Naujausios
Akmuo su šaknimis
Tautodailininkas, kalvis, akmens skulptūrų kūrėjas, muzikantas ir dainininkas, kanklių, basedlių ir kitokių muzikos instrumentų kūrėjas ir reanimuotojas, paleidęs į pasaulį ne tik savo penkis vaikus su labai tvirtomis lietuvių tautos šaknimis, bet ir daugeliui jaunų žmonių suteikęs ir sparnus, ir šaknis. Prie vieno iš Alberto MARTINAIČIO darbų yra pasakojimas apie senovinę lietuvių mįslę: „Kas auga be šaknų?“ Atsakymas – akmuo. Tačiau akmuo juk turi neregimas šaknis su savo žeme ir dulkėmis, su savo lietumis ir vėjais, su dainomis, dainuotomis prisėdus ant pakelės akmenėlio. Alberto darbai, kūryba ir primena akmenį su labai giliomis neregimomis šaknimis į viską, kas etnokultūroje buvo ir dar bus.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Vaikystės atsiminimai
– Kada viskas, ką dabar darote, prasidėjo? Kada į rankas paėmėte pirmąsias kankles, skudutį, armoniką?
– Pirmasis, mano pats seniausias atsiminimas iš vaikystės, – vagonas. Važiuojame iš Sibiro, iš Irkutsko – į Lietuvą. Man treji. Vyresnieji brolis ir sesuo kabarojasi aukštyn žemyn, o aš dar nemoku. O kas buvo už to „vagono“, to, ko nesiekia mano atmintis? Sesuo papasakojo, kad mano angelas sargas senelis Kazys Eitmantis mus su broliu ir seserimi prižiūrėdavo, kol tėvai tremties darbus dirbdavo, grodavo mums smuiku.
Seserims ir broliui taip giliai, kaip man, muzika neįėjo į ausį. Tačiau sesuo, kai buvau dešimtoje klasėje, pareikalavo, kad privalau mokėti šokti ir ėmėsi mokyti. Jai rūpėjo, kad jos šeimos narys turi būti pilnaverčiu vyru, o ne koks cigarečių rūkytojas ar vyniuko gėrėjas. Juk kai vyras nemoka šokti, kas belieka – trainiotis pakampiais.
Mano tėvas, nežiūrint tremties, patapo idėjiniu partiniu, o mama – labai tikinti. Aš tokioje aplinkoje ir augau.
Kai grįžome iš Sibiro buvo sunkus laikas, kaip atsiimti savo trobelę, iš kurios tėvus išvežė – Kelmės rajone Žvirblių kaime. Grįžtame, o ten apgyvendintos kelios šeimos. O mes išsimėtę, teko pagyventi pas gimines. Galiausiai tie žmonės po truputį išsikėlė, bet dar viena svetima šeima liko. Nors ir buvau nuteiktas, kad tie žmonės užgrobė mūsų namus, sodą, kiemą, bet vaikiškas smalsumas susipažinti – didelis. Girdžiu, kad įnamis kažkokiu instrumentu pagroja. Paprašiau parodyti ir man. Per sienos lentoje iškritusios šakos skylutę man įnamis įkišo pagaliuką, kuriuo ūkčiojo braukydamas į grindis.
Vėliau aš pasidariau instrumentą pats – prie lentos prisikaliau vinių, išsitempiau vielas ir grojau. Argi tai ne pirmosios mano kanklės?! Net nežinau, kaip man šovė į galvą pasidaryti būtent tokį instrumentą.
Po tų pirmųjų „kanklių“ mano gyvenime buvo daug žmonių – dvasios architektų, kurie įvesdavo mane į vis aukštesnes, gilesnes muzikos orbitas.
1107 kanklės
– Ar pirmąsias vaikystėje pasigamintas kankles priskaičiuojate prie tų pusantro tūkstančio pagamintų per gyvenimą kanklių?
– Ne. Ten buvo „zabova“. Iki kanklių buvo gitara. Devintoje klasėje mama įtaisė mane gyventi pas savo gimines Kelmėje. Name gyveno kelios šeimos. Viena iš jų buvo labai „gitaringa“ – visi grojo gitara. Būtent iš tos šeimos išmokau groti gitara „Gimnazistės valsiuką“.
