Naujausios
2020-ieji metai atnešė pandemiją, o sykiu ir karantiną, per kurį į rankas knygas dažniau ėmė ne tik užkietėję skaitytojai, bet ir tie, kuriems anksčiau jos mažai rūpėjo. O pasirinkti knygų buvo iš ko. Leidyklos leido ne tik pastaraisiais metais parašytas knygas, bet ir tas, kurios atlaikė Laiko bandymą, neretai stebindamos, kad iki šiol jų autorių vardai mums buvo nežinomi dėl tos paprasčiausios priežasties, jog jos nebuvo iki šiol verstos į lietuvių kalbą.
Taip, sakysim, nutiko su brazilų rašytoja Clarice Lispector ir jos romanu Arti laukinės širdies (iš portugalų kalbos vertė Audrius Musteikis, leidykla „Baltos lankos“) ar italų rašytoju Gianfranco՚u Calligarichu ir jo romanu Paskutinė vasara mieste (iš italų kalbos vertė Lina Gaučytė, leidykla „Baltos lankos“).
Į mūsų dešimtuką atrinkome tas knygas, kurios buvo išleistos originalo kalba per tris paskutinius dešimtmečius, t. y. nuo 1990 metų. Mat tų knygų, kurios išleistos anksčiau, meninis vertinimas yra jau nusistovėjęs ir nebekelia abejonių. Tuo tarpu neseniai išleistos knygos dar laukia galutinio įvertinimo, ir mūsų siūlymas jas surikiuoti į mėgstamiausių knygų dešimtuką, yra bandymas joms pripažinti tam tikrą vertę, o tuo pačiu padėti ir skaitytojui susiorientuoti knygų jūroje, atsirinkti ką nors iš jų sau paskaityti.
Suprantama, toks dešimtukas nėra galutinė instancija, bet jis yra tam tikras orientyras skaitytojui, kuris pats dėl įvairių priežasčių neturi galimybių išsirinkti mėgstamiausios knygos. Mūsų dešimtuką sudaro grožinės literatūros kūriniai, kurie atveria naujus akiračius, verčia pačią literatūrą žengti į priekį. Užtat jame nerasite meilės romanų, mokslinės fantastikos kūrinių, detektyvinių romanų. Iš principo kiekvienas skaitytojas gali išrinkti savo mėgstamiausių knygų dešimtuką ir jį palyginti ne tik su čia pateikiamu dešimtuku, bet ir su kitų literatūros kritikų ar įvairių leidinių pateikiamais dešimtukais ar penkioliktukais, nes kiekvienas skaitytojas turi savo skonį, tam tikrus prioritetus ir lygindamas jį su kitais gali susidaryti tam tikrą vaizdą apie šiemet pasirodžiusių leidinių tendencijas.
1.
Šiemetinį knygų dešimtuką pradeda prancūzų rašytojo Michelio Houellebecqo romanas „Serotoninas“ (iš prancūzų kalbos vertė Liucija Baranauskaitė-Černiuvienė, leidykla „Kitos knygos“). Šiandien Michelis Houellebecqas yra labiausiai į kitas kalbas verčiamas ir populiariausias po Albert՚o Camus ir Jeano-Paulio Sartre՚o prancūzų autorius. Romanas „Serotoninas“ yra pranašiškas ta prasme, kad išpranašavo 2018 m. pabaigoje Prancūzijoje atsiradusį geltonųjų liemenių judėjimą. Sykiu jis yra ir politinis romanas, atskleidžiantis įtampą tarp Prancūzijos ir Europos Sąjungos.
Romano protagonistas ir pasakotojas – 46 metų inžinierius agronomas Floranas Klodas Labrustas yra Žemės ūkio ministerijos darbuotojas, privalantis pateikti informaciją patarėjams, Europoje ginantiems Prancūzijos žemės ūkį. Nors herojus siekia patirti džiaugsmą ir laimę, žavisi jaunomis moterimis, bet dažniausiai nusivilia gyvenimu ir praranda bet kokią viltį. Neatsitiktinai jį apima depresija, jis geria naujos kartos antidepresantą „Captorix“, bet užuot įtvirtinusi laimės hormoną – serotoniną, jo dozė jį varo į pražūtį, kurią autorius sieja su Vakarų civilizacijos žlugimu. Šio priežastis jis įžvelgia vartotojiškoje visuomenėje, kurią geriausiai romane įkūnija protagonisto draugė japonė Džiuzu, puoselėjanti savo kūną net 18 įvairių kremų. Mažai atsilieka nuo jos ir Floranas Klodas, besidžiaugiantis tuo, kad prekybos centre aptiko 14 skirtingų avinžirnių užtepų.
