Naujausios
Metų pabaigoje norom nenorom dėlioji knygas ir bandai išsiaiškinti kurios iš jų padarė didžiausią įspūdį. Tuo labiau, jeigu nori sudaryti mėgstamiausių knygų dešimtuką. Žinoma, laikausi taisyklės, kad knyga originalo kalba turėjo būti išleista ne seniau kaip prieš 40 metų, nes kitaip – jei ji išsilaikė skaitytojų dėmesio centre ilgiau – vadinasi, jau tapo klasika. Tuo tarpu neseniai išleistus kūrinius dar atsijos pats negailestingiausias teisėjas Laikas, ir dar niekas nežino, ar šiais metais tarp skaitytojų buvęs populiarus koks nors romanas, toks išliks, tarkim, po dvidešimties metų.
Na, o tie skaitytojai, kurie atiduoda pirmenybę klasikai, šiemet iš tikro gali pasidžiaugti tokiais kūriniais, kaip Georgesʼo Pereco „Gyvenimas vartojimo instrukcija“ (iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė, leidykla „Lapas“), Daphnės du Maurier „Atpirkimo ožys“ (iš anglų kalbos vertė Ieva Sidaravičiūtė, leidykla „Svajonių knygos“), Henryʼio Jameso „Balandės sparnai“ (iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, leidykla „Jotema“), Edithos Wharton „Itanas Fromas“ (iš anglų kalbos vertė Jūratė Žymantienė, leidykla „Svajonių knygos“).
Nors yra skaitytojų, kurie skaito tik detektyvinius ar mokslinės fantastikos kūrinius, aš jų netraukiu į savo dešimtuką, nebent jie pranoktų žanro ribas ir nustebintų savo novatoriškumu kaip, tarkim, italų semiotikas ir rašytojas Umberto Eco savo romanu „Rožės vardas“. Žinoma, kiekvienas skaitytojas, jei jis nemažai skaito, gali susidaryti ir savo mėgstamiausių knygų dešimtuką, kuriuos dabar sudarinėja įvairios redakcijos ar literatūros kritikai. Juos galima palyginti, pasistengti suprasti jų logiką, atkreipti dėmesį į kokią nors knygą iš tų dešimtukų. Šitaip yra praplečiamas ir skaitymo akiratis. Tikram skaitytojui tik to ir reikia...
1. Šiemet knygų dešimtuką pradeda Pietų Afrikos Respublikos rašytojo Damono Galguto romanas „Pažadas“ (iš anglų kalbos vertė Violeta Tauragienė, išleido leidykla „Baltos lankos“), kuris puikiai atskleidžia kaip socialiniai pokyčiai sunkiai keičia žmonių sąmonę. Svartų šeima patiria didžiulį išgyvenimą, nes miršta motina žydė Rachelė, kuri palieka vyrą protestantą kalvinistą, trylikametę dukrą Amor, šešiolikametę dukrą Astridą ir devyniolikametį sūnų Antoną, atliekantį karinę tarnybą. Kadangi ją slaugė juodaodė tarnaitė Salomėja, Rachelė jai pažada dovanoti namelį, kuriame ji gyvena ir žemę po juo. Šį pažadą ji įpareigoja ištesėti savo vyrą, o liudininke tampa duktė Amor. Bet po Rachelės mirties niekas nenori to pažado įgyvendinti. O Salomėja laukia. Gal vieną dieną tas pažadas bus įvykdytas.
Mirtis nusineša Svartų šeimos atstovus. Lieka jauniausioji Amor. Bet ko vertas pažadas ištesėtas pernelyg vėlai? Autorius parodo, kad panaikinta aparteido politika pakeitė šalies padėtį, bet nesugebėjo išrauti su šaknimis nei rasizmo, nei žiaurumų, kurie paliečia ir Svartų šeimą. Iš pirmo žvilgsnio romanas labai paprastas, tačiau jame slypi sudėtingos problemos. Svartų šeimą, kuri turėtų būti vieninga, drasko prieštaravimai, jos nariai nemyli vienas kito, o jos keturių dešimčių metų istorija romane išreiškiama keturiomis laidotuvėmis, kurių apeigos skirtingos: motina laidojama pagal žydų, tėvas – pagal protestantų kalvinistų, Astrida – pagal katalikų papročius, o Antonas kremuojamas be jokių religinių apeigų.
