Naujausios
Mūsų dešimtuko tikslas – pastebėti tokius kūrinius, kurie gali atlaikyti ilgesnį laiko išbandymą, kurių negali prilyginti greitam maistui, kai šį suvalgęs netrukus jautiesi alkanas, tik šiuo – knygos – atveju tikiesi, kad ji nebus greitai pamiršta ir ilgainiui bus skaitoma kaip ir klasika. Dėl šios priežasties į mūsų dešimtuką ir netraukiame klasikos kūrinių, nes jų konkurencijos tikrai neatlaikytų šiuolaikiniai kūriniai, kurių ateitis dar labai neaiški, nes šiandien niekas negali garantuoti, kad ir jie taps klasikiniais kūriniais, kai tuo tarpu klasika jau turi aiškią tradiciją. Jei šiuolaikinis kūrinys skaitomas ir praėjus trims dešimtmečiams, galima teigti, kad jis jau pretenduoja į klasikos rangą.
Į mūsų dešimtuką taip pat neįtraukiame detektyvinių ar fantastinių romanų, nebent jie pranoktų žanro ribas ir nebūtų tradiciniai šių žanrų kūriniai.
1.
Šiemet dešimtuką pradeda ispanų rašytojo Antonio Muñozo Molinos romanas „Vienas minioje“ (iš ispanų kalbos vertė Valdas V. Petrauskas, leidykla „Alma littera“). Jame skaitytojai susidurs su netikėta odisėja, kurią patirs pasakotojas slampinėdamas minioje. Romano pradžioje rašytojas pateikia epigrafą – „Vienišas minioje“ – kuris priklauso tiek XVI a. portugalų poetui Luisui de Camõesui, tiek XVII a. ispanų rašytojui, šelmių romano kūrėjui Franciscoʼui de Quevedo, tuo norėdamas pasakyti, jog jo knyga tarsi seka ankstesnių rašytojų pėdsakais ir nėra išskirtinė XXI a. naujovė.
Žinoma, pasakotojas žvelgia į šių dienų tikrovę, kuri jam kaip tik ir rūpi ir kurios jis nesiruošia lyginti su ankstesniais laikais. Pasakotojas, apsirūpinęs mobiliu telefonu ir užrašų knygute kaip ir jo ankstesni pirmtakai keliauja po didmiesčius, kuriuose tiesiog knibžda minios žmonių, tačiau jis nesusilieja su jais, bet išlieka savarankiškas, nes atkreipia dėmesį tik į tuos dalykus, kurie jam svarbūs ir kuriuos jis nori išsiaiškinti.
Šioje tikrovėje jis yra nuolat supamas pokalbių nuotrupų, laikraščių antraščių, reklamos šūkių, kurie vienaip ar kitaip iškyla priešais jį, neatsitiktinai kiekvienas romano skyrelis ir prasideda tokia atkarpa. Savaime suprantama, kad tokia marga tikrovė nepaklusta linijiniam pasakojimui, tad visas romanas iškyla priešais skaitytoją kaip nesibaigianti fragmentų pynė, primenanti koliažą.
Pasakotojas slampinėja vienas, be kokio nors konkretaus tikslo Madrido, Niujorko, Lisabonos, Paryžiaus gatvėmis ir seka tokių garsių rašytojų kaip Thomas de Quinceyʼis, Edgaras Allanas Poe, Charlesʼis Baudelaireʼas, Jamesas Joyceʼas, Walteris Benjaminas, Fernandoʼas Pessoa ir kt. pėdomis, nes šie savo laikais irgi klajojo minėtų miestų gatvėmis. Jo pasakojimas kartais tampa labai intymus, ir virsta monologu, tačiau neretai jame pereinama nuo pirmojo asmens prie trečiojo asmens, nes pasakotojas nori pabrėžti akimirkos laimę, išgyventą nerimą ar baimę.
