2022 metų mėgstamiausių knygų dešimtukas

2022 metai nebuvo patys palankiausi skaitytojams. Visų pirma, nuo knygos juos atitraukė vasario mėnesį prasidėjęs Rusijos karas prieš Ukrainą. Kita priežastis, be abejo, per visus metus sparčiai šuoliuojanti infliacija, kuri vertė skaitytojus labiau gręžiotis į bibliotekas, o ne į knygynus, kurių lentynose rikiavosi jau dėl minėtos priežasties išbrangusios knygos.

(25-asis dešimtukas)

Tačiau šiais metais pasirodė tikrai nemažai puikių knygų ir jau teko pasukti galvą, kokias iš jų įtraukti į dešimtuką. Žinoma, kaip visuomet dešimtuke figūruoja tik tos knygos, kurios originalo kalba buvo išleistos ne anksčiau kaip prieš 40 metų, nes, sakysim, šiemet pirmą sykį išleistas Virginios Woolf romanas „Naktis ir diena“ (originalo kalba pasirodė 1919 m., iš anglų kalbos vertė Jūratė Žeimantienė) tikrai yra virtęs klasika, be to, ši rašytoja mums jau pažįstama iš romanų „Ponia Delovėj“ (iš anglų kalbos vertė Violeta Tauragienė) arba „Į švyturį“ (iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys).

Tą patį galima pasakyti ir apie amerikiečių rašytojos Edithos Wharton romaną „Linksmybės namai“ (iš anglų kalbos vertė Emilija Grigulaitė, originalo kalba pasirodė 1905 m.), nors ir anksčiau jau buvo išleistas jos geriausiu laikomas romanas „Nekaltybės amžius“ (iš anglų kalbos vertė Dalia Juodaitytė).

Niekam nekils abejonių, kad klasika gali būti laikoma ir prancūzų dramaturgo Eugène‘o Ionesco drama „Kėdės“, ji parašyta 1952 m., tik šiemet pasirodė lietuviškai (iš prancūzų kalbos vertė Stasė Banionytė). Kitaip tariant, laiko išbandymą atlaikiusi klasika dažniausiai nustelbs mūsų laikais pasirodžiusį kūrinį, kurio už 50 metų gal jau niekas nebeskaitys...

Taip pat į dešimtuką netraukiu detektyvinių ir mokslinės fantastikos romanų, nebent jie būtų labai netradiciniai ir laužytų žanro rėmus.

–-

1

1. Šių metų dešimtuką pradeda lenkų rašytojos, Nobelio literatūros premijos laureatės Olgos Tokarczuk romanas „Jokūbo knygos“ (iš lenkų kalbos vertė Vyturys Jarutis, išleido „Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“), kuris greičiau laikytinas epopėja apie XVIII amžiaus pervartas Lenkijoje, apimantis beveik 800 puslapių.

Romano centre Jokūbas Frankas, kurį XVIII a. Vidurio Europos žydai pripažino kaip visų laukiamą Mesiją, tad neatsitiktinai čia pabrėžiama, kaip gimsta vienas iš svarbiausių judaizmo mesianistinis judėjimas – frankizmas, keliantis klausimus apie pasaulio atsiradimą, apie kūrybos dieviškąją prigimtį, apie gėrio ir blogio kilmę.

Savo idėjas šis žydas, atsivertęs į islamą, po to į krikščionybę, platina, keliaudamas ne tik po Lenkiją, bet ir po Graikiją, Turkiją, Ukrainą, Rumuniją, Vokietiją, apsistodamas tokiuose miestuose kaip Varšuva, Viena, Lvivas, Smirna. Drauge romane mezgamas dialogas su kitais mąstytojais, nes Frankas savo doktrinomis peržengia tradicinės moralės ribas, kadangi šis mesijas skelbia, jog prasideda nauja era, nebėra ribų tarp gėrio ir blogio, o nuodėmės sąvoka atgyveno. Be abejonės, jis susilaukia ne tik pasekėjų, bet ir priešininkų, kurie į jį žiūri kaip į eretiką.

