Naujausios
E. Germanavičius informavo, kad spaudos apžvalgą „Dėl Rytų germanizacijos“ parengė jo tetos vyras, žymus tarpukario Lietuvos visuomenės veikėjas, žurnalistas ir teisininkas Vincas Rastenis (1905–1982). Jo parengtas straipsnis sukėlė okupacinės valdžios reakciją: tos dienos laikraštis buvo uždraustas platinti, leidiniai išimti iš spaudos kioskų, bet dalis tiražo paplito tarp šiauliečių.
Karas išlaisvino iš kalėjimo
Apie straipsnio „Dėl Rytų germanizacijos“ išleidimą Eidigintui Germanavičiui pasakojo pats Vincas Rastenis, svečiuojantis jo namuose Niujorke 1969–1970 metais.
„Iki sovietų okupacijos Rastenis buvo aktyvus žurnalistas ir politinis analitikas, rašęs kritiškus tekstus apie autoritarizmą ir totalitarines ideologijas. Sovietams tokie žmonės buvo pavojingi. 1940 m. vasarą jis buvo suimtas vienas pirmųjų. V. Rastenis buvo išvežtas į Kauno kalėjimą, vėliau – į Maskvą, grąžintas į Lietuvą. Tardymuose jis laikėsi santūriai, nepasirašė melagingų prisipažinimų, neišdavė kolegų. Tai buvo jo būdas išlikti. 1941 m. birželį, prasidėjus karui tarp Vokietijos ir SSRS, sovietų represinė sistema subyrėjo. Kalėjimų durys atsivėrė, ir Rastenis buvo paleistas. Tačiau, vos išėjęs į laisvę, jis pateko į kitą pavojų – gestapo akiratį. Kaune jam buvo pasiūlyta dirbti vokiečių struktūrose. Jis atsisakė ir išvyko į Šiaulius“, – laiške redakcijai rašo E. Germanavičius.
Šiauliuose gyveno V. Rastenio svainis, žmonos Emilijos brolis Ksaveras Germanavičius.
K. Germanavičius dirbo Amatų mokyklos buhalteriu, jo žmona Valerija buvo pradinių klasių mokytoja. Germanavičių namai Rasteniui tapo saugia vieta. Greitai pas vyrą ir brolio šeimą atvyko ir Vinco Rastenio žmona Emilija, Eidiginto Germanavičiaus teta, taip pat išlaisvinta iš sovietų nelaisvės.
Ksaveras Germanavičius (1905–1961) buvo Lietuvos patriotas, trylika metų Šiauliuose tarnavo 8-ojo pėstininkų pulko puskarininkiu, buvo štabo ūkio dalies raštininkas, apdovanotas Nepriklausomybės ir Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordino III laipsnio medaliais. (Karys, 1940 m. Nr. 4.)
Eidigintas Germanavičius prisimena, kad Rasteniai artimai bendravo su jo tėvais, padėjo statyti Grafo Zubovo gatvėje namą, kuris iki šiol stovi gražiai tvarkomas netoli J. Basanavičiaus gatvės.
Rasteniai vaikų neturėjo, todėl Germanavičių sūnų Eidigintą mylėjo kaip savo. E. Germanavičius gražias bendrystės akimirkas su Emilija ir Vincu Rasteniais dažnai prisimena ir vertina.
Žurnalistinę veiklą tęsė ir Šiauliuose
Vincas Rastenis spaudoje pradėjo bendradarbiauti nuo 1925 m., rašė kultūros, švietimo, vidaus politikos klausimais. Dirbo Kauno radiofone, dienraščio „Lietuvos aidas“ iliustruoto priedo techniniu redaktoriumi, Klaipėdos dienraščio „Vakarai“ redaktoriaus pavaduotoju ir vyriausiuoju redaktoriumi, „Pažangos“ bendrovės laikraščių leidybos direktoriumi, 1939–1940 m. „Lietuvos aidas“ sekretoriumi, bendradarbiavo žurnaluose „Vairas“ ir „Jaunoji karta“.