Kalbėdamas apie anksčiau minėtus rašytojus, pasakotojas parodo, jog juos sieja tas pats troškimas pažinti pasaulį, tas pats noras slampinėti po miestą ir pažinti ne tik jį, bet ir save. Tad ar reikia stebėtis, kad Thomas de Quinceyʼis nuo savo vargo bėga link opijaus, Poe savo niūrią kasdienybę stengiasi papuošti svajonėmis apie Londoną ar Paryžių, Baudelaireʼas slampinėja Paryžiaus bulvarais ir mintyse dėlioja Piktybės gėles, Emily Dickinson pasitraukia iš šio pasaulio, norėdama atsidėti savo sodui.
Nors pasakotoją neretai trikdo šiuolaikinio pasaulio žiaurumas, abejingumas žmogui, brutalios situacijos, kurios kartais baigiasi mirtimi, vis dėlto, jis ieško ir grožio, stengdamasis kokiame nors gatvės kampelyje įžiūrėti poeziją, susieti kokią nors detalę su prisiminimais ar svajonėmis.
Pasakotojas bando viską aprėpti, atverti visus savo jausmus ir pojūčius, sulieti į milžinišką junginį atskiras istorijas ir Istoriją iš didžiosios raidės. Kaip žinia, „Odisėja“ baigiasi herojaus grįžimu į Itakę, o šioje knygoje pasakotojas grįžta į savo dvasios gelmes, tuo patvirtindamas, kad visa jo kelionė buvo susijusi su jo vidiniu pasauliu.
2.
Bulgarų rašytojo Georgio Gospodinovo romanas „Laiko slėptuvė“ (iš bulgarų kalbos vertė Laima Masytė, išleido leidykla „Rara“) pasakoja, kaip nedidelėje Ciuricho klinikoje psichiatras Gaustinas sugalvoja būdą atgaivinti ligonių, sergančių Alzheimeriu, atmintį. Kambariai, apipavidalinti pagal vieną ar kitą istorijos laikotarpį, atkuriantys ne tik anų laikų baldus ar namų apyvokos daiktus, bet net ir kvapus, gali priminti pacientams jų laimingai gyventus metus ir padėti jiems pabėgti iš dabarties, kuri jiems tiesiog išsprūsta ir jie jos nebesuvokia. Jau čia justi autoriaus ironija, nes netgi antikinėje literatūroje randame kūrinių, kuriuose kalbama apie aukso amžių, kuris dingojasi ir šio romano personažams.
Taigi Gaustinas išranda laiko slėptuvę, kuri priglaudžia ne tik nuo išsprūstančios dabarties, ne tik nuo neapibrėžtos ateities, bet ir nuo išnykstančios praeities. Nėra ko stebėtis, kad net ir sveikieji susižavi tokiomis laiko slėptuvėmis, nes kas nenori vėl patirti vaikystės kvapų, išgirsti giminaičių balsų, kuriuos nutildė mirtis, vėl atsidurti meiliame glėbyje.
Gaustinas nujaučia, kad galiausiai žmogus visada jaus nostalgiją praeičiai, bet jis puikiai suvokia, kad nusigręžti nuo dabarties gali tapti pražūtinga pagunda. Tačiau ilgainiui šis eksperimentas užkariauja ne tik atskirus miestus, bet ir daugelį šalių, įtraukdamas ne tik asmeninę, bet ir kolektyvinę patirtį, kadangi daugelio šalių valdžia ima rengti referendumus, siekdama sužinoti, kokia praeities epocha kaip laiko slėptuvė labiausiai tinka jų šaliai. Neatsitiktinai rašytojas klausia, kada kasdienybė gali virsti Istorija.
Romane tiesiog stebina gana tiksli Europos šalių analizė, kuri išryškina svarbiausius jų bruožus, o vaizduodamas gimtąją Bulgariją autorius negaili satyrinių spalvų, atskleisdamas, kad ši šalis, grįždama į praeitį, iš esmės tampa atsilikusia ir retrogradiška. Bet ir pati Europa vaizduojama kaip susiskaldžiusi, nerandanti bendros kalbos, ir čia nėra ko stebėtis, nes jeigu praeitis tampa pagrindiniu gyvenimo etalonu, suprantama, kad projektuoti ateitį tampa beveik neįmanoma.
Puikus bulgarų rašytojo romanas, gebantis sujungti filosofinę ir politinę mintį, derinti asmeninę ir kolektyvinę patirtį, nevengiantis eseistinių intarpų, priverčiantis apmąstyti ne tik Europos praeitį, bet ir jos ateitį.