Skaitydamas šį romaną pasimeti tarp begalės spalvingų, bet realių personažų. Čia sutiksime ir poetę Elžbietą Družbacką, ir pirmosios lenkų enciklopedijos autorių Benediktą Chmeliovskį, ir vyskupą Mikalojų Dembovskį, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didiką Martyną Mikalojų Radvilą, ir dar daugelį kitų. Tačiau šalia realių įvykių, kūrinyje yra ir fantastikos elementų, kaip antai, kai viena prosenelė niekaip negali numirti ir kuri, įveikdama skirtingus laikus ir skirtingas vietas, stebi savo palikuonių gyvenimo peripetijas. Istoriniam romanui tai suteikia tam tikros paslapties.

Šiame romane stebiesi autorės erudicija ir išmone, jos gebėjimu susieti tikrai nesusiejamus dalykus, ir tikrai mėgaudamasis leidiesi į šią nuostabią kelionę...

1

2. Portugalų rašytojo José Saramago, irgi Nobelio literatūros premijos laureato, romanas „Vienuolyno kronika“ (iš portugalų kalbos vertė Valdas V. Petrauskas, išleido leidykla „Kitos knygos“) mus nukelia į XVIII a. pradžios Portugaliją, kai karalius Jonas V pažada pastatyti vienuolyną Mafroje, jei jo žmona Marija pagimdys sosto įpėdinį.

Rašytojas atskleidžia, kaip nežmoniškomis sąlygomis dirba žmonės it Egipto faraonų vergai prie šio vienuolyno statybos, kartais netgi prarasdami gyvybę. Autorius atgaivina romane Portugalijos aukso amžių, po kurio netrukus įvyks siaubingas Lisabonos žemės drebėjimas, pažymėsiantis šalies didybės žlugimą.

Šitame fone išnyra kairiąją ranką karuose praradęs Baltazaras, pramintas Septynsauliu, atskleidžiantis tikrąją šalies esmę, slypinčią už jos prabangos ir briliantų. Jis įsimyli raganos dukrą Blimundą, kurios akys keičia spalvą ir kuri gali pažvelgti į žmogaus vidų, jei tik yra nevalgiusi. Tuo tarpu vienuolis Bartolomėjus Lourensas kuria skraidyklę, kuria norėtų pakilti į dangų.

Būtent Baltazaras ir Blimunda įkūnija tikrąją Portugaliją, nes pirmasis simbolizuoja drąsą ir pasiaukojimą, o Blimunda – valią ir tikėjimą šeima. Tuo tarpu tiek karalius Jonas V, tiek Bartolomėjus įkūnija to meto beprotiškąją Portugaliją, nes jiems rūpi ne tiek pačios šalies būklė, kiek svajonės, kurios nežinia kur nuves valstybę. Kupinas įvykių romanas, savo kalbos virtuoziškumu ir puošnumu primenantis baroką, tikrai nepaliks abejingo nė vieno skaitytojo.

1

3. Ispanų rašytojo Antonio Muñoz Molinaʼos romane „Lenkų raitelis“ (iš ispanų kalbos vertė Valdas V. Petrauskas, išleido leidykla „Alma littera“) skaitytoją tiesiog pagauna pasakojimo ritmas, kuris neleidžia sustoti ir verčia sekti, kas nutiks romano protagonistui Manueliui.

Veiksmas prasideda Niujorke, kur Manuelis ir Nadija meilės glėbyje bando suvokti, kodėl jie nesusitiko prieš aštuoniolika metų, nes abu buvo kilę iš to paties Mãchinos miestelio Ispanijoje. Ir savo meilės dialoge jie bando atgaivinti praeitį, kuri jau daugiau kaip prieš šimtą metų lyg ir ruošė jųdviejų susitikimą. Jie tarsi suteikia savo balsus protėviams tam, kad iš praeities išnirtų Machinos miestelis ir jo gyventojai. Tas žvilgsnis į praeitį jiems padeda suvokti save ir suprasti, kas jie tokie yra.

Be jų sujaukto ir chaotiško gyvenimo, prieš skaitytojo akis iškyla ir Machinos miestelis, kuris sensta ir keičiasi kaip ir jo gyventojai. Sugrįžti į praeitį Manueliui ir Nadijai padeda lagaminas su senomis Ramiro Restratistos nuotraukomis, kurios primena ir prosenelį, kariavusį Kuboje ir grįžusį iš ten su šunimi, gyvenusiu taip pat ilgai kaip ir jis, ir senelį, kuris buvo suimtas frankistų ir ilgus metus praleido kalėjime, ir vietinio garnizono vadą, kuris, nužudęs leitenantą fašistą, gavo sprukti į JAV, ir Manuelio tėvus, kurie įsigijo nedidelį lopinėlį žemės ir kurie apgailestauja, kad jų sūnus nesieja savo gyvenimo su žeme...