Vėliau atsirado bitlų (britų grupės „The Beatles“ – R. Ž.) garbinimo sąjūdis – kas tik netingėjo, visi puolė prie gitarų. Tada buvau išmokintas akordais groti „Trakų pilį“.
Popietes po mokyklos iki autobuso praleisdavau pas savo klasės draugą Edvardą Žakarį. Ten mane ir pamaitindavo, ir paglobodavo Edvardo mama. Tada Edvardas puikiai matė ir man buvo pats draugiškiausias vyrukas klasėje iš visų kelmiškių, nes į mane, kaimietį, visi žiūrėdavo iš aukšto. Bandėm su Edvardu gitaras konstruoti, bet mums nelabai kas gavosi, nors tai jau buvo lindimas prie muzikos.
– Kaip gitarą pakeitė kanklės?
– Baigiau Vilniaus technikos mokyklą ir 1983 metais atėjau dirbti į Šiaulių hidrogeologiją. Čia mechaniku atvažiavo dirbti folkloristas iš Vilniaus Rimantas Braziulis (vienas Žaliųjų judėjimo Lietuvoje pradininkų, „Žaliosios Lietuvos“ vadovas – R. Ž.). Jis buvo toks paslaptingas ir įtartinas. Darbininkai spėliojo, kas jis toks? Vieni sakė, kad jis kažkoks sektantas, kiti – dar kažko prisigalvodavo. Paskui jį jau bėgiodavo saugumas. Jis atvažiavo į Šiaulius su labai aiškiu tikslu – šiuose kraštuose sukelti etnokultūrinį judėjimą.
Visiems kitiems bendradarbiams Rimantas atrodė esąs keistuolis, taip pat atrodė ir man. Aš jau dirbau kalviu ir per pietų pertrauką mes valandai eidavome į rūbinę, atsirasdavo arielkos, išgerdavom, užkąsdavom, kažkas palošdavo kortomis ir eidavom dirbti. Rimantas žiūrinėjosi, šniukštinėjosi ir kartą paprašė manęs nukalti geležiuką. Kad būtų smailus, kad kibtų į medį. Klausiau, ką jis ten droš. Jis aptakiai aiškino, kad nuo medžio žievę nori nulupti. O, pasirodo, jis norėjo kankles daryti, neturėjo įrankių ir jam tokiems laukiniams proletarams buvo nedrąsu sakyti, ką sumanė, nes užjuoks, nes ir taip iš jo visi juokėsi, kad neidavo gerti su visais – tuo jis buvo įtartinas, kažkoks liaudies priešas.
Vėliau jis man pasiūlė kankles daryti. Parsinešė iš muziejaus eksponatų, nors tai kategoriškai buvo draudžiama. Pasimatavom, pasižiūrėjom ir padarėm.
Mūsų su R. Braziuliu padarytas pirmas kankles aktorius Vladas Bagdonas išprašė ir išvežė į Duisburgą (Vokietija) dovanų. Antrosios mano kanklės yra mano dirbtuvėse. Buvo 1984 metai.
Aš jau buvau priimtas į Liaudies meno draugiją kaip akmenkalys ir paklausiau, ar galėčiau atnešti į Liaudies meno parodą kankles paties gamintas. Atnešiau. Susidomėjo etnomuzikologas, kompozitorius Algirdas Klova. Jis buvo pirmas mano kanklių pirkėjas. Man keista buvo, kad kankles perka. Tuo metu žmonės labai ieškodavo pirkti kavos, padoresnių batų ar striukių. Man tai buvo kosmosas, kai gavau pinigų už kankles.
Prieš kelias dienas užrašiau ant sienos, kad pagaminau jau 1107 kankles.
Kanklių žmonės ir padavimai
– Kaip pats išmokote groti kanklėmis?
– Buvau atsidūręs ligoninėje. R. Braziulis į ligoninę man atnešė kankles, užrašė akordus ir pasakė: „Gana durnių klijuoti! Kai grįši iš ligoninės, kad mokėtum groti“. Aš išmokau. Nepasakyčiau, kad esu didelis muzikantas, bet groju.
