Akmuo nebūna beširdis

Ak­muo ne­bū­na be­šir­dis

Ge­di­mi­nas GRIŠ­KE­VI­ČIUS

Poe­tės Re­gi­nos Bir­ži­ny­tės li­te­ra­tū­ri­nės pre­mi­jos 2017 me­tų lau­rea­tas

Tai bu­vo 1981-ai­siais, bai­gian­tis spa­liui, kai juo­di de­be­sų tu­mu­lai ri­to­si pa­že­me, ka­ba­ro­jo­si per Švil­piš­kę ir pro Šau­kė­nus vy­nio­jo­si to­lyn, link Šat­ri­jos, link Pa­lan­gos, to­liau link lat­viš­ko­jo Bal­ti­jos pa­jū­rio. Žvar­bo­ka. Va­sa­ros sau­lės gė­ri­mas jau se­no­kai iš­ger­tas ir ar­tė­jo­me link žie­miš­ko­sios ra­my­bės ir ne­ri­mo dėl bū­si­mų­jų dar­bų.

Ma­no ge­riau­sias bi­čiu­lis Juo­zas Liau­dans­kis, jau lais­vas nuo švies­me­čio dar­bų, pa­ža­dė­jo mū­sų šei­mai at­min­čiai „Poe­zi­ją“. Di­des­nius dar­bus iš­lei­dęs pa­sau­lin, ma­no no­rus iš­klau­sęs, pa­ts nu­pie­šė „Poe­zi­jos“ es­ki­zą: ša­ko­tas me­dis, jo vir­šū­nė­je – gie­dan­tis paukš­tis, o ant ąžuo­lo ša­kos – var­pas.

„Ir už­teks!“ – sa­kau, ne ra­šau, meist­rui, o jis: „Ne, ki­ta­pus me­džio, že­mai, gal­vą už­ver­tęs, dar sto­vės ber­niu­kas ir žiū­rės į ant ša­kos tu­pin­čią vo­ve­ri­kę...“

Pa­ra­šo. Stum­te­li ma­no pu­sėn są­siu­vi­nį...

„Gal ne­rei­kė­tų, ma­nau, nei ber­niu­ko, nei vo­ve­rės?“

Bet ne­pa­ra­šau nė žo­džio. Ar aš – meist­ras? Džiau­giuo­si, kad tik kals.

Tu­rė­ti pa­ties JUO­ZO LIAU­DANS­KIO DO­VA­NĄ...

Vis­kas ge­rai. Es­ki­zas yra, lai­ko – ir­gi, tik...

Ak­mens nė­ra.

Yra, pri­si­mi­niau!

Aną sau­lė­tes­nę spa­lio pa­va­ka­rę Šau­kė­nuo­se, prie­šais dau­gia­bu­čio lan­gus, kur bro­liai Kęs­tu­tis ir Vy­tau­tas pa­so­di­no du ber­žus, ąžuo­liu­kus, kaš­to­ną, o aš su žmo­na ir vai­kais – aukš­taū­gius ka­da­gius, kur Ma­mu­tė įren­gė pui­kų gė­ly­ną su bal­ta­žie­de erš­kėt­ro­že vi­du­ry­je, ant ąžuo­li­nio kel­mo prie­šais bu­vu­sio ma­no mo­ki­nio Pap­rū­džiuo­se, ne sy­kį ir pa­tį Juo­zą Liau­dans­kį fo­tog­ra­fa­vu­sio, ku­ni­go, ži­no­mo teo­lo­gi­jos pub­li­cis­to Kęs­tu­čio Ra­lio do­va­no­tą, sta­lu ta­pu­sią ne­di­de­lę ak­me­ni­nę gir­ną, pa­mel­žęs kar­vu­tes, mi­nu­čiu­kei pri­sė­do kai­my­nas – la­bai do­ras žmo­gus, ta­da ne­ži­no­jo­me – daug ken­tė­jęs No­rils­ko trem­ti­nys, ge­ra­šir­dis aukš­tai­tis Adol­fas Pet­ru­lai­tis. Jis – Kel­mės me­lio­ra­ci­jos sta­ty­bos val­dy­bos dar­bų vyk­dy­to­jas.

– Ado­li, – krei­piuo­si taip, kaip į jį krei­pia­si jo rū­pes­tin­go­ji žmo­na Zi­ta. – Man skulp­to­rius Liau­dans­kis iš­kal­tų dar­be­lį, bet tin­ka­mo ak­mens ne­ran­dam...

– Ak­mens ne­ran­dat? Smulk­me­na, Ge­di­mi­nai! Už­va­kar prie Vai­gu­vos su ke­liais trak­to­riais kad iš­ro­vėm... Mū­či­jo­mės il­giau­siai. Ta že­mė to­kio Pun­tu­ko dar nė­ra ma­čiu­si. Va, bro­lau, jei­gu ČIA pa­sta­ty­tu­me, tai Griš­ke­vi­čie­nė su vai­kais ir anū­kais be ko­pė­čių ga­lė­tų už­lip­ti tie­siai į mū­sų sa­lo­ną, – sma­giai nu­si­juo­kia Ado­lis.

Aik­te­liu. Suk­lu­so net ir ša­li­mais dar­že­lius pa­lan­gė­je ra­vė­ję kai­my­nai – Dan­guo­lė ir Aloy­zas Bu­zė­nai, Zo­fi­ja ir An­ta­nas Gri­ga­liai, Ja­ni­na Bur­bie­nė...

– Riog­so pa­ke­lė­je. Kam jis rei­ka­lin­gas. Ir Liau­dans­kis jam gal per se­nas. Juk jau tiek daug gra­žaus vi­sai Kel­mei, kel­miš­kiams ir Lie­tu­vai pa­da­rė – pa­vy­dėt rei­kia. Susp­rog­dins tą ak­me­nį. Tik­riau­siai su­sprog­dins. Gai­la, re­to gra­žu­mo ak­muo...

– Ne­susp­rog­dins, – sa­kau, – ki­tą sa­vai­tę, ma­ty­sit, jis bus prie Liau­dans­kio dirb­tu­vė­lės...