Atvykęs į Šiaulius patyręs žurnalistas pradėjo bendradarbiauti Šiaulių „Tėviškėje“, rašė kultūros, Lietuvos istorijos temomis. Ypač jį domino Šiaulių dramos teatro pastatymai. 1942 m. sausio mėnesį pasirodė jo kritinis straipsnis „Lietuviškas žodis scenoje“. „Teatras turi reprezentuoti lietuvių kalbą, o ne ją darkyti“, – po teatro premjeros teigė autorius.
1942 metų pradžioje „Tėviškė“ pradėjo spausdinti V. Rastenio prisiminimus iš sovietinių kalėjimų Maskvoje, Kaune ir Vilniuje – „Viena iš daugelio istorijų apie bolševikinius kalėjimus“. Publikuota keliolika straipsnių – tai gera kalba parašyti, unikalūs liudijimai iš pirmų lūpų. Ir šiandien V. Rastenio prisiminimai turėtų būti įdomūs istorikams bei visiems, besidomintiems mūsų šalies praeitimi.
Šiauliuose Vincas Rastenis 1941–1942 metais ėjo teisėjo pareigas, vėliau tapo advokatu, Šiaulių prekybos institute dėstė tarptautinę teisę, „Tėviškėje“ ėmė spausdinti „Teisininko patarimus“, o 1942 m. rugsėjį parengė straipsnį „Dėl Rytų germanizacijos.“
Iš ne vokiečių nebus vokiečių
Publikacija „Dėl Rytų germanizacijos“ pradedama citata: „Mūsų uždavinys yra ne germanizuoti Rytus senąja prasme, t. y. čia gyvenantiems žmonėms primesti vokiečių kalbą ir vokiškus įstatymus, bet rūpintis, kad Rytuose gyventų tik žmonės, kurie yra tikrai vokiško germaniško kraujo.“
Reikia manyti, kad buvo cituojami H. Himlerio žodžiai, todėl straipsnyje ir teigiama, kad „reichsfiurerio SS žodžiai, kaip Reichskomisaro sutvirtinimui vokiečių tautybės, šiuo atveju gi pavirsta įsakymu.“
Kad aiškiau būtų, kokia to straipsnio esmė, būtina pateikti keletą citatų:
„Patyrimas moko ir kartu patvirtina vieną natūralų, biologišką faktą: iš svetimų žmonių negalima padaryti jokių vokiečių. Atvirkščiai, mus mokė tautos kova atskirtose vokiečių tautos srityse. Čia patyrėme, kad iš vokiečių negali pasidaryti jai svetimi žmonės.“
„Taip pat nepatikėtina, kad germanizuotos Rytų tautos, jei jos ir noriai būtų prisiėmusios vokiečių tinką, būtų suradusios savyje tiek dvasinių jėgų, kad eitų ginti Reichą.“
„Dėl to ir yra gautas Reichsfiurerio SS uždavinys pasirūpinti, kad Rytuose gyventų žmonės tik tikrai vokiško, germaniško kraujo!“
Teigiama, kad Rytuose, t. y. Ostlande, šeimininkaus – vadovaus, dominuos tik rasiniai grynuoliai ir joks vietinių „vokiškas tinkas“ nepadės, nes „iš svetimų žmonių negalima padaryti jokių vokiečių“.
Straipsnis – stipriau už bombą
Pirmąkart apie aptariamą „Tėviškės“ straipsnį sužinojau iš Šiaulių istorijos žinovo Viliaus Purono, kuriam laikraščio puslapį su straipsniu „Dėl Rytų germanizavimo“ 1975 m. padovanojo Jelgavos (Latvija) miesto vyriausiosios dailininkės Baibos Krūminios tėvas.
Tą 1942 metų rugsėjo 18 d., kai pasirodė „Tėviškė“, Šiauliuose lankėsi grupė latvių, tarp kurių – ir B. Krūminios tėvas. Atsitiktinai nusipirko tos dienos laikraštį.
