Naujausios
Vartotojas visada teisus. Priklauso ant kurio laiptelio stovime – kokiame lygyje – „levelyje“ – blaškomės. Apskritai, tas savotiškas žaidimas „leveliais“ yra labai patogus būdas kritikuoti tai, kas nepatinka ar paneiginėti bet kokią kritiką. Pakanka mestelti: ne to lygio, ne iš to „levelio“. Todėl ir Šiaulių dramos teatro naująjį spektaklį „Planeta Ego“ jau žiūrėjo ir žiūrės skirtinga publika ir vertinimų bus įvairių. Tačiau visi žiūrovai, atlaikę pusketvirtos valandos intensyvaus teatro presingą, taps laimėtojais. Tegul tai ir būna pirmoji šio spektaklio sėkmė.
Galbūt laimėjo ir Šiauliai, nes spektaklį vėl pastatė Berlyne gyvenantis režisierius Nikolas Darnstad, kurio pirmasis darbas – modernus spektaklis pagal Justino Marcinkevičiaus poetinę dramą „Mindaugas“ – prieš trejus metus Šiauliuose sukėlė aštrias kontraversijas, išjudino ne tik teatro trupę, bet ir dalį miesto inteligentijos. Ir šįkart iš režisieriaus laukta įspūdingo reginio, proto mankštos ir provokacijų. Jau pats faktas, kad Šiauliuose dirba teatralų komanda iš Berlyno – vienos iš pasaulinės kultūros sostinių – kur veikia 10 valstybinių, apie 20 nepriklausomų ir apie 500 mažų teatrų, ir tai, kad grįžo Rūpintojėlį „Mindauge“ sudeginęs Nikola, savaime yra laimėjimas, keliantis ne tik smalsumą, bet ir intelekto virpesius.
Šįkart Francas Kafka (1883–1924) – Prahos žydas, savo kūriniais turbūt labiausiai įtakojęs XX a. Europos literatūrą, keitęs jos kalbą; rašytojas siurrealistas, fantasmagorijos ir iracionalumo poetas, rašęs apie tai, kas yra už „sveiko proto“, už paaiškinimo ribų. Tačiau rašytojo kūryba skaitančiai visuomenei nėra „per sudėtinga“, tiesiog – skaityk ir mėgaukis gurmaniška proza.
„Man atrodo, kad Kafka yra labai juokingas. Man tai kaip komedija! Vienu metu jis priverčia juoktis, o kartu ir truputį nuliūsti“, – interviu „Atolankoms“ sakė N.Darnstadt.
Jis mėgaujasi Kafkos kūryba, į „daiktą“ – į spektaklį „Planeta Ego“ – sujungė du stambiausius rašytojo kūrinius: nebaigtą romaną „Pilis“ ir romaną „Amerika“.
Pirmiausia – kinas „Pilis“. Manau, sėkmingiausia „Planetos...“ dalis – dvi valandas žiūrovą prikaustantis teatrinis kinas su stambiausiais planais, kuriose aktoriai žaidžia mimikomis, paryškintu garsu, įtaigiai nuolatinį nežinia kur bėgimą perteikiančiais vertikaliais kadrais. Greitakalbe beriamas Kafkos tekstas – dažnai kaip mantra – iš žiūrovo reikalauja padidinto dėmesio, vargina, bet tikrai nukelia į kafkiškos anapusybės realybę, kur manipuliuojama visų visais.
Argi F. Kafka – ne šiuolaikiškas, ne aktualizuotas autorius? Ypač, tada, kai į spektaklio premjerą rinkosi vien įvakcionuoti, kaukėti ir respiruoti žiūrovai, o iš palubės keliskart pakartojama: šiukštu – tik su kaukėmis, nesibūriuoti, nesiglėbesčiuoti, laikytis saugaus atstumo... Realybė tokia kafkiška, kad ir vampyro dantų žymės ant kino veikėjų kaklų atrodo kaip įmontuoti biorobotai. Bet tai jau fantazijos iš kito „levelio“...
Įsimintina pagrindinį „Pilies“ veikėją, tiesiog K, vaidinanti Monika Šaltytė, Frydą – Gintarė Ramoškaitė-Jokubauskė.
Nesekmė ištinka pačioje filmo pabaigoje, kai į kafkišką pasaulį įkeliama Sausio 13-oji su garsiais televizijos žurnalistės žodžiais: jie jau čia, jie ateina... Tada ir supranti, kad režisierius sukūrė kiną mums – posovietikams – ir apie mus. Ir ta Kafkos Pilis – buvusi Sovietija, o vampyrai ir indišką dievybę Kali primenantis Vabalas, turbūt iš apsakymo „Metamorfozės“ – tai mes – buvusieji. Pilies pasaulis sugriuvo, kaip sugriuvo ir imperija. Tęsiasi fantasmagorija, iš neaprėpiamai plataus Kafkos pasaulio, kuriame tūkstančiai „pilių“, „procesų“, „metamorfozių“, persikeliama į siaurą buvusios realybės aplinką.
Prisipažinsiu, dvi valandas žiūrėjau kafkišką kiną ir tik pabaigoje supratau, kad – tik „Pilies“ inscenizaciją, „kuri simbolizuoja sovietinio gyvenimo bejėgiškumą, blaškymasi be tikslo ir prasmės“ (iš programėlės).
Adaptuotas Kafka. Pasijutau esąs Vilniuje, šalia liberalistų griaunamo paminklo Petrui Cvirkai, krentant lietuviško egoidiotizmo ūkui.
Pasirodo, kad ne tik F. Kafkos kūriniai – nesudėtingi, nors ir daugiaplaniai, labiau pajaučiami nei paaiškinami, bet ir spektaklis inscenizuotas labai paprastai. Po dviejų valandų kino iš „sovietinės eros vampyrizmo“ pereiname „į kitą simuliakrą – nesibaigiantį neoliberalistinio ego – žaidimo šou“ (iš programėlės) – į svajonių Ameriką, virtualų kompiuterinių žaidimų pasaulį, sapną, kur žmonės jau ne žmonės. Sausio 13-osios epizodas savo deklaratyvumu ne tik gerokai suprimityvino „Pilį“, bet ir perkėlė žiūrovus į kitus „levelius“, iš kurio tas pats „Pilies“ K jau spektaklio („Amerikos“ interpretacijos) pabaigoje, sugrįžęs „leveliais“ atgal (pagal spektaklio konstrukciją – į Sovietiją), ir pašviestas prožektoriumi kviečia mus... Būti savimi. Vaizdelis kaip iš intermedijos.
Trikdo toks primityvus finalas. Antra vertus, režisierius yra ištikimas sau, t.y. toks pat deklaratyvus, kaip ir „Mindauge“, kur turinys tarsi proletarinėje agitbrigadoje išskanduojamas. Tiesa, „Planetoje...“ to marš marš tra ta ta yra daug mažiau, bet paprastumo, pereinančio į prastumą – daugiau. Jeigu „Mindauge“ tiesmukiškas kalbėjimas yra originalus, įtraukiantis ir provokuojantis, tai, man rodos, šiame spektaklyje – ir dirbtinas, ir naivokas. Todėl, būsiu savimi ( savo „levelyje“) – skirtingai nei „Mindaugas“, nei neseniai matytas Oskaro Koršunovo „Remyga“, šis spektaklis man neįvyko. Tačiau „Planeta Ego“, kaip didelis projektas, gali būti, kad ir pavyko: įsimintinas reginys su įspūdinga muzika ir kostiumais – iliustruoja, kad Šiaulių teatras jau nėra nei senas, nei pavargęs.