3.
Po aštuonerių metų pertraukos pasirodęs mums gerai pažįstamo (nes lietuviškai jau yra išleista vienuolika jo knygų) italų rašytojo Alessandro Baricco romanas „Abelis“ (iš italų kalbos vertė Inga Tuliševskaitė, leidykla „Tyto alba“) savo pavadinimu, regis, jau lyg ir kreiptų Biblijos link – kas nežino Abelio ir Kaino istorijos. Tačiau jo paantraštė „Metafizinis vesternas“ nuveda skaitytoją visai kita linkme.
Žinoma, vesternas pirmiausia asocijuojasi su laukiniais Vakarais, plėšikais, revolveriais, plačiakraštėmis skrybėlėmis, tačiau šiame romane rašytoją mažiausiai domina konkreti istorija ar specifiniai šio žanro bruožai. Galima teigti, kad visą romaną nebent persmelkia vesternui būdinga gėrio ir blogio kova, kuri vyksta įsivaizduojamuose laukiniuose Vakaruose.
Romano centre – dvidešimt septynerių metų miestelio šerifas Abelis, kuris, bendraudamas su neregiu Mokytoju, perima jo patirtį ir sugeba vienu metu nušauti du skirtingus taikinius. Jis įsimyli Aleliują Vud, su kuria nuolat susitinka ir vėl išsiskiria. Būtent ši moteris išpranašauja Abelio likimą. Tačiau Abeliui labiausiai rūpi teisybė, neatsitiktinai su broliais ir seserimi ruošiasi išvaduoti nuo kartuvių savo motiną, bet nors, regis, viską apgalvoja iki smulkmenų, vis dėlto, niekas negali numatyti visų aplinkybių.
Visa ši istorija nėra pasakojama kaip linijinė, romano protagonistas šokinėja skirtingais laiko planais, atkreipdamas dėmesį į vienas ar kitas detales, kurios padeda skaitytojui atkurti pasakojimo vientisumą. Ir nors iš pradžių Abeliui atrodo, kad viską gyvenime lemia šūvis, jam net norisi perfrazuoti Evangelijos pagal Joną pirmuosius žodžius: „Pradžioje buvo Žodis“, tačiau galiausiai išsiaiškėja, kad ne tik lazda turi du galus...
4.
Prancūzų rašytojos, Nobelio premijos laureatės Annie Ernaux romanas „Metai“ (iš prancūzų kalbos vertė Greta Štikelytė, leidykla „Baltos lankos“) yra savotiška kronika, kuri kukliais, bet tiksliais potėpiais, besiremdama autorės prisiminimais ir patirtimi, atkuria prancūzų visuomenės evoliuciją nuo XX a. penktojo dešimtmečio iki XXI a. pirmojo dešimtmečio.
Romanas, parašytas trečiuoju asmeniu, tarsi iš išorės žvelgia į moterį ir atskirus jos gyvenimo etapus. Ji prisimena pokalbius prie šeimos stalo, kai jai buvo šešeri, televizorių, kurį žiūrėdavo netoliese esančioje kavinėje, pirmąjį automobilį, atostogas Ispanijoje, 1968-ųjų metų studentų maištus, rašytoją J.P. Sartreʼą ir nedidelį Normandijos miestelį, kuriame ji užaugo.
Rašytojos atmintyje susisluoksniuoja 60 metų įvairiausių įvykių, kurie tampa epochos ženklais. Ji atkreipia dėmesį, kaip žmonių gyvenime atsiranda telefonas, kompiuteris ir kita technika, be kurios šalies gyventojų kasdienybė tampa neįsivaizduojama.
Šitaip romanas, kurio pavadinimas lietuvių kalba būtų tikslesnis kaip „metų virtinė“ ar „metų tėkmė“ tampa ne tik vieno asmens, bet ir visos šalies istorija.
5.