„Išvertė akis – žiū, tas pats laukia mūsų, latvių. Puolė, dar kelis nusipirko, parvežė namo, Jelgavoje sukėlė šaršalą: „Žiūrėkite, broliai lietuviai viešina slaptus vokiečių planus! Po karo mus naikins!“ – emocingai to meto epizodą nupiešė V. Puronas.
Straipsnį „Dėl Rytų germanizavimo“ interviu cikle „Nuo Šiaušės pakrantės“ prisiminė ir šviesaus atminimo profesorius Vytenis Rimkus (1930–2020). „Vilniaus dienraštis, po to ir Šiaulių „Tėviškė“ išsivertė iš vokiečių kalbos ir atspausdino straipsnį „Rytų germanizacijos klausimu“, kuriame buvo aiškiai pasakyta, kad pokario uždavinys – didžiąją lietuvių dalį iškelti į Pavolgį. Nors po to vokiečių valdžia susizgribo ir laikraščius konfiskavo ir sunaikino, dalis jų vis dėlto paplito, apie 10 egzempliorių tėvas parsivežė iš „Titnago“ spaustuvės“, – prisiminė profesorius, šiek tiek netiksliai pateikdamas straipsnio pavadinimą, o apie lietuvių tremtį į Pavolgį straipsnyje nerašoma, matyt, po SS organo paviešintos Rytų germanizacijos programos taip to meto visuomenėje buvo interpretuojama.
Atsisakyta plano marinti badu
Rytų kraštų germanizacijos idėjos fašistinėje Vokietijoje užgimė kartu su Hitlerio žvaigžde. Programinės nuostatos gal ir kliedesių forma, bet pakankamai suprantamai buvo išdėstytos kalėjime Hitlerio parašytoje knygoje „Mein Kampf“ („Mano kova“).
Prieškario lietuvių kultūros periodikoje jau buvo pristatomos galimos grėsmės Lietuvai Vokietijai okupavus šalį. 1933 metų balandžio mėnesį „Vairo“ žurnale pasirodė išsamus žinomo to meto žurnalisto, intelektualo Valentino Gustainio (1896–1971) straipsnis apie Hitlerio užsienio politiką.
Sakydamas, kad „Hitleris liepia nesigailėti žmonių kraujo, jei už tą kraują galima gauti žemės“, V. Gustainis akcentuoja: „Savo teritorijos didinimo tikslams nacionalsocialistai pirmiausia mano pasinaudoti „neturtingų, mažų tautų“ žemėmis! Iš tolimesnių Hitlerio citatų pamatysime, kad nacionalsocialistams pirmučiausia turi rūpėti Lietuvos žemės, nes jos arčiausiai prieina prie vokiečių ribų.“
Nacistinės Vokietijos germanizacijos planai nukariautose Rytų šalyse dabar plačiai žinomi, daugelyje straipsnių ir knygų įvairių šalių istorikų išanalizuoti ir apibendrinti. Vokiečių istorikas Christoph Dieckmann, tiriantis Holokaustą Lietuvoje, knygoje „Kaip tai įvyko?“ (2020) aptardamas nacių „bado planą“, pagal kurį turėjo būti badu numarinta 30 milijonų rusų, teigia, kad tik 1941 metų liepos pradžioje buvo nuspręsta, jog Baltijos šalių gyventojai nebus marinti badu. Jiems numatytas darbas daugiausia žemės ūkio srityje, o laimėjus karą baltų teritorijos bus apgyvendintos vokiečių kolonistais. Kolonizavimo procesas prasidėjo jau 1941 metų vasarą.
Tarp kūjo ir priekalo
1942 metais „Tėviškėje“ pasirodęs straipsnis „Dėl Rytų germanizavimo“ įvairiuose visuomenės sluoksniuose turėjo sukelti audrą, įvairių diskusijų uždaruose rateliuose, o po konfiskacijos likę laikraščiai, manau, ėjo iš rankų į rankas. Valstybės atkūrimo idėjų slopinimas, galutinis „žydų klausimo“ sprendimas – masinis žydų tautos naikinimas – nemažai visuomenės daliai tik pagreitino supratimą, kad Lietuva atsidūrė tarp kūjo ir priekalo.