– Koks yra grojantis kanklėmis žmogus?
– Jauni vaikinai nori būti kažkuo nepaprasti, kažkam patikti savo sugebėjimais. Vienoje iš stovyklų Šventojoje, kur stovyklavo 80 vaikų, parodžiau kankles. Pasakiau, kad vaikinai dabar bijo groti kanklėmis, nors kažkodėl anksčiau būtent vyrai grodavo kanklėmis. Lietuvoje gal koks 12 ar 15 vyrų yra, kurie nebijo groti kanklėmis. Mano didžiulei nuostabai pats smulkiausias vaikinukas Netas Klimavičius iš Šilalės atėjo pas savo mokytoją ir pareiškė, kad nori groti kanklėmis.
Pasiūliau mokytojai atsivežti tą vaiką į „Patrepsynės“ seminarus, kuriuose vaikai mokosi šokti liaudiškų šokių. Kol kiti mokėsi šokti, mes su tuo vaikinuku pagaminome kankles. Netas išmoko groti kanklėmis ir jau tais pačiais metais dalyvavo Lietuvos vaikų ir moksleivių liaudies kūrybos atlikėjų konkurse „Tramtatulis“. Jau groja ir jo brolis. Išdrįso Netas paprašyti manęs, kad į mano dirbtuves Šiauliuose galėtų atsivežti draugų ir pasigaminti kanklių savo mokyklai. Atvažiavo mergina ir keturi vyrukai iš Šilalės per „Saulės žiedo“ festivalį, sumontavo per dvi dienas po kankles ir išsivežė į Šilalę užbaigti. Nuvažiavau, padėjau nusišveisti, sudėjom stygas ir dabar tie vaikai groja. Per Kalėdas jie mane pasikvietė į savo kalėdinę vakaronę ir koncertavo tomis kanklėmis.
Žmonės, grojantys kanklėmis, vis dar reti paukščiai. Man keista, kad netgi dauguma muzikos mokytojų bijo paimti kankles į rankas. Tenka išgirsti, kad ir mokyklų direktorės ironiškai ar abejingai žiūri į kanklių muziką. Kanklėmis grojantys žmonės yra aktyvūs gyvenimo dalyviai, o ne žiopsotojai.
– Kuo kanklės skiriasi nuo kitų instrumentų, o kankliuojantys žmonės nuo kitų muzikantų?
– Kanklės ir muzika atsirado iš laidojimo apeigų, nes mokslininkai teigia, kad kanklės yra susijusios su laidojimo apeigomis – perėjimu iš vieno pasaulio į kitą.
Bandžiau sau atrasti atsakymus, kaip kanklės galėjo atsirasti laidojimo rituale? Prisiminiau Balio Buračo nuotrauką, kur nufotografuoti vaikai su žaisliniais dalgeliais. Kodėl tokie žaislai? Tėvai per žaidimą vaikus norėjo pripratinti prie darbo, kad paskui jiems nebūtų jokio šoko natūraliai pereiti į suaugusiųjų luomą ir paimti tikrą dalgį, tikrą grėblį ir... tikrą valtį. O valtimi gilioje senovėje išplukdydavo mirusiuosius palaidoti už vandens telkinio. Valtyje galėjo būti įtemptos virvės privilioti žuvims ir tai galėjo būti pakartota ant vaikiško žaislo – laivelio. Žaidimas tuo laiveliu galėjo būti savotiškas dvasinio ryšio palaikymas su išplukdytu artimu žmogum.
Novgorodo mokslininkas Vladimiras Povietkinas,su kuriuo teko susitikti konferencijoje Vilniuje, yra aprašęs kankles, kurioms yra 1500 metų.
– Ar galima sieti lietuviškas ir rusiškas kankles?
– Be jokios abejonės. Jos, kaip ir kiaulių maras, paplinta po tam tikrą teritoriją, tik skiriasi instrumentų išvaizda, konstrukcija. Sienas sukala tik politikai ir muitininkai, o kultūra eina nežiūrėdama jokių apribojimų. Mes turime unikalų instrumentą armonikas: Peterburgo armonikos, Vienos armonikos, rusiškos „chromkės“. Jokios sienos muzikos instrumentams negalioja, kultūra eina kiaurai sienas. Ir tegul tik ji eina!... Geriau, kai eina armonikos ir „gūslės“, nei tankai.
