Naujausios
1932 metų vasarą Joniškėlio turgavietėje susiginčijo ir susimušė du žydai. Vienas jų buvo pinigų rinkėjas, antras – prekeivis daržovėmis. Pradėjo svaidytis ir pliektis agurkais. Kažkuris iš jų atsidūrė daboklėje, o antras – išvarytas iš turgaus.
„Žmonės sako, kad būsiąs karas ar kokia nelaimė, kad žydai tarp savęs mušasi“, – taip šį incidentą ir kitas muštynes tarp žydų apibendrino Šiaulių savaitraštis „Mūsų momentas“.
Skaitant prieškario Šiaulių spaudą susikaupė nemažas informacijos apie bendrapiliečius žydus rinkinys. Kokios naujienos iš žydų gyvenimo sudomindavo Šiaulių laikraščių leidėjus, žurnalistus, kokius to gyvenimo aspektus, momentus jie akcentuodavo ir kaip jie tai darydavo? Straipsnyje remtasi savaitraščių „Momento“ („Mūsų momentas“, „Įdomus mūsų momentas“), „Šiauliečio“ publikacijomis ir vienu „Šiaurės Lietuvos“ straipsniu.
Pirmoje straipsnio dalyje („Šiaulių kraštas“, 2022 12 27) apžvelgtos kelios, šiandien labai nevienareikšmiai vertintinos kelių Šiaulių laikraščių publikacijos, vaizduojančios lietuvių ir žydų santykius. Gali net susidaryti įspūdis, jog to meto žurnalistai tik ir ieškojo progos įkąsti, pasišaipyti, nusistebėti savo bendrapiliečių žydų elgesiu, jų gyvenimu būdu. Tačiau suradau nemažai ir pozityvios informacijos, be ironijos ir išankstinio nusiteikimo.
Icikas – į ligoninę, chuliganas – į kalėjimą
„Šiaulietis“ (1928 04 27) pranešė: „Petrulionis Antanas draug su Kurtavėnų pašto agentūros vedėju įsigėrę važiavo automobiliu namo. Pakely sugalvojo užsukti į Bazilionų bažnytkaimį, kur esą „pigesnė degtinė“ ir ta proga dar daugiau įsitraukti. Sumanyta padaryta. Bazilioniuos gėrė, gėrė, bet kaip išėjo važiuoti, žiūri, kad automobilis ir sukamas, ir traukiamas iš vietos nejuda.“
Petrulionis pamanė, kad vietos žydai sugadino jo automobilį ir ėmė mušti pro šalį ėjusius žydus. „Kilo didžiausias skandalas. Tik laikinai Bazilionysna atvykęs jaunas, 18 metų žydukas, Noikas Icikas buvo taip sumuštas, kad net trijose vietose sulaužytas jo kojos kaulas.“
Įsikišo policija. Iciką išvežė į ligoninę, o chuliganą Petrulionį – į sunkiųjų darbų kalėjimą.
Legalu, bet draudžiama!
1934 m. buvo išleista antisemitinė knygelė „Žydų moralė ir ritualinės žmogžudystės“. „Įdomus mūsų momentas“ (1934 04 08) informavo, kad knygelė buvo konfiskuota, bet vėliau Vyriausybės biuletenyje paskelbtas saliamoniškas sprendimas, kad knygelė yra legali, bet ją pardavinėti draudžiama. Legali, bet draudžiama!
Vieną dieną keli šiauliečiai – laikraštyje nerašoma, ar tai buvo žydai – pastebėjo, kad vaikas prieš Šiaulių apygardos teismo pastatą Dvaro gatvėje, t.y. miesto centre, pardavinėja legalią/nelegalią knygelę.
Telefonu pranešta policijai, kad mieste platinama nelegali literatūra. Policijai paklausus, ar tai komunistinė literatūra, iš trubelės pasigirdo balsas: „Dar didesnė kaip komunistinė!“
Rašoma, jog vaikas buvo gerokai apkultas. „Vėliau paėmė už pakarpos ir vedėsi nuovadon. Netoli policijos vaikas iš jų rankų išsitraukė ir pasileido bėgti, o šie šaukdami ėmė jį vytis. Vaikas pribėgęs vieną rūsį įlindo vidun ir užsidarė duris. Rūsy buvo kibiras su vandeniu, kuriuo vaikas apsiginklavo. „Varovai“ pribėgę prie rūsio ėmė veržtis vidun. Tačiau vaikas kiekvienam vidun lendančiam ant galvos pylė vandenį.“
Nežinia, kuo kova su vaiku būtų pasibaigusi, bet atėjęs policininkas vaiką iš rūsio ištraukė ir atvedė nuovadon. Atėjo ir visas būrys žmonių. „Jie reikalavo, kad pas p. Šutą, kuris tas knygutes platinąs, būtų padaryta krata, o jis pats būtų areštuotas ir patrauktas teismo atsakomybėn. Nuovados v-kas parodė „Vyr. žinių“ numerį, kuriame paskelbta, kad knygutę kiekvienas pas save gali laikyti, todėl pas p. Šutą kratos negalima daryti“, – dedamas taškas laikraščio korespondencijoje.