Be jokios abejonės, straipsnio „Dėl Rytų germanizacijos“ pasirodymas Šiaulių „Tėviškėje“ demonstruoja jo redaktoriaus Simo Miglino (1907–1997) ir žurnalisto Vinco Rastenio drąsą ir tautinį nusiteikimą. Patyrę žurnalistai turėjo žinoti, kas jiems gresia.
E. Germanavičius laiške redakcijai rašo, kad, straipsniui pasirodžius, V. Rastenio veikla laikraštyje buvo apribota. Galima manyti, kad slaptosios okupacinės valdžios tarnybos žinojo, kas straipsnio apžvalgos autorius.
Nežinia, kaip „Tėviškės“ leidėjams pavyko apeiti labai griežtus karo cenzūros reikalavimus. Žurnalistas, spaudos istorijos tyrėjas Domas Šniukas išsamioje publikacijoje „Simas Miglinas: žurnalistas tarp girnų“ („Žurnalistika“, 2011 m.) pažymi, kad Vilniaus laikraščio „Naujoji Lietuva“ redaktorius, rašytojas Rapolas Mackonis po straipsnio „Dėl Rytų germanizavimo“ išspausdinimo atsidūrė saugumo struktūrų akiratyje ir 1943 m. kartu su grupe lietuvių inteligentų, visuomenės veikėjų buvo išsiųstas į Štuthofo koncentracijos stovyklą.
Danties užkalbėjimas
Lietuvos žurnalistikos istorijoje užfiksuota, kad V. Rastenis pasirašinėdavo ir slapyvardžiais, vienas iš jų buvo vardo ir pavardės trumpinys – V. R. Taip pasirašytų publikacijų yra ir laikraštyje „Tėviškė“.
Vartydamas 1942 metų „Tėviškės“ komplektą užtikau V. R. (tikėtina, Vinco Rastenio) pasirašytą komentarą „Apie tautų vaidmenį kultūrų kūrime“ (Nr. 43, spalio 23 d.), kuris gali būti vertinamas, kaip didžiulį visuomenės susidomėjimą sukėlusio ir tikėtiną okupacinės vokiečių valdžios nepasitenkinimą sukėlusios apžvalgos „Dėl Rytų germanizacijos“ tęsinį, savotišką duoklę to meto valdžiai, danties užkalbėjimą.
„Neseniai skaitėme „Tėviškėje“ visuotinio susidomėjimo sukėlusį straipsnį, perspausdintą iš SS oficiozo, kuriame aiškiai ir suprantamai buvo pasisakyta prieš užimtų kraštų germanizaciją ir už jų kolonizaciją tuo tikslu, kad, įliejus į kraštus specialiai vokiškų pajėgų, jos ten tarptų ir užimtų tas erdves grynais vokiečiais, o ne „prisijaukintais“ čiabuviais“, – rašoma komentaro įžangoje.
Straipsnio autorius stengiasi paaiškinti Hitlerio veikalo „Mein Kampf“ germanizacijos programą ir atsakyti į klausimą – „ar čia tikrai programa, ar tik viešai iškeltas sumanymas, diskusijoms tema?“.
Nelengva užduotis teko komentaro autoriui, nes jam reikėjo suponuoti nuomonę, kad velnias galbūt ir nėra toks juodas ir baisus, todėl neretai demagogiški autoriaus samprotavimai, citatos iš „Mein Kampf“ tik papildo ir patvirtina straipsnio „Dėl Rytų germanizacijos“ apokalipsines mintis, nuotaiką ir idėjas, o ne paneigia jas. Net ir pasitelkus demagogijos ekvilibristiką sunku paneigti ar sušvelninti tai, kas akivaizdu.