Nors 2023 metų Nobelio literatūros premijos laureatas Jonas Fosse savo kūrinio „Baltybė“ ( iš norvegų kalbos vertė Agnė Guigaitė, išleido leidykla „Aukso žuvys“) neapibūdino žanriniu požiūriu, tačiau, man regis, jis artimiausias novelei, nes, pirmiausia, jame svarbiausias yra ne siužetas, bet nuojauta, kuri tiesiog nuostabiai plėtojama. O antra, kūrinio finalas virsta kulminacija, kuri mus sugrąžina prie novelės pavadinimo.
Prisiminkime, kad Nobelio literatūros premija šiam rašytojui buvo suteikta už „naujoviškas pjeses ir prozą, kurios suteikė balsą tam, kas nenusakoma žodžiais“. O tai, kas nenusakoma žodžiais autoriui asocijuojasi su būties, sąžinės ir meninės kūrybos klausimais. Neatsitiktinai jo kūryba tampa amžinybės ieškojimu, kuris šliejamas su krikščioniškąja tradicija, nes rašytojas pripažįsta, kad Žodis tapo kūnu.
Novelės pradžioje mes regime pasakotoją, kuris šaltą žiemos dieną su automobiliu įklimpsta miške. Ši pradžia įveda į universalią pasakotojo kelionę per gyvenimą. Vis labiau temsta miškas, vis labiau darosi šalta pasakotojui. Ir kai šis išvysta švytinčią baltybę, kuri nėra tiesiogiai įvardijama, skaitytojui suteikiama galimybė rutulioti pradinę autoriaus mintį ir sieti ją su amžinybės ieškojimu.
Vėliau ta baltybė įgyja kitas formas, kurias pasakotojas atpažįsta kaip savo tėvus. Jie atsidūrė šitame miške, ieškodami dingusio sūnaus. Jie visaip jį kviečiasi, nes tikisi, kad jiems pavyks jį išvesti iš painios miško tankmės į geresnę vietą. Čia pirmuoju smuiku groja motina, kuri vis nori įtikinti sūnų, kad šis sektų paskui juos, tuo tarpu tėvas praktiškai tyli. Šitaip palaipsniui ryškėja ankstesnio jų šeimos gyvenimo detalės, kai užgniaužiami jausmai ir bandymai suprasti vienas kitą tampa neįmanomi.
Tačiau novelėje nerasime konkrečių vietovių ar datų, nes autorius siekia, kad gyvenimo tikrovė išsiskleistų per vidinį gyvenimą, kuris turėtų vesti Amžinybės link.
Pasakojimas yra kupinas įtampos, skaitytojas tarsi jaučia pavojus, į kuriuos gali įkliūti pasakotojas. Jis taip jaučia kasdienybės tuštybę, kuri tik atima brangų laiką iš pasakotojo ir jo tėvų, nes jų bendravimas neretai tampa beprasmiškas. Ir viską gelbsti kulminacinis baltybės tvykstelėjimas novelės pabaigoje, nes jis tampa vienintele viltimi tiek pasakotojui, tiek jo tėvams. Novelėje atsiveria daugelis klodų, kurie susiję su filosofinėmis potekstėmis, tačiau skaitytojas yra taip įtraukiamas į pasakojimą, kad atsitokėja tik novelės pabaigoje.
Koks rašytojo talentas prikaustyti skaitytojo dėmesį per visą novelę, kuri tęsiasi tik 42 puslapius!
6.
Anglų rašytojo Iano McEwano romanas „Pamokos“ (iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, leidykla „Tyto alba“) neabejotinai turi autobiografinių bruožų. Jame atsiskleidžia visas protagonisto Rolando Beinso gyvenimas.
Pasakojimas prasideda tada, kai 37 metų romano herojus, besiverčiantis atsitiktiniais darbais, atsiduria vienas su savo šešių mėnesių sūnumi, nes jį palieka žmona Alisa, kurios manymu ji apsiriko dėl savo gyvenimo. Tuomet Rolandas ir peržiūri savo gyvenimo nesėkmes, prisiminęs, kad jo tėvui karininkui tarnaujant anglų armijoje Afrikoje, jis, būdamas vienuolikos metų, patenka į berniukų internatą, kuriame jis ne tik susižavi mokytoju, sužadinančiu jo meilę literatūra, bet ir patiria pianino mokytojos panelės Kornel subtilų priekabiavimą, nulemiantį jo tolimesnį gyvenimą, nes jis ne tik nebaigs mokslų, bet ir nesugebės įgyvendinti savo svajonės – tapti garsiu muzikantu ir poetu.