Šokio ritualas
– Su bendraminčių muzikantų kolektyvu „Šiauliai United“, padedami jūsų žmonos etnologės Dianos Martinaitienės, ėmėtės prieš keleris metus organizuoti šokius jaunimui ne pagal kompaktinius diskus, o grodami gyvai liaudišką muziką. Sekėjų – šimtai. Tai jaunimas, paaugliai, kurie kelias valandas iki prakaito šoka liaudiškus šokius, kiti tik mokosi, kiti juos moko.
– Nemokantis šokti žmogus kaip ir nepilnavertis. Iššūkis išmokti šokti poroje yra gana didelis, ypatingai vaikinams, vyrams. Tai toks barjeras, per kurį kažkas turi perspirti. Kai mane išmokė šokti pasijutau kaip devintam danguj. Nebereikėjo oti, jeigu kas pakvies, nebereikia slapstytis, nes aš moku šokti!
Porinių šokių yra įvairiausių – Grandskveras, Grečenikė, Krakoviakas, Drailinas, Našliukas, Šyvis ir daugybė kitų. Jų visų gal ir neįmanoma išmokti. Aš pats moku gal penkiolika.
Senoviniai šokiai ateina iš giliausios senovės kaip ritualai. Šokis yra ir poravimosi ritualo dalis. Vedę žmonės irgi ne tik arė, kūlė, duoną kepė bet ir šoko. Šokis yra bendravimo ir pažinimo galimybė. Čia partneris pajaučia ar esi jam priimtinas, įdomus, kūrybingas. Mūsų vakaronėse niekada nebuvo jokių policininkų ar budinčių tėvų, kai užgrojam visi būna maksimaliai „įdarbinti“ ir tai tęsiasi dvi valandas iki devinto prakaito. Ir tik gėlas vanduo atsigaivinimui.
Šokiai išsivystė ir į vaikų šokio „akademiją“ „Patrepsynė“ – Respublikines moksleivių folklorinių šokių varžytuves. Šiauliai yra „Patrepsynės“ sostinė, kasmet paskatinanti šokti apie pusę tūkstančio šalies vaikų. Patys gabiausi atvažiuoja į Šiaulių areną ir gali čia pasirodyti, gauti (puikių rėmėjų, žiūrovų ir net pačių šokėjų įsteigtų) prizų, kokių negaus jokiame kitame konkurse. Pačių geriausių šokėjų poros savo mokyklai laimi tradicinius instrumentus: kankles, būgną ar ragą. Tai ir mokyklai paskatinimas – ačiū, kad leidot, kad stengėtės, rūpinotės.
Etnoreanimacija
– Jūsų dirbtuvėse senos sulūžusios ir jau nebegrojančios kanklės, sena aplaužyta basedlė. Esate ne tik naujų senosios kultūros instrumentų meistras, bet vadinate save etnoreanimatologu.
– Vienas senas aplūžusias nebegrojančias kankles man atsiuntė etnologė Laima Proškutė. Tai buvo žymaus liaudies kanklininko ir kanklių meistro Liudo Abromavičiaus instrumentas. Man parvežė senas Abromavičiaus kankles, kad pagal jas aš padaryčiau naujas, kuriomis būtų galima groti, nes senosios jau nutilo. Aš jas prikelčiau, bet jos jau yra tapusios paveldu. Reikia turėti savigarbos ir kvalifikacijos, kad nebelįstumei prie tokio daikto. Tačiau, kadangi etnomuzikologė dr. Gaila Kirdienė turi svajonę įrašyti į kompaktinę plokštelę senųjų muzikantų kūrinius, man teks padaryti tokį pat instrumentą, kuriuo kažkada grodavo Abromavičius.
Mano dirbtuvėse pradėjo atsirasti tokių instrumentų, kurie jau yra tarsi amžinatilsį. Prikelti juos yra daug sunkiau, negu padaryti naują instrumentą.