Iškėlęs klausimą, ar žmogus gali būti laimingas, protagonistas pats atsako, kad Vakarų pasaulyje niekas negali būti laimingas, nes laimė tėra pasenusi svajonė. Persikėlęs į Normandiją ir susitikęs su savo kurso draugu Emeriku, jis mato, kad šis vos suduria galą su galu, nes yra priklausomas nuo globalizacijos pinklių. Jis gali išsilaikyti tik pardavinėdamas savo žemes, o jas superka ... kinai. Emerikas prisipažįsta, kad jį žlugdo pieno kvotos, kurias įvedė Europos Sąjungos institucijos. Nėra ko stebėtis, kad pavieniai žemdirbiai traukiasi iš savo ūkių, kai kurie net paleidžia sau kulką į kaktą.
Ir Floranui Klodui laimės hormonas mažai padeda įgyvendinti jo svajones, net „Captorix“ tabletė jam neatneša žadėtos laimės. Kupinas ironijos ir tragizmo, provokuojantis prieštaringas nuomones romanas verčia skaitytoją susimąstyti apie žmogaus misiją, apie jo neišnaudotas galimybes, apie Vakarų civilizacijos kelius ir klystkelius...
2.
Britų rašytojo Grahamo Swifto romanas „Regimybės“ (iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė, leidykla „Baltos lankos“) iš pradžių mus nukelia į 1959 metus, į Anglijos pajūrio kurortinį miestą Braitoną, kur publiką linksmina trys bičiuliai – konferansjė Džekas Robinsas, iliuzionistas Ronis Dinas ir šio asistentė Ivė Vait. Būtent publikos akivaizdoje jie virsta Džeku Robinsonu, Pablu ir Eva ir ima kurti scenoje iliuziją, kuri patraukia žiūrovus, sudaro galimybę jiems atsipalaiduoti bei patirti malonumą.
Galbūt labiausiai tikrovė ir regimybė pinasi Ronio gyvenime. Jau vaikystėje jam tėvas, kuris yra jūreivis, tampa greičiau iliuzija kaip ir ta papūga, kurią į namus parveža tėvas, bet motina, neturėdama pinigų, ją parduoda. Ir mažasis Ronis ima suvokti, kad galima pasigesti tik regimybės, o ne nuolat egzistuojančio tikrovės atributo. Neretai ta iliuzija tampa realesnė ir už tikrovę.
1939 metais Ronis dėl karo grėsmės su kitais Londono vaikais yra išsiunčiamas į kitas Anglijos vietoves ir jį priglaudžia Lourensų šeima, o šeimininkas Erikas jam perduoda savąsias mago pamokas.
Per visą romaną plevena nuostabus tikrovės ir iliuzijų asociacijų žaismas. Ta papūga, kurią Ronio tėvas parvežė į namus ir kuri pareikšdavo apie save: „Kur Pablas? Štai aš!“, galbūt buvo pirmasis vaiko žingsnis į magijos pasaulį. Neatsitiktinai ji išnirs paskutiniame Ronio pasirodyme, po kurio iliuzionistas visiems laikams dings iš šio pasaulio.
Romanu autorius tarsi patvirtina mintį, jog tikrovė įgyja savo vertę tik tada, kai už jos slypi iliuzija. Argi nebūtų nuobodus mūsų gyvenimas, jei neturėtume galimybės žavėtis kūrybos lobiais? Ji ir yra ta iliuzija, kuri leidžia giliau suvokti mūsų tikrovę.
3.
Čilės rašytojas Roberto’as Bolaño’as (1953-2003), kurį mūsų skaitytojai pažįsta iš romano „Pašėlę detektyvai“ (iš ispanų kalbos vertė Alma Naujokaitienė, leidykla „Kitos knygos“), šiemet pas mus atkeliavo su romanu 2666 (iš ispanų kalbos vertė Alma Naujokaitienė, leidykla „Kitos knygos“), deja, paskutiniuoju jo kūrybiniame kelyje.
Didžiulės apimties romaną (875 psl.) sudaro penkios dalys, kurių kiekviena turėjo tapti atskira knyga, nes autorius prieš mirtį norėjo, kad ilgam būtų aprūpinta visa jo šeima. Tačiau palikuonys sutarė, kad verčiau visas tas atskiras knygas išleisti kaip vientisą kūrinį. Tad šitas romanas nėra autoriaus galutinė redakcija, nes aiškiai justi, kad siužetinė linija, kuri sieja atskiras romano dalis nėra labai tvirta.