Už­si­de­giau kaip nuo tri­jų ka­vos puo­du­kų iš­syk. Par­puo­lęs į Kel­mę, dar tą pa­tį va­ka­rą už­su­kau pas „Se­ne­lį“. „Poe­zi­jai“ to­kio dy­džio ak­mens tik­rai ne­rei­kia, bet meist­rui, ku­ris dar sva­jo­ja iš­kal­ti pa­mink­lą Kel­mė­je gi­mu­siam, ame­ri­kas iš­mai­šiu­siam ra­šy­to­jui, dra­ma­tur­gui Bro­niui Lau­ce­vi­čiui-Varg­šui (1884–1916) ir pa­sta­ty­ti jo var­do gat­vės priei­go­se šim­to­jo gim­ta­die­nio 1984-ai­siais pro­ga, to­kį rie­du­lį pri­va­lu pa­ro­dy­ti. Nuo­dė­mė – ne­pa­ro­dy­ti.

Iš­syk su­ta­rė­me va­žiuo­ti.

– Tik tu, – pra­šo jis, – su­stok to­lė­liau nuo mū­sų na­mų, o aš žmo­nai sa­ky­siu, kad tu­riu rei­ka­lų Vil­niu­je. Bam­ba, kaip vi­sos, gir­di, tam se­niui vis gar­bės reik... Ge­rai, kad vis­ko ir ne­gir­džiu...

Už­bėg­da­mas prie­kin, pa­sa­ky­siu, kad Juo­zas Liau­dans­kis ir anks­čiau pa­na­šiai į Mo­lė­tuo­se, prie Kal­di­nių kal­no, su­reng­tą liau­dies meist­rų ak­men­ka­lių kū­ry­bi­nę sto­vyk­lą iš­va­žia­vo, ir per Lie­tu­vos te­le­vi­zi­jos „Vers­mių“ lai­dą pri­si­pa­ži­no: „Į pir­mą sto­vyk­lą ne­lei­do na­miš­kiai, o da­bar iš­va­žia­vau per prie­var­tą, bet esu la­bai pa­ten­kin­tas, lai­min­gas, ir į tre­čią­ją sto­vyk­lą, jei ruoš, kad svei­kas bū­siu, bū­ti­nai va­žiuo­siu...“

Ta­da Juo­zui Liau­dans­kiui iki aš­tuo­nias­de­šimt­me­čio ju­bi­lie­jaus dar sti­go tre­jų me­tų...

At­vi­rai šne­kant, ma­no ir mū­sų vi­sų bi­čiu­lis – di­de­lis, ge­ras, klus­nus vai­kas, my­lin­tis sa­vo pa­čiu­tę taip pat prie­rai­šiai, sa­vai, kaip ir ji my­li jį, o kad ši ka­da ne ka­da pa­prie­kaiš­tau­ja dėl ne­si­bai­gian­čių dar­bų, tai ne tiek gar­bės troš­ki­mą pri­ki­ša, kiek nuo­gąs­tau­ja, kad kak­lo neuž­si­sags­tęs skers­vė­juo­se prie Kra­žan­tės dir­ba, pa­skui per­ša­lęs kos­ti, vais­tų vi­dur­nak­ty­je rei­kia ieš­ko­ti, kel­tis, – 78 – tai ne­be 40...

Vi­sos my­lin­čios žmo­nos yra vie­no­dos.

... Anks­tų spa­lio ry­tą iš­va­žia­vo­me. Šyp­te­lė­jau į ūsą: ma­no bend­ra­ke­lei­vis Juo­zas Liau­dans­kis pa­si­ruo­šęs, kaip ke­lio­nėn į Vil­nių – su kos­tiu­mu, net kak­la­ry­šiu, bet ran­ko­je lai­kė il­ga­me­tę dro­bi­nę ter­be­lę su kū­ju­ku ir ki­tais įran­kiais, kal­tais ak­mens tvir­ty­bei nu­sta­ty­ti. O jo žmo­nos ska­re­lė, lyg pa­ler­go­ni­ja, il­gai švie­tė lan­ge, ir ji ma­tė, ir tik­rai su­pra­to, kad mu­du ne į Vil­nių, vai, ne į Vil­nių pa­ju­dė­jo­me...

Paž­liu­gu­siu Šau­kė­nų vieš­ke­liu­ku nu­braz­dė­jo­me iki Šal­ti­nių. Ten me­lio­ra­to­riai, ma­čiau, ir­gi pa­li­ko kal­niu­ką ak­me­nu­kų. Bė­da: vi­si di­de­li. Mat, vy­rai ži­no įsta­ty­mus, ži­no ir mū­sų Liau­dans­kio no­rus, jiems įsa­ky­ta pa­lik­ti ak­me­nis, ku­rių svo­ris vir­ši­ja pen­kias to­nas – gal ko­kiam skulp­to­riui tiks?

O mums rei­kia to­kio, kad į „Ži­gu­lių“ ba­ga­ži­nę tilp­tų. Kol kas ne­di­du­kei „Poe­zi­jai“.

Yra ke­li. Liau­dans­kis su­si­kau­pęs tuk­se­na plak­tu­kė­liu:

– Ne. Ark­lia­dan­čiai, – trink­te­li ma­ši­nos du­re­lė­mis.

Ir ty­li. O aš va­žiuo­da­mas vis mąs­tau, kas yra tas „ark­lia­dan­tis“, bet ne­pa­to­gu klaus­ti, kvai­liu pa­si­ro­dy­ti – man jie vi­si vie­no­di, „ne­kal­ba“, ir ski­ria­si tik dy­džiu ir spal­va.

Ne­to­li Ši­lo Pa­vė­žu­pis. Gar­sus ra­jo­no ir Lie­tu­vos kam­pas. Čia bu­vo­jo dau­gy­bė švie­sa­ne­šių – Že­mai­tė, Jab­lons­kis, Žmui­dzi­na­vi­čius, čia juk gi­mė ir pir­mo­ji lie­tu­viš­ka gra­ma­ti­ka. So­viet­me­čiu žu­vi­nin­kys­tės ūkio ir jo žmo­nių rei­ka­lus rū­pes­tin­gai, kaip sau, tvar­kė Vy­tau­tas Ži­lė­nas.