Žydų protesto mitingas
Žydų tema prieškario Šiaulių spaudoje, net ir šioje dar labai epizodiškoje apžvalgoje būtų visiškai neobjektyvi, jeigu joje dominuotų vien tik „agurkai“, „ritualinės žmogžudystės“, nuskendęs žydukas, kurio niekas negelbėjo. Juolab kad tokios, sakykime, specialiai parinktos informacijos nėra daug išspausdinta. Reikia manyti, kad to meto laikraščio žurnalistams ieškant, sakykim, antižydiškų „naujienų“, jų būtų rasta ir išspausdinta daug daugiau.
Žydiška tema Šiaulių spaudoje neapsiribojo „skandalais ir ritualais“.
1933 m. balandžio pradžioje Šiaulių žydai irgi surengė protesto mitingą dėl žydų persekiojimo Vokietijoj („Įdomus mūsų momentas“, 1933 04 09). Viena valanda anksčiau Šiauliuose buvo uždarytos visos žydų krautuvės, dirbtuvės ir kt. įmonės, o ant durų prisegti skelbimai: „Sąryšy su protestu prieš žydų persekiojimus Vokietijoj uždaryta“.
Dideli spausdinti plakatai kvietė visus rinktis į didžiąją sinagogą (Varpo g-vė), kur vyko protesto mitingas.
Rašoma, kad didžiulė sinagoga buvo „sausakimšai pilna žmonių, be to, buvo pilni koridoriai, kiemas ir būriai gretimoj gatvėj. Susirinko apie 3.000 žmonių. Sinagogoj buvo įrengtas mikrofonas, o kieme – garsiakalbis, kad kalbos būtų girdimos ir ore“.
Mitingą pradėjo Šiaulių rabinas, „karštai kalbėjęs per pusvalandį“, kalbėjo ir kiti žinomi Šiaulių žydų bendruomenės nariai.
„Tarp kitko, kalbėtojai pastebėjo, kad ekonominiai Vokietija daug priklauso nuo žydų ir, jei hitlerininkai nesiliaus, tai Vokietija bus priversta nusileisti“, – pabrėžta laikraščio žinutėje.
Mitinge raginta neleisti vaikų į vokiečių mokyklas, „kurios daugiausia tik dėka žydų ir užsilaikančios užsieny“.
Lietuvių su žydais „susiartinimo reikalu“
Labai vertingą šiai apžvalgai informaciją suradau 1928 metų „Momente“ (1928 12 01). Pranešta apie Kaune atidengtą paminklą žydų kariams. „Į kapus buvo atvykę Krašto Apsaugos Ministerijos aukštieji karininkai pagerbti žuvusias dėl Lietuvos Nepriklausomybės aukas, pareikšdami, kad žydai pirmieji ištiesė broliškąją ranką ir ir drauge su lietuviais ėjo dėti galvas tėvynės išvadavimui. Žydų atstovai iškilmingai pareiškė, kad ir toliau jie pasirengę kovoti už tėvynę ir vaduoti savo „Lietuvos Jeruzolimą“ –Vilnių“, – rašyta.
„Šiauliuose šitos dvi (lietuvių ir žydų – V.V. pastaba) gyventojų dalys atskirai sau gyvena ir atrodo, būk jokių bendrų interesų tarp jų nėra. Bet tas tik taip atrodo. Iš tikrųjų dalykas visai kitaip stovi. Laikas būtų ir pas mus, Šiauliuose, kaip ir laikinoj sostinėj, įsteigti lietuvių – žydų santykių suartinimo draugiją. Man atrodo, jog tokios draugijos steigimas Šiauliuose yra būtinas reikalas, kadangi jos nauda yra neabejotina. Jos tikslas yra abiejų tautų kultūros savitarpis pažinimas, broliškumo ir santaikos skleidimas, o tas auklėja žmones, išvysto juose kilnius jausmus ir stiprina valstybės gerovę, padėdama siekti jai savo tikslus.
V. Lu.“
„Atrodo, būk jokių bendrų interesų nėra“, – rašyta to meto žinutėje. Bendrapiliečiai, kaimynai, pardavėjai ir pirkėjai, todėl bendrumų būta nemažai.