Ji yra susijusi su paslaptingu vokiečių rašytoju Benu fon Arčimboldžiu ir meksikiečių miestu Santa Teresa, kuriame viena po kitos žudomos moterys. Šiuo atveju autorius pasirėmė realiu faktu – šiaurės Meksikos miestu Chuaresu, kur nuo 1993 m. ėmė dingti moterys, vėliau buvo atrandami jų lavonai, kurių skaičius pasiekė 1653, o dingusių buvo daugiau kaip 2500.
Manoma, kad romano pavadinimas yra susijęs su 2666 metais, nors apie juos pačiame romane nėra nė karto užsiminta. Kai kas teigia, kad šis skaičius – 666 – yra blogio simbolis, bet tuo pačiu jis tampa ir šiuolaikinės Meksikos metaforiška vizija.
Pirmoje romano dalyje mes sutinkame keturis literatūros kritikus – prancūzą Peltjė, italą Morinį, ispaną Espinosą ir anglę Norton, kurie susidomi vokiečių rašytoju Arčimboldžiu, jo kūryba ir iškeliauja į Meksiką ieškoti jo pėdsakų. Antroje dalyje matome ką tik atvykusį į Santa Teresos universitetą iš Barselonos pagyvenusį filosofijos profesorių Oskarą Amalfitaną su septyniolikmete dukra Rosa. Jis atsideda meditacijai, tačiau jį paliečia psichikos sutrikimai, kai jis mato, kas dedasi aplinkui. Trečioje dalyje žurnalistas afroamerikietis Kinsis Viljamsas, pramintas Feitu, išsiaiškina, kad mieste pradėjo žudyti moteris, ir jis padedamas meksikiečių žurnalistės bando sužinoti šių nusikaltimų priežastį. Ketvirtoje dalyje vaizduojamas miestas, kurį sukrėtė moterų žudynės. Tyrimui vadovauja policininkas Chuanas de Dios Martinesas. Penktoje dalyje kalbama apie Rytų fronto kareivį Hansą Reiterį, kurį traukia ir literatūrinė kūryba. Jis pasirenka Arčimboldžio slapyvardį, prisiminęs XVI a. italų dailininką Arcimboldo. Neretai romanas pavadinamas „visuotiniu“, nes jis aprėpia įvairius žanrus, keliones ir pan.
Skaitytojas, kuriam pavyks įveikti šį romaną, persikels tarsi į kitą pasaulį. Tačiau ta kelionė bus įdomi...
4.
Britų rašytojos Bernadine՚os Evaristo romanas „Mergaitė, moteris, kita“ (iš anglų kalbos vertė Akvilina Cicėnaitė, leidykla „Alma littera“) primena partitūrą dvylikai instrumentų, kurių partijas, t.y. pasakojimus pristato 12 juodaodžių ar metisių moterų tarp devyniolikos ir devyniasdešimt trejų metų amžiaus. Visos jos įvairiais keliais ir dėl įvairių priežasčių atsidūrė Didžiojoje Britanijoje, kiekviena iš jų turi savo istoriją, dažnai painią ir skausmingą, už kurios galima įžvelgti tos jų paliktos šalies praeitį, susijusią su kolonializmu ar net vergove.
Patekusios čia, jos, nors ir susiduria su daugybe kliūčių, bet siekia emancipacijos, bando suvokti save, nori gyventi pagal savo troškimus. Visos tos pasakotojos skirtingos, bet ir panašios – jų pasakojimai susiliečia, papildo vieni kitus, jie liejasi be jokių skyrybos ženklų, išskyrus tašką pasakojimo pabaigoje, kai pereinama prie kitos moters. Užtat toks pasakojimas labai primena poeziją, kuris labai pritinka moters sielai, kupinai svajonių, kurias neretai daužo gyvenimas.
Visos moterys turi savo problemų – viena galvoja apie ateitį, kita – apie meilę, trečia – apie namus, ketvirta – apie prarastą tėvą ir pan. Šiuo požiūriu iškalbinga Latišos istorija. Ją ištinka didžiulis smūgis, kai tėvas palieka šeimą. Nėra kam jos pamokyti gyvenimo taisyklių. Gal todėl ji būdamas labai jauna susilaukia trijų vaikų pamečiui nuo trijų skirtingų vyrų, kurie ją išsyk ir palieka. Vienintelė geresnio gyvenimo viltis atsiranda tada, kai po kurio laiko į šeimą sugrįžta tėvas...