Niujorke, „Friko kolekcijos“ muziejuje, Manuelis išvysta Rembrandto paveikslą „Lenkų raitelis“, kuris romane įgyja alegorinę prasmę. Bet palikime ją išsiaiškinti skaitytojui. Sykiu tai ir romanas apie didingąją ir nemažai kančių patyrusią Ispaniją, kuri simboliškai įkūnijama mažame Machinos miestelyje.

1

4. Urugvajaus rašytojo Eduardo Galeano knygos „Dienų vaikai“ (iš ispanų kalbos vertė Giedrė Steikūnaitė, išleido „Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“) kiekvienas puslapis skirtas atskirai metų dienai. Ta metų diena susiejama su kokiu nors įvykiu ar asmenybe, ir taip yra sukuriama tam tikra istorija. Rašytojas buvo įsitikinęs, kad žmonės sudaryti ne iš atomų, bet iš istorijų. Tačiau įdomus ne tiek pats įvykis ar koks nors įžymus žmogus, tačiau ironija ir humoras, kurie nuspalvina ją netikėta šviesa. Galima teigti, kad, aprašydamas istorinius įvykius ar asmenybes, autorius tarsi kuria žmonijos istoriją, nes aprėpia ir skirtingas epochas, ir skirtingas šalis. Štai liepos 28 d. įrašas:

TESTAMENTAS 1890 metais Vincentas van Gogas laiške savo broliui Teo rašė: Lai kalba mano paveikslai. Kitą dieną jis nusižudė. Jo paveikslai tebekalba. Trumpai ir aiškiai. Ką čia dar bepridursi?

1

5. Prancūzų rašytojo Hervé Le Tellier romane „Anomalija“ (iš prancūzų kalbos vertė Greta Štikelytė, išleido leidykla „Alma littera“) veiksmas prasideda 2021 m. kovo 10 d. „Air France“ lėktuve, skrendančiame reisu Paryžius–Niujorkas. Nors lėktuvu keliauja 243 keleiviai, tik 11 personažų yra pagrindiniai: tarp jų – samdomas žudikas Bleikas, homoseksualus muzikantas iš Nigerijos, ambicinga advokatė Žoana, septyniasdešimtmetis architektas Andrė ir jo gerokai jaunesnė palydovė Liusi, mažylė Sofija, keliaujanti su žaisliuku varlyte ir tėvu, rašytojas Viktoras Mizelis, rašantis romaną „Anomalija“.

Skrisdamas lėktuvas patenka į blaškos zoną, tačiau netrukus ją palieka ir sėkmingai nusileidžia. Keleiviai tęsia savo gyvenimus, bet po trijų mėnesių pastebi, kad blaškos zonoje laikas patyrė anomaliją. Autorius paliečia daugelį temų – karą, ligą, seksualinius piktnaudžiavimus, meilės santykius, aplinkos apsaugos problemas.

Literatūros žanrais žaidžiantis kūrinys parašytas kaip televizijos serialo scenarijus. Romanas iškelia klausimą, ar pasaulis nėra milžiniškas informacinis simuliavimas, o žmonės – paprasčiausios programos. Šis romanas, pelnęs 2020 m. Goncourtʼų premiją, pasiekė ir savotišką rekordą, palyginti su kitais romanais, apdovanotais šia premija: jo buvo nupirkta 1 mln. 200 tūkst. egzempliorių.

1

6. Britų rašytojo Marko Haddono romanas „Delfinas“ (iš anglų kalbos vertė Vidas Morkūnas ir Anita Kapočiūtė, išleido leidykla „Sofoklis“) patrauks skaitytojus tuo, kad jame neįprastai supinama tikrovė ir vaizduotė. Po Majos žūties jos vyras Filipas nutaria vienas užauginti ką tik gimusią Anželiką, tačiau jis ją įkurdina rūmuose, kuriuose ji auga, bet niekas iš aplinkinių net nežino, kad ji ten gyvena.

