Naujausios
Knyga ir parodos
Šiaulių rajono savivaldybės viešoji biblioteka, parengusi projektą „Algirdas Dankisas – žurnalistas, fotografas, eseistas“ (projekto vadovė – Rita Nesavaitė), išleido 528 puslapių knygą bei parengė parodą.
Nuotraukų paroda „Gamtos poezija Algirdo Dankiso fotografijose“ šiuo metu eksponuojamos Kuršėnų Vytauto Vitkausko bibliotekoje, bet dėl karantino lankytojai jos pamatyti kol kas negali.
Virtualią parodą „Algirdo Dankiso žodžių ir vaizdų takais“ galima peržiūrėti internete. Parodą sudaro A. Dankiso kūryba, faksimilės, fotografijos.
Parodos kuratorė ir kūrybos rinktinės sudarytoja – profesorė dr. Džuljeta Maskuliūnienė. Redkolegijos nariai: R. Nesavaitė, Rima Vilkienė, Vytautas Kirkutis, Almantas Šlivinskas.
Iki šiol buvo išleista nedidelė A. Dankiso apsakymų ir vaizdelių knyga „Ką šlama ašuotės“ (1995).
Dž. Maskuliūnienė su A. Dankiso kūryba pirmą kartą susidūrė leidžiant būtent šią knygą – „Ką šlama ašuotės“ redagavo ir spaudai rengė Bronius Maskuliūnas.
Medžiagos antrajai knygai, sako profesorė, buvo labai daug, A. Dankiso dukra į biblioteką atvežė dėžes archyvo: skaidrių, nuotraukų, albumų, segtuvų.
„Galime pasidžiaugti, kad A. Dankisas – dar iš tų senųjų rašytojų, daug rašyta ranka, dar yra rankraščiai, kurie spinduliuoja autentiškumą ir šilumą, – sako Dž. Maskuliūnienė. – Teko atsakyti į klausimus, ką dėti, kokios apimties knyga turėtų būti. Supranti, kad, ko gero, kitos tokios galimybės nebus, norėjome, kad knyga būtų kuo visapusiškesnė ir kuo plačiau atspindėtų A. Dankisą – žurnalistą, rašytoją, poetą, fotografijų autorių.“
Knyga suskirstyta į penkis skyrius: kelionių apybraižos „Žūklės spalvos“, įvairių žanrų proza „Pirmykštis Žmogus“, fotografijos „Išskirtinės valandos“, eilės „Bitkrėslės geria lietų“, prisiminimai apie A. Dankisą „Gamtos nugludinta išmintis“.
Knygoje pateikiamą A. Dankiso bibliografiją sudarė R. Nesavaitė, surinkusi beveik 700 įrašų.
Atradimas Dž. Maskuliūnienei buvo A. Dankiso poezija, anksčiau niekur nepublikuota.
„Segtuvas „Bitkrėslės geria lietų“, kurį radome tarp archyvų, buvo didelė nuostaba. Man patiko eilėraščiai, minimalistiniai, taupūs, šiek tiek primenantys japonišką tradiciją, haiku. Būtinai norėjosi juos sudėti visus, kas rasta.“
Sudarytojai teko daryti didelę nuotraukų atranką – jų buvo labai daug, menkai sužymėtos, nenurodomi nei metai, nei vietovės.
„Labiausiai stebina jo savitas gamtos matymas, ypač atidus žuvims. Ko gero, nėra jokio kito rašytojo Lietuvoje, kuris būtų tiek sugalvojęs epitetų, palyginimų, pavadinimų žuvims ir žuvelėms! Plėšikas ešerys ir kas tik nori, pavadinimai suasmeninti, personifikuoti, jis mokėjo grožėtis. Lygiai tas pats fotografijose, jei fotografuoja pagautą žuvį, daro kompoziciją, tarsi natiurmortą. Matai esteto požiūrį.“
Pasak Dž. Maskuliūnienės, A. Dankiso vaizduose yra daug aprašymo, pasigrožėjimo rudeniu, atbundančia gamta, bet kartu – ir liūdesio. Jam buvo svarbi atsėlinančios senatvės, mirties tema, rudens lapų kritimo tema.