Žodis „kita“, esantis pavadinime, reiškia, kad kurioje nors gyvenimo situacijoje moteris laikoma kita vien todėl, kad ji – moteris, arba ji tampa kita dėl savo odos spalvos, lytinės priklausomybės, imigrantės statuso. Išties jaudinantis, puikiai sudėliotas iš atskirų istorijų, tačiau pasiekiantis tam tikrą vientisumą romanas, atskleidžiantis nelengvą moters padėtį visuomenėje, kuri vis dar paklūsta stereotipams.
5.
Lietuvių skaitytojai jau turėjo progą susipažinti su prancūzų rašytoju Mathiasu Enard՚u, kai 2019 m. pasirodė lietuviškai jo romanas „Kompasas“ (iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė, leidykla „Baltos lankos“), 2015 m. pelnęs garbingiausią Prancūzijos literatūros – brolių Goncourt՚ų – premiją. O dabar išėjo dar vienas jo romanas – „Vagių gatvė“ (iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė, išleido „Baltos lankos“).
Romano pasakotojas ir protagonistas marokietis Lakdaras iš pradžių turi dvi aistras – ryja detektyvus ir ryja akimis savo pusseserę Meriem. Kai tėvas užklumpa Lakdarą su pussesere lovoje, jam tenka apleisti namus. Prasideda jo kaip benamio gyvenimas ir klajonės, tik po ilgų paieškų jis aptinka darbą vienoje asociacijoje, kuri pardavinėja Koraną. Tačiau labai greit paaiškėja, kad ši organizacija tėra tik teroristų priedanga.
Jis vis prisimena šeimą, Meriem. Tačiau netrukus jo gyvenime atsiranda ispanų studentė Džudita, kuri įsimylėjusi arabų kalbą, ir jinai tampa jam savotišku kelrodžiu jo chaotiškame gyvenime.
Romane parodoma, kaip Lakdaras pasiekia savo tikslą, kurį suformavo knygų skaitymas – galiausiai jis patenka į Europą, tačiau čia Barselonoje, Vagių gatvėje jis savo akimis pamato, kokia yra žiauri nelegalių imigrantų tikrovė. Atgaivos jam tenka ieškoti knygose, kultūroje, jis praranda ir savo tikėjimą. Galų gale jis lieka vienas, atskirtas nuo visų kitų, bet ar dar įmanoma išsaugoti viltį?
6.
Pietų Afrikos rašytojas, Nobelio premijos laureatas Johnas Maxwellas Coetzee romanu „Peterburgo meistras“ ( iš anglų kalbos vertė Nijolė Regina Chijenienė, leidykla „Sofoklis“) sumanė savotišką literatūrinį žaidimą. Norėdamas suvokti Fiodoro Dostojevskio, žmogaus ir kūrėjo, paslaptis, autorius vaizduoja, kaip 1869 m. rudenį šis rašytojas slapta grįžta iš Drezdeno į Peterburgą, kadangi jam knieti išsiaiškinti posūnio Pavelo mirties aplinkybes. Čia ir prasideda žaidimas.
Reikalas tas, kad rašytojo posūnis mirė praėjus kone dviem dešimtmečiams po savo patėvio mirties. Tačiau Coetzee specialiai modeliuoja šią situaciją tam, kad galėtų išsiaiškinti Dostojevskio požiūrį į Rusijos likimą, į vyro ir moters santykius, į tėvų ir vaikų konfliktą, į kūrybos paslaptis. Kadangi autoriui rūpi Dostojevskio požiūris į padėtį Rusijoje, jis ieško daugiausia atsakymų jo romane „Demonai“, kuris buvo parašytas remiantis konkrečiu nusikaltimu, nes 1869 m. revoliucionierius ir organizacijos „Liaudies teismas“ vadovas S. Nečiajevas su savo bendrais nužudo studentą I. Ivanovą.
Dostojevskis apibūdina Nečiajevą kaip sąmokslininką ir maištininką, kuriam tikslas visada pateisina priemones ir kuris siekia visuotinės lygybės – vienodos laimės visiems, o jei nepavyktų – vienodo vargo visiems. Rašytojas piktinasi, kad Nečiajevas kalba ne už save, bet prisidengia liaudimi. Dar labiau jis stebisi, kad tokiems kaip Nečiajevas pavyksta rasti bendraminčių. Tarp šių įsipainiojo ir jo posūnis Pavelas, ir Dostojevskis mano, kad iš tikrųjų jis seka ne tiek Nečiajevą, kiek jame įsikūnijusią kerštingą ir kraugerišką dvasią.
