
Naujausios
Algirdas Dankisas: „Prakeiktas užkeikimas – štai kas yra kūryba“
Mirusiems datos, sukaktys, skaičiai kalendoriuose nieko nebereiškia. Tie skaičiai svarbūs tik mums, kol dar vaikštome šia žeme ir kol mums lemta atlikti vieną iš svarbių misijų – prisiminti tuos, kurių nebėra. Praėjusių metų pabaigoje arba šių pradžioje būtume sveikinę labai puikų bičiulį, kolegą žurnalistą, „Atolankų“ autorių Algirdą Dankisą su 75-mečiu. Deja, vietoj sveikinimų – tik pluoštelis minčių apie jį ir jo kūrybos puslapiai. Ir dvi datos: 1942–2014.
Algirdas iš tiesų gimė ne sausio 2-ąją, kaip įrašyta dokumentuose, o lapkričio 26-ąją. Apie tai jis užsiminė viename laiške (rašytas 2012 metų sausio 3 dieną; čia ir toliau cituojami laiškai, rašyti žurnalistui ir rašytojui Vytautui Kirkučiui): „Septyniasdešimtąjį gimtadienį kukliai pažymėjau praeitų metų lapkričio 26-ąją. Kodėl? Mat mane krikštijo Kurtuvėnų bažnyčioje 1942 metais sausio 2-ąją. Tai ir gimimo datą tokią į metrikus įrašė. Taigi esu pajaunintas mėnesį ir savaitę.“
Bet ne apie datas šį kartą. Apie Algirdą, kuris skaičiuodavo tris didžiausias savo gyvenimo aistras: futbolą, žvejybą ir fotografiją. Kartą prasitarė: „Kada pasitraukti iš futbolo, pats jausiu, bet meškerės nemesiu iki paskutinio atodūsio.“
2005 metais pokalbyje „Žvejo širdis tolimuose ežerų kraštuose“ buvęs ilgametis „Šiaulių krašto“ žurnalistas, keliautojas, sportininkas, garbės žvejys Algirdas Dankisas sakė: „Gamta – mano Dievas, jam meldžiuosi jau penkiasdešimt metų. Jonas Šuminas sakydavo: „Jei Dievas yra, jis yra čia, gamtoje. Gal pušyje, gal vandenyje.“
A. Dankisas dažnai pokalbiuose minėdavo vaikystėje sutiktą kaimyną Joną Šuminą, į gretimą Šemetiškių kaimą atsikrausčiusį iš Aukštaitijos. J. Šuminą jis vadindavo gyvenimo profesoriumi, kuris išmokė žiūrėti ne vien į plūdę, bet stebėti ir gamtą. Algirdas yra pasakojęs, jog J. Šuminas „sakydavo, jog pamatysiu tokių dalykų, kurie visam gyvenimui įstrigs. Jo pamoką išmokau. Ir susirgau žvejybos liga, nuo kurios vaistų dar niekas neišrado. Kiekvieną kartą, atsidūręs žūklėje, suprantu, jog patekau į platesnę ir laisvesnę erdvę.“
Viename laiške (2012 metų sausio 5 dieną) Algirdas rašė: „Šviesios atminties Jonas Šuminas – tai mano vaikystės dienų žūklės mokytojas. Nuostabus žmogus, puikus gamtos ir žūklės žinovas. Su juo praleidau daug nuostabių akimirkų. Išklausiau daugybę įdomiausių pasakojimų.
Save vadino pagoniu, nors pagonybės niekam nepiršo. Karo audros tą puikų žmogų į mūsų kraštus atbloškė iš Aukštaitijos. Dėkingas jam ne tik už žūklės pamokas, bet ir už visam gyvenimui įskiepytą meilę gamtai.“
Algirdo Dankiso vaikystės upeliai buvo Vėkė ir Čiauša, tekantys per Paviekių ir Mingėlių kaimus. Pirmoji meškerė – žilvičio kotas, valas – juodas, tvirtas siūlas, plūdė – išdžiovinta nendrė ir dėdės kalvio duotas švinas.
Likimo pirštu ar Dievo dovana A. Dankisas vadino pirmojoje žūklėje pagautą laimikį. Šešiametis ėjo per kaimą, susivėręs laimikį ant vytelės – kad visi pamatytų. Prisimindavo tuomet močiutės pasakytus žodžius: „Iš jo ūkininko jau nebus“.
Žvejų melą Algirdas vadindavo neišsipildžiusiomis žmogaus svajonėmis. „Norint pasakyti teisybę, reikia mokėti ir gražiai pameluoti. J. Šuminas sakydavo: „Meluoti reikia mokėti įkvėptai, pakiliai ir juokingai“. Algirdo pasakojimai tokie ir būdavo – išsižiodavai beklausydamas.
Pirmoji tolima aistringo žvejo išvyka 1974 metais buvo į Kareliją.
„Kiekvieną nauja kelionė – mįslinga kaip sapnas, kaip nuojauta. Ji padeda suvokti gyvenimo akimirkos laikinumą“, – yra sakęs A. Dankisas, išmaišęs Altajų, Sajanus, Kurilus, Kolos pusiasalį, Kareliją, Jakutiją, Vidurinę Aziją.
