Algirdas Dankisas: „Prakeiktas užkeikimas – štai kas yra kūryba“

Al­gir­das Dan­ki­sas: „Pra­keik­tas už­kei­ki­mas – štai kas yra kū­ry­ba“

Mi­ru­siems da­tos, su­kak­tys, skai­čiai ka­len­do­riuo­se nie­ko ne­be­reiš­kia. Tie skai­čiai svar­būs tik mums, kol dar vaikš­to­me šia že­me ir kol mums lem­ta at­lik­ti vie­ną iš svar­bių mi­si­jų – pri­si­min­ti tuos, ku­rių ne­bė­ra. Praė­ju­sių me­tų pa­bai­go­je ar­ba šių pra­džio­je bū­tu­me svei­ki­nę la­bai pui­kų bi­čiu­lį, ko­le­gą žur­na­lis­tą, „Ato­lan­kų“ au­to­rių Al­gir­dą Dan­ki­są su 75-me­čiu. De­ja, vie­toj svei­ki­ni­mų – tik pluoš­te­lis min­čių apie jį ir jo kū­ry­bos pus­la­piai. Ir dvi da­tos: 1942–2014.

Al­gir­das iš tie­sų gi­mė ne sau­sio 2-ąją, kaip įra­šy­ta do­ku­men­tuo­se, o lapk­ri­čio 26-ąją. Apie tai jis už­si­mi­nė vie­na­me laiš­ke (ra­šy­tas 2012 me­tų sau­sio 3 die­ną; čia ir to­liau ci­tuo­ja­mi laiš­kai, ra­šy­ti žur­na­lis­tui ir ra­šy­to­jui Vy­tau­tui Kir­ku­čiui): „Sep­ty­nias­de­šim­tą­jį gim­ta­die­nį kuk­liai pa­žy­mė­jau praei­tų me­tų lapk­ri­čio 26-ąją. Ko­dėl? Mat ma­ne krikš­ti­jo Kur­tu­vė­nų baž­ny­čio­je 1942 me­tais sau­sio 2-ąją. Tai ir gi­mi­mo da­tą to­kią į met­ri­kus įra­šė. Tai­gi esu pa­jau­nin­tas mė­ne­sį ir sa­vai­tę.“

Bet ne apie da­tas šį kar­tą. Apie Al­gir­dą, ku­ris skai­čiuo­da­vo tris di­džiau­sias sa­vo gy­ve­ni­mo aist­ras: fut­bo­lą, žve­jy­bą ir fo­tog­ra­fi­ją. Kar­tą pra­si­ta­rė: „Ka­da pa­si­trauk­ti iš fut­bo­lo, pa­ts jau­siu, bet meš­ke­rės ne­me­siu iki pa­sku­ti­nio ato­dū­sio.“

2005 me­tais po­kal­by­je „Žve­jo šir­dis to­li­muo­se eže­rų kraš­tuo­se“ bu­vęs il­ga­me­tis „Šiau­lių kraš­to“ žur­na­lis­tas, ke­liau­to­jas, spor­ti­nin­kas, gar­bės žve­jys Al­gir­das Dan­ki­sas sa­kė: „Gam­ta – ma­no Die­vas, jam mel­džiuo­si jau pen­kias­de­šimt me­tų. Jo­nas Šu­mi­nas sa­ky­da­vo: „Jei Die­vas yra, jis yra čia, gam­to­je. Gal pu­šy­je, gal van­de­ny­je.“

A. Dan­ki­sas daž­nai po­kal­biuo­se mi­nė­da­vo vai­kys­tė­je su­tik­tą kai­my­ną Jo­ną Šu­mi­ną, į gre­ti­mą Še­me­tiš­kių kai­mą at­si­kraus­čiu­sį iš Aukš­tai­ti­jos. J. Šu­mi­ną jis va­din­da­vo gy­ve­ni­mo pro­fe­so­riu­mi, ku­ris iš­mo­kė žiū­rė­ti ne vien į plū­dę, bet ste­bė­ti ir gam­tą. Al­gir­das yra pa­sa­ko­jęs, jog J. Šu­mi­nas „sa­ky­da­vo, jog pa­ma­ty­siu to­kių da­ly­kų, ku­rie vi­sam gy­ve­ni­mui įstrigs. Jo pa­mo­ką iš­mo­kau. Ir su­si­rgau žve­jy­bos li­ga, nuo ku­rios vais­tų dar nie­kas neiš­ra­do. Kiek­vie­ną kar­tą, at­si­dū­ręs žūk­lė­je, su­pran­tu, jog pa­te­kau į pla­tes­nę ir lais­ves­nę erd­vę.“