Frenkelis remia mokyklas ir kariuomenę
Nemažai Šiaulių prieškario spaudoje rašyta apie fabrikantą Chaimą Frenkelį.
„Šiaulių Užprūdžio V pradžios mokykla, kurioje mokinasi visos Šimšės vaikai, dėka savo rėmėjo J. Frenkelio, mielai veltui duodančio mokyklų išvykimams sunkvežimį, ir šiemet birželio mėn. pirmą dieną iškylavo Bubių miškuose. Neturtingi vaikai ypatingai smagiai ir linksmai pasijuto atsidūrę bent retkarčiais miške, bent sykį ištrūkę iš miesto dulkių. Mokiniai, jų tėvai ir mokytojai dėkingi p. Frenkeliui. („Įdomus mūsų momentas“, 1937 06 06.)
Žinomas odų pramonininkas ir filantropas šiaulietis p. Frenkelis visuomet rodė ypatingo palankumo mūsų ginkluotų pajėgų didinimo interesams. Jau pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais p. Frenkelis perdavė kariuomenės vadovybei 10.000 Lt. Šiaulių įgulos kareivinėms atremontuoti. Prieš dvejus metus netoli Šiaulių sudužo Lietuvos karo lėktuvas. Savo paties iniciatyva p. Frenkelis perdavė Šiaulių įgulos viršininkui 5000 Lt, bent daliai nuostolių atlyginti.
Dabar, plačiojoje Ginklų Fondo akcijoje, p. Frenkelis nutarė savo lėšomis nupirkti kariuomenei du sunkius kulkosvydžius, kurie atsieina apie 8000 Lt.“ („Įdomus mūsų momentas“, 1938 05 08.)
Žydai paminėjo Vasario 16-ąją
„Vasario 16 d. Šiaulių žydų draugijos „Ezro“ salėje įvyko „Ezro“ tarybos iškilmingas posėdis, kuriame dalyvavo visi tarybos nariai, kviestieji visų žydų organizacijų atstovai ir žydų visuomenė.
Posėdį atidarė tarybos pirmininkas adv. G. Rachmilis.Tarybos pirmininkas savo kalboje apibūdino Vasario 16 d. reikšmę, ypač atgavus amžinąją sostinę Vilnių. Paminėjo žuvusius už Lietuvos nepriklausomybę, kuriuos susirinkimas pagerbė atsistojimu.
Po to kalbėjo „Ezro“ v-bos pirmininkas adv. B. M. Abramavičius. Jis plačiai nupasakojo apie Lietuvos nepriklausomybės atgavimo periodą, apie atstatymo darbus ir milžinišką pažangą, padarytą per 22 nepriklausomo gyvenimo metus. Pažymėjo žydų dalyvavimą atstatymo darbe ir palinkėjo, kad lietuvių ir žydų sugyvenimas būtų ir toliau geras, visi būtų vieningi ir kad Lietuvių tauta išliktų karo audros nepaliesta.
Po to, žydų gimnazijos direktorius p. Rudnikas skaitė paskaitą, kurioje apibūdino žydų ir lietuvių istorinį ir dabartinį gerą sugyvenimą, žydų prisidėjimą Lietuvą atstatant ir t. t. Pageidavo, kad žydų vidaus gyvenimas būtų sunormuotas atgaivinant veikusią žydų bendruomenę.
Susirinkimas pasiuntė Valstybės Prezidentui ir Ministrui Pirmininkui sveikinimo telegramas.“ („Įdomus mūsų momentas“, 1940 02 25.)
Keli priminimai
Apžvelgus toli gražu ne visą prieškario Šiaulių spaudą, negalima daryti apibendrinimų, juolab tokia prieštaringa, „plona“ tema kaip lietuvių ir žydų santykiai. Tačiau remiantis ir šioje apžvalgoje paminėtais faktais ir situacijomis galima teigti, jog santykių būta sudėtingų – nuo vienas kitų nesupratimų, nenoro ar negebėjimų suprasti, religinių ir kultūrinių skirtumų iki antisemitizmo apraiškų. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Šiauliai buvo ne lietuviškas, ne rusiškas, bet žydiškas miestas, nes žydų tautybės žmonės sudarė net 60 procentų visų gyventojų, o prieš Antrąjį pasaulinį karą – 30 procentų. Todėl, akivaizdu, kad nemažai kibirkščiuota didelėse skirtingų tautų – lietuvių ir žydų – grupėse.