Ypatingai romane organizuojamas pasakojimas, nes jame galima aptikti ir vidinį monologą, ir sąmonės srautą. Pasakotojų balsai tarsi susilieja į vieną tėkmę, kuri ir neša šią keistą istoriją apie šeimą, taip ir nesugebėjusią pritapti prie naujų šalies pokyčių.
2. Amerikiečių rašytojo Jonathano Franzeno romanas „Kryžkelės“ (iš anglų kalbos vertė Jovita Liutkutė, išleido leidykla „Tyto alba“) mus nukelia į XX a. 8-ojo dešimtmečio Čikagos priemiestį. Romano centre – Hildebrantų šeima, kurios nariai išgyvena asmeninio gyvenimo krizes. Tėvas Rasas, kuris yra pastorius išgyvena, kad jo paties įkurtai asociacijai ima vadovauti jaunesnis kolega, turintis pasisekimą tarp jaunų žmonių. Kita vertus, jis jaučia aistrą ką tik vėl į jo parapiją sugrįžusiai, dar jaunai našlei Fransisei Kotrel, nors ir stengiasi išlikti uolus dvasininkas. Tuo labiau kad jo nebetraukia žmona Marion, priaugusi svorio ir praradusi savo ambicijas. Tačiau ji puikiai patobulina jo pamokslus, nors ir jaučia, kad jis tolsta nuo jos. Tiesa, ji turi ir savų problemų, susijusių su praeitimi, neatsitiktinai ji kreipiasi pagalbos į psichologę.
Tuo tarpu su problemomis susiduria ir jų vaikai. Vyresnysis sūnus Klemas išgyvena pirmosios meilės patirtį, kadangi jis yra studentas, tai jam leidžia išvengti karo Vietname, tačiau jis meta studijas ir savaime patenka į Vietnamą. Dukrai Bekei puikiai sekasi mokslai ir gavusi netikėtą palikimą ji galėtų pasirinkti studijas prestižinėje aukštojoje mokykloje, tačiau ji abejoja dėl savo pasirinkimų, religijos, jaučia pagiežą tėvams ir broliams, kuriems neduoda ramybės jos gautas palikimas. O jauniausias sūnus Peris, kuris nors ir pasižymi puikiu intelekto koeficientu, vis daugiau įninka į narkotikus ir nebejaučia tikrovės ritmo.
Romanas atskleidžia įvairias JAV 8-ojo dešimtmečio visuomenės puses: sutuoktinių ir šeimos santykius, paauglystės tarpsnio problemas, psichinės ligos įtaką žmogui, tikėjimo ir religijos klausimus.
3. Kolumbijos rašytojos Pilar Quintanos romanas „Kalė“ (iš ispanų kalbos vertė Alma Naujokaitienė, išleido leidykla „Kitos knygos“) nukelia skaitytojus į iš pirmo žvilgsnio žavingą gamtos kampelį Ramiojo vandenyno pakrantėje, tačiau tiek vandenynas, tiek džiunglės čia neretai parodo savo tikrąją rūstybę.
Romanas prasideda nuo įvykio, kuris, regis, tuose kraštuose nėra kuo nors išskirtinis. Mat donja Eliodija, manydama, kad jos kalę nunuodijo, priversta išdalinti ką tik atsivestus šuniukus, iš kurių vienas tenka Damaris, pagrindinei kūrinio veikėjai. Damaris išsirenka kalytę, nė nenujausdama, kaip ji nulems jos likimą. Tokia romano pradžia ne tik atskleidžia prieštaringus žmonių santykius, bet ir juos plėtoja, kaip tam tikrą socialinę dramą, taip pat palaipsniui atveria žmonos ir vyro pasaulį, žmogaus bei gyvūno bendravimo trajektorijas, ir, svarbiausia, motinystės geismą, kuris ir kreipia visą šio kūrinio tėkmę.