Žmogus atvežė amžinatilsį meistro Antano Navickio basedlę. Mane pribloškė, kai atvežė tokio meistro instrumentą visiškai sugadintą. Ką reikėjo su juo daryti, kad iš jo tiek teliko?! Būtų tankas pervažiavęs, būtų aišku, kas atsitiko. O ką darė groti mokantis žmogus: sėdėjo ant jos ar bulvių maišą laikė?... Pusės detalių nėra. Siaubas kažkoks... Neįsivaizduoju kaip jį reiks prikelti...
Vieną bandoniją taisiau ir radau meistro įrašyta: „Muzikante, jei nori neprarasti instrumento, neduok durniui taisyti“. Vadinasi, yra garbingų meistrų, kurie randa beviltiškai sugadintą instrumentą ir parašo perspėjimą.
– Maždaug prieš dešimtmetį pradėjote gaminti basedles – senovinį instrumentą. Esate vienas iš amžinatilsį basedlių meistro, gyvenusio Šiauliuose, Antano Navicko mokinys. Kaip jums vis pavyksta atsidurti šalia tokių žmonių, šalia kurių vis ką nors išmokstate, perimate, tęsiate jų darbus?
– Išsipasakojo A. Navickas netoliese kambarį nuomojusiam R. Braziuliui, kad moka groti, gamina basedles. Gavau užduotį parūpinti kaltų, medienos. Pradėjom A. Navicką skatinti dirbti toliau ir mums pavyko – jis dar padarė apie 75 basedles. Kartą susitikau turguje, pasiskundė žmogus, kad nebeturi jėgų, pasiūlė basedles gaminti man. Netrukus meistras mirė. Buvom nufilmavę, kaip A. Navickas darydavo basedles labai detaliai. Gaminti pačiam buvo rimtas iššūkis, bet ėmiausi ir dabar jau yra 49 mano gamintos basedlės, o viena „navickinė“ atsirado Arizonoje, pasaulio tautų instrumentų muziejuje.
Prieš keletą mėnesių etnologė Gaila Kirdienė prašė pagloboti Latvijos basedlių tyrinėtoją Varį Auzinš, tai ir jam pagaminau instrumentą pagal jo atsiųstą nuotrauką. Nudžiuginau „braliuką“ A. Navicko stygų gaminimo receptais, vaikiškų birbynių gaminimo pamoka. Prieš keletą metų priverčiau pasigaminti tokį instrumentą Albertą Bartašių iš Pasvalio, o dar anksčiau to mokinau ir garsųjį Šiaulių Janonio mokyklos mokytoją Vladą Kazlauską, kuris dabar gyvena Panevėžyje.
Užgavėnių veidrodžiai
– Šiauliuose ėmėte rengti Užgavėnes, tikras, o ne imitacijas, rengiamas nežinia dėl ko. Rengiate politines Užgavėnes, kur linksminatės ne šiaip sau, o pirštu besdami į metų politinius, visuomeninius įvykius. Buvo net įsižeidusių dėl juos vaizduojančių personažų. Ar ir gilioje senovėje Užgavėnės turėjo „politinį“ pamušalą?
– Užgavėnės rengiamos būdavo ne šiaip sau. Kaukę žmogus užsideda tada, kai nori likti neatpažintas. Kaukės per Užgavėnes skirtos ne tam, kad kam nors karjerą ar nuotaiką sugadintų, o kaukė būdavo užsidedama tam, kad aplankytam žmogui galėtumei parodyti, koks jis yra, kokį jį mato jo kaimynai, kad jis pamatytų save lyg veidrodyje. Atneši žmogui „veidrodį“ ir parodai. Tai psichologinis santykių derinimo ritualas, o ne tikslas prisivalgyti kuo daugiau blynų. Žaidimas. Visus metus kunigui pinigus duoda, o per Užgavėnes – atvirkščiai – kunigas pinigų persirengėliams duoda. Įvyksta sąskaitų suvedinėjimas, po kurio visi pasijuokia ir toliau stengiasi gyventi draugiškai. Jeigu žmonės yra laisvi, tai jie tą gali daryti ir dabar be jokios baimės. Bet jeigu vieni kitų žmonės bijo, belieka rengti festivalius pagal valdžios užsakymą – jūs su kaukėmis pabėgiosit, mes saldainių padalysim... Lietuvos kaimuose tokios šventės ir buvo santykių harmonizavimo priemonė, ją būtinai reikia palaikyti, leisti žmonėms švęsti kada priklauso ir kaip kas sugeba.