Gali būti, kad ir minėtas komentaras (kaip redakcijos duoklė vokiškajai valdžiai) padėjo redaktoriui S. Miglinui ir straipsnio autoriui V. Rasteniui išvengti represijų, pavyzdžiui, jie kartu su Rapolu Mackoniu ir kitais lietuvių inteligentais nebuvo išvežti į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Be to, „Tėviškė“ buvo leidžiama Šiauliuose, todėl laikraščio įtaka okupuotos tautos nuotaikoms buvo akivaizdžiai mažesnė. Gal ir į tai atsižvelgta?
Padėjo Trinkūnų šeimai
E. Germanavičius laiške redakcijai rašo, kad „Šiauliuose Rastenis užmezgė žmogiškus ryšius su kai kuriais vokiečių administracijos darbuotojais. Kartais jie užsukdavo į mūsų namus pauliavoti, pažaisti kortomis. Atsiskaitydavo talonais už cukrų, riebalus ar kitus deficitus. Rastenis niekada nesistengė išlošti – tai buvo santūrus, neįkyrus bendravimas, kuriame nebuvo pataikavimo.“
E. Germanavičius mano, kad tokie ryšiai buvo vienintelis būdas turėti bent minimalią įtaką okupacinei valdžiai, šie ryšiai leido Rasteniui pamatyti tikrąsias vokiečių nuotaikas ir planus.
V. Rastenio ryšiai padėjo iš kalėjimo išvaduoti mokytoją Joną Trinkūną, garsaus lietuvių pianisto ir 1989–1990 ir 1992–1994 m. kultūros ministro Dainiaus Trinkūno (1931–1996) tėvą. Jonas Trinkūnas buvo žinomas Šiaulių matematikos mokytojas, vadovėlių autorius.
E. Germanavičius prisimena, kaip mokytojo šeima, užsiauginusi kiaulę, ją paskerdė, taip pažeisdama griežtą vokiečių administracijos įvestą maisto tiekimo tvarką. Skerdžiamos kiaulės žviegimas pasiekė okupantų ausis ir Jonas Trinkūnas buvo uždarytas į Šiaulių kalėjimą. Jo laukė deportacija į Vokietiją.
„Mokytojo žmona kreipėsi į mano mamą, o ši – į Rastenį. Jis iš pradžių abejojo, ar galės padėti, bet vis tiek pažadėjo pabandyti“, – rašo Eidigintas Germanavičius.
Vincas Rastenis, pasinaudojęs savo ryšiais administracijoje, gavo leidimą Joną Trinkūną išleisti, pasisamdęs vežiką nuvažiavo į kalėjimą, paėmė suimtąjį ir parvežė jį namo. E. Germanavičius prisimena kalbant, kad Trinkūnas manė, kad jį taip veža į geležinkelio stotį ir deportuos į Vokietiją.
Užsimena apie gyvenimą Šiauliuose
JAV lietuvių leidiniuose V. Rastenis keletą kartų užsimena apie gyvenimą Šiauliuose karo metais. Mėnraštyje „Akiračiai“ išspausdintoje publikacijoje „Painios sąskaitos. I. Subjektyvūs duomenys“ (1977, Nr. 4) rašo apie Šiaulių policininką Kimerį – aktyvų nacį – prisimena jo pasakojimą apie geto „valymą“: „Kai susidaro kiek daugiau sunkiai kojas bepavelkančių, tai pakviečiam pasivažinėti, o tenai tik pa-pa-pa-pa, ir švaru“.
Lietuvis policininkas – nacių talkininkas – skundė vietos policijos pareigūnus, jog šie tik dėl akių gaudo kovotojus prieš okupantus, „naujosios tvarkos“ kritikus. Vieną dieną lietuvis nacis buvo rastas nušautas savo namuose. „Vokiečiai atidavė aiškinti lietuvių kriminalinei policijai, o tie pasirūpino skubiai palaidot ir lengviau atsiduso, kad nebėra to pavojingo pakvaišėlio“, – rašė V. Rastenis.