Rolandas labiau stebi tai, kas nutinka jo gyvenime negu imasi tvarkyti jis pats. Be to, autorius susieja jo gyvenimą ne tik su britų visuomene, bet ir su globaliais įvykiais. Čia sutinkame ir studentus, kovojančius su nacistais, ir raketų krize Kuboje, ir Černobylio atominės elektrinės avarija, ir Berlyno sienos žlugimu.
Rašytojas yra įsitikinęs, kad gyvenimas pateikia dvi pagrindines pamokas. Pirma, individas, nepaisant jo įgytos patirties, mažai keičiasi, nors vaikystės traumos ir palieka jo sąmonėje gilius pėdsakus. O antra – žmogaus likimas tėra tik jo valios reikalas.
7.
Leidykla „Odilė“, užsimojusi išleisti lietuvių kilmės belgų rašytojo Jeano-Philippeʼo Toussaintʼo tetralogiją M.M.M.M., skaitytojams pateikė jau trečiąjį jos romaną „Visa tiesa apie Mari“ (iš prancūzų kalbos vertė Vytautas Bikulčius). Įdomu, jog šios tetralogijos atskirus romanus galima skaityti kaip savarankiškus ir jie suprantami skaitytojui, nes kiekvienas iš jų įkūnija tam tikrą meilės variaciją, kuri ir atsispindi konkrečiame kūrinyje.
Kaip savotiška uvertiūra meilės variacijų tema suskamba pirmasis romano sakinys: „Vėliau, vis iš naujo prisimindamas niūrias tas karštos nakties valandas suvokiau, kad mudu, Mari ir aš, mylėjomės tuo pačiu metu, bet atskirai“. Šis sakinys puikiai liudija, kad Mari gyvenime atsirado kitas asmuo, kuris įvardijamas kaip Žanas Kristofas de G., nors vėliau pasakotojas išsiaiškina, kad jo tikrasis vardas – Žanas Batistas de Ganė.
Romanas „Visa tiesa apie Mari“ pratęsia anoniminio pasakotojo pasakojimą, kuris pažymėtas meilės ir mirties ženklu. Romane vienas kitą keičia trys įtampos kupini epizodai: širdies priepuolis, grynakraujo ristūno pabėgimas ir miško gaisras. Visus šiuos epizodus sieja audringų oro permainų lydima vasaros naktis. Kiekvienas epizodas turi savo aplinką: butas Paryžiuje, Tokijo oro uostas ir poilsio būstas Elbos saloje.
Pasakotojas dėsto ir tokius įvykius, kuriuose pats nedalyvavo. Jo išsiskyrimą su Mari galima buvo nujausti jau antrajame tetralogijos romane „Pabėgti“. Savo pasakojimą, kuris grindžiamas nuojauta apie Mari, jis papildo vėliau gautos informacijos nuotrupomis. Netikėta gaida suskamba laikinas Mari susižavėjimas Žanu Kristofu de G., kuris tampa savotišku išbandymu, padėjusiu jai atrasti kelią link žmogaus, kurį ji myli. Šitaip palengva atsiskleidžia aistra, pavydas, išsiskyrimo skausmas.
Visos minėtos sielos būsenos aprašomos nepaprastai jautriai ir tiksliai. Įdomu, kad pasakojimas neapsiriboja vien šio romano rėmais, bet sumaniai įterpia ankstesnius tetralogijos epizodus. Tačiau už šios istorijos dar slypi ir slaptas rašytojo sumanymas – aprašyti kaip gimsta knyga. Tiesa, pasakotojas nėra nei rašytojas, nei kino režisierius. Tačiau du epizodai – Žano Kristofo de G. mirtis ir scena oro uoste – aprašomi su menkiausiomis detalėmis, nors pasakotojas juose nedalyvauja. Pasirodo, pasakotojas, plaukdamas laivu į Elbos salą, atkuria juos, remdamasis prisiminimais, internetu, vaizduote.