Mūsų rengiamas Šiaulių Užgavėnes pastebėjo ir Lietuvoje. Etnologas Libertas Klimka ne kartą yra pasakęs, kad Šiauliuose Užgavėnės yra tikrosios. Užgavėnėse reikia juoko, kartais, net – juoko pro ašaras.
Romantizmo valdžioje nereikia
– Esate pats buvęs valdžioje – buvote pirmosios Šiaulių miesto tarybos deputatas. Kodėl tada matėte prasmę ten būti ir kodėl nebematote jos dabar?
– Aš daug kur nebedalyvauju, kai nebematau prasmės ir galimybių veikti laisvai, daryti tai, kas yra deklaruojama. Ko gero, esu individualistas. Aš net Kelmės etnokultūros kursuose nebedalyvauju, nebedalyvauju akmenkalių simpoziumuose. Išėjau. Paprasčiausiai, jie kuria kažkokį kitokį įvaizdį ir tikslus savo realizuoja, nei aš įsivaizduoju ir jaučiu.
Pagaminau kankles etnologo a. a. Gintaro Beresnevičiaus atminimui ir paprašiau Kelmės etnokultūros kursų ideologinio vadovo, kad leistų tuose kursuose pristatyti man tas kankles, kodėl aš jas padariau. G. Beresnevičius Kelmės kursuose yra skaitęs pranešimų, jis yra iki šiol nepakartotas religijotyrininkas, nors labai sumaltas buvo per savo silpnybes. Maniau, kad būsiu suprastas tuose kursuose, bet man pasakė: ne daugiau dviejų minučių.
– Kokį prisimenate darbą pirmojoje Šiaulių miesto Taryboje?
– Tai buvo perėjimas iš romantizmo į realizmą. Romantikams ir idealistams ten nėra kas veikti. Susitikę pasidžiaugiam, kad neturim savo kadencijos metu įsigytų prekybos bazių ar privatizuotų plotų.
Labiausiai prisimenu du dalykus iš tos politinės veiklos. Sėkmingas buvo tada pasiektas sprendimas neleisti ant Lieporių archeologinių kapinių pastatyti mokyklos, kurią šiandien būtų tekę uždaryti. Džiaugiuosi, kad tuo klausimu buvo susidariusi grupelė atkaklių deputatų, kurie pristabdė absurdišką statybą, o ekonominė blokada ir krizė galutinai viską sustatė į vietas. Bet labai gaila kad nepavyko perauklėti tų, kurie ėmėsi statyti paminklą Saulės mūšiui. Lietuviai niekuomet nestatė monumentų ir kitokių paminklų mūšių vietoms pažymėti, tai ko gero yra komunistinės Rusijos tradicija. Lietuviai savo karo žygius ir mūšių vietas apdainuodavo, kurdavo padavimus, legendas. Tos legendos, dainos, raudos ėjo iš ausies į ausį, iš kartos į kartą ir jokių lėšų nekainavo. Sudainuojam Saulės mūšio laikų dainą „Lietuvos broliai į vainą jojo“ ir jaučiamės, kad atidavėm pagarbą kariams.
Jei mūsų buvęs kultūros žmogus Nr. 1 būtų tuo patikėjęs, šiandien mes nekraipytumėm ausimis – kokie milijonai nuplaukė į absurdišką balą tiesiogine prasme. Reikia atvirai prisipažinti, kad ten tėra viso labo kažkokie statybos darbai Jauniūnų kaimo pašonėje, kad to paminklo nereikia nė man, nei niekam kitam. Ką ten daryti nuvažiavus?
Pagarba dirbusiems ir išėjusiems
– Neleidžiate pamiršti senųjų akmens meistrų, jau kadais iškeliavusių į amžinybę, ir jų kūrybos. Minėjote Antano Raudonio (1871 – 1939) jubiliejų, prisiminėte ir kitiems leidote įprasminti prieš 100 metų mirusio Juozo Gedmino atminimą, esate įamžinęs Juozą Liaudanskį (1904 – 1989).