„Jis nebuvo linksmas rašytojas, susimąstydavo ir apmąstydavo gamtos likimą, ekologinius dalykus, tie motyvai jau pirmoje knygoje buvo ryškiai matyti – ekologinės katastrofos nuojauta. Kita tema prozoje – kas yra žmogus, kaip jis jaučiasi gamtoje, ką jam duoda gamta, žmogus ir gamta, visi įmanomi aspektai. Nuotraukose jis nefotografavo žmogaus, nebent – kaip taškelį, susiliejusį su begalybe. Gamtos ir žmogaus vienumas.“
Daugiausia A. Dankisas parašė kelionių apybraižų. Kitų žanrų prozos skyriuje yra pačių įvairiausių bandymų. A. Dankisas bandė rašyti ir apsakymus. Dž. Maskuliūnienei labai patiko apsakymas „Pirmykštis Žmogus“, jis skyriuje įdėtas pirmas.
„A. Dankisas, ko gero, mąstė rašyti grožinę literatūrą, ne tik publicistiką, eseistiką, bet ir apsakymus, miniatiūras. Vis kalbame apie Henriką Gudavičių, Gediminą Isoką, gamtos dainius, publicistus, metraštininkus, A. Dankisas tikrai drąsiai gali būti statomas į tą gretą, toje žanrinėje grupėje jis ryškus autorius.“
Dž. Maskuliūnienės nuomone, tokių knygų leidimas būtent regionuose yra nepaprastai svarbus. Svarbu pamatyti ir įvertinti, kas šalia gyveno ir ką paliko.
Profesorė išskiria dvi Šiaulių rajono viešosios biobliotekos išleistas knygas: Antano Budzinsko „Vienatvė – draugė mano...“ ir A. Dankiso „Pelėdos valanda“. Abu autoriai savo antrų knygų nesulaukė.
Sodrus ir gilus pasaulis
Kalbos redaktorė Rima Vilkienė keletą metų su A. Dankisu buvo kolegos „Šiaulių krašto“ redakcijoje:
– Tuo metu jis daugiausia rašė apie sportą, ypač futbolą, kas, prisipažinsiu, nebuvo man labai įdomu. Bet, atsimenu, medžiagą parengdavo kruopščiai, atsakingai, rašydavo suprantamai, aiškiai, geranoriškai priimdavo pastabas. Taikus, pagarbus, įdomus žmogus. O jau pasakotojas! Istorijos sekė viena kitą, atrodydavo, kad jos neturi nei pradžios, nei pabaigos. Kaip fonas, kaip muzika. Tų istorijų fone ir atsisveikindavome (Algirdas tuo metu dar ir sargavo, tad visada išlydėdavo iki pat durų). O tada pasilikdavo vienas...
Tik skaitydama, rengdama leidybai jo tekstus supratau, kokį gilų, sodrų pasaulį kūrė ir puoselėjo savyje. Pirmapradis ryšys su gamta, su istorija, savo šaknimis, su gimtąja vieta. Bendrystė su kitais ir buvimas su pačiu savimi. Skaitydama dažnusyk stabteldavau akimirkai pagauti, užčiuopti atsakymą, sau įvardyti, kas gi Algirdui yra ta žvejyba, regis, pagrindinė ašis, apie kurią sukosi jo gyvenimas. Tikrai žinau, kad tai toli gražu per siauras apibrėžimas, kokį siūlo mums žodynai.
Nustebino ir domėjimosi sričių gausa ir išmanymas. Žuvų, žvejybos, augalų, muzikos terminai, gamtos reiškiniai, žvaigždės, žvaigždynai, įvairiausios sąvokos... Atrodė, kaip čia gali būti, kad kai kurių niekada anksčiau negirdėjau. Žodynai ant stalo dyki negulėjo.