Vėliau ir paaugusi Anželika nenutuokia, kad už rūmų sienų plyti pasaulis. Darijus kaip svečias patekęs į rūmus nujaučia, kad kažkas neaiškaus dedasi tarp Filipo ir Anželikos, ir bando padėti merginai pabėgti, tačiau jam nepasiseka, ir Darijus, slėpdamasis nuo įsiutusio Filipo, persikūnija į Periklį, Tyro karalių, atsiradusį iš Shakespeareʼo iš dalies parašytos tragikomedijos „Periklis, Tyro karalius“, kuri buvo parašyta pagal legendą apie Apolonijų iš Tyro. Būtent Periklį, kai šis atskleidžia incestą tarp tėvo ir dukters, ima persekioti karalius Antiochas. Ir čia Anželikos vaizduotė praranda ryšį su tikrove, galima tik spėlioti, kad Darijus buvo nužudytas, o antikos laikų pasakojimai jai kaip tėvo engiamai merginai tampa savotišku išsigelbėjimu, mat galėdavo pasijausti jų heroje.

Gana painus romanas apie tai, kaip gali kartotis istorija, bet smalsūs ir išprusę skaitytojai tikrai nesigailės, nes čia jie ne tik pasiners į mitų pasaulį, bet ir stebės, kaip pramanas gali aprėpti kitą pramaną.

1

7. Amerikiečių rašytojos Helenos DeWitt romanas „Paskutinis samurajus“ (iš anglų kalbos vertė Vilius Jakubčionis, išleido leidykla „Rara“) skaitytojus pirmiausia supažindina su Oksfordo universitetą baigusia Sibile, kuri galėjo tapti mokslininke, nes buvo gavusi ir tyrėjų stipendiją, tačiau gyvenimas pasisuka taip, kad jai tenka leidykloje kompiuteriu surinkinėti žurnalus.

Greit paaiškėja, kad tokia padėtis ją nelabai tenkina, nes jos uždarbio vos užtenka sumokėti už buto nuomą ir auginti sūnų, o žiemą jie net visą dieną važinėja ir skaito metro, kad tik sutaupytų pinigų už šildymą. Tačiau Sibilė nieko nesiima, nes labai nenori grįžti į JAV. Toks gyvenimas galėtų virsti ir rutina, bet Sibilė turi sūnų Liudą, kuris prašo mamos, kad ši jį pamokytų tų kalbų, kurias moka pati. Ir čia išryškėja nepaprasti vaiko gabumai, nes jis, jau būdamas 4 metų, skaito originalo kalba Homero „Odisėją“, taip pat siekia išmokti hebrajų, islandų, arabų kalbų. Bet jam sekasi ir matematika, jis susidomi net aerodinamika.

Kol Liudui sukanka 11 metų, pasakotojos funkciją romane atlieka Sibilė, bet po to įsitraukia ir sūnus. Tuomet jam parūpi svarbiausias klausimas motinai – kas jo tėvas. Motina įsitikinusi, kad Liudui ne tik nereikia žinoti, kas jo tėvas, bet net jei jis vieną dieną tai sužinotų, jis dėl to net gailėtųsi. Ir tuomet motina, norėdama, kad jos sūnus įgytų vyriškumo pamokų, jam pataria žiūrėti japonų režisieriaus Akiro Kurosavos filmą „Septyni samurajai“. Daugybę kartų žiūrėdamas šį filmą, jis išmoksta valdyti kardą, kuriuo tikisi prasiskinti sau kelią gyvenime ir tapti savo likimo kalviu...

1

8. Mūsų skaitytojams belgų rašytojas Jean-Philippe Toussaint jau pažįstamas iš romanų „Vonios kambarys“, „Mylėtis“. Šiemet pasirodė ir antrojo romano tęsinys „Pabėgti“ (visus juos iš prancūzų kalbos vertė Vytautas Bikulčius, išleido leidykla „Odilė“).

Šiame romane vyrauja netikrumo būsenos. To netikrumo išeities taškas yra kinė Li Či, kuri romano antrojo skyriaus pabaigoje visiškai išnyksta iš kūrinio. Netikrumo būsena grindžiama ir pasakotojo meilė Mari. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad ji yra be galo stipri, tačiau kai kurie ženklai rodo, jog artėja jų meilės pabaiga. Netikrumą sukelia ir romano pavadinimas.

