Naujausios
Nekasdieniška kasdienybė
Su S. E. Pauliukoniu susitinkame dar iki gimtadienio. Aktorius ant stalo kloja penkerių metų senumo „Šiaulių kraštą“ su straipsniu „Trys gyvenimai ir šimtas vaidmenų“, skirtu jo 70-mečiui. Sako iš naujo perskaitęs ir suglumęs: jau viskas pasakyta... Be to, švęsti 75-metį yra kvailystė – juk sukanka ne 16, 18, 30 ir ne 50 metų!
Visgi naujienų yra. „Aš jau prosenelis!“ – nušvinta. Proseneliu S. E. Pauliukonis tapo praėjusių metų pabaigoje, kai gimė Viktorija. Tikėjosi sulaukti ir sulaukė. Drauge pralenkė kolegą Juozą Žibūdą, su kuriuo lenktyniauja anūkais. Kai prieš kelerius metus S. E. Pauliukonis kolegai pranešė apie šeštąjį, J. Žibūda nusijuokė: pas jį jau septyni!
„Dabar aš pasakiau: „Juozai, aš jau prosenelis, aš jau stipriai priekyje!“ – S. E. Pauliukonis pasididžiuodamas rodo proanūkės nuotrauką telefone.
Telefone prisiminimus, džiaugsmus saugo ir daugiau nuotraukų. Senos ir naujos, spalvotos ir nespalvotos laimės akimirkos.
Štai – nufotografuotas dailininko Bonaventūro Šalčio tapytas paveikslas. „Liuks dalykas, – įvertina. – Padarė du, sakė, imk, kurį nori. Aš buvau nusprendęs, kad šitas patinka, bet žmona su dukra išsirinko kitą.“
Po sekundės prieš akis – jau dukters Elzės nutapytas tėvo paveikslas. „Šešiolikmetės akvarelė. Geras, ar ne? Tai va, kuo aš gyvenu! Dabar visas gyvenimas – kuo negreičiau išeiti į pensiją, nes dukrai dar tik šešiolika.“
Aktoriaus diena prasideda anksti, nes iš ryto turi nuvežti Elzę į mokyklą, žmoną Iną į darbą, o vėlai vakare Elzę parvežti namo. Mergaitė, kuriai gabumų Dievas davė ir drėbtelėjo, mokosi Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijoje, groja fortepijonu, antras instrumentas – gitara. Dar mokosi piešti – iš pradžių pas B. Šaltį, paskui pas Beną Alejūną.
„Taip ir gyvenu“, – kartoja ir dar ne kartą pakartos aktorius.
Užmarštin išėjusios istorijos
S. E. Pauliukonis gimė pokario Kaune. Pagrandukas. Mylimiausias.
Mama – aktorė Marija Červinskaitė-Pauliukonienė. Aktorius sako prieš pokalbį įlindęs į „Google“ pasižiūrėti, kas rašoma apie mamą.
„1932–1933 m. lankė J. Vaičkaus ir A. Olekos-Žilinsko vaidybos studijas. 1933 m. vaidino Jaunųjų teatro, 1937–1940 m. rusų draugijos „Kultūra ir gyvenimas“, 1941–1950 m. Kauno jaunojo žiūrovo teatro spektakliuose. 1950–1966 m. vadovavo dramos rateliams Vilniuje, 1966–1968 m. Jaunimo teatro trupės vedėja.“
„Mama visą laiką sakydavo: aš buvau Valstybės teatre, rodė programėles“, – prisimena S. E. Pauliukonis. Atmintyje liko garsių mamos draugų pavardės: aktorių, dailininkų, muzikų... Žmonės, apie kuriuos dabar sakome – legenda. O namuose ant sienos kabo mamos palikimas ir prisiminimas – dailininko Vytauto Kasiulio paveikslas.