Taigi, šalia meilės istorijos regime ir autoriaus žaidimą su pasakotoju. Šis romanas tyrinėja vyro ir moters jausmus, pro kuriuos prasimuša orus aristokratiškumas, nušviesdamas subtilia ironija visą istoriją, smelkiamą nuotykių romanui būdingos intrigos.
8.
Danų rašytojos Tinės Høeg romanas „Tour de chambre“ (iš danų kalbos vertė Ieva Toleikytė, leidykla „Rara“) pasakoja apie 33 metų Astą, kuri rengia knygą apie mažai žinomą lenkų skulptorių, tačiau nutaria prisiminti savo gyvenimą bendrabutyje studijų laikais ir parašyti asmeniškesnį pasakojimą. Jame ir atsispindi pirmieji jos kūrybos žingsniai poezijoje, jos draugystės, išryškėja jos jausmai draugės Mai vaikinui ir galiausiai tragiškai pasibaigęs vakarėlis, surengtas tour de chambre principu.
Aišku, kad studentiškas gyvenimas neapsieina be įvairių vakarėlių, kur išryškėja bendrabučio gyventojų ambicijos, atsiveria skirtingi interesai, o kartais ir aistros proveržiai.
Pats romano pavadinimas „Tour de chambre“ (pažodžiui galima suprasti kaip kelionę per kambarius) yra susijęs su savotišku žaidimu, kai bendrabučio gyventojai iš tikrųjų keliauja iš vieno kambario į kitą, tačiau kiekvieno kambario gyventojas turi sugalvojęs kokią nors temą – laiko, vestuvių ar net Kalėdų. Viskas priklauso nuo vaizduotės.
Ta kelionė palaipsniui virsta kaukių baliumi, persirengėlių vakaru, kuriame netrūksta išgertuvių ir jei tik nori, gali nuoširdžiai pasiautėti. Tačiau vieno tokio žaidimo metu, kai visi linksminasi, visus sukrečia netikėtai nutikusi mirtis. Tuomet prasideda kelionė ne tik bendrabučio kambariais, bet ir vakarėlio dalyvių mintyse, nes visiems rūpi išsiaiškinti šį netikėtą įvykį.
Romanas parašytas poetine forma, kuri įtraukia skaitytoją tarsi į sūkurį ir neša jį per kūrinio puslapius.
9.
Jau meksikiečių rašytojos Fernandos Melchor romano „Paradais“ ( jį išleido leidykla „Rara“ ir iš ispanų kalbos Eglė Naujokaitytė) pradžioje imamas kurti fonas būsimai istorijai, nes nuo pat pirmų žodžių pasakojimas kupinas įsiūčio, už kurio slypi patys vulgariausi dalykai, ištariami trūkčiojančiu ritmu, kad dar labiau atskleistų žiaurumą, klestintį Meksikos visuomenėje.
Visos istorijos pasakotoju tampa šešiolikmetis Polas, kuris nori išsiveržti iš savo skurdaus pasaulio. Turčių kvartalo Paradais pakraštyje jis dažnai susitinka su kitu paaugliu, turčių anūku Franku, kuris jį nuolat vaišina alkoholiu ir cigaretėmis ir tampa savotišku jo bendrininku, nes bent šitaip jam įsižiebia viltis išbristi iš gyvenimo liūno. Juk Frankas gyvena Rojaus kvartale ir Polui dingojasi, kad ir jam gali atsiverti tokia galimybė, bent jau laikinai išvaduosianti iš kasdienių rūpesčių.
Tiesa, Frankas, prisižiūrėjęs pornografinių filmų, yra apimtas vienos aistros – jis svaičioja kaip užvaldys savo gražios ir energingos kaimynės Marijanos širdį ir ypač kūną, nes labiausiai jį domina pastarasis, neatsitiktinai ir jo vartojama leksika atitinka patvorės lygį.
Žinoma, pats Frankas įkūnija pačius blogiausius bruožus – jis ir storas, ir šlykštus, ir kretinas, ir tinginys, tačiau Polas sutinka jam padėti ir įgyvendinti jo svajonę, nes tikisi Marijanos namuose rasti tokių daiktų, kuriuos pardavęs galėtų neblogai uždirbti. Būtent Polas ir tampa šiame romane aplinkybių auka.