Damaris sprendimas paimti kalytę nėra atsitiktinis. Mat ji su savo vyru niekaip negali susilaukti kūdikio, nors vartojo ir vaistus, ir gėrė žolelių antpilus, net susirado šamaną, kuriam atidavė nemažai santaupų, kad tik įgyvendintų savo svajonę. Ir viskas veltui, nes ji jau sulaukė keturiasdešimties metų, kai, anot jos dėdės, „moterys išsenka“. Šiuos dėdės žodžius Damaris prisimena kaip savotišką pasmerkimą, nes moters likimas susiejamas su jos kūnu. Ji puikiai suvokia, kuo tampa moteris, kuri negali susilaukti kūdikio. Tokią moterį galima sumušti, apgauti, apšaukti nevaisinga. Moteris, kuri gimdo, tampa lyg ir tam tikro kolektyvo dalimi, o į tą, kurią aplenkė tokia lemtis, nukreipiama gaiži pagieža arba netgi patyčios. Tokią moterį žemina net jos vyras, savo pastabomis pabrėždamas, kad ji praktiškai tampa niekam nereikalinga.
Žinoma, tokios mintys užplūsta Damaris kur kas anksčiau negu ji sulaukia minėto amžiaus. Šitaip romanas tampa išankstinio kartėlio istorija, nes jis susijęs ne vien su tuo, kad Damaris negali susilaukti kūdikio. Juk dar būdama aštuonerių metų, ji išgyveno siaubingą sukrėtimą, kai jos bendraamžį Nikolasitą nusinešė jūros banga. Tačiau jos skausmas galiausiai pasireiškia tik tada, kai ji pasiima kalytę, nes ji tampa tuo pačiu ir atsakinga už ją. Netikėtai kalytė jai tampa kūdikio pakaitalu, kuriam ji ima rodyti išskirtinę meilę. Damaris ją nuolat globoja, saugo ją nuo vyro.
Vis dėlto, kad ir kaip buvo globojama kalytė, galiausiai tapusi kale ji palieka Damaris namus ir atsiranda tik po kelių savaičių, sukeldama šeimininkės ir pyktį, ir pavydą. Jos būsena, kai kalė dingsta, liudija, jog ji praranda sielos ramybę, kantrybę, ima prisiminti savo vaikystės kraupius įvykius. Dar labiau Damaris įsiunta, kai jai vyras pasako, kad netrukus kalė vaikuosis. Damaris, norėdama atsikratyti kalės, ją atiduoda suvenyrų pardavėjai Ksimenai. Tačiau kalė, tarsi keršydama savo šeimininkei, vėl parsiranda į šios namus. Ir tada Damaris ryžtasi lemtingam sumanymui...
4. Prancūzų rašytojos Annie Ernaux autofikcinis pasakojimas „Įvykis“ (iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė, išleido leidykla “Baltos lankos”) tiesiog su klinikiniu tikslumu atskleidžia, su kokiais iššūkiais teko susidurti moterims XX a. septintajame dešimtmetyje. Pasakotoja, atlikdama testą nuo AIDS ir pasinėrusi į romano rašymą, prisimena ir savo aborto istoriją, kurią jai teko patirti prieš 35 metus.
Pasakojimą sudaro dvi dalys. Viena iš jų primena pačios aborto istorijos faktus, o antrojoje ta istorija yra apmąstoma jau iš ganėtinai tolimos distancijos. Šitaip Ernaux tampa ir istorijos protagoniste, ir tos istorijos komentatore. Visą istoriją ji aprašo nepaprastai skrupulingai. Dar labai svarbu, kad ta istorija pateikiama be jokios savireklamos, be perdėto drovumo ir be jokių dejonių. Ji tiesiog konstatuoja savo, bet, kaip galima nujausti, ir kitų moterų padėtį. Ji puikiai atskleidžia patriarchalinio mąstymo cinizmą, kai prisipažinusi studentui Žanui T., kad yra nėščia ir tikisi iš jo pagalbos, sulaukia pasiūlymo pasimylėti, nes dabar jau joks pavojus negresia.
Sykiu rašytoja jaučiasi patekusi į savotišką aklavietę, nes jos likimas nepriklauso nuo jos sprendimų, o gydytojai, į kuriuos ji kreipiasi nenori rizikuoti, nes už atliktą abortą bijo atsidurti kalėjime. Ta įtampa, su kuria susiduria mergina, nuolat auga, nes ji bijo, kad jos nėštumo nepastebėtų visų pirma tėvai, gydytojas, iš kurio ji tikisi pagalbos, jai suleidžia vaistų nuo persileidimo, ji susiranda laikraščio korespondentę, kuri jau buvo patyrusi nelegalų abortą, tikėdamasi iš jos gauti „angelų dirbėjos“ (taip buvo vadinamos moterys, atliekančios nelegalius abortus) adresą. Tačiau nelegalus abortas kainuoja nemažus pinigus, tik jai pasiseka išspręsti šį klausimą, nes juos jai paskolina minėta korespondentė.