Impozantiška gražuolė Marija gimė Rusijoje, Penzoje. „Buvo iš tremtinių bajorų kompanijos, caro laikais tremti. Mama turėjo „štampą“, o kur jis pasidėjo, nežinau. „Štampas“ buvo su karūna, pradėjau neršti po šaltinius, suradau, kad karūna tai – grafų „štampas“. Ir mama labai gyrėsi, kad aukštos kilmės. Bet paskui suradau, kad ir bajorų „štampas“ būna su karūna. Mama turbūt truputį norėjo pasipuikuoti“, – atlaidžiai šypsosi aktorius.
Tėtis Juozas Pauliukonis – ekonomistas, Vilniaus ekonomikos fakulteto dekanas. S. E. Pauliukonio teigimu, tėvas šias pareigas ėjo ilgiausiai fakulteto istorijoje.
Dar gyvas mamos brolis geografijos mokslų daktaras Eduardas Červinskas.
Šie trys žmonės lėmė, kad aktorius turi du vardus. S. E. Pauliukonis atkartoja, kaip pakiliai mama kartodavo: „Kai Sauliukas gimė, iškart nušvito saulė, tai mes jį pavadinome Sauliumi!“ Dėdė su tėvu turėjo užrašyti vardą, eidami abu pamiršo, kokį duoti, tėvas nusprendė: „Duodame Eduardą, tavo vardą.“
Taip namie buvo Saulius, o Eduardas – dokumentuose.
Kai Pauliukonis tapo aktoriumi, programėlėse būdavo sumaišties: vienur – Saulius Pauliukonis, kitur – Eduardas Pauliukonis. Galiausiai nutarė, kad reikia suvienodinti ir įrašyti abu vardus. O teatre iki šiol visi kviečia Pavluša.
Pasakojimu grįžtame į Kauną. S. E. Pauliukonis žino, kad vienu metu tėvas prieš karą buvo paskirtas Kaune mėsos kombinato direktoriaus pavaduotoju, atėjus vokiečiams, paaukštintas į direktorius. Grįžę rusai tėvą uždarė į KGB rūmų rūsius.
„Mama artistė buvo labai gerai pažįstama su J. Paleckiu, ištraukė tėvą iš rūsio ir momentaliai jį pradėjo ruošti į universitetą. Kaip tik tada gavome butą Vilniuje, Mokslininkų namuose, prie Neries, ir tėvą paskyrė į Ekonomikos fakultetą.“
J. Pauliukonis amžinybėn išėjo 1985 metais, M. Červinskaitė-Pauliukonienė sulaukė nepriklausomybės – amžinojo poilsio atgulė 1995-aisiais.
Kas nutiko jų gyvenimuose, sako S. E. Pauliukonis, tėvai kalbėjo mažai, buvo daug nutylėjimų. Permąstydamas praėjusį laiką, sugretina: neatviraudavo ne tik mama, bet ir jos artima kolegė režisierė Aurelija Ragauskaitė.
„Kam judinti tuos laikus...“
Iš gatvės – į sceną
Nors aktorius gimė Kaune, šis jo gyvenimo epizodas – trumputis. Persikėlusi į Vilnių, šeima laikinai gyveno M. Gorkio gatvėje, paskui persikėlė į erdvų Mokslininkų namų butą, kuriame būsimas aktorius išmoko važinėti dviračiu.
„Darydavau performansus“, – nusikvatoja. Sukviesdavo draugus, šie sumokėdavo už bilietą kapeikų ir susodinti stebėdavo, kaip Saulius Eduardas demonstruoja akvariumo gaidelių kovą.
Žuvytės akvariume primena tikrą žvejybą.