V. Rastenis toje pačioje publikacijoje prisimena savo komandiruotę į Pakruojį išnagrinėti keliolika bylų. „Ten šeimininkė, kur buvau apsistojęs, papasakojo apie Pakruojo žydų likimą. Visi, visiškai visi buvę „sutvarkyti“ dar prieš vokiečiams pasirodant. Antrą ar trečią karo dieną visą valdžią Pakruojy apėmęs advokatas Petras Požėla su keliolika „kažkokių ginkluotų pusbernių.“
V. Rastenis rašo, kad, Požėlai tapus Šiaulių apygardos komisaro Hanso Geveke (H. Gewecke) patarėju, išlikę Lietuvos saugumo darbuotojai išsiaiškino, kad Požėla yra slaptas sovietų agentas, slapyvarde Popovas. „Netruko nė savaitės, kaip iš komisariato atsidūrė po žeme“, – rašė V. Rastenis.
Pasisakė už ryšius su okupuota tėvyne
Vokiečių kariuomenei traukiantis 1944 m. Vincas ir Emilija Rasteniai išvyko į Prancūziją, o 1948 m. persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas.
V. Rastenis JAV įsitraukė į lietuvių išeivijos visuomeninę ir politinę veiklą. Jis buvo Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto biuletenio ELTA redaktorius, aktyviai dalyvavo Šaulių ir Ateitininkų sąjungų, Blaivybės draugijos veikloje.
1949–1951 m. V. Rastenis ėjo Amerikos lietuvių tautinės sąjungos vicepirmininko pareigas, buvo Amerikos lietuvių tarybos, Lietuvių tautinio sąjūdžio narys, Lietuvių žurnalistų sąjungos pirmininkas, Lietuvos nepriklausomybės talkos pirmininkas. Keletą metų buvo tautininkų leidžiamo laikraščio „Dirva“ leidėjas ir redaktorius.
V. Rastenis aktyviai dalyvavo liberalios organizacijos „Santara-Šviesa“ veikloje, domėjosi okupuotos Lietuvos aktualijomis, bendravo su Lietuvos inteligentija. Laiške intelektualui Algirdui Juliui Greimui rašė: „Vien dėl to, kad Lietuva yra rusų-bolševikų valdoma bei stumdoma, mes neturime teisės nuo jos nusisukti ir ją drauge su jos okupantais boikotuoti.“ (Vincas Rastenis. Tarp kairės ir dešinės, tarp Lietuvos ir Amerikos.)
JAV lietuvių visuomenės veikėjas, „Akiračių“ redaktorius Zenonas V. Rekašius knygos „Tarp kairės ir dešinės, tarp Lietuvos ir Amerikos“ įžanginiame straipsnyje pažymi didelę V. Rastenio politinę patirtį ir išmintį, jis straipsnio autoriui „buvo ir liko lietuvių žurnalistu Nr. 1.“
Tarsi išeivijos ELTA
„1969 m. viešėdamas Niujorke pas Vincą Rastenį pamačiau, kad jo veikla buvo gerokai platesnė, nei galėjau įsivaizduoti. Tai nebuvo vien paprastas domėjimasis Lietuvos spauda ar atsitiktinės žinios. Rastenis dirbo tarsi išeivijos ELTA – kasdien, metodiškai, be pertraukų, be atlygio, iš pašaukimo“, – „Šiaulių kraštui“ sakė Eidigintas Germanavičius.
Jis prisimena, kad į jo butą nuolat plaukdavo Lietuvos respublikiniai laikraščiai: „Tiesa“, „Komjaunimo tiesa“, „Vakarinės naujienos“, „Kauno tiesa“ ir kiti. Jie pasiekdavo jį po 2–3 dienų, bet buvo neįkainojamas informacijos šaltinis. Kas juos prenumeravo, Rastenis nežinojo – Germanavičiui minėjo, kad galbūt Mokslų akademija arba Respublikinė biblioteka.