– Į Šiaulių universiteto Botanikos sodą nuvežiau akmenį, rastą kaip tik toje vietoje, kur buvo A. Raudonio namas. Mano dirbtuvės yra vos už 50 metrų nuo buvusių A. Raudonio namų, kur dabar yra įvažiavimas į Ragainės progimnaziją. Tuose namuose jis kalė ir savo „Perkūną dievaitį“ (stovi Šiaulių „Aušros“ muziejaus K. ir S. Venclauskių namo sode) ir antkapinį paminklą Simonui Daukantui Papilės kapinėse.
A. Raudonis anais laikais, būdamas geležinkelio šaltkalviu, ėmėsi S. Daukanto kapui paminklą daryti! Buvo skulptorių, menininkų Lietuvoje, o sukūrė paminklą paprasčiausias šaltkalvis – vagonų tepėjas. Būtent A. Raudonio sukurtas paminklas išprovokavo tuometinį Lietuvos švietimo ministrą surinkti iš Lietuvos mokytojų po litą ir pastatyti galingą paminklą S. Daukantui Papilės centre. Surinko 26 tūkstančius litų, paminklą pagamino Vincas Grybas kaip reikiant pagerbiantį S. Daukantą.
Iš Nirtaičių pylimo nusižiūrėjau prieš 100 metų mirusio skulptoriaus J. Gedmino darbus. Jis supylė 12 metrų skersmens pylimą ir pasidarė kapinaites. Ten trys antkapiniai paminklai stovi, o tarp paminklų skulptorius buvo „prisodinęs“ grybukų, aguonos galvų, širdučių, „duonos kepaliukų“ iš akmens. „Prisiviliojau“ ir aš tokių akmenų ir apgyvendinau juos po Botanikos sodo medžiais.
Pagrindinį J. Gedmino darbą ir aš pakartojau. Ant pagrindinių Nirtaičių kaimo kapinių vartų jis buvo suvėręs iš akmenų rožančių. Ant kapinių vartų buvo iškalti žodžiai „Broma šventai Tėvynei Lietuvai“. Tai žmogus, kuris kalė iš pradžių akmeniu į akmenį, tik vėliau įsitaisė geležinių įrankių. Kokio tai atkaklumo žmogus! Norėjau garsiai paminėti jo 100-ąsias mirties metines be jokio valdiško cento. Paprašiau draugų iš visos Lietuvos akmenų, suvežė, suvėriau ir yra atminimas meistrui.
Nuo J. Liaudanskio ir prasidėjo mano akmens darbai. J. Liaudanskio sodyba buvo netoli mano gimtinės. Man kolega darbe atnešė kaltukų, kuriais nuvažiavęs pas mamą į tėviškę pradėjau kalti akmenyje bareljefus. Tai pamačiusi mane mama pradėjo vadinti Liaudanskiu. Kai pavadino populiaraus žmogaus vardu, lyg sparnus man prisiuvo. Taip ir prasidėjo. Kai J. Liaudanskis mirė, padariau kankles jo atminimui. O Šiaulių hidrogeologijos kieme stovi paminklas geologui su šalmu, tačiau jame iškaltas veidas – J. Liaudanskio. Man tai – paminklas jam – gabiam meistrui atminti, nors tada niekam nesakiau, kad J.Liaudanskio veidą ten iškaliau. Dvejis metus bet kokią laisvesnę valandą, išeiginėmis dienomis įmonėje kaliau akmenkalio paminklą. Visi spėliojo, bet sakiau kad tai bus geologas ir pavyko užbaigti. Po tokių „žygdarbių“ ir manimi kažkas pasirūpino. Esu visą gyvenimą dėkingas Zenonui Sabaliui, kad turiu dirbtuves. Todėl dabar turiu galimybę padėti savo likimo broliams. Ne kartą mane tikra to žodžio prasme gelbėjo ištikimi bičiuliai, tai niekada nepamirštama.