Vie­na­me laiš­ke (2012 me­tų sau­sio 5 die­ną) Al­gir­das ra­šė: „Švie­sios at­min­ties Jo­nas Šu­mi­nas – tai ma­no vai­kys­tės die­nų žūk­lės mo­ky­to­jas. Nuos­ta­bus žmo­gus, pui­kus gam­tos ir žūk­lės ži­no­vas. Su juo pra­lei­dau daug nuo­sta­bių aki­mir­kų. Išk­lau­siau dau­gy­bę įdo­miau­sių pa­sa­ko­ji­mų.

Sa­ve va­di­no pa­go­niu, nors pa­go­ny­bės nie­kam ne­pir­šo. Ka­ro aud­ros tą pui­kų žmo­gų į mū­sų kraš­tus at­bloš­kė iš Aukš­tai­ti­jos. Dė­kin­gas jam ne tik už žūk­lės pa­mo­kas, bet ir už vi­sam gy­ve­ni­mui įskie­py­tą mei­lę gam­tai.“

Al­gir­do Dan­ki­so vai­kys­tės upe­liai bu­vo Vė­kė ir Čiau­ša, te­kan­tys per Pa­vie­kių ir Min­gė­lių kai­mus. Pir­mo­ji meš­ke­rė – žil­vi­čio ko­tas, va­las – juo­das, tvir­tas siū­las, plū­dė – iš­džio­vin­ta nend­rė ir dė­dės kal­vio duo­tas švi­nas.

Li­ki­mo pirš­tu ar Die­vo do­va­na A. Dan­ki­sas va­di­no pir­mo­jo­je žūk­lė­je pa­gau­tą lai­mi­kį. Še­šia­me­tis ėjo per kai­mą, su­si­vė­ręs lai­mi­kį ant vy­te­lės – kad vi­si pa­ma­ty­tų. Pri­si­min­da­vo tuo­met mo­čiu­tės pa­sa­ky­tus žo­džius: „Iš jo ūki­nin­ko jau ne­bus“.

Žve­jų me­lą Al­gir­das va­din­da­vo neiš­si­pil­džiu­sio­mis žmo­gaus sva­jo­nė­mis. „No­rint pa­sa­ky­ti tei­sy­bę, rei­kia mo­kė­ti ir gra­žiai pa­me­luo­ti. J. Šu­mi­nas sa­ky­da­vo: „Me­luo­ti rei­kia mo­kė­ti įkvėp­tai, pa­ki­liai ir juo­kin­gai“. Al­gir­do pa­sa­ko­ji­mai to­kie ir bū­da­vo – iš­si­žio­da­vai be­klau­sy­da­mas.

Pir­mo­ji to­li­ma aist­rin­go žve­jo iš­vy­ka 1974 me­tais bu­vo į Ka­re­li­ją.

„Kiek­vie­ną nau­ja ke­lio­nė – mįs­lin­ga kaip sap­nas, kaip nuo­jau­ta. Ji pa­de­da su­vok­ti gy­ve­ni­mo aki­mir­kos lai­ki­nu­mą“, – yra sa­kęs A. Dan­ki­sas, iš­mai­šęs Al­ta­jų, Sa­ja­nus, Ku­ri­lus, Ko­los pu­sia­sa­lį, Ka­re­li­ją, Ja­ku­ti­ją, Vi­du­ri­nę Azi­ją.