Ar tik romano pasakotojas nebėga nuo Mari? Tuo labiau kad jo ryšys su Li Či lyg ir liudytų naują meilę. Tačiau Mari skambutis, pranešantis pasakotojui apie jos tėvo mirtį, tuos naujus saitus nutraukia. Bet atvykęs į Elbos salą dalyvauti Mari tėvo laidotuvėse, pasakotojas tik akimirkai pasilieka bažnyčioje ir pabėga tam, kad dienai baigiantis vėl surastų Mari. O gal pavadinimas sietinas su naratoriaus pabėgimu iš Rytų pasaulio į Europą?

Mažiausiai abejonių kelia romano pavadinimas, kai vaizduojamas boulingas Pekino priemiestyje, iš kurio gauna bėgti Mari verslo partneris Džangas Siangdži ir Li Či. Skaitytojui iš pradžių sunku suvokti, kas čia dedasi, nes jis nežino, kodėl boulinge sukiojasi žmonės, ir kodėl tenka bėgti visai trijulei. Tik vėliau išaiškėja, kad galbūt šis bėgimas buvo susijęs su Džango Siangdži greičiausiai gabenamais narkotikais.

Įdomu, kaip rašytojas sugeba keisti pasakojimo ritmą. Jei iš boulingo visa minėta trijulė tiesiog bėga tekinomis ir toliau tęsia savo kelionę motociklu kiek įmanoma didesniu greičiu, tai trečiajame skyriuje visas veiksmas tiesiog sulėtinamas, kai Mari lydi tėvo laidotuvių procesiją. Šitaip autorius nori pabrėžti, kad sąvokoje „pabėgti“ slypi įvairūs niuansai ir čia jau skaitytojui tenka aiškintis tų niuansų prasmes.

Kondensuotas, bet jausmingas pasakojimas pamažu įtraukia skaitytoją į įvykių sūkurį ir jam jau pačiam tenka orientuotis ir sekti, kaip bus išnarpliota visa ši istorija...

1

9. Andrio Kalnozolo romanas „Mane vadina Kalendorium“ (iš latvių kalbos vertė Laimantas Jonušys, išleido leidykla „Odilė“) visų pirma nustebina savo struktūra, nes jis suskirstytas į 52 savaites, o paskutinis skyrius įvardytas kaip „paskutinės savaitės pradžia“.

Romano pasakotojas ir protagonistas, tik devynias klases baigęs Oskaras prisipažįsta, kad yra „silpnų nervų“, skundžiasi dar ir kitais negalavimais. Juo kaip neįgaliu rūpinasi motina, paimanti jo pensiją. Gal būtų galima jį pavadinti ir dideliu vaiku. Kadangi pastorius Arvydas jam padovanoja darbo kalendorių, Oskaras iš jo išmoksta visus vardus ir vardadienių datas. Neatsitiktinai kiti jį vadina Kalendorium, net nežinodami jo tikrojo vardo.

Oskaras darbo kalendoriuje rašo dienoraštį. Pastorius jam pasakė, kad kiekvieną savaitę svarbu sugalvoti esminį žodį, ir pirmąją savaitę Oskarui juo tampa „svarbu“. Šitaip per metus išsirikiuoja 52 svarbūs žodžiai. Jo bandymai pažinti tikrovę (kaip poetiškai jis apibūdina savo merginą) galiausiai tampa tikra kūryba, nes jis pastato 22 minučių trukmės spektaklį ir susilaukia pasisekimo, nes jį aplanko (kaip suskaičiavo mama) 44 žmonės. Bet kur kas svarbiau, kad jam pavyksta sutelkti miestelio gyventojus ir kartu pasijusti visaverčiu žmogumi. Graudulinga, bet kupina šviesos knyga savaip įkūnija nuo seno literatūroje gyvuojančią „mažojo žmogaus“ temą.

1

10. Prancūzų rašytojo Jeano-Paulio Didierlaurentʼo romanas „Skaitovas 6.27 val.“ (iš prancūzų kalbos vertė Ieva Montrimaitė-Šavareiko, eiles vertė Tomas Taškauskas, išleido leidybos namai „Balto“) šiek tiek primena kalėdinę pasaką. Prancūzai turi posakį – métro, boulot, dodo (metro, darbas, miegas), kuris puikiai apibūdina kasdienį žmogaus gyvenimą.