Algirdas rašė sklandžiai ir gana lengvai, bent rašymo stilius kūrė tokį įspūdį. Paprasta minčių raiška – be dirbtinumo, be įmantravimo, be patoso – tik privalumas ir gebėjimas. Rengiant rinktinę, gal kiek neišvengta tik kartojimosi, mat susidarydavo įspūdis, kad Algirdui neretai pritrūkdavo žodžių jausmui išrašyti. Kaip kitaip, gamta tokia didinga ir jausmas didesnis už žodį.
Vytautas Kirkutis: „Koks talentingas žmogus buvo!“
Kuršėniškis rašytojas Vytautas Kirkutis savo prisiminimus apie A. Dankisą, publikuojamus knygoje, pavadino „Nusenkančių dienų versmėj...“ Pokalbis su V. Kirkučiu – apie A. Dankisą ir jo kūrybą.
– Algirdas Dankisas ne kartą galvojo apie antros knygos leidybą. Koks buvo šios knygos kelias?
– Taip, Algirdas ne kartą galvojo apie antrosios knygos leidybą, vis dėliojo apybraižas, ieškojo įtaigiausio varianto. 2011 metų lapkričio 12 dieną man atsiuntė tokį laišką: „Diskelin įrašiau apybraižas, kurios buvo publikuotos žurnaluose. Mano supratimu, lyg ir nebloga knygelė gautųsi. Viena dalis Lietuvoje praleistos kelionės, kita – tolimos išvykos. Retkarčiais parašau žūklės žurnalams.“
Knygą pats Algirdas norėjo pavadinti „Žūklės spalvos“ – taip, kaip ir daugelis rubrikų, su kuriomis buvo spausdinti jo tekstai. Beveik 200 puslapių. Pirmoji dalis – „Su meškere po Žemaitiją“ (24 apybraižos); antroji dalis – „Tolimų ežerų ir upių šauksmas“ (12 apybraižų). Rašiniai labiau orientuoti į žvejybos mėgėjus, į žūklės subtilybes, tačiau gausu juose ir gamtos vaizdų, įspūdingų detalių, savitų pamatymų ir įdomių faktų. Pats Algirdas buvo įrašęs ir knygos dedikaciją: „Skiriu žmonai Birutei ir dukrai Erikai“.
Tuomet parengtos antrosios knygos išleisti nepavyko, nes nebuvo finansinės paramos. Rašyti rašė, bet žodis tuomet netapo knyga.
Tokia galimybė atsirado tik dabar – Šiaulių rajono savivaldybės viešoji biblioteka parengė projektą, gavo Kultūros rėmimo fondo paramą, dar rėmėjų pasikvietė. Po truputį ir susiklostė Algirdo Dankiso kūrybos palikimo knyga. Šioje knygoje atskleidžiami žymiai platesni jo kūrybos sluoksniai, ne tik tie, kuriuos jis buvo numatęs pats sudėti į savo knygą. Išsiplėtė turinys, atsirado ir naujas knygos pavadinimas, kuris geriau atspindi jo kūrybos esmę.
– „Pelėdos valanda“ – vienas iš A. Dankiso kūrinių pavadinimas. Knygai šį pavadinimą pasiūlėte jūs, kodėl būtent jis pasirodė tinkamiausias?
– Knygos pavadinimas – tai savotiškas kodas, kuris padeda „atrakinti“ knygos tekstus ir geriau suprasti juos. Kiekvienas, perskaitęs „Pelėdos valandą“, manau, supras, kodėl radosi toks knygos pavadinimas.
Galbūt supras skirtingai, savaip jį išsiaiškins, bet tai nuostabu – ir Algirdo kūriniai, ir pati knyga yra daugiaprasmė, daugiasluoksnė. Paliksiu skaitytojams tą pavadinimo atkodavimo džiaugsmą.