„Dėdė – baisiai įdomus žmogus, studentus kiekvieną vasarą veždavo į Kuršmares, jos visos ištyrinėtos, visas dugnas. Ventės rage apsistodavo, mane dar vaiką atsiveždavo. Įdomi buvo ir žvejyba, ir kompanija. Visi rinkdavosi ir pas E. Červinską name, kuris stovi prieš dabartinę vokiečių ambasadą. Jo žmona Červinskienė buvo geriausia tolstojininkė Tarybų Sąjungoje, bet jos niekur neišleidavo į užsienį, visa giminė buvo ištremta.“
Į vieną kompaniją sueidavo labai skirtingi žmonės – nuo ministro A. Gailevičius iki muziko S. Sondeckio – jo žmona Silvija yra tikra S. E. Pauliukonio pusseserė iš mamos pusės.
Nors S. E. Pauliukonį nuo vaikystės supo meno žmonės, sako nepakentęs jokių teatrų, jokių muzikų.
Kadangi šeima nuolat bendravo su Sondeckiais, buvo pastūmėtas groti smuiku. Puikiai atsimena, kaip korepetitorius, jei mokinys blogai grojo, smičiumi mušdavo per pirštus. „Buvo baisu, negalėjau pakęsti“, – ir dabar nusipurto.
Tuo metu labiau nei muzika ar teatras traukė gatvė.
„Draugai gyveno Totorių gatvėje, o apie Totorių gatvę tais laikais milicininkai sakė: padegus iš vienos ir kitos pusės, gal būtų ramiau Vilniaus mieste.“
Visgi atėjo diena, kai S. E. Pauliukonio buvo paprašyta išeiti iš Salomėjos Nėries mokyklos.
„Tėvą iškvietė ir pasakė: arba išeina, arba paliksime antriems metams. Tėvas nutarė pervesti į A. Vienuolio mokyklą, joje buvo sustiprinta matematika. Kai toks tėvas atėjo ir paprašė, mokykloje tikriausiai nusprendė, kad aš labai didelis matematikas, reikėjo viso mėnesio, kol suprato, – juokiasi aktorius. – A. Vienuolio mokykloje jau grojau šokiuose savo gitara su draugais. O paskui jau atsirado teatras. Mečiau mokyklą, mama privertė eiti į neakivaizdinį. O vidurinę baigiau jau dirbdamas Šiauliuose.“
Grįžtame į priešistorę: Aurelija Ragauskaitė įkūrė Jaunimo teatrą ir pasikvietė pantomimos meno pradininką Lietuvoje Modrį Tenisoną dėstyti judesį aktoriams. S. E. Pauliukonio mama dirbo trupės vedėja Jaunimo teatre ir paprašė sūnų „truputį pakreipti“, kad išeitų iš gatvės.
„M. Tenisonas gyveno pas mus bute. Jis buvo pantomimos lyderis Rygoje, į Lietuvą atvyko vesti, bet vestuvės neįvyko. Liko, A. Ragauskaitė pakvietė, jis sukūrė trupę ir pagalvojo, kad reikia rimčiau padirbėti. O A. Ragauskaitė mane iškart priėmė su etatu – pradėjau labai anksti dirbti, man buvo 16 metų. Mano pirmas spektaklis, suvaidintas profesionalioje scenoje, yra pirmasis A. Ragauskaitės spektaklis, kuriuo ji atidarė Jaunimo teatrą, – „Romeo ir Džiuljeta“. Mane ji įtaisė į pasiuntinukus, ateidavau su žibintu, kažką pasakydavau. Paskui, žinoma, dalyvavau masinėse muštynių scenose.“
S. E. Pauliukonio papasakotą sceną iš spektaklio aktorė Nijolė Narmontaitė aprašė savo knygoje. Aktorius kvatojasi, iš naujo prisimindamas tragikomišką debiutą.
„Fechtavomės su špagomis, o špagų gale uždėti bumbuliukai, kad neįdurtumei. Aš, kai man 16 metų, negi su bumbuliukais fechtuosiuos? Nusukau. Didžiausia scena, kaunamės, tik neatsimenu, su kuriuo garsiu aktoriumi. Padariau įtūpstą ir įsimigo špaga į šlaunį! Raudona dėmė vis didėjo, didėjo, didėjo. Aš moviau, lauk, girdžiu: „Och tu, šūdžiau!“ Toks mano pirmas išstojimas profesionalioje scenoje.“
Tai – tik viena, iš ko gero, milijono aktoriaus istorijų. Jas laiko ne tik galvoje – yra užsirašęs. Gal vieną diena jos taps atskira knyga?