– Kaip ma­nai, ar Lie­tu­vos šau­lių va­do Put­vio-Put­vins­kio so­dy­bą, kad ne­rei­kė­tų pi­ni­gų re­mon­tams skir­ti, gir­tų bol­še­vi­kų val­džia „ne­ty­čia“ ne­bus su­de­gi­nu­si? Ai-ai-ai, kiek­vie­no­je val­džio­je daug dur­nių, – pa­ra­šo bi­čiu­lis, dar pa­si­sie­lo­ja, kad tiek me­tų vis ne­su­ran­da jam kam­ba­rė­lio dirb­tu­vėms mies­to cent­re, kur ne­pūs­tų Kra­žan­tės vė­jai, kad Sa­bans­kis vis daug dar­bų mies­tui iš­kal­ti pra­šo, o su­mo­kė­ti del­sia, o kai su­mo­ka – bo­ru­žės aša­ros... Ka­lė di­džiu­lį ak­me­nį mo­nu­men­tą net kul­tū­ros mi­nist­ro gi­mi­nei, o ar ką ma­te­ria­laus ga­vo – is­to­ri­ja nu­ty­li ir šian­dien.

Apie val­džią mes pliur­piam re­tai. Tik kai la­bai ne­si­tve­riam sa­vy­je. Liau­dans­kis ne iš nuo­lan­ku­mo, o iš di­džiu­lio no­ro dirb­ti, bū­ti rei­ka­lin­gu šei­mai ir mies­tui, no­ro puoš­ti jį daug ne­si­lygs­ta. O gal be rei­ka­lo. Nes gal ne vie­nas jam ne­su­mo­kė­tas rub­lis val­di­nin­kų bu­vo su gra­žuo­lė­mis ir ne vi­sai ge­ros re­pu­ta­ci­jos že­mai­tu­kė­mis prau­lio­tas, pra­žveng­tas prie kon­ja­ko Sma­li­kė­je, ant Kra­žan­tės kran­to ar ki­tur, Jud­lė­je.

– Te­gul juos vel­niai, – nu­mo­ja­me abu ran­ko­mis.

Iki Vai­gu­vos ty­li­me.

Pa­ga­liau jau iš to­lo jį pa­ste­bi­me. Gu­li dir­vos pa­kraš­ty­je, ne­to­li Šau­kė­nų balt­ke­lio. O di­du­mė­lis...

Vi­są gy­ve­ni­mą pra­smin­gai tei­sus mū­sų kai­my­nas Adol­fas Pet­ru­lai­tis, vi­sa Pet­ru­lai­čių pa­trio­tiš­ka šei­ma, da­bar gy­ve­nan­ti Kal­niš­kiuo­se, ar­ti Ven­tos.

– Va, čia tai AK­MUO, tai ne anie „ark­lia­dan­čiai!“ – džiū­gau­ja, su „tuf­liu­kais“ įbri­dęs į pa­ke­lės mo­lį. – Ką no­ri kalk – kaip sta­las...

Ka­ba­ro­ja­si vir­šun, del­nų žirk­lėm plo­tį, plo­tą ma­tuo­ja, žirg­lio­ja kaip gand­ras, o džiau­gia­si – kaip ma­žas vai­kas...

– Kur aš bu­vau jau­nes­nis, tad to­kio ne­ma­čiau, ai-ai-ai, tai ak­me­nė­lis. Ką ten ko­kiam vai­gu­viš­kių re­vo­liu­cio­nie­riui Zi­ber­tui ar ko­lū­kie­čių po­rtre­tams – kaip tik Bro­niui Lau­ce­vi­čiui!

Po pus­me­čio žen­tui, dir­bu­siam Kel­mės me­lio­ra­ci­jos sta­ty­bos val­dy­bos vir­ši­nin­ko pa­va­duo­to­ju tal­ki­nant, tą rie­du­lį di­džiu­lis „be­la­ru­siš­kas“ tra­las puk­šė­da­mas per že­mai­tiš­kas kal­ve­les vos vos par­ga­be­no į Kel­mę. Tie­siai prie Kra­žan­tės ma­lū­no, Lau­ce­vi­čiaus gat­vės pra­džio­je, kur sto­vė­jo Juo­zo Liau­dans­kio kū­ry­bi­nė pa­šiū­rė­lė. Dar­bo – me­tams.

Ta­sai gra­žuo­lis ak­muo ir da­bar į Kra­žan­tės kran­to mo­lį am­žiams tvir­tai įsi­re­žęs sto­vi, mus vi­sus pra­gy­vens. Ši­tai ko­kia ver­tin­ga ir il­gaam­žė tri­jų bi­čiu­liš­kų idea­lis­tų do­va­na Kel­mei ir Lie­tu­vai.

Tą­dien dar pa­su­ko­me į Val­pai­nius, bu­vu­sį Ka­ro­lio Po­že­los kol­cho­zą, ku­riam va­do­va­vo la­bai bro­liš­kas ir iš­min­tin­gas vy­ras Al­gis La­pins­kas.

Per­vir­tę per ke­lio­li­ka ūkio kal­ve­lių, ra­dom dar vie­ną di­de­lį me­lio­ra­to­rių ak­me­ny­ną – vi­so­kiau­sių spal­vų ir dy­džių ak­me­nų. Pa­si­rin­ko­me pa­to­giau­sią kal­ti ir kel­ti į ma­ši­nė­lę, įver­tė­me abu ir, nu­ta­rę čia dar ne­syk pa­si­pil­dy­ti „ža­lia­vos“ at­sar­gas, pa­su­ko­me link na­mų.

Grįž­da­mi stab­te­lė­jo­me Pap­rū­džių, kur tuo­met dir­bau Kel­mės ra­jo­no mo­kyk­lų fil­mo­te­ko­je, aš­tuon­me­tės mo­kyk­los kie­me. Trys ber­žy­nai, du upe­liai, miš­kas, o miš­ke – se­nie­ji, gar­sie­ji Šved­kal­niai, į ku­riuos daž­nai pė­din­da­vo­me su tre­čio­kė­liais ir vie­nas ma­žius, And­ru­liu­kas, me­nu, man šmaikš­tau­da­mas net ko­ją yra pa­ki­šęs. Be­je, ta­da aš nea­ki­vaiz­di­niu bū­du stu­di­ja­vau ir pra­di­nio ug­dy­mo pe­da­go­gi­ką Šiau­lių ins­ti­tu­te.