Kelionėse Algirdas sakė sužinojęs, kad Karakumuose – giliausi pasaulyje šuliniai, nėra patikimesnio gyvulio už kupranugarį, gražiausia dykumų gėlė – karakulis. Kad dykuma – visada teisinga, klysta žmonės. Kad pavalgydinti keleivį – ne paslauga, ne geros šeimininkų valios demonstravimas, o paprasčiausia rūsčioje laukinėje gamtoje gyvenančio žmogaus pareiga.
Iki SSRS sporto meistro normos Algirdui pritrūko vos vieno IV kategorijos sudėtingumo žygio – vienos kelionės plaustais ar katamaranais.
A. Dankiso kelionių prisiminimai išleisti knygelėje „Ką šlama ašuotės“. Ką jam šlamėjo ašuotės? 2012 metų sausio 5 dieną laiške Algirdas rašė: „Apie ką man šiandien šlama ašuotės? Apie žodžius, neišgirstus, neišsakytus, nesuprastus. Deja, tas stepių žoles tenka pakeisti mišku. Jo glėbyje ieškau pats savęs, ieškau prarasto laiko. Man jo beliko visai mažas galiukas. Valkšnus užmaršties rūkas pasiglemžia metus, akimirkas – visa tai kas liko už kadro. Miškas? Ko aš čia ieškau? Taigi taigi, ir aš nežinau – ko? Galbūt protingo žodžio, tvirto kaip pats dangus. Ar tik žodžio? Ne, netik! Miškas neapgaudinėja. Jo viršūnėms ošiant nesileidžiu pagaunamas pasigailėtino gyvenimo spąstų. Niekas neprilygs nuoširdžiam miško apkabinimui. Mano kalba stokoja žodžių nusakyti šią būseną. Suprantu, kad visa tai tėra neapibūdinamos, neapibrėžtos tikrovės išraiška. Šiame konkurencijos pasaulyje geriausia būti nepastebimam, kad nesukeltum kitų pavydo. Gamta? Tai versmė – tvirtas pamatas, atveriantis pažinimą – savaime kintančią gyvenimo eigą. Viskas turi pabaigą. Bet retas težino – kada.“
Kūryba – dar viena aistra, kuri skatino gilintis į save ir aplinkinį pasaulį, ieškoti gilesnių klodų, kuriuos padeda atverti ilgos nakties valandos prie rašomo teksto. Ne kartą Algirdas yra prasitaręs: „Naktimis daug laiko skiriu rašymui – nenoriu, kad įspūdžiai išdiltų iš atminties...“
Laiške, rašytame 2012 metų sausio 30 dieną, buvo toks Algirdo pamąstymas apie kūrybą: „Naktimis, kai užstringu prie kokio rašinuko, priglundu prie lango ir žiūriu... Nesigauna nieko geresnio. O norisi. Antraip – šakės. Baisus, sakyčiau, reikalas! Tačiau – kraują pravarinėja. Pats žinai, kai parašai paskutinį sakinį, krinti guolin ir atplaukia minutės, atplaukia mintys... Prakeiktas užkeikimas – štai kas yra kūryba. Kartais pagalvoju, kokių velnių čia ieškau, kam to reikia? Kas tai, žvaigždžių, o gal nemigos pakoreguota mano prigimties užgaida. Tikriausiai nemiga užklumpa tada, kai užčiuopia, jog esi praradęs tikslą, ir daro tave, kaip ir naktį, nerimastingą. O gal taip baudžia už nereiklumą? Stengiuosi surankioti, surišti ataušusių, nutolusių laike įvykių detales, tai, kas likę laiko pustomų pelenų saujelėje. Rizikingas tai dalykas – intrigėlė su kūryba.Spustelėjęs šaltukas ir pablogėjusi sveikata įkalino tarp keturių miestietiško buto sienų. O žvelgdamas į lubas, nei gamtos, nei tikro gyvenimo nepamatysi. Man nežinomybės šalis prasideda vos peržengus durų slenkstį. Kankinuosi tarp savo ydų. Vieną pašalinu ir nė nepajuntu, kaip atsiranda kita. Iš tikrųjų tiek vilionių ir keistenybių slepia žiema, dar daugiau yra jų paslėpusi poledinė žūklė. Meldžiuosi savo globėjai Gamtai, manau toji fėja suteiks galimybę man užpildyti dar ne vieną puslapį. Sujaudins, kiaurai persmelks mane, kad kuo ryškiau suvokčiau pačią nuostabiausią dovaną, suteiktą žmogui – gyvenimą.“
Taip, prakeiktas užkeikimas yra kūryba. Tačiau ji šiandien padeda mums pažvelgti į pasaulį Algirdo Dankiso akimis. O Algirdą pažinoję jo žodžiuose tebegirdi jo kalbos tembrą, tempą, intonacijas, kalbos spalvas... Tebeskamba ausyse jo žodžiai ir kalbėjimas...
Prisiminimų akimirkas sudėliojo Živilė Kavaliauskaitė ir Vytautas Kirkutis
Asmeninio albumo nuotr.
„Kiekviena nauja kelionė yra mįslinga kaip sapnas, kaip nuojauta. Ji padeda suvokti gyvenimo akimirkos laikinumą“, – yra sakęs Algirdas Dankisas.