– Knygoje spausdinami jūsų prisiminimai apie A. Dankisą. Koks buvo A. Dankisas, kokį skaitytojams norėjote atskleisti ir kas galbūt liko nepasakyta?
– Manau, kad knyga „Pelėdos valanda“ atvers nemažai nežinomo apie Algirdą. Gal mažiau jį pažinojusiems iš viso bus netikėtas atradimas. Koks talentingas žmogus buvo! Kaip buvo lengva su juo bendrauti! Įspūdingą turėjo kūrybos dovaną! Ir visa tai sakau be jokio perdėjimo, pagražinimo. Kas nori įsitikinti, kad mano žodžiai teisingi, teatsiverčia knygą.
Deja, nemažai dar liko apie jį nepasakyta. Taip jau yra – kad ir kiek kalbėtume, vis tiek daugiau liks nepasakyta, neapibūdinta, neįvardinta, neatskleista. Žinoma, pats Algirdas labai daug apie save pasako savo novelėmis, esė, apybraižomis, gamtos nuotraukomis, eilėraščiais.
– A. Dankiso kūrybinis palikimas – gausus ir įvairus. Kas buvo netikėčiausia jo archyve?
– Mane labiausiai nustebino Algirdo eilėraščiai. Tiek metų bendravome, kasdien kalbėdavomės, įvairiausių jo kūrinių esu skaitęs, nemažai ir redagavęs, bet net nežinojau, kad yra parašęs tiek daug eilėraščių. Tiesa, vieną vienintelį yra atsiuntęs ir tai nenurodęs, kad tai jo. 2012 metų balandžio 2-oji. Vienas eilėraštis ir nė žodžio daugiau tame laiške:
Nusenkančių dienų versmėj
šalta migla numetė lauktuvių skarą
Debesys – dienų paragrafai
Slogi būtis – šešėlio šešėlis
Siauros minties kreivas protezas
ką iš savęs atimt?
Garbės žodis, idiotiškas klausimas
Išsiliejusios Ventos allegro
Laisvė – nei stogo nei sienų
Nerimo tuščią lapą prisegsiu
Užgerdamas sulos kankinasi laukimas
Daugybė užuominų, metaforų, užkoduotų simbolių, kuriuos gali bandyti atskleisti ir išsiaiškinti. Dvilypė būsena, kuri išryškėja ne viename Algirdo tekste: nusenkančios dienos, šalta migla, slogi būtis, šešėlio šešėlis, minties protezas, ir kitas sluoksnis: išsiliejusi Venta, laisvė, tuščias lapas, laukimas... Tas nuolatinis gamtos šauksmas ištrūkti iš uždarų erdvių, rutinos, įsipareigojimų ir įpareigojimų, kasdienybės paragrafų, protezų ir susilieti su gamta, pajusti laisvę, greitą upės tėkmę.
Man jo poezija buvo tikras atradimas.
Didžiuliame ir labai įvairiame Algirdo kūrybos palikimo archyve, kurį išsaugojo žmona ir dukra, beesąs didžiulis pluoštas poezijos. Nežinau, kodėl apie ją niekada neužsiminė, niekada nesame apie ją kalbėjęsi. Gal tai buvo pačios slapčiausios jo sielos gelmės... Gal nenorėjo jų atskleisti... Gal manė, kad dar neatėjo metas taip atsiverti... Vis spėlionės ir abejonės.
Nustebino ir kūrybos archyvo gausa. Aplankų aplankai, nuotraukų albumai, spausdinti ir ranka rašyti tekstai... Knygos sudarytojai Džiuljetai Maskuliūnienei teko didžiulis darbo krūvis atrinkti kūrinius, juos harmonizuoti į knygą, kad naujai suskambėtų. Manau, kad tai padaryti jai puikiai pavyko. Išėjo knyga, kuria būtų džiaugęsis ir pats Algirdas.
– Ar kyla pamąstymų: gaila, kad pats A. Dankisas negali pavartyti naujos knygos, kad nespėjame įvertinti žmonių, kol jie dar šalia?