Vos nu­ly­ta. Pa­že­me rai­to­si mels­vas pa­sa­kiš­kas rū­kas...

– Koks die­viš­kas gro­žis! – at­si­du­so Juo­zas Liau­dans­kis. – Ar gir­di, tams­ta, kaip gra­žiai čiul­ba paukš­čiai? Va, ten, kam­pe, prie eg­lių, ar­ba ten, kur be­to­ne ak­me­nė­liais pa­ra­šy­ta „Bū­ki­me ge­ri“, rei­kė­tų tarp gė­lių pa­sta­ty­ti vai­kiš­ką skulp­tū­rė­lę. (Tuos ak­me­nė­lius 1977 me­tų va­sa­rą su­dė­lio­jo­me su poe­tiš­kos sie­los dai­nų kū­rė­ju, mu­zi­kos, me­nų mo­ky­to­ju, šios že­mės ir Lie­tu­vos pa­trio­tu Ed­mun­du Bau­ža – G. G.). Pa­da­ry­čiau. Dy­kai. Vai­kams. Do­va­nai... O ki­tą ak­mens ženk­lą dar iš­kal­siu ir Šau­kė­nams, pa­sta­ty­sim au­to­bu­sų sto­te­lės skve­re, prieš įva­žiuo­jant į mies­te­lį...

Tai gir­dė­da­mi su švie­saus at­mi­ni­mo tuo­me­tės Pap­rū­džių aš­tuon­me­tės mo­kyk­los di­rek­to­riu­mi Jo­nu Dim­ša ir Kel­mės ra­jo­no mo­kyk­lų fil­mo­te­kos, ku­ri bu­vo tuo­met įsi­kū­ru­si mo­kyk­lo­je, va­do­vu Pet­ru Mar­cin­ku­mi sma­gūs try­nė­me ran­ko­mis: „Ot pra­tur­tė­tų Pap­rū­džių vai­kai ir jų mo­ky­to­jai, tė­ve­liai!“

Iki pa­sku­ti­nio sau­lė­ly­džio Juo­zas Liau­dans­kis bu­vo pil­nas ge­rų min­čių ir ka­ta­li­kiš­kos Mei­lės pa­sau­liui, žmo­nėms, no­ro pa­puoš­ti Kel­mę ir Lie­tu­vą.

– Ar gir­di paukš­čius? – vėl pa­kar­to­jo. – Aš gir­džiu. Kaip ma­nai, tams­ta, ar bus ka­ras? Į baž­ny­čią vis ei­nu ir Die­vo pra­šau, kad tik Lie­tu­vai neat­siųs­tų ka­ro. Bi­jau ka­ro. Bi­jo­ki­me jo vi­si. Ne­rei­kia ka­riau­ti nei pyk­ti.

Rei­kia ne ka­riau­ti tar­pu­sa­vy­je, o gra­žiai su­gy­ven­ti. No­riu, kad ma­no anū­kai, duk­ters ir Ro­mo (su juo, gi­mi­niš­kai su­tar­da­mi, 1972–1973 me­tais, sy­kiu dir­bo­me, ap­tar­da­mi vaiz­di­nės agi­ta­ci­jos tvar­ky­bą Kau­no „Au­di­mo“ fab­ri­ko mez­gi­mo ce­che Ma­žū­nuo­se, – G.G.) vai­kai – ir vi­si, vi­si vai­kai! – gra­žiai užaug­tų, ir bū­tų darbš­tūs lie­tu­viai, iš­gar­sin­tų kraš­tą vi­sa­me pa­sau­ly­je.

– Ne­bus ka­ro, – tvir­tai ta­riu ir pur­tau gal­vą, nes tuo ti­kiu.

Juo­zas Liau­dans­kis sva­jin­gai šyp­so­si.

Kai mi­nė­tą mud­vie­jų su skulp­to­riu­mi ke­lio­nę ap­sa­kiau te­le­fo­nu tuo­me­čiam „Kul­tū­ros ba­rų“ žur­na­lo sky­riaus ve­dė­jui, są­ži­nin­gam pub­li­cis­tui, gai­la, taip pat jau švie­saus at­mi­ni­mo Vy­tau­tui Va­lio­niui, šis ne­gaiš­da­mas at­siun­tė į Kel­mę sa­vo au­to­mo­bi­liu gar­sų fo­to­me­ni­nin­ką Juo­zą Gri­kie­nį. Jo ir J. Liau­dans­kio ta­len­to ger­bė­jo, kil­naus kraš­to­ty­ri­nin­ko Vai­niaus Ur­bo­na­vi­čiaus nuo­trau­ko­mis bu­vo iliust­ruo­ta ma­no ra­šy­ta me­ni­nė apy­brai­ža, ku­ri žur­na­le yra iš­spaus­din­ta 1986 me­tų va­sa­rio mė­ne­sio nu­me­ry­je.

O po ke­lio­nės.... Su­sir­gau. Vi­sam gy­ve­ni­mui.

Juo­zo Liau­dans­kio „ak­men­li­gė“

Su­sarg­di­no

Am­ži­nam

Liau­dans­kis:

Vis paukš­čio bal­sas

Ak­me­nyj pra­by­la,

Su­šil­do sie­loj

At­šiau­riau­sią ty­lą, –

Pa­jū­rio vė­jus

Ak­me­nyj re­giu,

Su ap­va­lai­nais

Ak­me­nė­liais –

Nie­kur ne­bau­gu.

Jie pri­me­na

Ne vie­ną šel­mį

Ža­lioj, jau­kioj Jau­nys­tės

Kel­mėj.

Liau­dans­kio

Ak­me­nys

Man svai­ges­ni

Už vy­ną...

- – -

Ko­dėl tik ak­me­nys

Da­bar mus nu­ra­mi­na?