Ilgi plaukai ir laisvės jausmas
Kitas karjeros etapas – M. Tenisonas su trupe atvažiavo į Kauno dramos teatrą pas režisierių Joną Jurašą.
Pirmasis spektaklis, sukurtas kartu su pantomimos trupe, garsioji „Mamutų medžioklė“.
„Spektaklis buvo fantastiškas, ėjo su transparantais studentai, buvo vos ne revoliucija Kaune, kas ten dėjosi!“ – prisimena S. E. Pauliukonis. Kaip tik šiuo metu prikeliama šio spektaklio istorija – kino teatruose rodomas dokumentinis Aistės Stonytės filmas.
Naujas posūkis – pantomimos trupė iškeliama į Kauno muzikinį teatrą.
„Ten yra baleto trupė. V. Mikštaitė, vyr. režisierė, pagalvojo, kodėl šalia baleto netiktų pantomima? Atsimenu, opera „Undinė“: baletą šoka, dainininkai dainuoja ir staiga pantomimos trupė, visokie faunai, miško gyvūnai – mes.“
Paskui buvo puikus vaikiškas spektaklis „Mergytė ieško pasakos“. Mimai vaidino aktorius, pasikeisdami su operetės artistais, S. E. Pauliukonis dubliavosi su Algirdu Jacunsku: vaidino vaiduoklį, kurio svajonė – tapti šešėliu.
„Buvo labai juokingas momentas, kai padarė garso įrašą radijui. Įsivaizduokite, tais laikais visur būdavo radijo taškai ir eidavo radijo laidos: „Dabar jūs girdėsite spektaklį „Mergytė ieško pasakos“, kuriame personažus vaidina pantomimos artistai“, – juokiasi aktorius.
S. E. Pauliukonis prisimena: nors laikas dėl santvarkos buvo baisus, aktoriai gyveno laisvi. Ilgi plaukai, atitinkami drabužiai.
„Kaip aš vaikščiodavau į „Tulpę“: baltos drobinės kelnės ir „teniaškė“ – taip ateinu į centrinę miesto kavinę! Mes drabužius siuvomės, turėjome masę idėjų, su džiazistais darydavome visokius pasirodymus Pažaislio vienuolyne. Keisti dalykai buvo. Daugiausia yra užfiksavęs fotografas V. Luckus, mūsų geriausias draugas buvo, yra visas nuotraukų ciklas.“
Savo firminiu numeriu S. E. Pauliukonis vadina mėnulio žingsnį – jį ramiausiai darydavo dar iki Maiklo Džeksono eros.
„Labai mėgdavome su trupe kvailioti, einame gatve, staiga prieš žmones.... (aktorius trumpai suvaidina – red. past.). Žmonės pasimeta, o mes toliau kaip niekur nieko nueiname.“
Ir dabar, sėdomis atkartodamas anų dienų mimų judesius, S. E. Pauliukonis tarsi nusimeta metus.
1972-ųjų pavasaris
Kalendorius skaičiavo paskutinį 1972 metų pavasario mėnesį. Gegužės 12 dieną prie Kauno muzikinio teatro fakelu virtusį Romą Kalantą S. E. Pauliukonis matė savo akimis.
Aktoriaus atmintyje sugrįžta tų dienų vaizdai ir nuotaikos.
„Buvo keista, nesuprantama, visą laiką užsidarę teatre dirbdavome, niekas nerūpėdavo, turėdavome savo gyvenimą. Ir staiga: kas, kodėl? Atskiri įvykiai būdavo, kažkas pakabino vėliavą, blykt, blykt, o čia... Kai visi ėjo į laidotuves ir apgavo, pakeitė laiką, staiga iš visų mokyklų, iš viso miesto – į Laisvės alėją.“
Vėliau prasidėjo tardymai.