Vis dėlto, pirmasis bandymas jai nepasiseka, tenka dar sykį kreiptis į tą pačią angelų dirbėją, bet jis priverčia pasakotoją išgyventi dar didesnį siaubą. Rašytoja dar knygos pradžioje teigia, kad tas faktas, jog dabar abortas nebėra draudžiamas, kaip tik leidžia prabilti apie jį kaip apie nepamirštamą įvykį. Kita vertus, šis drąsus pasakojimas pabrėžia, kad mergina, nors ir buvo santūriai palaikoma moterų, praktiškai visiškai viena įveikė šį išbandymą, įrodydama visuomenės veidmainiškumą…
5. Vengrų kilmės šveicarų rašytojos, rašiusios prancūziškai, Ágotos Kristóf (1935-2011) romanas „Vakar“ (iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė, išleido „Baltos lankos“) jau pirmaisiais puslapiais užklumpa skaitytoją savo neapibrėžtumu, nes šiam sunku suvokti, su kuo susidūrė – su savižudybe, bepročio kliedesiu ar pasakotojo išmone, nes šis prisipažįsta mėgstąs rašyti.
Palaipsniui pasakojime išryškėja trys klodai. Pirmasis iš jų siejamas su pasakotojo Tobijo Horvato ne tik skurdžia, bet ir skaudžia vaikyste, nes jo motina Estera buvo vagilė ir kekšė. Antrasis istorijos klodas vaizduoja kaip jis pabėga į kitą šalį, tampa karo našlaičiu, bet jau pasivadinusiu Šandoru Lesteriu. Galiausiai trečia istorija pasakoja apie pasakotojo meilę iš vaikystės laikų atklydusiai Linai. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tos trys istorijos gali nuvesti sentimentalumo linkme, tačiau autorė tekstą konstruoja be jokios patetikos, be galo glaustai ir tiksliai, užtat pasakotojo emocijos ir jausmai pasižymi nepaprastu intensyvumu, o jo būseną dar labiau išduoda trūkčiojantis pasakojimas. Matome kaip jis išgyvena gėdą dėl savo motinos, kaip neapgalvotas jo poelgis priverčia jį palikti šalį, kaip jam sunku priprasti prie monotoniško darbo laikrodžių fabrike, kaip jis siekia ištrūkti iš vienatvės gniaužtų ir stengiasi užmegzti ryšį su kitais imigrantais, galiausiai tiesiog kliedi dėl savo vaikystės draugės Linos.
Pirmoji romano epigrafo eilutė neatsitiktinai skelbia, kad „vakar viskas buvo gražiau...“, nes kad ir kokia skaudi būtų praeitis, pasakotojas būtent to jau praėjusio vakar gelmėse ieško savotiško išsigelbėjimo iš niūrios dabarties. Bet tas siekis ištrūkti iš dabarties yra be galo trapus, nes jis siejasi su Linos istorija. O kaip pats pasakotojas prisipažįsta, Lina – išgalvotas personažas ir jis jos nėra niekada matęs. Rašymas jam ir padeda užmiršti dabartį, kurioje jis kol kas nemato jokių prošvaisčių, nes šioje šalyje, į kurią pateko kaip pabėgėlis jaučiasi visiškai vienišas. Bet įdomiausia, kad ši Linos istorija, kokia ji bebūtų (vaizduotės išdava, kliedesys ar sapnas) įgyja ir realius kontūrus, nes pasakotojas teigia, kad ji yra apnuodijusi jo vaikystę. Tiesa, Lina priekaištauja pasakotojui, kad jis pasirinko pabėgėlio dalią, nes jei šis būtų klausęs jos tėvo, būtų galėjęs kuo nors tapti, tačiau kaip pabėgėlis jis tapo niekuo. Užtat pasakotojas turi svajonę – parašyti knygą, kurią pasirašys savo tikruoju – Tobijo Horvato – vardu, tačiau tik Lina tai žinos, nes visiems kitiems jis atrodys kaip slapyvardis.