Pirmoje straipsnio dalyje apžvelgtose to meto spaudos publikacijose negalima nepastebėti antisemitizmo klasikos elementų: kai žydas vaizduojamas ne tik, kaip „nesavas“, „kitoks“, „keistas“, bet – kaip stiprus/stipresnis, klastingas išnaudotojas, besigviešintis sau naudos iš vargšų lietuvių – iš silpnesniųjų – pasisavinti viską, ką jie turi geriausia. Lietuvių krautuvės užsidaro, pramonė bankrutuoja, bet „kitataučiai puikiausiai išbujojo“, nes minta „kruvinu lietuvių prakaitu“. Todėl lietuviai turi susivienyti ir palaikyti savo tautos prekybininkus, pramonininkus. Nors tautinės minties laikraštis „Šiaurės Lietuva“ ir klausia, ko nori tie žydai, nes straipsnyje jie neminimi, tačiau skaitytojams aišku, kad galėjo būti tik lietuviai ir žydai, o pastarieji ir yra kraugeriai išnaudotojai.
Antrojoje straipsnio dalyje apžvelgtos „Įdomaus mūsų momento“ publikacijos akivaizdžiai liudija, kad bent jau šis laikraštis neignoruodavo „žydiškų“ naujienų, kurios ir šiandien primintos, galbūt daliai skaitytojų sukels nuostabą: žydai mini Vasario 16-ąją, aukoja Ginklų fondui, padeda Šimšės vaikams.
––––
Žydų atbėgėliai Šiauliuos
Nors lenkų – vokiečių karas greit pasibaigė, tačiau to karo padariniai labai dideli. Ne tik tapo sugriauti miestai, bet ir žmonės nukentėjo; vieni jų žuvo karo audroj, kiti išbėgiojo kur kas galėjo. Tokių išbėgėjusių dalis šiuo laiku yra ir Šiauliuose. Tai žydų karo atbėgėliai.
Jūsų bendradarbiui teko juos aplankyti ir patirti kai kurių įspūdžių.
Pagyžių – Varpo gatvių kampe, naujai pastatytuose p. Martinaičio 2-jų aukštų mūro namuose įrengtas tiems karo atbėgėliams specialus internatas, kuriame yra: miegami kambariai, valgykla, skalbykla, maža ligoninė ir baigiama įrengti skaitykla. Visi fiziniai darbai, kokie buvo reikalingi įrengiant šį internatą, atlikti pačių atbėgėlių pajėgomis, nes daugelis jų yra amatininkai specialistai ir kt.
Šiame internate globojami išimtinai tik chalucininkai, todėl jie internate patys palaiko švarą ir visą tvarką. Susirgusiems teikiama medicinos pagalba. Ją teikia greta internato esanti „Oze“ ambulatorija. Tuo tarpu šiame internate gyvena per 70 vyrų ir apie 30 moterų. Jų amžius nuo 17 iki 24 metų. Lietuviškai iš jų kalbėti niekas nemoka, tik lenkiškai ir kuris nekuris rusiškai. Paklausti, iš kokių jie vietų, paaiškino, kad veik iš visos buv. Lenkijos teritorijos. Jų tėvai paliko gyventi vietose, dėl senatvės nepajėgdami bėgti. Iš kai kurių tėvų ir šiaip giminių gaunami nelinksmas laiškai arba nekrologai, kad tokio ir tokio tėvas ar motina mirę. Tokios žinios graudina šį jaunimą ir dažnai įvyksta dramatinių scenų.
Kitas internatas įrengtas Tilžės gatvėje, Rogalino namuose. Ten gyvena neorganizuoti asmenys ir įvairaus amžiaus. Šiame internate yra apie 60 asmenų, taip pat atbėgę iš okupuotos Lenkijos.
Visų karo atbėgėlių medžiaginiu išlaikymu rūpinasi, per Raudonąjį Kryžių, didžiausia žydų organizacija Amerikoje „Džoint“, kuri turi ir kitose pasaulio dalyse skyrius. Taip pat ir kitos žydų organizacijos remia nuo karo nukentėjusius žydus. Atrodo, kad medžiaginė atbėgėlių būklė pakenčiama.
Abiejų internatų atbėgėliais administratyviniu ir moraliniu atžvilgiu rūpinasi Šiaulių žydų bendruomenės organizac. pirm. Abromavičius, adv. Abromavičius (jaunasis), M. Slezinas ir Geselevičius. Šie asmenys nuolat yra kontakte su atbėgėliais, kurių kasdien vis dar grupėmis atvyksta, tačiau dėl nebuvimo tinkamų patalpų, jų siuntimas į Šiaulius turės būti sustabdytas.
Atbėgėliai yra verti užuojautos.„Įdomus mūsų momentas“, 1940 m. kovo 10 d.