„Chebrytę“ į saugumą daug tampė, manęs ne, aš gi „savas“, – prisimena E. S. Pauliukonis. „Savas“ – nes ką tik grįžęs iš tarnybos armijoje, kur su sąjunginiu ansambliu išmaišė visą tuometinę Tarybų Sąjungą – iki Šiaurės jūros, buvo įvertintas pirmo laipsnio apdovanojimu už puikią tarnybą.
„Per Kalantos susideginimą buvau vienintelis iš pantomimos neataugusiais plaukais, grįžęs iš kariuomenės, vadinasi, jau savas. Partinis susirinkimas. Kviečia visą teatrą, svarsto apie pantomimos elgesį, o mane sodina prezidiume. Per susirinkimus buvo tokios kalbos. Štai vienas pavyzdys. Mūsų Martinovą pagavo su visais gatvėje, nuskuto plaukus milicijoje. Martinovui susirinkime sako: „Kaip jūs apsirengęs, kaip atrodote, kokie marškiniai!“ Jis mėgdavo labai margus, gėlėtus. O jis atsako: „Pasižiūrėkite, mano marškiniai švarūs, o jūsų (partiniam sekretoriui) balti marškiniai purvini, bent išsiplaukite.“ Man irgi reikėdavo kažką komentuoti. Sakau, aš nesirašysiu. Kodėl? „Todėl kad neteisybę sakote, o jūsų marškiniai tikrai purvini.“ Tokia buvo situacija.“
S. E. Pauliukonis prisimena, kaip kitus tekdavo įsivesti į muzikinį teatrą – aikštė apsupta, kordonai. „Stovi MVD kareiviai, karininkai, perrengti milicininkų uniformomis, aš jiems: „Zdrast', major, ja u vas služyl!“ Iškart visus praleidžia.“
Ir dar: „Aš gyvenau Ožeškienės gatvėje, einu ryte į teatrą, o prie partkomo kieme kiekvieną rytą rinkdavosi keisti žmogėnai pilkai mėlynais kostiumais, visi vienodi, eidavo budėti į Laisvės alėją. Patys šlykščiausi žmonės, kiek aš supratau, Kaune. Paskui jau – aikštė, kur vos ne kiekvieną tikrindavo. Pirmomis dienomis žmonės gėles nešdavo, atvažiuodavo šiukšlių mašina, išveždavo.“
Po Kauną ir Lietuvą sukrėtusio įvykio pantomimos trupei teko išsiskirstyti.
S. E. Pauliukonis rodo paskutinę nuotrauką, kurioje įsiamžino kartu. Fotografas V. Luckus prigulė nuotraukos centre: kad vėliau kas nors nenukirptų.
Aktorius neseniai iš naujo peržiūrėjo diplominį V. Bačiulio darbą apie M. Tenisoną ir pantomimos trupę „Ecce Homo!“. Įvertina: „Velnias žino, kiek metų praėjo, kaip šiandien darytas.“ Ir susizgrimba, kad iki šiol neaplankė Kaune eksponuojamos M. Tenisonui skirtos parodos. Į atidarymą nevažiavo specialiai: atsirado daug tokių, kurie iš trupės už savaitės išnykdavo, o dabar tapo visažiniais.
Per šimtas vaidmenų ir geriausias projektas
„Dar viena istorija apie mano profesijas! – vėl atkunta S. E. Pauliukonis. – Tarybiniais laikais, kas ta pantomima, niekas nežino, kaip mus įvardyti? Mąstė, mąstė, sugalvojo, kad reikia padaryti baleto artistais! Aš popieriuose buvau baleto artistas – pirmos kategorijos! Dramos teatro aktorius – pirmos kategorijos!“
Ir dar ne viskas.