Skaudus likimas, kuris ištinka Liną, nulemia, kad meilė tarp Linos ir pasakotojo tampa neįmanoma. Paskutinį romano sakinį „Aš neberašau“ galima suprasti ir kaip neįmanomos meilės variaciją, ir kaip kūrybinį pralaimėjimą, ir kaip susitaikymą su dabartimi...
6. Italų rašytoja Elena Ferrante jau gerai pažįstama mūsų skaitytojams ne tik iš, visų pirma, Neapolio tetralogijos, bet ir kitų jos romanų, nusipelnė vietos mūsų dešimtuke savo kūriniu „Dingusi dukra“ (iš italų kalbos vertė Ieva Frigerio, išleido leidykla „Alma littera“). Pasakotoja Leda, savojo penkiasdešimtmečio link artėjanti universiteto dėstytoja, anglų literatūros specialistė, prabunda ligoninėje, nes automobiliu atsitrenkė į apsauginį kelio atitvarą. Kairiajame šone ji aptinka dūrį, kurio kilmės ji nesugeba paaiškinti... Ir tuomet ji sugrįžta į praeitį.
Ji nusprendžia praleisti atostogas Apulijoje, prie jūros kranto. Jos suaugusios dukros gyvena Kanadoje su tėvu, su kuriuo Leda išsiskyrė. Ir kai ji ima leisti laiką paplūdimyje, kur pastebi jauną moterį Niną su trimete dukra Elena, besisukiojančią čia su gausia ir triukšminga šeimyna, jos sąmonėje kažkas nutinka, ir ji ima prisiminti savo santykius su motina, taip pat bendravimą su dukterimis. Svarbiausia, jog ji pripažįsta, jog dėl vaikų visada galima nerimauti. Kitaip tariant, pamažėle ima skleistis atskiri motinystės niuansai. Tuo tarpu lėlė, su kuria žaidžia Elena, jai tampa akivaizdžiu giedros motinystės simboliu, nes ji įkūnijo motinos ir dukters meilę, jų glaudų ryšį.
Neatsitiktinai Leda prisimena, kaip ji dovanojo vyresnei dukrai Bjankai savo lėlę Miną, tačiau dukra mieliau žaisdavo su skudurine tėvo lauktuvių parvežta lėle. Tačiau nors ji ir teigia, kad nerimauja dėl savo vaikų, vis dėlto, prisipažįsta, kad ne visada tinkamai atliko tiek motinos, tiek sutuoktinės vaidmenį. Juk yra mušusi ir penkiametę Bjanką už tai, kad ši jai trenkė per ausį (tik pagalvokite, kiek stipriai galėjo suduoti penkiametė), ir aprėkusi Martą, kad per ją pametė auskarą.
Įstojusi į doktorantūrą, ji trejiems metams tėvui paliko savo dukras, kurias šis nuveždavo pas uošvienę, jei jam tekdavo išvykti į užsienį. Tačiau šiuo atveju Leda nori siekti mokslininkės karjeros ir jos poelgis suprantamas. Žinoma, šeimos kasdienybė yra tokia, kad dažnai namai virsta pragarais, ir dukros ne visada supranta motinos norus ir pamokymus. Gal todėl Leda puikiai prisimena Martos žodžius, kai ši jai tiesiai šviesiai papriekaištavo, kad nereikėjo jų gimdyti, jei tik sugebama skųstis dėl jų. Būtent jausdama, kad jos amžius nebegali atsispirti dukterų jaunystei, matydama, kad Nina yra mylima ir susilaukia kitų dėmesio, suprasdama, kad jai tikėtis nuotykių per vėlu, ji pavagia Elenos lėlę, sukeldama minėtos šeimynos dramą.
Šis poelgis pirmiausia yra susijęs su pavydu, nes ji negali matyti laimingos motinos. Bet sykiu tai savotiškas prisipažinimas, kad jai nepavyko įgyvendinti savo siekių, nes ji norėjo būti gera, nepriekaištinga motina. Tai ir tam tikras kaltės jausmas prieš savo motiną, dėl kurios mirties ji kaltina save...
7. Prancūzų rašytojo Édouardʼo Louis romanas „Edžio Belgelio pabaiga“ (iš prancūzų kalbos vertė Paulius Stasiūnas, išleido leidykla „Kitos knygos“), grindžiamas autobiografiniu pasakojimu, puikiai išreiškia romano pasakotojo sielos klyksmą, kadangi kaip kitoks jis jaučiasi atstumtas ne tik mokyklos draugų, bet net ir savo artimųjų.