Šis romanas liudija, kad Coetzee yra puikiai susipažinęs su tiek Dostojevskio biografijos smulkiausiomis detalėmis, tiek su jo kūrybos idėjomis. Eiliniam skaitytojui Peterburgo meistras bus įžanga į Dostojevskio gyvenimo ir kūrybos pasaulį, o jo žinovui – dar viena versija apie šį rašytoją, kuris savo kūryba iki šiandien išlieka nemarus kūrėjas.
7.
Amerikiečių rašytojos Hanya՚jos Yanagihara՚os romanas „Mažas gyvenimas“ (iš anglų kalbos vertė Marius Burokas, leidykla „Baltos lankos“) pasakoja apie keturis draugus, kurie stengiasi išsilaikyti kartu ne tik studijuodami, bet ir jau pradėję savo karjerą Niujorke.
Džei Bi, kilęs iš Haičio, netekęs tėvo, kai jam buvo treji metai, buvo auklėjamas motinos, senelės ir tetos. Jis yra ambicingas dailininkas, neabejojantis savo talentu, įsitikinęs, kad anksčiau ar vėliau pasieks sėkmės viršūnę. Architektas Malkolmas – metisas, kilęs iš turtingos šeimos, iki 30 metų gyvenęs kartu su tėvais. Jis – santūrus, paslaugus, bet abejoja, ar jam kurti architekto biurą, nes bijo nuvilti tėvus. Aktorius Vilemas gimė Švedijoje, turi neįgalų brolį, kuriuo labai rūpinasi. Jis visuomet pasirengęs padėti ir savo bičiuliams. Ir tik advokatas Džudas nieko nekalba apie savo praeitį, nes vaikystėje yra išgyvenęs pragaro kančias, seksualinę prievartą, jo kūnas išsaugojo jų pėdsakus, jis šlubuoja, nuolat jaučia nugaros skausmus. Jis sunkiai atsiveria netgi draugams ir nori įrodyti, kad gali gyventi kaip ir kiti.
Šią neišskiriamą ketveriukę skaitytojas stebi trisdešimt metų, ir per tokį laiko tarpą ją labiausiai sutvirtina Džudas, nors savo elgesiu nuolat įkyri, erzina. Tačiau jį gelbsti jo bičiulių brolystės jausmas. Jį tiek paveikė praeitis, kad jis neįsivaizduoja, kaip gali būti mylimas, laiko save atstumiančiu, bjauriu, nešvariu. Norėdamas nuslopinti savo vidinį skausmą, jis pjausto savo rankas, sukeldamas dar didesnę fizinę kančią. Jis tampa išbandymu ne tik savo bičiuliams, bet ir skaitytojui...
Romanas neretai niūrus, beviltiškas, galėjo būti ir trumpesnis (jo apimtis – 666 psl.), nes kartais atrodo, kad autorė specialiai kankina skaitytoją, tuo labiau kad gana dažnai ji tik vardija poelgius, bet neieško priežasčių, kurios juos nulėmė...
8.
Prancūzų rašytojo Frédérico Beigbeder romanas „Žmogus, kuris verkia iš juoko“ (iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė, leidykla „Tyto alba“) užbaigia trilogiją, kurią pradėjo romanas „14, 99 ϵ“ ir tęsė „Gelbėkit, atsiprašau“. Visus juos vienija protagonistas Oktavas Parango. Taigi, Oktavas dirba valstybinėje radijo stotyje France Publique. Tačiau jis atleidžiamas iš darbo, nes deramai nepasiruošė savo laidai ir norėdamas paaiškinti, kaip tai nutiko, jis ir pradeda savo pasakojimą.
Oktavas atkreipia dėmesį, kad šiandien humoras tapo tiesiog privalomas, nes šmaikštauja ne tik laidų vedėjai, bet ir politikai, žurnalistai. Jis priduria, jog atsirado tokių šalių, kur komikus išrenka net prezidentais (V. Zelenskis – Ukrainoje, realybės šou vedėjas D. Trampas – JAV ir t.t.).
