Naujausios
Kruvinas lietuvių prakaitas
1932 metais grupė šiauliečių prekybininkų išleido plakatą, kuriame išspausdino keletą verslo skelbimų ir savotišką atsišaukimą, sukėlusį nemažą erzelį Šiauliuose.
Savaitraštyje „Šiaurės Lietuva“ ( Ko nori Šiaulių žydai? 1932 m., Nr. 45) cituojamas prekybininkų kreipimasis į visuomenę:
„Lietuvi, sustok! Mūsų tautą iš mirties prikėlė tėvynės mylėtojų galiūnų siela, liepsna ir krauju persunktas spaudos žodis. Nakties tamsoje per miškus ir balas knygnešių varginguose ratuose ir kuprinėse slinko lietuviškos knygos ir lindo į tamsiausią palėpę ir iš ten skleidė šviesą ir šilumą, kuri atgaivino jau benykstantį tautos žiedą. (...) Bet vieną mes pamirštame ir nebranginame, tai savosios pramonės, prekybos ir amatų, kurie yra svarbus vaidmuo mūsų gyvenime. (...) Pažiūrėkime, kiek lietuviškų krautuvių, kooperatyvų bei kitų įmonių užsidarė? Kiek lietuvių verslininkų turėjo atsisakyti nuo savo amato! O vis už tai, kad nieks nepalaikė savosios pramonės bei prekybos. O tuo tarpu kitataučiai puikiausiai išbujojo. Jie už lietuvių kruvinu prakaitu aplaistytus centus didesniuose Lietuvos miestuose prisistatė gražiausių namų, atidarė didžiausias krautuves ir kitas įmones. Be to, kiek kasmet milijonų litų išsiunčia iš mūsų krašto? (...)“
Laikraščio straipsnyje klausiama: kodėl tuo plakatu pasipiktino Šiaulių žydai ir ko jie nori, nes jie ten neminimi. „Žydas niekur nepaminėta nė vienu žodžiu, tačiau žydai įžiūrėjo savęs įžeidimą, – rašoma. – Jame (plakate – V.V.) nieko nekurstoma, o tik kviečiama, kaip ir pridera, lietuviams remti lietuvius.“
Konfliktėlis skrybėlių salone
Tęsdami prekybininkų atsišaukimo „bylą“ laikraščio žurnalistai papasakojo istoriją apie konfliktėlį „žinomame Šiauliuose lietuvės skrybėlių salone „Lietuvaitė“.
Teigiama, kad į saloną su triukšmu įsiveržė viena žydė ir pareikalavo grąžinti pinigus, sumokėtus už diržo sagą, kurią prieš kelias dienas pirkusi jos sesuo.
– Mes neperkam iš tokių krautuvių, kur kabo plakatai su šūkiais „Lietuvis pas lietuvį!“. Tamsta tuojau pat turi nuimti plakatą.
Kai „Lietuvaitės“ šeimininkė nesutiko, tada, rašoma, lankytoja pagrasino:
– Na, tai mes jumis pamokysim – tamstos brolis bus atleistas iš Frenkelio fabriko, vitriną išdaušim.
„Žydė rėkdama puolė prie lango nuplėšti plakato, bet jis buvo tarp stiklų. Tuomet išvadinusi savininkę paleistuve ir spiovusi išbėgo“, – girdėtą, galbūt gerokai sugedusio telefono iškreiptą istoriją perpasakoja laikraštis.
Istorija, pasak „Šiaurės Lietuvos“, tęsėsi Frenkelio „Bato“ fabriko direktoriaus kabinete:
– Tamstos sesuo savo parduotuvės vitrinoje laiko iškabinusi „antisemitinį“ plakatą. Jei jis nebus tuoj nuimtas, tamsta turėsi apleisti darbą.
„Sesuo, nenorėdama palikti brolį be duonos, plakatą nuėmė. Ką žydai tuo nori pasiekti? Ką jie galvoja, kovodami prieš tai, kas jų neliečia?“ – retoriškai baigiama pasakoti istorija.
Neliečia? Akivaizdi straipsnio autoriaus demagogija, nes aišku, kad prekybininkų atsišaukime minimi „kitataučiai“ ir yra žydų tautybės žmonės. Tai buvo suprantama visiems šiauliečiams.
Kaip bačkoj – silkių
Nesutarimai tarp bendrapiliečių – lietuvių ir žydų – prekybininkų ruseno ar ugnele įsižiebdavo visoje Lietuvoje, o trečiojo dešimtmečio pabaigoje ir ketvirtojo pradžioje – ypač dažnai.
Šaukėnuose – daug žydų, 1925 metų vasarį šūktelėjo laikraštis „Šiaulietis“. Nors miestelis ir mažas, bet „žydų, kaip bačkoj silkių prikimštas“: 15 žydiškų krautuvių ir kai „kuriose galima pastebėti didelį nešvarumą“.
Šaukėnuose buvo ir lietuviškas kooperatyvas. Tačiau, rašyta, nesusipratę piliečiai „duodasi save išnaudoti tiem „parazitam“, nes tie gudruoliai visumėt duoda keletą „bombonkų“ magaryčių.“ Žinutės (Šaukėnuose – daug žydų. 1925 02 01) pabaigoje šaukėniškiai kviesti susiprasti ir palaikyti savuosius kooperatyvus ir „nesiduoti išnaudoti visokiem svieto parėjimam“.
Kitame Šiaulių apskrities krašte – Linkuvoje – konstatuoja tas pats „Šiaulietis“, situacija daug geresnė, nors ir čia „žydelių netrūksta, bet prekyba pamažu pereina į lietuvių rankas“: savo rankose turi 13 krautuvių bei kitokios rūšies prekybų įstaigų. (Neužsileidžia žydeliams.1926 08 15)
Kodėl Linkuvoje geriau nei Šaukėnuose – gal linkuviečiai krautuvininkai jau spėjo verslumo pasimokyti iš žydų ir taip pat magaryčiom siūlo bambonkų?