Atrodo, kad jo gyvenimą valdo neapykanta. Jis nekenčia prasiskolinusios motinos, nes privalo atiduoti savąjį sodininko uždarbį, kurį pelno turčių kvartale, tuo labiau, kad dėl to darbo turėjo mesti mokyklą, kadangi motina buvo įsitikinusi, jog mokykloje sūnus nebuvo tiek naudingas, kaip dabar kai ką nors uždirba ir parneša į namus. Bet jis atlieka ne tik sodininko, bet ir daugelį kitų darbų, nes kaip paauglys negali pasipriešinti negailestingam išnaudojimui.
Įdomu, kad Polas puikiai mato tikrąjį Franko veidą, suvokia jo niekšiškumą, tačiau nors ir neapkęsdamas jo savo vidumi, nori išnaudoti menkiausią progą pasipelnyti ir kol kas nenutraukia ryšių su juo. Jis taip pat nekenčia ir savo pusseserės Soraidos ir ne tik todėl, kad jai turėjo užleisti savo guolį ir gavo miegoti ant žemės. Mat ši gašli patvirkėlė tik ir ieško progos kaip patenkinti savo instinktus ir tai daro su pirmu pasitaikiusiu vaikinu. Ji neduoda ramybės ir Polui. Užtat nėra ko stebėtis, kad ji tapo nėščia, nors ir nežino, nuo ko laukiasi kūdikio, bet dabar stengiasi išnaudoti savo padėtį.
Patekęs į nepavydėtiną padėtį, jausdamas motinos nepasitenkinimą, Polas tikisi, kad Franko pasiūlymas įsiveržti į Marijanos namus, bus tik trumpalaikis epizodas, pelnysiantis jam šiek tiek pinigų. Jis galvoja, kad po to galės nutraukti santykius su Franku, ir prisijungti prie savo pusbrolio Miltono, kuris jau yra įgyjęs narkotikų dilerių pasitikėjimą. Patekęs į šių žiaurių jaunuolių būrį, kuris išties jaučiasi padėties šeimininku, Polas mano, kad veikdamas drauge su jais, jis užsitikrins savarankiškumą ir taps nepriklausomu nuo motinos, tuo labiau kad galės nebepaisyti pusseserės įgeidžių. Kitaip tariant, jis nori surasti savo kelią į rojų, tačiau nesupranta, kad svajonės dažniausiai tik lieka svajonėmis.
Rašytoja romanu teigia, kad Meksikoje didelius pinigus jauniems žmonėms žada tik narkotikų verslas, kuris tuo pačiu gimdo ir žiaurumą. Išryškėja ir du šalies gyvenimo poliai: turčių ir skurdžių pasaulis, iš kurių kiekvienas susiduria su nemažomis – auklėjimo, moralės, mačizmo – problemomis.
Neatsitiktinai visas pasakojimas virsta įtūžio kupina spirale, kuri sviedžia abu romano herojus į patį pragaro dugną, nors jiems abiem dingojosi kelias į rojų...
Skaitytojui gali kilti tik vienintelis klausimas: ar vulgarūs, obsceniški, žiaurūs romano epizodai gali apvalyti žmogaus sielą?
10.
Dešimtuką užbaigia prancūzų rašytojo Philippeʼo Claudelio romanas „Pono Linio dukraitė“ (iš prancūzų kalbos vertė Jonė Ramunytė, išleido leidykla„Baltos lankos“), kuris yra jau ketvirtas šio autoriaus kūrinys lietuvių kalba. Iki šiol skaitytojų dėmesį labiausiai patraukė „Brodekas“ ir „Pilkosios sielos“.
Romano protagonistas ponas Linis – senas žmogus, tačiau daugiau detalių apie jo gyvenimą pasakotojas nepateikia. Mes nežinome, kiek jam tiksliai metų, iš kokios šalies, kuo jis užsiima. Aišku tik viena, jis palieka savo gimtąjį kraštą dėl karo, kuris ten vyksta ir kuris pražudė jo sūnų ir marčią. Taigi, galime teigti, kad šis romanas pateikia skaitytojui pabėgėlio istoriją.