Pasakotojas aprašo savo kasdienybės pragarą, kuris prasideda romane nuo pat pirmųjų puslapių, kai iš dešimtmečio Edžio tyčiojasi du koležo mokiniai, ne tik apšaukę jį pydaru, bet ir apspjaudę, ir sumušę jį. Nereikia stebėtis, kad šiame kaime viešpatauja skurdas ir alkoholis, tėvai neturi laiko rūpintis vaikais, o pastarieji vos subrendę eina tėvų pėdomis. Ta didžiulė socialinė atskirtis Pikardijos kaimelyje dar gimdo ksenofobiją, kurią skleidžia ir herojaus tėvas.
Vis dėlto, pasakotojui didžiausia mįsle tampa jis pats. Jis negali suvokti, kodėl jo balsas aukštesnis negu kitų berniukų, pasižymi moteriškomis intonacijomis ( net tėvas jį vadina merga), kodėl kalbėdamas ima keistai gestikuliuoti, kodėl jį traukia sesers drabužiai. Tėvai jausdami, kad jis skiriasi nuo savo brolių, pataria jam eiti žaisti futbolą su kitais berniukais, tačiau jo šis žaidimas netraukia. Vienintelis džiaugsmas buvo tas, kad kaimo moterys jį gyrė motinai, jog jis esąs kuklus ir doras berniukas. Taip romane jis žengia pirmuosius žingsnius savo tapatybės link.
Tam tikra prasme šis kūrinys galėtų būti pavadintas ir auklėjimo romanu. Mat pasakotojas iš pat vaikystės bando suprasti, kas jis yra, kuo jis skiriasi nuo kitų berniukų. Tame jo kelyje į save jį lydi formalūs ir neformalūs auklėtojai. Kaip formalūs auklėtojai labiausiai, be abejo, reiškiasi jo tėvai, tik tas jų auklėjimas tampa išvirkščias, nes jie bando sūnų ne suprasti, o priderinti jo likimą prie įprastinių gyvenimo normų.
Neformaliais auklėtojais tampa jo pusbroliai ir draugai. Sykį pastarieji jam pasiūlo „pažaisti vyrus ir moteris“ ir jis jaučia, kas jam gal ir patiktų pabūti moterimi, tačiau tuos žaidimus nutraukia atsitiktinai į malkinę užėjusi pasakotojo motina. Taigi, šiuo atveju auklėjimas romane suvokiamas kaip seksualinės tapatybės ieškojimas. Tačiau perėjęs didžiausius išbandymus, romano pabaigoje pasakotojas, vis dėlto, išgyvena ir laimės akimirką. Jis išlaiko egzaminus į licėjų, kuriame pagrindinis dėmesys skiriamas teatro menui. Jis jaučia, kad dabar prasidės naujas gyvenimas...
8. Amerikiečių rašytojos Aliceʼos Walker romanas „Purpuro spalva“ (iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, išleido leidykla „Sofoklis“) nukelia skaitytojus į XX a . ketvirtojo dešimtmečio JAV Džordžijos valstiją. Jis atkreipia skaitytojų dėmesį savo žanru – tai yra epistolinis romanas, kuris labiausiai paplitęs buvo XVIII a., tačiau jis nustebins tuo, kad pagrindinė romano veikėja juodaodė Silė savo laiškais kreipiasi į Dievą. Tuomet savaime iškyla klausimas – kam rašyti tokius laiškus, kurie niekada nepasieks adresato.
Ir, vis dėlto, Dievą kaip savo adresatą Silė renkasi neatsitiktinai. Tai liudija, kad ji yra patekusi į beviltišką padėtį, nes niekas jai nesiruošia ateiti į pagalbą, ir tie jos laiškai Dievui yra tarsi jos kaip moters šauksmas ir noras ištrūkti iš tos padėties, į kurią ją įstūmė gyvenimas. O jos gyvenimas išties be prošvaisčių. Patėvis, kuris ja naudojosi kaip žmona ir net susilaukia su ja vaikų, ją ištekina už našlio su keturiais vaikais.