„Kai A. Ragauskaitė dirbo Vilniaus lėlių teatre, nusprendė, kad lėlininkams judesio dalykai gali būti labai reikalingi. Ir mane įdarbino – pusę metų dirbau lėlininku, taigi turiu lėlininko pirmą kategoriją. Prašau!“
Nors aktoriaus biografija itin turtinga, diplomo taip ir neįgijo. Prisimena, kai jau dirbo Šiauliuose, stoti į tuometinę konservatoriją Vilniuje, o kartu ir dėstyti studentams skatino Irena Vaišnytė. Atsisakė.
„Kai proto įgavau, kitomis akimis pamačiau, kad man kažko trūksta, palyginus su kitais. Bet jei būčiau išvažiavęs į Vilnių, kas aš būčiau dabar? Būčiau baigęs kokią profesūrą, būčiau profesorius, liūdesio specialistas Vilniuje.“
Į Šiaulius S. E. Pauliukonis atvyko 1973 metais, pakviestas J. Vaitkaus – režisierius praeityje dramos ratelyje buvo vaidinęs pas S. E. Pauliukonio mamą.
„Baisus miestas, dar tokio baisaus nemačiau, – atsimena pirmą įspūdį. – Atvažiavau, visur pilka, ten negalima, ten negalima. Skersvėjai, vėjai pučia. Nesupratau šio miesto.“
Vyriausiasis režisierius J. Vaitkus Šiauliuose surinko jaunų žmonių studiją.
„Pradedame naktimis dirbti, R. Steponavičiūtė, aš ir J. Vaitkus. Padarėme po pusmečio pasirodymą su etiudais, šokiais. J. Vaitkus padarė spektaklį „Lopšinė“, kuris irgi labai neblogai nuskambėjo. Paskui J. Vaitkus išvažiavo, jį perkėlė į Kauną. Aš stačiau šokį, S. Paskos sūnus tą vaidmenį vaidino. Pasakiau, aš irgi noriu suvaidinti – vaidink, jei nori.“ Suvaidino.
1974 metais į Šiaulių dramos teatrą atvyko A. Ragauskaitė – aktoriaus ir režisierės keliai vėl susitiko.
Tęsėsi intensyvus kūrybinis laikotarpis, ilgėjo vaidmenų sąrašas.
Iš Šiaulių su teatro žmonėmis 1991 metais S. E. Pauliukonis išvyko į pirmąjį užsienį – į Kanadą. Dar pantomimos teatro laikais trupė buvo įstojusi į komjaunimą vildamasi, kad galės išvykti – viltys neišsipildė.
„Ojėzau, ojėzau“, – nutęsia S. E. Pauliukonis, prisiminęs, kaip Kanadoje pateko į kitą pasaulį. Vėliau kelionės kartojosi: užsimezgė graži draugystė su Hamiltone Elenos Dauguvietytės-Kudabienės įkurtu lietuvių teatru.
„Dauguvietytė, pirmos Dauguviečio santuokos dukra, buvusi kolegė su mama, vaidino Valstybės teatre. Mama tuo metu jau su manimi Šiauliuose buvo, abi susitiko, kiek emocijų, kiek kalbų!“
Pernai sukako jau penkiasdešimt metų, kaip S. E. Pauliukonis dirba Šiauliuose. Teatre suvaidinta apie 110 vaidmenų. Vien spektaklyje „Skiriama princesei“ aktorius Karalių vadino apie 400 kartų.
„Bet mano geriausias, didžiausias projektas gyvenime yra Elzė, nieko geresnio aš nesu padaręs“, – apibendrina. Namai, žmona, dukra Elzė – temos, apie kurias aktorius gali kalbėti nesustodamas.