„Rastenio kambarys atrodė kaip mažytė redakcija: stalai nukrauti laikraščiais, iškarpomis, užrašais, vokais ir adresų sąrašais. Jis kasdien sekdavo visą spaudą, atrinkdavo svarbiausias žinias, sugrupuodavo jas ir parengdavo aiškias, koncentruotas santraukas. Tai buvo tikras redaktoriaus darbas – reikėjo suprasti, kas bus įdomu išeivijai, kas turi politinę reikšmę, kas atskleidžia tikrąją padėtį Lietuvoje“, – prisimena E. Germanavičius.
Parengęs medžiagą, Rastenis ją siųsdavo paštu į įvairių lietuviškų laikraščių redakcijas Amerikoje. „Tai buvo nuolatinis, sistemingas procesas – vokai, adresai, pašto ženklai, siuntos. Kartais tekdavo padėti ir man: trumpą laiką padėjau jam ruošti siuntas, tvarkyti vokų krūvas, dėti santraukas į paketus. Tik tada supratau, koks tai milžiniškas darbas – kasdienis, monotoniškas, bet nepaprastai reikalingas“, – apie V. Rastenio darbą Lietuvai liudija E. Germanavičius.
V. Rastenio veikla nesibaigė spauda. E. Germanavičius pasakoja, kad į Lietuvą jis siųsdavo retas knygas, kurių ten beveik nebuvo įmanoma gauti. Rastenis šefuodavo iš Lietuvos atvykstančius žymius kultūros ir mokslo žmones, padėdavo jiems apsigyventi, susitikti su išeivijos bendruomenėmis. Tam naudodavo fondo, kuris rėmė kultūrinius ryšius ir intelektualų judėjimą, lėšas. „Tai buvo tylus, bet labai reikšmingas darbas, kurio niekas oficialiai nefiksavo, tačiau be jo daugelis kelionių būtų buvę neįmanomos“, – teigia E. Germanavičius.
Išdaiga, virtusi legenda
Eidigintui svečiuojantis pas Rastenius vieną dieną šeimininkas atsinešė „Tiesos“ laikraštį, kuriame buvo atspausdintas nekrologas poetui Teofiliui Tilvyčiui (1904–1969). Jame rašyta, kad Tilvytis iš gimnazijos buvo išmestas už „antireliginę veiklą“. Rastenis, perskaitęs tą vietą, tik šyptelėjo:
– Mes juk kartu mokėmės toje pačioje klasėje. Aš puikiai prisimenu, kaip viskas buvo iš tikrųjų…
Ir jis papasakojo visai kitokią istoriją.
Gimnazijoje tikybą dėstė jaunas mokytojas, kuris, kaip sakė Rastenis, „nesiskaitė su mokiniais“: buvo griežtas, nemokėjo su jais bendrauti. Todėl trys klasės draugai – Tilvytis, Rastenis ir dar vienas mokinys – nutarė mokytoją „pamokyti“. Sumanyta išmušti mokytojo buto langą. Kad būtų „teisinga“, traukė burtus, kas tai padarys. Burtai lėmė Tilvyčiui.
Vakare Teofilis nuėjo ir išmušė langą, bet nespėjo pabėgti. Jį sučiupo. Už tai Tilvytį išmetė iš mokyklos. „Rastenis sakė, kad nekrologe parašyta „antireliginė veikla“ buvo tik sovietinis paaiškinimas – tikroji priežastis buvo paaugliška išdaiga, kuri vėliau virto legenda“, – prisimena ponas Eidigintas.
A. Žmuidzinavičiaus paveikslas grįžo į Lietuvą
Viename iš pokalbių apie Vincą ir Emiliją Rastenius E. Germanavičius prisiminė ir Antano Žmuidzinavičiaus paveikslo „Per kiaurą naktį“ dovanojimo Lietuvai istoriją. Apie tai veidaknygėje rašė ir žurnalistas Vilius Kavaliauskas.
