Naujausios
„Gegužės 26 dieną ( ...) dieną maudytis ėję 5 Kuršėnų pirmos vidurinės mokiniai šalia miesto, prie kelio, užtiko didelį riedulį ir ėmėsi monumentalios kūrybos – akmenyje iškalė „Laisvę Lietuvai“, – rašyta.
Laikraštis vis dar daro „istoriją“, pagalvojau. Žinoma viltis, kad kas nors iš tų įvykių veikėjų susisieks, kirbino.
Felikso paprašiau, kad parodytų vietą, kur buvo tas akmuo, ant kurio buvo iškalti žodžiai „Laisvę Lietuvai“.
Feliksas pasirodo geras organizatorius. Sutarta dieną jis ne tik parodė akmenį, bet ir pakvietė dar du akmenį užrašu papuošusius vyrus Arvydą Pilipauską ir Vacį Vainorių. Dviejų – Antano Griciaus ir Algio Kazlausko – jau nebėra gyvų.
Vaikinai ėjo maudytis
Keturi vaikinai ėjo maudytis, turėjo kreidos, bet kilo mintis – iškalkim užrašą akmenyje. Tuo labiau, kad ir riedulys iš gretimos pievos buvo perkeltas į gražią vietą tarp keturių beržų. Dabar trys beržų likę.
Kalti akmenį reikėjo įrankių. Šalia gyveno Feliksas – pasikvietė ir jį. Jis iš namų atnešė plaktuką ir kaltą.
Pasiskirstė vaidmenimis. Jaunesni Vacys ir Feliksas stovėjo sargyboje abejose kelio pusėse.
Buvo sekmadienis, žmonės keliu nedažnai, bet ėjo. Darbus porą kartų teko nutraukti.
Dirbo pusdienį. Paskui užtepė raides moliu ir užmetė šakų. Sako, taip padarę, nes nenorėjom iškart įkliūti.
Tai vyko kelios savaitės po R. Kalantos laidotuvių. Klausiu, iš kur apie tuos įvykius sužinojo? Iš spaudos. Nuskamba keistokai, bet tuoj paaiškina. Sovietiniai laikraščiai rašė, kad R. Kalanta buvo psichikos ligonis, todėl ir susidegino. Taip ir sužinojo apie įvykį. Kiek kitokį paaiškinimą gavo iš „Amerikos balso.“
Pranešė „Amerikos balsas“
Apie užrašą ant akmens kurį laiką niekas nežinojo. Tik patiems to slapto darbo autoriams kėlė džiaugsmą ir pasididžiavimą.
Vieną dieną Feliksas prie akmens pamatė keistai apsirengusį žmogų. Jis akmenį nufotografavo, bet, pamatęs Feliksą, nuskuodė tolyn į priešingą nei Kuršėnai pusę.
Dar vėliau apie užrašą ant akmens prie Kuršėnų Feliksas išgirdo kalbant per „Amerikos balsą“ . R. Sakadolskio balsas skambėjo patetiškai, kai sakė, kad net kaimuose ir kaimeliuose prie Kuršėnų miesto akmenys byloja „Laisvę Lietuvai“.
Iš kur „Amerikos balsas“ sužinojo apie akmenį, vyrai nežino.
Suėmė visus kartu
Tada pradėjo siausti KGB, kol galiausiai tą akmenį surado. Milicininkai užrašą nudaužė.
Čia vyrų pasakojimai skiriasi. Feliksas sako, kad nudaužė milicininkai iš Šiaulių. Vacys girdėjęs legendą, kad Kuršėnų milicininkas Z., atsisėdęs ant akmens, kirviu ilgai daužė.
Nežinia kaip ten buvo. Bet dabar užrašas vis dar matosi, Tiesa, Feliksas pripažįsta, kad žodį „Laisvę“ yra kiek paryškinęs. Dar ant akmens iškalė metus „1972“.
Saugumiečiai apylinkėse klausinėjo žmonių, bet vaikinų nelietė. Suėmė visus vienu metu.
Feliksas pasakoja dramatišką sulaikymo sceną. Vežė šieną. Mašinai kelią užkirto KGB „Volga“ su valstybiniu numeriu „0008“, nukėlė iš mašinos. Į Šiaulius vežė visus kartu. Neleido kalbėtis. Visus išskirstė po skirtingus kabinetus ir klausinėjo.
Vacys atsimena klausimą apie „Amerikos balso“ klausimąsi. Kai pasakė, jog „anksčiau klausėsi, bet dabar radijas sugedo“, išgirdo pašaipią pastabą: „Išgirdai apie savo darbus ir nebesiklausai“.
Vaikinus baugino. Feliksas prisimena, jog reikalavo prisipažinti, kad kalė akmenį, sakydami, jog jau turi dviejų žmonių liudijimus.
„Nors aš ir nekaliau, tik sargyboje stovėjau, bet po to sutikau prisipažinti, kad kaliau“, – sakė Feliksas. Vėliau teko pasižadėti, kad daugiau taip nedarys ir, jei padarytų, turės būti nubaustas visu tarybinių įstatymų griežtumu.
Arvydas sakė, kad visiems reikėjo pasirašyti.
Vėliau Feliksas pastebėdavo tą „Volgą“ su numeriu „0008“ ir, pamatęs jį tardžiusius saugumiečius, sukdavo į šalį.
Po metų juos vėl apklausė, sakydami, kad pasiaiškinimai kažkur pasimetė – tikrino, ar papasakos tą patį. Vaikinai savo pirminius liudijimus jau mokėjo mintinai.
Akmuo – istorinis paminklas
Tolimesnis vaikinų gyvenimas susiklostė normaliai. Feliksas ir Vacys baigė proftechninę mokyklą, o po to – technikumus. Arvydas po tarnybos armijoje baigė Kauno politechnikos institutą. Gyvenimo nuotykis lyg ir nesugadino jų gyvenimų. Nors kas žino, kuo būtų tapę, jei sovietų valdžia nebūtų jų įtraukusi į nepatikimų asmenų tarpą.
Kai kam gali pasirodyti, kad šių vaikinų poelgis neturėjo didelių pasekmių istorijai. Gal taip ir būtų atsitikę, jei budrūs „tarybiniai žmonės“ būtų laiku pastebėję užrašą ir pranešę „organams“. Tačiau pirmiau pastebėjo antisovietiškai nusiteikę „Amerikos balso“ korespondentai. „Priešo balsas“ panaudojo tą faktą „tarybinės tikrovės juodinimui“. Čia aš sąmoningai kiek painioju ideologines klišes, kad skaitytojas teisingai suprastų, kur yra sovietmečio istorija, o kur lieka „tarybinė tikrovė“. Dabar jauniems žmonėms sunku suprasti, kad jaunuoliai apie Kalantos poelgį sužinojo iš spaudos. Užrašą ant akmens iškalė pagauti tuo metu tvyrojusio laisvės troškimo.
Dabar tas akmuo Braznavoje, šalia Kuršėnų, prižiūrėtas. Beržai jau nebejauni. Vyrai gyvena, dar gali papasakoti. Tai gal jau laikas pažymėti tą akmenį, kaip istorinį paminklą? Jis jaunesnis nei „Laboros“ akmuo Aleksandrijoje, šalia Šiaulių, bet Kuršėnams tai galėtų būti svarbia atmintina vieta. Šalia, prie Ventos, yra įrengta poilsio aikštelė.