2001 m., Pa­lan­ga

„Poe­zi­ja“ bu­vo se­no­kai iš­kal­ta, bet meist­ras vis pra­šė, kad dar pa­bū­tų jų na­mų kie­me. Mat, abu Liau­dans­kiai bu­vo ar­tis­tai. O tarp jų – ir „Poe­zi­ja“. Fil­ma­vo Lie­tu­vos te­le­vi­zi­ja. Žmo­na bu­vo vėl be­prap­lium­pan­ti: „Tam­po, kaip vai­kė­zą, o tas ir pa­ten­kin­tas.“

Tik ta­da, kai ir ją pa­so­di­no gre­ta, nu­ri­mo, bet vė­liau vis tiek sa­kė: „Ge­riau bū­čiau ne­si­fil­ma­vu­si, to­kią se­ną pa­ro­dė... Ale už­tat ma­no se­ne­lis šį kar­tą la­bai gra­žus“, – ne sy­kį džiau­gė­si.

„Dar­bas ma­ne ra­mi­na“ – taip va­di­na­si pa­sku­ti­nis Lie­tu­vos te­le­vi­zi­jos fil­mas apie sa­va­moks­lį meist­rą, se­niau­sią Lie­tu­vos ak­men­ka­lį, pel­niu­sį Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jos pre­mi­ją. Prieš tai bu­vo Lie­tu­vos ki­no stu­di­jos do­ku­men­ti­nis fil­mas, pa­skui dar te­le­vi­zi­ja fil­ma­vo „Vers­mių“ lai­dai iš Mo­lė­tų kū­ry­bi­nės tau­to­dai­li­nin­kų sto­vyk­los, vi­sai kraš­to spau­dai fo­tog­ra­fa­vo EL­TA. Man stip­riai įsi­rė­žė Juo­zo Liau­dans­kio žo­džiai, iš­si­si­jo­ję pa­sku­ti­nio­jo fil­mu­ko jo švie­sia­me gy­ve­ni­me pa­va­di­ni­mui: „Dar­bas, kai nie­ko ap­link ne­gir­džiu, yra ma­no Vil­tis, ma­no gy­ve­ni­mas, dar­bas, ak­muo vi­są gy­ve­ni­mą ma­ne ra­mi­na, nes ak­muo nie­ka­da ne­bū­na be­šir­dis.“

Kel­mė­je, Kul­tū­ros rū­mų kie­me sto­vin­tis „Mu­zi­kan­tas“, ki­tos de­ko­ra­ty­vi­nės Juo­zo Liau­dans­kio skulp­tū­ros yra gy­vi įro­dy­mai, koks ga­jus yra lie­tu­vių liau­dies me­no šal­ti­nis, lyg mo­ti­ną ir kū­di­kį sie­jan­ti virkš­te­lė, – Lie­tu­vą ir jos vai­kus.

Pas­kui iš Juo­zo Liau­dans­kio me­di­nu­ko, sto­vė­ju­sio vi­sai ne­to­li Kra­žan­tės, pa­ties šei­mi­nin­ko po ka­rų sta­ty­to na­mo Ra­sei­nių gat­vė­je kie­me, švy­tė­da­mas par­si­ve­žiau iš­sva­jo­tą­ją „Poe­zi­ją“. Su ja sy­kiu gy­ve­na­me jau tris de­šimt­me­čius. Vieš­pa­tie, kas­dien praei­da­mi pro šią kuk­lu­tę skulp­tū­rė­lę mes net vi­dur­žie­my­je ant Bal­ti­jos kran­to sa­va­ja­me Sau­lė­te­kio ta­ke kas­dien gir­di­me Kel­mės sie­lą, Tė­viš­kės paukš­čio bal­są ir te­be­gy­vą karš­tą Kū­rė­jo Juo­zo Liau­dans­kio šir­dį, ku­ri lyg var­pas kas­dien pri­me­na: „My­lė­ki­te Lie­tu­vą, kaip mo­ti­ną, neuž­mirš­ki­te Lie­tu­vos, ne­pa­li­ki­te su sa­vo skaus­mais Jos vie­nos!“

Juo­zas Liau­dans­kis pa­do­va­no­jo ir ki­tą uni­ka­lų ak­me­ni­nį dar­bą – „Ber­niu­kas su ba­lan­džiu“. Pa­siū­liau pi­ni­gų – kad pa­si­žiū­rė­jo!

...Net sir­gu­liuo­da­mas, jei rei­kė­jo, meist­ras gu­lė dvy­lik­tą, kė­lė tre­čią nak­ties, su va­sa­ros švie­sa. Ir 75-erių ka­lė ak­me­nį, kai spi­gi­no kait­ri sau­lė, ka­lė, kai nu­ga­rą dras­kė, vei­dą pla­kė liū­tys... Ka­lė, ka­lė, ka­lė, neat­si­suk­da­mas į žiop­san­čius smal­suo­lius ir tuo tar­pu ne­tgi džiaug­da­ma­sis, jog ne­pri­gir­di, – nėr ko lai­ko gaiš­ti. Dar­bo me­tu val­gė ant ak­mens, nes jam mi­nu­tės – nau­jas vei­do bruo­žas, ap­siaus­to klos­tė, rai­de­lė...

Va, ši­taip, per di­džiu­lę kan­čią ir dar­bą, ta­len­tus gi­mė ir gims­ta Die­vo įkvėp­tas, ne­ma­rus Tau­tos Gy­vas­ties liu­di­ji­mas – Lie­tu­vių liau­dies me­nas.

Tai įro­dė ir Lie­tu­vos ak­me­no­rių pa­triar­chas, Kel­mės ta­len­tas Juo­zas Liau­dans­kis.

Me­no­ty­ri­nin­kai iš Mask­vos, Sankt Pe­ter­bur­go, iš dau­ge­lio bu­vu­sios so­vie­ti­jos kul­tū­ros cent­rų, Vil­niaus, Klai­pė­dos, Šiau­lių, Kel­mės kraš­to­ty­ri­nin­kai, ypač Vai­nius Ur­bo­na­vi­čius, o ir pa­ts Liau­dans­kis su sū­nu­mi Ro­mu, taip pat pri­gim­ti­mi – me­ni­nin­ku, me­džio skulp­to­riu­mi, pū­guo­tą, dar­bams ne­tin­ka­mą die­ną ne­syk ban­dė su­skai­čiuo­ti po Kel­mę, ra­jo­ną ir to­liau pa­skli­du­sius „ak­me­ni­nius ženk­lus“.

