas Graičiūnas ir tūkstančiai kitų, aukomis parėmusių Puntuko paminklo statybą.“
Knygoje ryški detektyvinė intriga, kruopščiai surinkti ir įdomiai pateikti dokumentiniai faktai, ryškūs dokumentinės apysakos veikėjų paveikslai. Atminimo įamžinimo istorija tokia pat įdomi ir intriguojanti, kaip ir pats skrydis per Atlantą.
Tomas Zauka ir Kuršėnai
Į šią knygą noriu atkreipti kuršėniškių ir Kuršėnų krašto žmonių akis. Lakūnas Tomas Zauka paskutinius gyvenimo metus praleido Kuršėnuose. Čia, senosiose miesto kapinėse, netoli šulinio, ir palaidotas. Iš tolo matomas lakūno paminklas su simboline propelerio viršūne.
NKVD lakūną Tomą Zauką suėmė 1945 metais. Jis kalėjo koncentracijos stovykloje Pečioroje, Vorkutoje. 1953-aisiais grįžo į Lietuvą. Kadangi neturėjo teisės apsigyventi didesniuose miestuose, pasirinko Kuršėnus. Dirbo statybos organizacijose. Būdamas pensijoje, privačiuose namuose mūrijo krosnis, taip užsidirbdamas pinigų pragyventi.
1969 metais Panevėžyje pateko į automobilių avariją. Manoma, kad autoavarija galėjo būti inscenizuota.
Tomas Zauka mirė 1970 metų sausio 20 dieną. Sovietmečiu kapas du kartus (1978 ir 1984 m.) buvo išniekintas.
Minėdami Steponą Darių ir Stasį Girėną bei jų šlovingą skrydį, turėtume prisiminti ir Kuršėnų krašto žmogų Tomą Zauką. Apie jį plačiai rašoma minėtoje Jono Dovydaičio knygoje „Atlanto nugalėtojai“.
Laureato novelių knyga – apie rudenį
Dzūkui Romui Sadauskui šiemet, birželio mėnesį, už romaną „Gyvenimas prie vieškeluko“ Ušnėnuose (Kelmės rajonas) įteikta Žemaitės premija. Džiaugdamasis apdovanojimu prozininkas siūlo naują knygą – noveles „Rudens elegijos“, kurias išleido leidykla „Žuvėdra“.
Rašytojo ir dailininkės duetas
Knyga nauja, tačiau novelės kai kam gali būti skaitytos. Pirmąsyk jos publikuotos „Metų“ žurnale devyniasdešimtųjų metų pabaigoje. Tačiau šį kartą jos suskambės naujai, nes iliustruojamos dailininkės Gražinos Didelytės (1938-2007) iliustracijomis, kuri jas, tik perskaičiusi žurnale noveles, sukūrė. Ši knyga „Rudens elegijos“ – dviejų kūrėjų darbas.
Tiesa, keli Romo Sadausko ir Gražinos Didelytės dėl lėšų trūkumo kukliai išleistos knygos egzemplioriai buvo pasirodę ir anksčiau.
Knygos „Rudens elegijos“ įžangoje literatūros kritikas rašo: „Dabar, beveik po dviejų dešimtmečių, skaitytojui pristatomas šis gražus kūrybinio dueto darbas.“
Svarbi gamtos išmintis
Romas Sadauskas – puikus nedidelių novelių, kurios kartais priartėja prie miniatiūros, kartais – prie esė žanro, rašytojas. Taiklus žodis, spalvinga metafora, netikėtas minties posūkis, įsimintina detalė. Konkretus faktas, vaizdas pakylėtas iki apibendrinimo, iki filosofinio apmąstymo. Stebiesi autoriaus pastabumu, sugebėjimu įsiklausyti į gamtą ir žmogų.
Romo Sadausko mažosiose novelėse žmogus – gamtoje, ne tik ją stebintis ir jaučiantis, bet joje gyvenantis. Literatūros kritikai išskiria dvi R. Sadausko kūrybos temas – dėmesys paprastam žmogui ir jautrumas gamtai, medžiui. Ne kartą pats rašytojas yra pabrėžęs, kad jam labai svarbi gamtos išmintis. Jos daug ir novelių rinkinyje „Rudens elegijos“.
Parapijos jubiliejus paskatino prisiminti Kužių istoriją
Nauja knyga „Bažnytėlėn sukviečia varpai“ – tai Šiaulių rajono Kužių parapijos istorija nuo 1653 iki 2013 metų. Šis kraštotyros leidinys skirtas Kužių Švč. Mergelės Marijos gimimo bažnyčios 360 metų jubiliejui paminėti. Įdomiausia, kad istorinė medžiaga surinkta ir knyga parengta Kužių miestelio kraštotyrininkų jėgomis.
Bažnyčia įvykių sūkuryje
Kaip ir turi būti tokioje ilgą istorinį laiką apimančioje knygoje, daug faktų, biografijų, prisiminimų, liudijimų, istorinių ir šių dienų nuotraukų, schemų, dokumentų kopijų. Viso to, kas turi būti istorinės apžvalgos knygoje. Čia rasime tokius skyrius: „Bažnyčios“, „Kunigai“, „Visuomeninės organizacijos“, „Bažnyčia ir mokykla“, „Parapija ir parapijiečiai“. Iš įvairių šaltinių kruopščiai surankioti faktai, užrašyti prisiminimai, surinktos ir aprašytos nuotraukos.