„Elzės krikštynos ir mūsų su Ina vestuvės buvo tą pačią dieną. Elzė – nes vaidmuo filme „Elzė iš Gilijos“ buvo mano pirmas rimtas darbas kine. Visas gyvenimas apie dukrą, kas iš jos bus?“ – susimąsto. Ir netrukus nutaria: „Ką ji nuspręs, tas bus.“
Išnykę daiktai
S. E. Pauliukonis visą laiką svajojo gyventi vienkiemyje. Iš dalies svajonę įgyvendino Šimšėje. Tylu, ramu, gera gyventi. Elzė su Ina sumūrijo picos krosnį. Elzės namelį irgi abi statė – kad tilptų nakvynei likę svečiai. Namuose daug muzikos ir nematomos gerosios namų dvasios.
Namie, sako aktorius, guli daug talmudų, kuriuose surašyti, užfiksuoti spektakliai, kuriuose vaidino. Surinktos ir programėlės, informaciją pildo nuotraukos, trumpos pastabos. Dar liko nesužymėti pantomimos spektakliai, Muzikinio teatro laikotarpis.
„Dedu, dedu, kam dedu, nežinau, kam tai bus įdomu? Niekam.“
Kalba pakrypsta apie daiktus, kurie turi keistą ir paslaptingą savybę išnykti – kaip tas mamos bajorystę liudijęs antspaudas.
Daug metų S. E. Pauliukonis filmuodavo visus teatro spektaklius, pildė archyvą. Kol vieną dieną kasetės iš teatro paslaptingai pranyko – vėliau išsiaiškino, kad jos iškeliavo į užsienį ir negrįžo.
Aktorius prisimena, koks sudėtingas darbas būdavo įamžinti spektaklį, kiek darbo, pastangų, gebėjimų reikėdavo įdėti.
Dar vienas praradimas – dingusi teatro vėliava.
Vyko mitingai, artėjo nepriklausomybė: „Padarome teatrui vėliavą – buvo mano asmeninė idėja. Pasikalbėjau su dviem mūsų siuvėjomis, išsiuvinėjo Vytį. Keturiese: scenos darbininkas, aš ir dvi aktorės, už kampų paėmę, nešėme vėliavą pašventinti į katedrą. Nusprendėme, kad per visas šventes, Teatro dieną ją iškilmingai kelsime.“
Ši vėliava nukeliavo į Baltijos kelią, tik, apgailestauja aktorius, niekas to neįamžino nuotraukoje.
Vėliau teatro meno taryba nusprendė teatro vėliavą pakeisti.
„Pas mus buvo vadinamasis raudonasis kampelis, sakau, ten vėliavą pastatysime kampe ant stovo ir bus puošmena. Bet ji pranyko! Ieškojau, neradau. Kiek daug daiktų pranyko. Ir kaip gaila.“
„Aš dar šoku!“
Repetuoti naujausiame šokio spektaklyje „Laimės žodynas“ S. E. Pauliukoniui buvo didžiulė atgaiva ir išsunkiantis darbas.
„O Dieve, man iškart M. Tenisono laikai, kai pradėjome daryti bendrus trenažus. Atvažiavo moterų komanda, dar tokios nemačiau: visos gražios, protingos, talentingos ir iš kur jų tiek daug, ir visos juda! Dailininkė S. Straukaitė, su ja buvome pažįstami nuo „Nebylio“ laikų. Paskui man pasakojo, kad buvo perspėtos, jog Pauliukonis turi daug ligų, amžius, atsargiau, nepribaikit. Bet pasakė: be Pauliukonio nieko nedarysime, – šypsosi aktorius. – Labai gerai sugyvendavome ir labai faina buvo.“
Repeticijose jis dalijosi patirtimi, atsinešė M. Tenisono eskizų.
„Bet buvo vienas principinis dalykas, dėl kurio su A. Šeiko nesutikome. Aš jos klausiau, kas yra pantomima? Ji vis pradėdavo: „Kai jūs šokote pas Tenisoną...“ Aš sakiau: „Nešokau, aš buvau pantomimos artistas!“
Statant šokio spektaklį aktoriams patiems teko atsakyti į klausimą, kas yra laimė – sudarinėti žodyną. Kaip laimę apibrėžė S. E. Pauliukonis?