– Skaudi tema. Man visada liūdna suprasti, kad tai, ką rašai apie amžinybėn išėjusius, – rašai ne jiems, o likusiems šiąpus. Jie niekada to neperskaitys, nepamatys, nepasakys savo nuomonės, nepaprieštaraus. Todėl tekstus apie amžinybėn iškeliavusius rašau labai atsakingai, netgi bijodamas juos įžeisti.
Su didžiule atsakomybe buvo rengta ir knyga „Pelėdos valanda“. Labai gaila, kad toji knyga neišėjo Algirdui gyvam esant. Manau, būtų pasidžiaugęs, gal net dar daugiau parašęs. Ir pats kūrybos procesas autoriui galbūt būtų įgijęs daugiau prasmės. Juk jį, kaip daugelį kūrėjų, kartais aplankydavo abejonės: ar kam nors reikia to, ką rašo, ar viskas neatsidurs šiukšlyne, ar kas skaitys... Viename esė netgi klausė: „Kokia nauda iš mano rašliavos?“ Ką begali parašyti kūrėjas, jei „kiekvieną dieną rašoma knyga. Ją rašo saulė, rašo naktis ir žvaigždės, ją rašo vėjai“.
Tą patį galėtume pasakyti ir apie neseniai Šiaulių rajono viešosios bibliotekos išleistą Algirdo draugo Antano Budzinsko knygą „Vienatvė – draugė mano...“. Šios dvi kūrybos palikimo knygos – tai pavėlavusios knygos. Gerokai pavėlavusios.
Kodėl taip įvyko, priežasčių labai daug. Bet gal dabar svarbiausia – ne jas išsiaiškinti, o padaryti tai, ką dar galime nuveikti. Todėl mane labai džiugina Šiaulių rajono viešosios bibliotekos vadovų ir darbuotojų sumanymas leisti kūrybos palikimo knygas. Jų dėka prikelta ir skaitytojams atverta ir Algirdo Dankiso kūryba.
– Kuo įdomi A. Dankiso kūryba, kokios temos jį labiausiai jaudino?
– Vieną iš svarbiausių Algirdo kūrybos temų išskirčiau žmogaus ir gamtos santykių harmoniją. Jis pats įvairiais būdais siekė tos harmonijos, ją propagavo, skatino mus visus įsiklausyti, įsijausti į gamtą, jos grožį, įvairovę, pažinti ją ir mokytis gyvenimo išminties. Algirdas buvo įsitikinęs, kad bet koks žmogaus ir gamtos harmonijos irimas ardo ir patį žmogų. Ši santarvės, dermės, harmonijos idėja ryški visoje Algirdo kūryboje. Viename laiške jis rašė: „Gamta? Tai versmė – tvirtas pamatas, atveriantis pažinimą – savaime kintančią gyvenimo eigą.“
Skaitant knygą labai svarbu pajusti ir Algirdo kalbos, žodžio, stiliaus žavesį. Jokių filologijos mokslų nestudijavęs, turėjo įgimtą kalbos pojūtį, sugebėjimą rašyti vaizdingai, jautė žodžio spalvas, gerai valdė žodį, gražiai improvizavo. Ir kuo toliau, tuo labiau jo tekstai darėsi spalvingesni, gilesni, jautresni.
– Algirdas Dankisas – pažintas ar nepažintas?
– Manau, po truputį pažindinamės su juo, su jo kūryba. Ne vieno skaitytojo laukia atradimai, kurie nustebins, visapusiškiau atskleis Algirdo asmenybę ir kūrybos spalvas. Net ir tie, kurie manėme, kad jį gerai pažinojome, pamatysime, kad pažinti ir būti pažįstamiems – du skirtingi dalykai. Manau, dar reikia laiko, kad visapusiškai suprastume jo kūrybą, išanalizuotume, įvertintume. O kol kas – skaitykime, nes jo kūrinių skaitymas, manau, geriausias būdas prisiminti talentingą kuršėniškį.