Ke­lio­nė­se Al­gir­das sa­kė su­ži­no­jęs, kad Ka­ra­ku­muo­se – gi­liau­si pa­sau­ly­je šu­li­niai, nė­ra pa­ti­ki­mes­nio gy­vu­lio už kup­ra­nu­ga­rį, gra­žiau­sia dy­ku­mų gė­lė – ka­ra­ku­lis. Kad dy­ku­ma – vi­sa­da tei­sin­ga, klys­ta žmo­nės. Kad pa­val­gy­din­ti ke­lei­vį – ne pa­slau­ga, ne ge­ros šei­mi­nin­kų va­lios de­monst­ra­vi­mas, o pa­pras­čiau­sia rūs­čio­je lau­ki­nė­je gam­to­je gy­ve­nan­čio žmo­gaus pa­rei­ga.

Iki SSRS spor­to meist­ro nor­mos Al­gir­dui pri­trū­ko vos vie­no IV ka­te­go­ri­jos su­dė­tin­gu­mo žy­gio – vie­nos ke­lio­nės plaus­tais ar ka­ta­ma­ra­nais.

A. Dan­ki­so ke­lio­nių pri­si­mi­ni­mai iš­leis­ti kny­ge­lė­je „Ką šla­ma ašuo­tės“. Ką jam šla­mė­jo ašuo­tės? 2012 me­tų sau­sio 5 die­ną laiš­ke Al­gir­das ra­šė: „Apie ką man šian­dien šla­ma ašuo­tės? Apie žo­džius, neiš­girs­tus, neiš­sa­ky­tus, ne­sup­ras­tus. De­ja, tas ste­pių žo­les ten­ka pa­keis­ti miš­ku. Jo glė­by­je ieš­kau pa­ts sa­vęs, ieš­kau pra­ras­to lai­ko. Man jo be­li­ko vi­sai ma­žas ga­liu­kas. Valkš­nus už­marš­ties rū­kas pa­si­glem­žia me­tus, aki­mir­kas – vi­sa tai kas li­ko už kad­ro. Miš­kas? Ko aš čia ieš­kau? Tai­gi tai­gi, ir aš ne­ži­nau – ko? Gal­būt pro­tin­go žo­džio, tvir­to kaip pa­ts dan­gus. Ar tik žo­džio? Ne, ne­tik! Miš­kas neap­gau­di­nė­ja. Jo vir­šū­nėms ošiant ne­si­lei­džiu pa­gau­na­mas pa­si­gai­lė­ti­no gy­ve­ni­mo spąs­tų. Nie­kas ne­pri­lygs nuo­šir­džiam miš­ko ap­ka­bi­ni­mui. Ma­no kal­ba sto­ko­ja žo­džių nu­sa­ky­ti šią bū­se­ną. Sup­ran­tu, kad vi­sa tai tė­ra nea­pi­bū­di­na­mos, nea­pib­rėž­tos tik­ro­vės iš­raiš­ka. Šia­me kon­ku­ren­ci­jos pa­sau­ly­je ge­riau­sia bū­ti ne­pas­te­bi­mam, kad ne­su­kel­tum ki­tų pa­vy­do. Gam­ta? Tai vers­mė – tvir­tas pa­ma­tas, at­ve­rian­tis pa­ži­ni­mą – sa­vai­me kin­tan­čią gy­ve­ni­mo ei­gą. Vis­kas tu­ri pa­bai­gą. Bet re­tas te­ži­no – ka­da.“

Kū­ry­ba – dar vie­na aist­ra, ku­ri ska­ti­no gi­lin­tis į sa­ve ir ap­lin­ki­nį pa­sau­lį, ieš­ko­ti gi­les­nių klo­dų, ku­riuos pa­de­da at­ver­ti il­gos nak­ties va­lan­dos prie ra­šo­mo teks­to. Ne kar­tą Al­gir­das yra pra­si­ta­ręs: „Nak­ti­mis daug lai­ko ski­riu ra­šy­mui – ne­no­riu, kad įspū­džiai iš­dil­tų iš at­min­ties...“