Vi­sas Skulp­tū­rų par­kas! To­dėl ir J. Liau­dans­kio ta­len­to ger­bė­ja, pa­ta­rė­ja, Kel­mė­je, Ty­tu­vė­nuo­se dir­bu­si ir gy­ve­nu­si ta­len­tin­ga ar­chi­tek­tė Ire­na Sla­vins­kai­tė-Pra­puo­le­nie­nė su vy­ru, ir anks­ti iš gy­ve­ni­mo išė­jęs sa­vi­tas lie­tu­vių gra­fi­kas kra­žiš­kis Ed­mun­das Žiau­be­ris, ir me­no­ty­ri­nin­kas šiau­lie­tis Vy­te­nis Rim­kus daug kar­tų pir­šo min­tį, jog Kel­mė­je anks­čiau ar vė­liau bū­ti­na tu­rė­ti „Liau­dans­kio skulp­tū­rų ga­le­ri­ją“, at­ski­rą mu­zie­jų.

Da­lį J. Liau­dans­kio dar­bų pri­glau­dė Kel­mės kraš­to­ty­ros mu­zie­jus, čia jį my­li, ver­ti­na, bet gi ši­to ma­ža, ma­ža. Vie­ni klau­sė, ki­ti ne­gir­dė­jo, val­džio­je no­rė­jo tik kė­dė­mis gar­sūs bū­ti. Ir kas jiems tas Liau­dans­kis – „iš­da­lin­ki­me dar­bus Kel­mės gy­ven­to­jų dar­že­liams ir bus gra­žu“...

O ne tik aš ti­kiu: bus Juo­zo Liau­dans­kio mu­zie­jus, kaip ir iš­sa­mi moks­li­nė stu­di­ja apie jo dar­bus. Šven­tai ti­kiu, jog bus Kel­mė­je – ir ne­tru­kus! – Juo­zo Liau­dans­kio gat­vė.

„Ach, ach, kad tu­rė­čiau šil­tes­nę dirb­tu­vė­lę, kad ir žie­mą ga­lė­čiau tu­pi­nė­ti, kal­ti, dar­buo­tis, žie­mą taip gū­du be dar­bo. Da­bar tri­nuo­si, glaus­tau­si po ka­ti­li­nes, ga­ra­žus, kaip ka­ti­nas po pe­le­nus...“

Daž­nai re­giu Bi­čiu­lį. Sto­vi Juo­zas Liau­dans­kis sa­vo­sios dirb­tu­vė­lės – pa­šiū­rė­lės tarp­du­ry­je, kuk­liai, lyg pir­mo­kas, su­si­dė­jęs ran­kas, jos kru­vi­nai nu­dau­žy­tos, ak­mens mil­tų nu­grauž­tos, pirš­tai per krump­lius tar­tum su žie­dais, bet šyp­so­si, lyg jo­kio sun­kaus dar­bo ne­bū­tų var­gęs. Ne­nus­teb­čiau jei vėl tar­tų: „Ar gir­di, čiul­ba paukš­čiai?..“

Neuž­mirš­ta­mos sek­ma­die­ni­nės vaikš­ty­nės su ma­žais mū­sų vai­kais ir Skulp­to­riu­mi po mie­lą­ją Kel­mę. Ra­mi šyp­se­na, ran­ka vi­sa­da ant duk­ros Mar­ga­ri­tos ar sū­naus Min­dau­go gal­ve­lių. Jis bu­vo la­bai lai­min­gas gy­ve­ni­me, ta­sai vi­di­nės ra­my­bės skli­di­nas mie­las ir ge­ras Lie­tu­vis.

...Iš­kil­min­ga Jo aš­tuo­nias­de­šimt­me­čio mu­zi­ka Kel­mės kul­tū­ros rū­muo­se, min­tys apie de­vy­nias­de­šimt­me­tį ir...

Pas­ku­ti­nis įra­šas Juo­zo Liau­dans­kio ran­ka: „At­mi­ni­mui už ge­rą bro­liš­ką drau­gys­tę. Ka­da tarp mū­sų vie­nam kat­ram iš­ny­kus te­pa­si­lie­ka tarp mū­sų nors to­kia ma­ža at­min­tis, kaip var­das ir pa­var­dė.“

Lai­min­gas darbš­čio­jo Kel­mės Se­ne­lio li­ki­mas – jo kraš­tie­čių pa­stan­go­mis vais­kiu, pa­jū­ry­je re­gi­mu sa­vi­tu kul­tū­ros ži­di­niu ta­po Juo­zo Liau­dans­kio ga­le­ri­ja. Ra­jo­no cent­ras pri­bars­ty­tas me­niš­kų „ak­men­gė­lių“. Jau­na­ka­liai ži­no, į ką ly­giuo­ja­si.

Kel­mės ak­men­ta­šys Liau­dans­kis

Iš van­de­nų ir de­be­sų,

iš paukš­čio klyks­mo ir žvė­ries –

Ak­muo ne­šven­tin­tas ir šven­tas.

To­kia vers­mė! To­kia gel­mė!

Išei­na ak­me­nys – spar­nuo­ti me­džiai

Iš Kel­mės į Šiau­lius ir į Pa­ry­žių.

O tu, žmo­gau, gal mi­ru­siems pa­vy­di?

At­jo­ja vy­rai ant bal­tų žir­gų

Kar­dus prie šo­nų tar­si ži­bin­tus

Pri­se­gę – ne­žu­dyt, o sau­got...

Per pie­vas bren­da Mo­ti­na ir Tė­vas –

Jie bu­vo sve­ti­muos kran­tuos,

Ieš­ko­jo jū­ro­se žu­vy­čių auk­saž­vy­nių.

Ne­ra­dę lai­mės vėl su­grį­žo,

Vy­rai vėl iš­jos.