Visos kalbos – tik ne lietuvių
„Šiauliečio“ susirūpinta ir žydų kultūra. Pastebėta, jog žydų tautybės žmonės į kultūros renginius eina tik tada, kai atvažiuoja „kažkoksai, kad ir labai menkos vertės gastrolioras, juoba, iš svetimos šalies, ir dainuoja bei vaidina by kokia, tik ne lietuvių kalba“.
Šiauliuose, Liaudies namų salėje, koncertavo iš sovietinės Rusijos pasitraukęs Aleksandras Vertinskis (1889–1957) – žymus rusų estrados artistas. Straipsnio „Lietuvių menas ir Šiaulių žydai“ (1925 08 26) autoriui A. Vertinskio dainavimas labai nepatiko – „man gėda pasidarė dėl jo dainose platinamojo cinizmo, kurio klausėsi nemaža vargšių mergelių, kurių tarpe buvo net bedūsaujančių Vertinskio „talanto“ įtakoje, ir aš pabėgau iš salės“.
Korespondencijos autoriui buvo keista, kad „žydai smalkiai Vertinskio klausėsi, smarkiai jam plojo ir reiškė didelio pasitenkinimo“. Suprantama būtų, rašyta, jeigu Vertinskis dainuotų žydiškai, bet jis dainavo rusiškai, o žydams labai tai patiko.
„Bet kodėl gi žydams patinka visos kitos kalbos – tik ne lietuvių kalba“, – klausiama. O štai, kai koncertuoja Lietuvių Operos artistai, žydų būna tik saujelė. „Aš pažymiu tik žydų nusistatymą prieš lietuvių meną bei prieš lietuvius menininkus“, – kategoriškai teigia autorius.
Gute gešeft
Straipsnelyje „Mūsų žydų „kultūringumas“ („Šiaulietis“, 1925 10 25) aptariama bendroji gyvenimo kultūra „mūsų kasdieninio gyvenimo sąryšy su žydais“.
Būtent su žydais, o ne apskritai su kitataučiais, nes, akivaizdu, žydai čia – svarbiausia.
„Mūsų žydeliai dažnai mėgsta girtis savo kultūringumu, bet gyvenimas rodo visai ką kitą ir visa kultūra dažniausiai pasireiškia, gal tik „gešefte“ ir... suktybėje“, – tęsiama žydų kultūros tema.
Toliau rašoma – jei žydai mato, kad jam bus „gute gešeft“, tada jie ir lipšnūs, mandagūs, „nors prie žaizdos dėk“, bet, eidamas šaligatviu, niekada neduos kitiems kelio.
„Nesykį keliese sustoję šaligatvy erza apie įvairius gešeftus, o dešimtys praeivių turi sukti į gatvę, purvus, kad juos aplenkti. Ypatingai jauni žydukai, žydelkaitės vakarais susikabina po 5–6 ir drožia šaligatviais triukšmingai juokdamies, visai negalvodami, kad kiti negali praeiti juos susitikę“, – „gute gešeft“ temą baiginėja autorius, paaiškindamas, kad nesąs antisemitas ir neteigia, „jog visi mūsų žydai tokie, nes tuomet apsilenkčiau su tiesa, tačiau žymi dalis jų elgiasi taip kaip minėjau“.
Et, žydas
Šio straipsnio apibendrinimai – dar negreit, bet jau dabar galima pritarti publikacijos „Lietuvių menas ir Šiaulių žydai“ autoriui, kad jis nebuvo antisemitas, nes žinojo, suvokė ar jautė, jog negalima, negražu, nekultūringa diskriminuoti, persekioti savo kaimynus, bendrapiliečius žydų tautybės žmones, juolab kad ir Lietuvos valstybė stengėsi užtikrinti visų tautų, gyvenančių šalyje, lygias teises ir saviraiškos galimybes.
Tačiau visgi sunku nepasišaipyti iš kitokio, mažesnio, o neretai... ir pranašesnio. Todėl Šiaulių spaudos leidiniuose vaikščiota ir itin plonu ledu – „ant ribos“.
Šiaulių ežere besimaudydamas prigėrė 21-erių jaunuolis Štrimlingas. „Šiaulietis“ pranešė, kad ant kranto buvo žmonių, tačiau niekas nešoko gelbėti. (Prigėrė žydas. 1925 07 26). „Kai kurie sakė „Et, žydas, tegul prigeriąs, – rašyta žinutėje. – Kaip sau norit, vyručiai, tai labai negražu ir neleistina iš mūsų pusės. Kovokim su žydais, kai jie mus išnaudoja, bet kultūringai,o šiokiuose atsitikimuose ir didžiausį savo priešą privalome gelbėti.“
Toliau samprotaujama, jog niekas jaunuolio negelbėjo ne dėl to, kad jis buvo žydas, o todėl, kad „nė vienas nemokėjo gerai plaukyti ir todėl taip kalbėjo. Bet jei kartais panašiam atsitikime lįstų mintis „teprigeria“, vykim ją lauk!“
„Prigėrė žydas“ – tokia žinutės antraštė, o galėjo būti: Prigėrė jaunuolis /žmogus. Žinutės tonas šiek tiek anekdotiškas, nors ir pamokslaujantis. Būtent pasakojimo bravūriškumas ir rodo redakcijos atitinkamą nusiteikimą žydų, kaip ne mūsiškių, svetimųjų ir kitoniškų žmonių, atžvilgiu. Vėl akcentuoju – tai buvo rašoma 1925 metais!
Pabaiga – kitose „Atolankose“