Į tokią rutiną, kuri prasideda anksti rytą ir baigiasi vakare, yra patekęs ir šio romano protagonistas 36 metų Gilenas Vinjolis, tik jo darbo diena prasideda ne nuo metro, o nuo traukinio. Jis kiekvieną rytą 6 val. 27 min. sėda į regioninį ekspreso traukinį ir jo keleiviams skaito tekstus, kuriuos jam pavyko išgelbėti. Mat Gilenas dirba fabrike su mašina, kurios tikrojo vardo („Zerstor 500“) net nedrįsta įvardyti ir vadina ją Daiktu, nes jo, kaip prisiekusio skaitytojo, didžiam liūdesiui ta mašina pjausto neparduotas knygas, kad iš jų vėl būtų galima gaminti popierių.

Kai darbo pabaigoje mašinos viduriuose aptinka keletą nesupjaustytų lapų, jis juos kantriai išdžiovina ir kiekvieną rytą skaito traukinio keleiviams, iš kurių kai kas jam ir padėkoja. Nors Gilenas ir teigia, kad jis skaito ne dėl keleivių, tačiau jo skaitymas tampa savotiška paguoda ne tik jiems, kurių akyse regėdavo nusivylimą ir liūdesį, bet ir jam pačiam.

Būdamas vienišius, Gilenas labiau stengiasi ištirpti tarp kitų, negu kuo nors išsiskirti iš jų. Ir jis pats nepajunta, kaip skaitymo magija, kuriai jis nuolat pasiduoda, virsta skaitymo terapija, kuri veikia ir traukinio keleivius, ir jį patį. Tą vidinę Gileno šilumą ir jo skaitymo poveikį pajunta ir dvi seserys Delakot, jos nutaria jį pasikviesti į namus, kad jis paskaitytų ką nors joms. Tačiau net ir tada, kai jis perspėja, kad neskaito ištisinių knygų, o tik fragmentus, seserys sutinka net ir su tokiu variantu, prisipažinusios, kad specialiai keliasi anksti rytą ir keliauja traukiniu, kad paklausytų, kaip jis skaito. Tik vėliau išaiškėja, kad jos Gileną pasikviečia į senelių namus, kur jo skaitymas ne tik pamalonina klausytojus, bet dargi sukelia diskusijas.

Tačiau kartą Gilenas traukinyje suranda atmintuką, kurį atsidaręs kompiuteriu išvysta merginos, vardu Žiuli, dienoraštį. Atsispausdinęs šį tekstą, jis ima skaityti jį ne tik traukinyje, bet ir senelių namuose. Išaiškėja, kad Žiuli prižiūri viešuosius tualetus prekybos centre ir senelių namų klausytojai net įsitraukia į diskusijas, kur galėtų būti tie tualetai. Iš dienoraščio matyti, kad Žiuli turi ir tam tikrų literatūrinių gabumų, aprašydama įvairias istorijas, kurios nutinka su jos prižiūrimo tualeto lankytojais.

Vienišius Gilenas susidomi mergina, su kuria jis norėtų ir susitikti. Ir jam galų gale tai pavyksta... Nepaprastai šviesus, poetinis pasakojimas, išties primenantis kalėdinę pasaką, kurioje išsipildo visos svajonės. Nors iš pradžių rašytojas kalba apie kasdienio gyvenimo monotoniją, tačiau kūrinyje netrūksta ir švelnaus humoro, ir vidinės ramybės, už kurių išryškėja pagrindinių personažų žmogiškumas.

–-

Toks šių metų dešimtukas. Įdomu, ar po kelių, ar net po keliolikos metų šio dešimtuko knygos bus dar įdomios skaitytojams? Pirmasis dešimtukas „Šiaulių krašte“ pasirodė 1998 m. Tuomet jį pradėjo italų rašytojo Alessandro Baricco romanas „Šilkas“, kurį dar sykį šiemet išleido leidykla „Tyto alba“. Vadinasi, net ir praėjus 25 metams šis romanas turi savo skaitytojų. Ar kas liks iš šiemetinio dešimtuko skaitytojų akiratyje gali atsakyti tik visagalis Laikas...

Daugiau: knygos internetu