Knygos įžangoje Kužių vidurinės mokyklos istorijos mokytoja metodininkė, kraštotyrininkė Violeta Laurutienė rašo: „Išanalizavę įvairius istorinius šaltinius, remdamiesi parapijiečių prisiminimais, šioje kraštotyros knygoje bandėme atskleisti Kužių bažnyčios istoriją ir jos svarbą visiems, besidomintiems šio krašto praeitimi“.
Iš tiesų Kužių bažnyčia visada buvo miestelio įvykių sūkuryje. Ji padėjo žmonėms įveikti negandas, sunkumus, sukilimus ir karus, ji vienijo kužiškius, juos auklėjo, mokė gyventi ir neužmiršti moralės normų, ji puoselėjo lietuvybę, kultūrą. Net ir sovietmečiu ignoruojama, apeinama, ji vis tiek išliko vienu iš svarbiausių čia gyvenančių žmonių institucijų.
Prisiminkime vien Pasaulio tautų teisuolio, kunigo Vlado Požėlos, kuris 1989-1997 metais čia klebonavo, veiklą. Daugelis kužiškių iki šiol jį prisimena kaip nuoširdų optimistą, ne vienam padėjusį įveikti skausmą, sielvartą.
„Branginkime kiekvieną žmogų“
Parapija – tai ne tik bažnyčia. Tai ir miestelis, mokykla, visuomeninės organizacijos, daugybė aktyvių žmonių, kuriems rūpi ir praeitis, ir dabartis, ir ateitis. Jų mintys, svarstymai, samprotavimai irgi sugulė į naująją knygą „Bažnytėlėn sukviečia varpai“. Rasime čia jau amžinybėn iškeliavusios poetės Jolantos Anglickaitės-Šleževičienės „Kužių dainą“ ir jos „Odę Kužiams“, kuri ir skirta 360-osioms Kužių bažnyčios metinėms paminėti.
Spausdinami Vytauto Atkočiūno, Reginos Slabienės, Eugenijos Jašinskienės eilėraščiai apie Kužius, Kužių parapijos Carito vadovės Bronės Zebleckienės pasakojimas apie šios organizacijos veiklą miestelyje, Kužių vidurinės mokyklos direktorės Romos Meinoriutės mintys apie mokyklos ir bažnyčios ryšius. Istorija, praeitis įsilieja į šiandieną, o šių dienų darbai, sumanymai nusitęsia į ateitį. Toks laiko kaitos dėsnis.
„Branginkime kiekvieną žmogų“ – savo „Odę Kužiams“ baigia Jolanta Šleževičienė. Knygos rengėjai tikriausiai išgirdo tą jos nuostatą, prašymą, o gal net priesaką. Su pagarba prisimenama labai daug žmonių, stengiamasi paminėti visus, kurie prisidėjo, kad miestelis gražėtų, kad čia visiems būtų malonu gyventi. Paminėti netgi tie, kurie bent maža auka prisidėjo prie šios knygos išleidimo. Leidinio leidybą rėmė ir Šiaulių rajono savivaldybė.
Susitelkimas prie knygos
Knyga – didelio būrio Kužių vidurinės mokyklos mokytojų, moksleivių, Kužių bibliotekos bibliotekininkės, miestelio gyventojų darbas. Ir tų, kurie prisiminė praeitį, pasakojo apie ją, ir tų, kurie užrašė prisiminimus, kurie vartė archyvų medžiagą, ieškojo dokumentų, kūrė knygos maketą, piešė viršelį. Gražus toks didelio būrio žmonių susitelkimas svarbiam darbui, savo laiko aukojimas, noras atskleisti tai, kas vis grimzta ir grimzta praeitin.
Leidinį sudarė Kužių vidurinės mokyklos mokytojos Violeta Laurutienė, Virginija Steponavičienė, mokinės, jaunosios kraštotyrininkės Vaida Kaupaitytė, Modesta Kvietkauskaitė, Marija Rusteikaitė, Viktorija Timinskaitė, Kužių miestelio bibliotekininkė Nijolė Viktoravičienė. Knygą redagavo Kužių vidurinės mokyklos mokytoja metodininkė Teresė Hokienė. Leidinį maketavo Kužių miestelio gyventoja Jurgita Vielavičienė ir Kužių vidurinės mokyklos mokinė Vaida Kaupaitytė.
Suvienijus daugelio žmonių jėgas ir radosi knyga, iš užmaršties prikelianti kai pagrindinius Kužių parapijos istorijos faktus.
Almanachas suvienija Šiaulių rajono literatus
Šiaulių rajono literatų asociacija išleido kolektyvinę poezijos ir prozos knygą „Blyksniai“. Margumynų margumynai ir autorių prasme, ir žanrų, ir tematikos, ir meninio braižo. Skirtingas autorių amžius, kūrybos patirtis, požiūris į kūrybą ir bendrai į literatūrą.