Silė savo vyrą vadina ne vardu, bet žodžiu „Ponas“. Atrodo, kad vergija jau seniai panaikinta, tačiau iš esmės Silė patiria vergės dalią, nes ji privalo ne tik prižiūrėti vyro vaikus, bet ir sunkiai dirbti, skalbti, lyginti. O atpildas už šiuo darbus – vyro smūgiai jai, tačiau ji nė kiek nedrįsta pasipriešinti. Tad puikiai galime ją suprasti, kodėl ji rašo laiškus Dievui. Ji tikisi, kad gal jis išgirs apie jos kančias ir tik jis galės jai padėti. Tiesa, Silė gali dar tikėtis išvysti savo seserį Netę, į kurią gviešėsi jos vyras, tačiau ji padeda savo sesei pasprukti, ir ši Afrikoje ima rūpintis kitais.
Mes matome kaip romane keičiasi Silė, kuri yra darbšti, moka siūti drabužius, ir kuri galiausiai ima reikšti savo mintis, ypač aptardama sunkią moterų padėtį visuomenėje, kurioje ir toliau dominuoja rasizmas, mačizmas, žiaurumas. Ji ne tik deklaruoja šias mintis, bet stengiasi jas apginti, kartais net su švelnia humoro gaidele. Jai atrodo, kad pasaulis gerokai pasikeistų, jei tik Dievas sugebėtų išgirsti juodaodžių moterų šnekas.
Šis romanas pasižymi nepaprasta literatūrine jėga, nes jame išgirstame nevilties kupiną moters šauksmą, moters, kuri siekia, kad gyvenimas nebebūtų toks, koks yra, moters, kuri atlaiko visas gyvenimo negandas ir moters, kuri su viltimi žvelgia į ateitį...
9. Afganų kilmės prancūzų rašytojo Atiqo Rahimi romanas, parašytas prancūzų kalba „Kantrybės akmuo. Sengė Sabur“ (iš prancūzų kalbos vertė Stasė Banionytė, išleido leidykla „Alma littera“) skaitytoją nukelia į Afganistaną, tačiau jo įvykiai galėjo klostytis bet kurioje šalyje, kur tik engiamos moterys. Jau romano pradžioje susidaro toks įspūdis, kad laikas yra lyg ir sustojęs.
Pasakotojo žvilgsnis stebi bevardę moterį, sykiu žmoną ir motiną, kuri budi prie sunkiai sužeisto vyro. Viskas tęsiasi lyg ir sulėtintame kino filme, nes vyras visai nereaguoja į žmonos žodžius, ir atrodo, kad moteris kalba tik pati su savimi. Tą lėtą pasakojimo tėkmę dar labiau sustiprina moters nuolat kalbamas rožinis, kai keičiasi tik skirtingi Alacho vardai. Beje, ir pati moteris, atkreipdama dėmesį, jog vyro sveikata nė kiek negerėja, nors jai buvo žadėta, kad jis pasitaisys per dvi savaites, pastebi sulėtėjusį laiką.
Tačiau laikas romane sustojęs ir kita prasme. Tame pasaulyje moteris pasmerkta nuo amžių susiklosčiusiai tokiai tvarkai, kai ji iš esmės turi paklusti tik tylai ir nuolankumui. Ji neturi net žodžio teisės, nes už ją visus reikalus sprendžia vyras arba anyta. Tad nėra ko stebėtis, kad iš dešimt vedybinio gyvenimo metų, jie gyveno drauge tik trejus metus, kitą laiką vyras leido, įsitraukęs į džihado kovas. Bet ir tada moteris negalėjo pasijusti kiek laisviau, nes ją prižiūrėjo anyta. Ir tik dabar, kai moters vyras guli be sąmonės ir ji nespėja jam keisti serumo ar saldinto ir sūdyto vandens lašelinių, pagaliau ji turi progą išsikalbėti, išpasakoti savo nelaimes ir negandas.
Pagal anų kraštų papročius žmonės savo nuoskaudas išsakydavo sengė saburui, t.y. „kantrybės akmeniui“, kol šis sugėręs visas jų raudas, galiausiai sprogdavo. Tuo tarpu šiai moteriai tuo kantrybės akmeniu tampa jos vyras, kuris, būdamas komos būsenos su kulka pakaušyje, vargu ar girdi jos dejones ir prisipažinimus. Tiesa, vyras ir dabar nereaguoja į jos žodžius, tačiau šiuo atveju toks jo elgesys nors gali būti pateisinamas.