„Lankydamas seną Niujorko šeimą ir salone pamatęs tą drobę – žinojau: tai šedevras. Dar 1907 metų I lietuvių dailės parodoje Vilniuje Ant. Žmuidzinavičiaus drobė „Per kiaurą naktį“ kabojo matomiausioje vietoje.
Vincas Rastenis jau buvo pasirinkęs geresnį pasaulį. Kai paklausiau p. Rastenienės, ką galvoja apie paveikslo ateitį, atsakė buitiškai paprastai: „Po manęs bus kaip įprasta – pasiims kaimynai“. Po skambučio į Vilniaus muziejų, užvažiavau pas Vytautą Kazimierą Jonyną (jis paveikslo istoriją puikiai žinojo, bet, keista, nenujautė, kad tas kabo kaimynystėje). Pas Rastenius vežėmės dvi pūkines antklodes – lobiui suvynioti. Tokio lygio darbo Lietuva iš užsienio dar nebuvo gavusi.“
Paveikslo „pergabenimo operacijoje“ 1988 metų vasarą dalyvavo ir Šiaulių dramos teatro aktorius Juozas Bindokas, tuo laiku viešėjęs Jungtinėse Valstijose.
„Aš įsivaizduoju lietuvių inteligentų šeimą, 1944-ais krovusią į vežimą tai, ką labiausiai reikėjo išgelbėti ir kas vis tiek privalėjo grįžti į Lietuvą. Ramios dangiškos kelionės, Emilija ir Vincai Rasteniai! Jūsų paveikslas dabar – Nacionalinės galerijos „deimantiniame fonde“, – rašė V. Kavaliauskas.
E. Germanavičius prisimena, kad Rasteniai iš Šiaulių į Vokietiją išvažiavo traukiniu, kalbino ir jo tėvus vykti kartu. Ponas Eidigintas pasakojo, kad jis labai norėjęs važiuoti, bet ne dėl galimų grįžtančios sovietų valdžios represijų, apie kurias jis – dar vaikas – nieko nežinojo, o, norėdamas nors pro traukinio langą pamatyti aukščiausią Lyduvėnų geležinkelio tiltą.
E. Germanavičius nežino, iš kur Rasteniai įsigijo A. Žmuidzinavičiaus paveikslą. Gyvendami Kaune ir Šiauliuose Rasteniai to paveikslo neturėjo. Galbūt apie jo buvimo vietą sužinojo iš garsaus kolekcininko Mykolo Žilinsko Berlyne. V. Rastenis Eidigintui pasakojęs, kad, pasitraukę iš Lietuvos, Berlyne lankėsi M. Žilinsko namuose, matė daug paveikslų, sustatytų prie kambarių sienų, o tarpuose tarp langų buvo sukabintos kumpių, lašinių paltys.
„A. Žmuidzinavičiaus paveikslas kabojo Rastenių namuose, garbingoje vietoje, kaip tik ten nufotografavau Emiliją, Vincą ir savo mamą“, – prisiminė E. Germanavičius.
Šiauliai – Kaunas
Eidigintas Germanavičius, paskatinęs dar kartą pažvelgti į garsųjį ir vokiškųjų okupantų atžvilgiu skandalingąjį straipsnį „Tėviškės“ laikraštyje ir pateikęs daug duomenų apie šios publikacijos autorių Vincą Rastenį, gimė 1934 m. Šiauliuose. Baigęs Šiaulių Juliaus Janonio vidurinę mokyklą mokėsi Kauno politechnikos institute.
Po studijų E. Germanavičius dirbo Šiaulių dviračių gamykloje, vadovavo kelioms specialiosioms statybos montavimo valdyboms.
Nuo 1964 m. Germanavičius gyvena Kaune, vadovavo įvairioms statybų įmonėms.
2002 m. susikūrus Sodininkų bendrijų asociacijai, beveik du dešimtmečius jai vadovavo, dabar yra šios asociacijos garbės pirmininkas.
Eidigintas Germanavičius domisi Šiaulių aktualijomis, rašo prisiminimus, bendrauja su šiauliečiais.