Laiš­ke, ra­šy­ta­me 2012 me­tų sau­sio 30 die­ną, bu­vo toks Al­gir­do pa­mąs­ty­mas apie kū­ry­bą: „Nak­ti­mis, kai už­strin­gu prie ko­kio ra­ši­nu­ko, pri­glun­du prie lan­go ir žiū­riu... Ne­si­gau­na nie­ko ge­res­nio. O no­ri­si. Ant­raip – ša­kės. Bai­sus, sa­ky­čiau, rei­ka­las! Ta­čiau – krau­ją pra­va­ri­nė­ja. Pats ži­nai, kai pa­ra­šai pa­sku­ti­nį sa­ki­nį, krin­ti guo­lin ir at­plau­kia mi­nu­tės, at­plau­kia min­tys... Pra­keik­tas už­kei­ki­mas – štai kas yra kū­ry­ba. Kar­tais pa­gal­vo­ju, ko­kių vel­nių čia ieš­kau, kam to rei­kia? Kas tai, žvaigž­džių, o gal ne­mi­gos pa­ko­re­guo­ta ma­no pri­gim­ties už­gai­da. Tik­riau­siai ne­mi­ga už­klum­pa ta­da, kai už­čiuo­pia, jog esi pra­ra­dęs tiks­lą, ir da­ro ta­ve, kaip ir nak­tį, ne­ri­mas­tin­gą. O gal taip bau­džia už ne­reik­lu­mą? Sten­giuo­si su­ran­kio­ti, su­riš­ti atau­šu­sių, nu­to­lu­sių lai­ke įvy­kių de­ta­les, tai, kas li­kę lai­ko pus­to­mų pe­le­nų sau­je­lė­je. Ri­zi­kin­gas tai da­ly­kas – int­ri­gė­lė su kū­ry­ba.Spus­te­lė­jęs šal­tu­kas ir pa­blo­gė­ju­si svei­ka­ta įka­li­no tarp ke­tu­rių mies­tie­tiš­ko bu­to sie­nų. O žvelg­da­mas į lu­bas, nei gam­tos, nei tik­ro gy­ve­ni­mo ne­pa­ma­ty­si. Man ne­ži­no­my­bės ša­lis pra­si­de­da vos per­žen­gus du­rų slenks­tį. Kan­ki­nuo­si tarp sa­vo ydų. Vie­ną pa­ša­li­nu ir nė ne­pa­jun­tu, kaip at­si­ran­da ki­ta. Iš tik­rų­jų tiek vi­lio­nių ir keis­te­ny­bių sle­pia žie­ma, dar dau­giau yra jų pa­slė­pu­si po­le­di­nė žūk­lė. Mel­džiuo­si sa­vo glo­bė­jai Gam­tai, ma­nau to­ji fė­ja su­teiks ga­li­my­bę man už­pil­dy­ti dar ne vie­ną pus­la­pį. Su­jau­dins, kiau­rai per­smelks ma­ne, kad kuo ryš­kiau su­vok­čiau pa­čią nuo­sta­biau­sią do­va­ną, su­teik­tą žmo­gui – gy­ve­ni­mą.“

Taip, pra­keik­tas už­kei­ki­mas yra kū­ry­ba. Ta­čiau ji šian­dien pa­de­da mums pa­žvelg­ti į pa­sau­lį Al­gir­do Dan­ki­so aki­mis. O Al­gir­dą pa­ži­no­ję jo žo­džiuo­se te­be­gir­di jo kal­bos temb­rą, tem­pą, in­to­na­ci­jas, kal­bos spal­vas... Te­bes­kam­ba au­sy­se jo žo­džiai ir kal­bė­ji­mas...

Pri­si­mi­ni­mų aki­mir­kas su­dė­lio­jo Ži­vi­lė Ka­va­liaus­kai­tė ir Vy­tau­tas Kir­­ku­­tis

As­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

„Kiek­vie­na nau­ja ke­lio­nė yra mįs­lin­ga kaip sap­nas, kaip nuo­jau­ta. Ji pa­de­da su­vok­ti gy­ve­ni­mo aki­mir­kos lai­ki­nu­mą“, – yra sa­kęs Al­gir­das Dan­ki­sas.