Vis dėlto, romano pabaiga bus labai netikėta skaitytojui, kaip, beje, ir pačiai moteriai. Tačiau šis jos atsivėrimas yra tarsi jos noras įtvirtinti save kaip moterį, kuri turi teisę būti savarankiška asmenybe, o ne kažkokiu niekam nereikalingu daiktu. Tiesa, išsikalbėdama ji tik konstatuoja padėtį ir nebando kaip nors kerštauti vyrui ar anytai.
Savo pasakojimo pradžioje ji dar jaučiasi sutrikusi, tačiau vėliau įgyja drąsos ir prabyla apie labai intymius dalykus, kai pasakoja dviejų dukrų istoriją, kuri galbūt yra pati didžiausia jos gyvenimo paslaptis. Galiausiai ji dalijasi ir savo abejonėmis, išdėsto prarastas iliuzijas, nerimą ir kartėlį. Ji atsiveria ne tik skaitytojui, ji atsiveria ir pati sau, o jos monologas, virtęs savotiška išpažintimi, kurioje ji patiki vyrui ir skaitytojui savo paslaptis, tampa vis labiau negailestingas. Ir, vis dėlto, romano finalinė scena gal tik iš dalies nustebins skaitytoją, nes visas moters monologas jau rodė, kad ji tampa savimi ir sugebės įtvirtinti savo tiesą.
10. Dešimtuką užbaigia 2022 m. Goncourtʼų premiją pelnęs prancūzų rašytojos Brigitteʼos Giraud romanas „Gyvenk greitai“ (iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). Šio romano pavadinimas yra susijęs su amerikiečių dainininko Lou Reedo žodžiais: „Greitomis gyvensi, jaunas mirsi“, kuriuos jo knygoje perskaitė rašytojos vyras Klodas prieš savo žūtį motociklo avarijoje. Tą knygą jo žmona rado ant grindų prie jo lovos. Tada jai buvo 36-eri, jie turėjo ką tik drauge nusipirktą namą, kuriame ji ir liko gyventi su sūneliu.
Šiame romane autorė stengiasi išsiaiškinti priežastis, kurios nulėmė vyro žūtį. Net jei atrodo, kad gyvenimo ar mirties motyvai nėra pagrįsti, ir yra greičiau lemties žaismas, tai nereiškia, anot rašytojos, kad jie negali būti tyrinėjami, nes nors žaizdos ir užsitraukė, bet randai liko. Tiktai per tuos du dešimtmečius gedulas aprimo, tapo santūrus, tad ir pasakojimas įgavo kitą pobūdį.
Knygą pradeda prologas ir užbaigia epilogas, o tarp jų telpa ištisa „jei“ litanija, kurią sudaro 23 sakiniai. Jie tampa tarsi savotiška dėlione, kurios sudėtinės dalys susidėliojo iki lemtingo įvykio. Kai kurie sakiniai, prasidedantys „jei“, yra logiški ir suprantami, kaip, tarkim, 1. Jei nebūčiau norėjusi parduoti buto arba 4. Jei nebūtume iš anksto gavę namo raktų arba 6. Jei brolis nebūtų savo atostogų savaitę ten laikęs motociklo. Bet yra ir tokių priežasčių, kurios atrodo ne visai patikimos. Tarkim, 18. Jeigu Stephenas Kingas būtų žuvęs šeštadienį, 1999 metų birželio 19-ąją. Jos greičiau atskleidžia, kad kartais autorė netgi griebiasi šiaudo, norėdama išsiaiškinti vyro žūties priežastis.
Giraud yra įsitikinusi, kad po visą pasaulį paplitusi žinia apie JAV rašytojo mirtį būtų sulaikiusi jos vyrą nuo beatodairiško važiavimo motociklu. Nuoširdus autorės noras išsiaiškinti vyro žūties priežastis net ir praėjus dvidešimčiai metų po įvykio, kartais ją nuveda iki klejonių, ir tada autofikcinis pasakojimas virsta savotiška utopija.
Vis dėlto, kalbėdama apie asmeninę tragediją, Giraud siekia ją universalizuoti ir parodyti, ką reiškia netektis žmogaus gyvenime, kaip atsiranda kaltės jausmas ir bandymas viską išanalizuoti ir suprasti. Tačiau kad ir kaip rašytoja bandytų atsekti žūties genealogiją, niekas negali užkirsti kelio atsitiktinumui...