Kol kelias savaites ponas Linis plaukia laivu, tol jis jaučia saitus su savo gimtuoju kraštu, tačiau atsidūręs svečioje šalyje jaučiasi lyg patekęs į tremtį. Nėra ko stebėtis, kad pavalgydintas sriuba, jis ją pavadina neatpažįstama, nes ji niekuo neprimena jo gimtinės sriubos ir todėl jam tampa bekvape ir beskone. Tuo pačiu ta sriuba jam įkūnija ir naują nepažįstamą gyvenimą.
Kadangi ponas Linis neatpažįsta kultūros ženklų: nežino į kokią šalį pateko, nemoka tos šalies kalbos, nesupranta tos šalies gyvenimo, skonis kaip vienas iš pojūčių tampa galimybe tiek įvertinti naują gyvenimą, tiek pabrėžti prarają tarp jo gimtosios ir jį priglaudusios šalies. Bet jis jaučiasi atskirtas ne tik nuo savo gimtinės, nes ir naujajame krašte tarp jo ir kitų žmonių egzistuoja distancija, jis nėra laikomas savu, į jį žiūrima netgi su tam tikra panieka, padėties nekeičia netgi tas faktas, kad jis globoja mažą dukraitę.
Atsidūręs svetimoje šalyje jis kaip niekada patiria vienatvę, nes praranda ankstesnį ryšį su gimtojo kaimo žmonėmis, kur kiekvieną pažinojo, galėjo apibūdinti, o čia jis yra niekam nereikalingas. Net ir senelių prieglaudoje, į kurią galų gale patenka, jis neranda laimės ir lygina gyvenimą čia su zoologijos sodo narvu.
Tačiau autorius parodo, kad jo protagonistas nelinkęs susitaikyti su esama padėtimi, ir pirmiausia dukraitė jam tampa savotišku įsipareigojimu ją užauginti ir šitaip išsaugoti atmintį apie žuvusius sūnų ir marčią. Be abejo, nelengva atsilaikyti prieš Lemtį, kuri traiško jo gyvenimą, tačiau autorius akcentuoja tam tikrą protagonisto didvyriškumą, nes jis kaunasi ir su gyvenimo absurdu. Tačiau romanas netampa visiškai beviltiškas tik dėl to, kad ponas Linis sieja savo gyvenimą su dukraite Sang diû (švelnus rytas) ir nauju bičiuliu ponu Barku. Iš esmės, jis viską daro dėl dukraitės. Jis supranta, kad privalo maitintis tam, kad išsaugotų jėgas ir galėtų pasirūpinti dukraite, dėl tos pačios priežasties jis atsisako vaikštinėti didžiuliame mieste, jam keliančiame baimę, juk ir gimtąjį kraštą jis paliko tik dėl jos ateities.
Kitas romano personažas – ponas Barkas, su kuriuo jis susitinka prie suoliuko parke, irgi yra nemažai vargo patyręs gyvenime. Įdomu, jog jį autorius jį apibūdina netiesiogiai, per žiebtuvėlį, kuris gerokai apdaužytas. Poną Linį ir poną Barką sieja ne tik vienatvė, bet ir ta aplinkybė, kad abu yra nukentėję gyvenime.
Ponas Linis prarado savo gimtinę, ponas Barkas – savo žmoną ir dabar ieško nusiraminimo. Aišku, jie nesusikalba, bet puikiai supranta vienas kitą, ir jiems pasaulis tarsi įgyja naują prasmę. Tyla jiems ima įkūnyti šį pasaulį.
Poetinės dvasios kupinas romanas, už kurio slypi ir nemažas filosofinis krūvis, pasibaigiantis netikėtai atskleista paslaptimi, tiesiog priblokš skaitytoją ir dar kartą leis jam įsitikinti, kad Philippeʼas Claudelis yra vienas geriausių šiuolaikinių prancūzų autorių.
–-
Nors šiemet šios knygos man padarė didžiausią įspūdį, tačiau niekas negali garantuoti, ar jos bus skaitomos po dešimties, trisdešimties ar net daugiau metų. Jei taip nutiks, vadinasi, jos papildys klasikos lentyną. Tačiau atsakymą žino tik visagalis Laikas...