Patys literatai sako, kad jų knyga panaši į „margaspalvę pievą pavasarį“. Matyt, kitoks ir negali būti literatūrinis almanachas, kurio tikslas – parodyti literatų asociacijai priklausančių kūrėjų panoramą, stengiantis pastebėti net ir netvirtus kūrybinius daigelius.
Atminimui skirti puslapiai
Daugiau kaip dviejų šimtų puslapių knygoje nepašykštėta vietos jau amžinybėn iškeliavusiems kūrėjams. Beveik pusė knygos – jų kūrybai, prisiminimams apie juos, jų nuotraukoms. Čia sutiksime Justiną Žukinskaitę – Aristidą Kusaitę, Antaną Budzinską, Antaniną Ciūnienę, Kostą Gendvilą, Adomą Danilaitį ir Benediktą Lapeiką. Gražus nusilenkimas keliaujantiems po amžinybės pievas.
Kol knyga buvo leidžiama, mirtis pasiglemžė ir poetę iš Kužių Jolantą Anglickaitę-Šleževičienę. Jos kūrybai irgi skirta vietos.
Šioje atminimui skirtoje knygos dalyje norėjau rasti poetų Vandos Budrienės, Stasio Anglickio, Jono Reimerio, Juozo Ruzgio, Jono Dilpšos poezijos ir vieną, kitą žodį apie juos. Galbūt jie bus prisiminti kituose almanachuose, o gal vienas leidinys bus skirtas vien tiems kūrėjams, kurių jau nebėra tarp mūsų? Vertėtų pasvarstyti, kas kitas, jei ne plunksnos bičiuliai, padės gyvuoti jų kūrybai.
Prie literatūros durų
Kai pasineri į gausybę poezijos ir negausybę prozos, pradedi galvoti: tai džiaugtis dabar tuo visu gausumu ar imti vėzdą ir švaistytis? Abiem atvejais būsi teisus. Nemažai lėkštų, primityvių kūrinėlių, kurių autoriai jau daug metų stovi prie uždarytų literatūros durų ir prašosi įleidžiami. O kai kurie be užuolankų sako: mano eiliavimai – tai laisvalaikio užsiėmimas, kaip gėlių auginimas, siuvinėjimas ar mezgimas. Ir nekibkite prie manęs – man nereikia tų literatūros teorijų ir kūrybos profesionalumo.
Taip, eiliavimai, mėgėjiška kūryba – kaip laisvalaikio praleidimo forma, psichologinis nusiraminimo būdas, savotiška kūrybos terapija. Argi gali dėl to priekaištauti? Ir nepriekaištausiu. Tik truputį liūdna, kad tokių kūrinių daug ir vos vienas kitas autorius bando atverti literatūros duris.
Girdžiu klausimą: kodėl neminiu pavardžių? Paprasčiausiai, nenoriu įžeisti. Puiku, jei pats eiliuotojas supranta, ką jis rašo ir kokio lygio jo raštai. Bet liūdna matyti ir girdėti, kai paprasti bandymai eiliuoti laikomi literatūra.
Apie blyksnius „Blyksniuose“
Almanache „Blyksniai“ iš tiesų yra gražių kūrybinių blyksnių. Džiugina rami, neįmantri, lėtai plaukianti Antano Abako poezija, paslaptingi, neriantys į Šventojo rašto gelmes Angelės Kielienės eilėraščiai, Jolantos Anglickaitės-Šleževičienės epiškai laisva, paprastą pasakojimą primenanti kūryba, poezijos žodį gerai valdanti Skaistė Buivydienė.
Įdomūs Antaninos Ciūnienės, Antano Budzinsko, Angelės Mockuvienės, Irenos Šufinskienės, Rasos Paldavičiūtės prozos tekstai. Galbūt nepakenktų prozos žanruose išbandyti save ir kai kuriems eiliuotojams, kurie turi ką pasakyti, o eiliuota forma jiems nepaklūsta.
Tarmiško žodžio skambėjimas
Dar vienas gražus almanacho akcentas – tarmiški kūriniai. Aišku, visu grožiu jie suskamba garsiai skaitomi pačių autorių, tačiau įdomumo nepraranda ir užrašyti. Žinoma, galėtume diskutuoti dėl kai kurių tarminių formų ar jų užrašymo, tačiau šiuokart būsiu nuolaidus. Ne taip lengva tiksliai užrašyti (transkribuoti) kalbos garsus pagal tarimą. O literatų noras išsaugoti savo gimtąją tarmę ir ja kurti gražus. Ypač kai tarmės maišosi, niveliuojasi, nyksta.
Tarmiškus tekstus spausdina Valerija Aleksandravičienė, Stanislava Kryžauskienė, Nijolė Rapalienė, Dalia Galvydienė ir Julija Kerienė. Kai užsiklausai jų skaitomų tarminių eilėraščių, pamiršti visokias literatūrologines išmintis ir „aukštosios“ literatūros reikalavimus. Skambėjimas užburia.
Puslapį parengė Vytautas KIRKUTIS