Naujausios
Sužavėjo nuoširdus, bet ir informatyvus kronikininkės rašymo stilius, tikėjimas, kad „kuo tikrai tikima, tas tikrai ir išsipildo“. Taip ji apibūdino poeto B. Brazdžionio tikėjimą anksčiau ar vėliau ateisiančia Lietuvos laisve ir poeto keliones ne savo tėvynėje, o per pasaulį. Ta knyga buvo parašyta iš pagarbos ne tik didžiajam Lietuvos dainiui, bet visiems, „kurie praeina savo gyvenimo dienas, tuo besirūpindami; lietuvio teisei ir tiesai, lietuviškai knygai, lietuvių tautos laisvėjimo laidui – spaudai“. Nuo tada domėjausi rašytojos, lietuvybės saugotojos Alės Rūtos pasirodančiomis knygomis.
Stebino jų gausa, autorės darbštumas. Įsitikinęs, kad apie šią rašytoją trūksta informacijos ir šių dienų Lietuvos skaitytojams, todėl nudžiugino darbštuolio literatūros kritiko, publicisto, knygų leidėjo, Lietuvos rašytojų sąjungos nario, Kuršėnų miesto garbės piliečio Stasio Lipskio ką tik karantino sąlygomis parašyta ir išleista biografinė knyga „Didžiuliu sopuliu pavirto mano ilgesys“ apie išeivijoje visą gyvenimą kūrusios rašytojos Alės Rūtos gyvenimo dramą ir jos kūrybą. S. Lipskis, suprasdamas šių dienų skubą, pasirinko vienoje knygoje glaustai pristatyti ne tik Alės Rūtos gyvenimo apybraižą, bet ir visas jos knygas. Kiekvienai iš jų skiriamas atskiras skyrelis su pristatomu knygos viršeliu. Taigi S. Lipskis atliko irgi savotiško kronikininko vaidmenį.
O tų knygų daug – Alė Rūta išleidusi 30 knygų. Pirmoji – poezijos rinkinys „Be tavęs“, išspausdintas 1946 m. Štutgarte, vėliau pasirodė romanai, apysakos, novelių romanas, pjesės, kelionių įspūdžiai, prisiminimai. Paminėsiu keletą Alės Rūtos knygų: „Gyvenimo lašai“, „Vieniši pasauliai“, „Laiškai jaunystei“, „Skeveldros“, „Vargingos tėvynės vaikai“, „Taip ir praeina sekmadienis“, „Sklėriai“, „Likimo keliu“, „Į saulėtekį“, „Motinos rankos“ (Nepriklausomybės laikotarpis), „Žvaigždė viršum girios“ (Lietuvos istorija nuo Mindaugo laikų), „Priesaika“(Vytauto epocha ), „Broliai“(sovietinės okupacijos pradžia). Rašytojos romanas „Trumpa diena“ buvo įvertintas išeivijos dienraščio „Draugas“ literatūrine premija, o už romaną „Vargingos tėvynės vaikai“ ji gavo Lietuvių rašytojų draugijos premiją.
2006 m. rašytoja jau tėvynėje buvo įvertinta valstybiniu apdovanojimu – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.
Bene reikšmingiausia jos kūrybos dalimi laikomi romanai. Rašytojos kūriniai buvo išspausdinti Vokietijoje, Kanadoje, Didžiojoje Britanijoje, JAV ir Lietuvoje.
––
Pirmuosius 50 knygos puslapių rašytojas S. Lipskis skiria rašytojos biografijai nušviesti, arba kaip jis sako – „gyvenimo dramai“, kurioje netrūko nei pasitraukimo iš Lietuvos metu patirto tragizmo, nei įvairiapusių lietuvybės sergėtojos pastangų JAV, aprašyti.
Būsimoji rašytoja Alė Rūta (Elena Nakaitė-Arbačiauskienė gimė 1915-11-16 Sankt Peterburge, mirė 2011-12-31 Santa Monikoje ( JAV Kalifornijos valstija).
Po I pasaulinio karo su tėvais grįžo į Lietuvą, 1944 pasitraukė į Vakarus, studijavo Vienos universitete, o 1948 persikėlė į JAV.
Alė Rūta – viena iš tų daugelio rašytojų, kurie išeivijoje savo kūryba, mokslo darbais kūrė „atsarginę Lietuvą“, nes nežinojo, ar kada nors begrįš į savo prigimtinę tėvynę. Taigi Alė Rūta pakliūna į tą patį sąrašą mažiau Lietuvoje žinomų rašytojų, kaip ir Aurelija Balašaitienė, Alfonsas Šešplaukis-Tyruolis, Petronėlė Orintaitė, Birutė Pūkelevičiūtė, Anatolijus Kairys, Paulius Jurkus. Tų rašytojų, nuėjusių sudėtingą fizinės ir dvasinės tremties kelią iš okupuotos Lietuvos į Vakarus, labai daug, per 100 jų pristatyti 1994 m. Vilniuje išleistoje knygoje „Egzodo rašytojai. Autobiografijos“.
Pagirtinas S. Lipskio pasirinktas kelias – ne tik pristatyti rašytojos biografiją, prisodrintą rašytojos prisiminimų apie jos giminės „dvasios milžinus“ (Antanas Strazdas, Antanas Baranauskas, Juozas Tumas-Vaižgantas, dailininkas Kajetonas Sklėrius, pulkininkas Alfonsas Sklėrius, motina Emilija Sklėriūtė-Nakienė buvo rašytojo Juozo Tumo-Vaižganto krikšto dukra), bet ir patyrusio leidėjo, literatūros vertintojo S. Lipskio edukacinis-pažintinis siekis – knygoje pristatyti visas Alės Rūtos knygas, išleistas Amerikoje, Kanadoje, Vokietijoje. Kaip teigia S. Lipskis, dėl to, kad daugelis knygų Lietuvos skaitytojui „nėra lengvai prieinamos, nevengėme kiek plačiau stabtelėti prie jų siužetinių vingių, papasakoti esmines jose gvildentas temas“. Leidėjas pasirūpino, kad skaitytojas įvertintų ir susipažintų su visų pristatomų knygų viršeliais.
Taigi kviečiu visus, kuriems įdomu susipažinti su 50 metų nepažintais Lietuvos rašytojais, į kelionę, nes viename leidinyje pristatomose 30 knygų – ne tik Alės Rūtos „visas gyvenimas“, bet ir viso išeivijos gyvenimo panorama po II Pasaulinio karo.
Šiuo metu bene daugiausia rašytojos kūrybinio palikimo ir asmeninio archyvo yra saugoma Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje. Čia yra ir daug nuotraukų, menančių Alės Rūtos gyvenimo ir veiklos aplinką, bibliotekoje saugoma ir jos dovanota asmeninių knygų kolekcija.