Martinaičių respublikos dinastija
Alberto sūnūs Vydmantas ir Dalius, pamečiui studijavę Vilniaus Gedimino technikos universitete, grįžę į paties Alberto juokais vadinamą – Martinaičių respubliką, ėmėsi to, kuo gyveno tėvas. Sūnus Dalius jau yra padaręs beveik 200 kanklių, Vydmantas ėmėsi būgnų gamybos. Per savaitgalį padaro ko vilniečiams reikia, ir išveža instrumentus į Vilnių laukiantiems groti žmonėms. Vyriausią sūnų Laimoną bendražygiai prisimena kaip pirmą vakaronių muzikantą, kuris grodavo už dyką.
– Tik jūsų sūnūs yra jūsų meistrystės sekėjai?
– Iš dalies taip. Jie galėtų pratęsti ko pas mane išmoko, bet ypatingu entuziazmu nedega. Bet tai neprivaloma. Veržlūs tokio plano žmonės gali atsirasti bet kur. Yra fantastiškas šešiolikmetis vaikinukas, bet jis gyvena Raseiniuose – už 60 kilometrų nuo manęs. Jis tikrai imtųsi daryti tai, ką aš darau. Jis net neitų niekur studijuoti, imtų ir dirbtų. Kai aš su juo kalbuosi, jis kalba, kaip tikras savo darbo žinovas. Nuvežiau jam Pučkaus armoniką, rankose nebuvo tokios laikęs, paėmė ir groja taip, lyg būtų augęs su ja. Jis perkonstruoja instrumentus, iš bajano pasidaro armoniką. Tokiems kaip jis reikalinga nuolatinė priežiūra, pagalba kol atsistos ant savo kojų, bandysiu kažkiek jam padėti. Dabar jis reanimuoja Verbūnų folkloristų armoniką, kurios joks meistras nebūtų ėmęsis.
Nebūtinai visą savo patirtį turi perduoti savo šeimos nariams, nors mano šeimos žmonės yra užsikabinę už to, ką aš darau. Dukros Damilė ir Vilija su mama Diana dainuoja, groja – eina natūralios prigimties keliu. Vilija padarė sau iššūkį – užsinorėjo groti gitara, taip, kaip aš kažkada jos amžiaus būdamas. Pasiskolino gitarą iš brolio Laimono ir pradėjo mokytis groti pati. Ji jau groja scenoje, šeimos šventėse, o šią vasarą tarptautiniam folkloro festivalyje „Parbėg laivelis“ gitaromis kartu pagrojom mano vaikystės „Gimnazistės valsą“. Labai malonu matyti skrydžiui kylančius vaikus. Aš dėl to laimingas.
PAVELDAS I: Tarpukaryje pagamintos senovinės kanklės. Meistras šių kanklių jau nebeprikels, pagal jų pavyzdį kurs naujas.
Asmeninio albumo nuotr.
KANKLĖS: Albertas Martinaitis stebisi, kad šiuolaikiniai vyrai bijo groti kanklėmis, nors senovėje kanklės buvo labiau vyriškas instrumentas.
ŠEIMA: Albertas Martinaitis su šeima (iš kairės) dukromis Damile ir Vilija bei žmona Diana festivalyje „Parbėg laivelis“.
ATMINIMAS: Alberto Martinaičio sukurtas antkapinis paminklas savo seneliui Kaziui Eitmančiui.
KŪRYBA: Alberto Martinaičio sukurti darbai tarnauja ir kaip asmeninės dovanos „Patrepsynės“ – Respublikinių moksleivių folklorinių šokių varžytuvių – dalyviams.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
PAVELDAS II: Albertui martinaičiui padovanojo sulūžusio šaukšto ornamentuotą kotą, pagal senąjį jis pagamino naują su tokiais pat paukščiukais, tačiau naujuoju jau galima valgyti.
ROŽINIS: Meistrui J. Gedminui atminti Alberto Martinaičio sukurtas rožinis yra Šiaulių universiteto Botanikos sode.
SENELIS: Alberto Martinaičio šeima, kai jo paties dar šiame pasaulyje nebuvo. Alberto mamai ir tėčiui už nugarų stovintį senelį Kazį Eitmanį Albertas vadina savo angelu sargu.
INDIVUDUALISTAS: „Esu individualistas“, – sako A. Martinaitis.
MUZIKA: Albertas Martinaitis moka groti daugybe instrumentų.