„Sakė, kad vienintelis išsakiau tokią mintį: pinigai niekuomet nedaro žmogaus nelaimingo“, – nusijuokia.
Viename iš ankstesnių interviu aktorius yra paatviravęs, jog galėjo gimti vėliau. „Man pasisekė nežmoniškai, visi režisieriai man buvo labai faini, bet kažkada A. Giniotis tą mintį pasakė: „Būtų labai faina pastatyti spektaklį su Pauliukoniu, bet tai reikėjo daryti anksčiau.“
Ir po akimirkos aktorius jau žeria naują istoriją apie laiką, kai ligoninėje operacija suvedė su balerina Maja Pliseckaja. „Man tada netoptelėjo pasakyti, kad irgi esu baleto artistas! Ji lyg 71 metų paskutinį šokį oficialiai sušoko, o aš A. Šeiko pasakiau: „Man 75-eri ir dar šoku!“
Laimė būti
„Pradžioje galvojau klausti, kiek duosite eilučių, nes man reikia viso laikraščio tam, kad išvardyčiau pavardes kolegų, režisierių su kuriais dirbau, kuriems norėčiau padėkoti“, – šypsosi S. E. Pauliukonis.
Šiandienos gyvenime, patikina, atsiranda vis daugiau šypsenos ir juoko: „Kaifas gyventi ir prisiminti visus!“
– Kai gimė Elzė Marija, straipsnis „Šiaulių krašte“ apie jus buvo pavadintas „Tėvystė metų neturi“. O aktorystė?
– Mano manymu, neturi, kol galva dirba, tol gali būti aktorius. Bet šiais laikais daug kas pasikeitė. Visi labai žiūri į amžių, spaudimas yra, kad turėk saiką, eik namo. Aš surandu kitą priežastį: jaučiu savo fizinę būklę, bus diena, kai negalėsiu eiti į sceną.
Turėjau eiti medicininę apžiūrą dėl teisių. Pusantros valandos pas psichiatrę prasėdėjau, dar priedo pas psichologę nusiuntė. Pradėjo klausinėti, ar yra nusiskundimų, sakau, ne, viskas gerai. Su atmintimi gerai? Gerai. Neseniai vaidinau spektaklyje, dvi valandas šnekėjau be sustojimo.
Vaikų kiek turite? Sakau, tris. Ar galite pasakyti, kada gimę? Ne. Kaip tai ne? Ką aš žinau. Žinau, kad vienas vasario 8 dieną, kitų turiu užsirašęs, bet neturiu knygutės.
Išvardinkite paskutinius spektaklius. Pavardinau. O ką dirbat? Atsiprašau, jūs nevaikštote į teatrą? Kaip tai? Sakau, turėjote žinoti mane. Sako, žinau, žinau. O koks paskutinis spektaklis? Sakau, A. Šeiko šokio spektaklis. Ką jūs ten darote? Sakau, šoku.
Kąąą?!
Dar klausė, ar visa šeima gyvenate kartu? Neee, viena žmona Amerikoje, kita Kaune, trečia Šiauliuose. Sakau, mane kiti klausimai kankina: ar į 75-metį visas kviesti, ar ne?
Aktorius nuoširdžiai kvatoja – atrodo, jog ką tik suvaidino trumpą humoreską.
– O ką šiandien įrašytumėte į laimės žodyną?
– Nežinau. Spektaklis prasideda nuo mano žodžių: „Mano galva kaip arbūzas šiandien, nežinau, ką daryt.“ Lipu į sceną ir pradedu juoktis, nes tada, kai įrašinėjome, kelis dantis man ištraukė, atėjau įrašinėti, pasakiau ir viską įrašė. Sako, labai tinka.
Laimė, kad esu. Ir viskas.