Iš­jos, iš­jos...

Pa­liks ak­muo.

Ak­muo tas – žo­dis.

Žo­dis – krau­jas.

La­bai džiau­giau­si, kai jau 1972 me­tais ži­no­mas, ge­ra­var­dis poe­tas Ro­ber­tas Ke­tu­ra­kis šį ei­lė­raš­tį iš­spaus­di­no tuo­met la­bai po­pu­lia­ria­me „Ne­mu­no“ žur­na­le, ku­rio vie­ną eg­zemp­lio­rių pa­do­va­no­jau ir pa­čiam Juo­zui Liau­dans­kiui, o jis pa­sa­kė: „Ge­rą ei­lė­raš­tį su­kurt ne leng­viau, ne­gu man – ak­mens skulp­tū­rą.“

Su­si­ti­ki­mai su Juo­zu Liau­dans­kiu nau­ja­ja­me am­žiu­je

Anks­tų 2002-ųjų rugp­jū­čio 16-osios ryt­me­tį su sū­nu­mi Min­dau­gu iš Pa­lan­gos ku­ror­ti­nės va­sa­ros sam­brūz­džio per Kre­tin­gą iš­si­ver­žė­me į „Or­vi­dy­nę“ už Sa­lan­tų. Pa­gerb­ti prieš de­šimt­me­tį žai­biš­kai už­ge­su­sio mis­tiš­ko­jo pran­ciš­ko­nų vie­nuo­lio ir ak­men­ka­lio Vi­liaus Or­vi­do sy­kiu va­žia­vo ir dau­giau pa­lan­giš­kių. Gre­ta mū­sų au­to­bu­se sė­dė­jo is­to­ri­kas Pran­ciš­kus Sa­maus­kas, o Taut­gir­das Pro­tas my­nė dvi­ra­čio pe­da­lus.

Ak­me­nų ir chao­so, iš ku­rio ran­da­si pa­sau­lio tvar­ka ir dar­na, ka­ra­li­jo­je, su­ti­ko­me iš Vil­niaus at­vy­ku­sius vi­sa­da bi­čiu­liš­kus Lie­tu­vos Vy­dū­ni­jos bro­li­jos va­do­vą, iš stu­di­jų me­tų pa­žįs­ta­mą fi­lo­so­fą Vac­lo­vą Bag­do­na­vi­čių su žmo­na ir ra­šy­to­ją Vy­tau­tą Bub­nį, Vi­liaus Or­vi­do se­se­rį Pal­mi­rą ir jos vy­rą, gar­sų pa­jū­ry­je ant­ka­pi­nių pa­mink­lų meist­rą Liud­vi­ką Be­niu­šį, ku­ris, vos pa­mi­nė­jus kel­miš­kį Juo­zą Liau­dans­kį, aki­mo­ju tars­te­lė­jo: „Iš Liau­dans­kio, kaip ar­mi­jos ir ma­no jau­nų die­nų drau­go Vi­liaus Or­vi­do, aš ir šian­dien mo­kau­si me­niš­ko ak­mens ka­li­mo...“

Ne vie­nas kal­bė­to­jas tą­dien pri­si­mi­nė gar­sų­jį Kra­žan­tės že­mės skulp­to­rių. Mes jau­tė­me Juo­zą Liau­dans­kį esant ša­lia, jo dar­bus re­gė­jo­me tarp Vi­liaus Or­vi­do skulp­tū­rų, o už­si­mi­nus apie ma­giš­ką kū­rė­jų til­tą tarp dan­gaus ir že­mės, Kos­mo­so dar­ną ir ne­da­lo­mą vi­su­mą, ge­rą­ją vy­dū­niš­ką­ją kar­mą, vėl­gi ne­syk pa­mi­nė­tas ir Juo­zas Liau­dans­kis. Jį Že­mai­ti­jo­je, ir pa­jū­ry­je ten­ka su­si­tik­ti, jaus­ti daž­nai. Juk lie­tu­viui, pir­map­ra­dės Gam­tos vai­kui, ak­me­nys, me­džiai, jū­ros ban­gos – die­vy­bių vei­dais.

2003 me­tų bir­že­lio 4-ąją Pa­lan­go­je, ne­to­li me­no ga­le­ri­jos „Na­me­lis“, šio kraš­to kul­tū­ri­nės at­min­ties at­gai­vin­to­jo, da­bar 80-ečio Vi­ta­liaus Lit­vai­čio rū­pes­čiu bu­vo sta­to­mas bron­zi­nis žy­mio­jo auš­ri­nin­ko, lie­tu­vy­bės ža­din­to­jo, pir­mo­jo Pa­lan­go­je bur­mist­ro, dak­ta­ro Jo­no Šliū­po bius­tas. Gre­ta bu­vo ir ga­bi mo­nu­men­to ar­chi­tek­tė, jau švie­saus at­mi­ni­mo pa­lan­giš­kė ar­chi­tek­tė Jo­lan­ta Gal­di­kie­nė, o neilgt­ru­kus „Šliū­pų dva­re­ly­je“ iš­ni­ro ir bius­to au­to­rius, ži­no­mas šalyje skulp­tū­ros pro­fe­so­rius Aloy­zas To­lei­kis iš Šiau­lių.

– Ap­si­džiaug­tų Liau­dans­kis, – tars­te­liu gre­ta sto­vin­čiam pro­fe­so­riui A. To­lei­kiui.

– Gar­bė Kel­mei, tu­rin­čiai Juo­zą Liau­dans­kį, – sa­ko jis, – jo ta­len­to gel­mių, dva­si­nės tver­mės ir darbš­tu­mo ga­li­me pa­vy­dė­ti bet ku­ris. Juo­zo Liau­dans­kio dar­bai Kel­mės vei­de de­ra, kaip žvaigž­dės dan­gu­je.

Jam pri­ta­rė ir kū­ry­biš­ka ar­chi­tek­tė Jo­lan­ta Gal­di­kie­nė (1964–2015).

– Aš taip pat esu la­bai lai­min­gas, kad ma­no pro­jek­tuo­tus ir 1978 me­tais pa­sta­ty­tus Kel­mės kul­tū­ros rū­mus, jau­kius kie­me­lius puo­šia uni­ka­lios žy­mio­jo Liau­dans­kio skulp­tū­ros, – grį­žęs iš su­si­ti­ki­mo su bu­vu­siu švie­saus at­mi­ni­mo ra­jo­no Kul­tū­ros ir spor­to sky­riaus ve­dė­ju, taip pat di­de­liu J. Liau­dans­kio ta­len­to ger­bė­ju Al­giu Krut­ke­vi­čiu­mi džiau­gė­si dau­ge­lio iš­ki­lių sta­ti­nių Lie­tu­vo­je ir už jos ri­bų au­to­rius, są­ži­nin­gas Pa­lan­gos vy­riau­sia­sis ar­chi­tek­tas Leo­nas Mar­do­sas.

Jis su šyp­se­na pri­si­mi­nė ir ki­tą is­to­ri­ją:

– Ar­chi­tek­tų sam­bū­riuo­se sklan­dė le­gen­da apie Juo­zo Liau­dans­kio ke­lio­nę į Mask­vą. Grį­žu­sį po ke­lio­nės skulp­to­rių, gir­di, klau­sė: „Kas jums pa­ti­ko Mask­vo­je?“ „Ak­me­nų daug“, – džiū­ga­vęs Juo­zas Liau­dans­kis.

LIAU­DANS­KIŠ­KO­JI TE­MA – tar­si bur­ta­žo­džiai, at­ve­rian­tys vi­sų kraš­to me­ni­nin­kų dirb­tu­vių du­ris ir šir­dis, gi­mi­niš­kai suar­ti­nan­ti ne tik že­mai­čius nuo Kel­mės iki Pa­lan­gos, ir nuo Pa­lan­gos iki Za­ra­sų. O kal­bant apie ta­len­tą vi­sa­da pa­gar­biai už­si­me­na­ma ir apie Jį, lyg ąžuo­lą, užau­gi­nu­sią že­mę.

... Gal kiek vai­kiš­kos, to­dėl nea­be­jo­ti­nai ge­ros ir am­ži­nai jau­nos liau­dies skulp­to­riaus Juo­zo Liau­dans­kio sie­los ato­kai­to­je jau­kiai plaz­da kel­miš­kių gy­ve­ni­mai.

Iš mū­sų at­min­čių neišt­rin­ti Juo­zo Liau­dans­kio vie­ni­ja­mų pa­žįs­ta­mų kel­miš­kių vei­dų, bal­sų, mu­zi­kos, jie pa­va­sa­riš­kai ai­di ir ru­de­nį, jie te­be­puo­šia ne tik šven­čių šur­mu­lius, jie pa­de­da gra­žiam kai­mo žmo­gui įveik­ti ne­leng­vos kas­die­ny­bės naš­tas, ne­nu­liūs­ti. Jų, Juo­zo Liau­dans­kio že­mie­čių dė­ka, pa­vy­dė­ti­nai gra­žiai te­be­žy­di lie­tu­vy­bė. Gar­bės pi­lie­tis Juo­zas Liau­dans­kis pa­si­džiaug­tų tvar­ka kel­miš­kių so­dy­bo­se, gra­žiai ūg­te­lė­siu 1972–1973 me­tais „kom­jau­nuo­liš­kų­jų tal­kų me­tu Le­ni­no gim­ta­die­nio iš­va­ka­rė­se“ mū­sų so­din­tu par­ku Kra­žan­tės prie­bė­go­se.

– Kai tik su žmo­na Te­re­se su­si­ruo­šia­me va­žiuo­ti į ma­no gim­tuo­sius Šal­ti­nius, Kel­mė­je vi­sa­da pa­sto­vi­me prie Juo­zo Liau­dans­kio „Skal­bė­jos“ ir ki­tų skulp­tū­rų, ža­vi­mės jo­mis ir meist­ro ga­bu­mais – ši­taip jaut­riai iš­kal­ti ak­me­nį ne bet kas su­ge­ba, – ne­sle­pia ža­ve­sio Pa­lan­go­je ket­vir­tą de­šimt­me­tį su dar­nia šei­ma gy­ve­nan­tis Sta­sys Mic­kū­nas.

... Sau­lė ak­me­ny­se. Jie ne­sens­ta. Jie tę­sia Kel­mės „Bal­to­jo apaš­ta­lo“, ak­me­ni­nių „Die­vo­jau­tos pa­veiks­lų“ kū­rė­jo, Juo­zo Liau­dans­kio am­žių. Gar­bė Kel­mei, kad ji jau at­vi­ra dau­gy­bės sa­vi­tų sti­lių skulp­to­rių sam­bū­riams. Nau­joms skulp­tū­rė­lėms mies­tu­kas įgy­ja ne­pa­kar­to­ja­mų bruo­žų ir tu­ris­tų, sve­čių dė­me­sį. To­dėl...

ČIA, kur liau­dans­kiš­kos ka­rū­nos

Kra­žan­tės že­mės žmo­gų sau­go

Ir mes su me­džiais, ak­me­nim suau­gom,

Pa­rei­kim, kol dar akys ma­to,

Pa­rei­sim ir po ŠIM­TO ME­TŲ.

Al­ber­to MAR­TI­NAI­ČIO ar­chy­vo nuo­tr.

Skulp­to­rius Juo­zas Liau­dans­kis (kai­rė­je) ir šiau­lie­tis tau­to­da­li­nin­kas Al­ber­tas Mar­ti­nai­tis ple­ne­re Pa­ge­lu­vy­je 1983 me­tais.

Re­dak­ci­jos ar­chy­vo nuo­tr.

Juo­zo Liau­dans­kio skulp­tū­ra Bro­niui Lau­ce­vi­čiui-Varg­šui Kel­mė­je.

Kel­mės kraš­to mu­zie­jaus nuo­tr.

Juo­zas Liau­dans­kis (1904–1989) – Lie­tu­vos tau­to­dai­li­nin­kas skulp­to­rius, pa­li­kęs ženk­lų kū­ry­bi­nį pa­li­ki­mą Kel­mė­je.