Tačiau didžiausia bėda ta, kad humoro perteklius ima užgožti tas problemas, apie kurias samprotaujama radijo ar televizijos laidose, nes už tų šmaikštavimų pasislepia pati problemų esmė. Rašytojas prisimena Victoro Hugo romaną „Žmogus, kuris juokiasi“. Jame sutinkame kompračikosus, kurie žaloja vaikus, perrėždami jų veidus nuo ausies iki ausies (tada jie primena besijuokiantį žmogų) ir juos parduoda cirkui.
Toks besijuokiantis žmogus Beigbeder primena šypsenos jaustuką, kuriuo šiandien žmonės išreiškia savo emociją, bendraudami socialiniuose tinkluose.
Antroji Oktavo Parango pusė yra susijusi su jo naktiniu gyvenimu – alkoholis, seksas, narkotikai – bet šioje srityje jis nelabai nustebina. Jo nuomone, tik tėvystė leidžia vyrams suvokti, kas yra meilė. Gal todėl galima suprasti jo laimę, kai romano pabaigoje jo duktė, gyvenanti Rusijoje, jam praneša gerą naujieną, kad ji laukiasi kūdikio ir kad Oktavas greitai taps seneliu...
9.
Italų rašytojos Elenos Ferrante romanas „Melagingas suaugusiųjų gyvenimas“ (iš italų kalbos vertė Ieva Mažeikaitė-Frigerio, leidykla „Alma littera“) nukelia mus į Neapolį, kur auga Džovana, auklėjama ją mylinčių ir išsilavinusių tėvų. Tėvas dirba licėjuje istorijos ir filosofijos mokytoju, o motina – graikų ir lotynų kalbų mokytoja, be to, redaguoja meilės romanus. Tėvas negaili komplimentų savo dukrai be jokios priežasties. Bet kai Džovana sulaukia dvylikos metų ir mokykloje susiduria su sunkumais, ji slapta pasiklauso tėvų pokalbį, kuriame išgirsta tėvo žodžius, kad ji įgauna tetos Vitorijos bruožus. Džovanai tai buvo didžiulis smūgis, nes tėvas apie savo seserį kalbėdavo tik su pasišlykštėjimu ir jų šeima su ja niekada nebendraudavo.
Pati Džovana neprisiminė, kaip atrodo jos teta, tačiau viską lėmė tėvo žodžiai. Šie žodžiai Džovanai tampa tokie įkyrūs, kad ji nusprendžia pasimatyti su Vitorija ir pati įsitikinti, ar iš tikrųjų jos teta negraži. Tas susitikimas sukrės merginą ir atskleis ne tik kitą tėvų, bet ir šeimos bei pasaulio veidą. Pasaulio, kuris pilnas melo, veidmainysčių, paslapčių, neapykantos...
Būtent tokioje atmosferoje Džovana, susidūrusi su begale išdidžių ir nuolankių moterų, vyrų, tarp kurių pasitaikydavo ir perėjūnų, ims palaipsniui suprasti, iš kur ji atsirado ir kas ji yra. Rašytoja su subtiliu psichologiniu įžvalgumu atskleidžia paauglystės nerimą ir sielos kančias, viltis ir prarastas iliuzijas...
10.
Mūsų dešimtuką užbaigia šveicarų rašytojo Christiano Krachto romanas „Imperium“ (iš vokiečių kalbos vertė Kristina Sprindžiūnaitė, leidykla „Kitos knygos“). Romano protagonistas Augustas Engelhartas, apimtas fanatiškos idėjos maitintis tik kokoso riešutais, galiausiai atsiduria tolimoje Ramiojo vandenyno Kobakono saloje, kur nutaria darbuotis kokoso palmių plantacijose. Utopijos dažnai grindžiamos uždara erdve, nes, kai žmogus yra atitvertas nuo likusio pasaulio, jis galvoja, kad iš tiesų gyvena laimingai. Sykiu utopija gimdo abejones ir įtarimus, kuriais griauna jau nusistovėjusią visuomenės tvarką.
Protagonistas ir jo bendraminčių komuna, pripažindami, kad kokosas yra „augalinis Dievo atvaizdas“ suteikia jam išskirtinę vertę, ir anksčiau gyvavusią religiją nori pakeisti nauja, nesuvokdami, kad iš esmės jie kartoja anos religijos ritualus. Svajodamas kaip visą Žemės rutulį apjuosti kokosų kolonijomis, jis atklysta ir į Mėmelį, kur išgirsta lietuvišką dainą, tačiau išdrįsęs pasirodyti nuogas pajūryje, jis nukenčia nuo vietinių žandarų, kol jį iš nuovados išgelbsti jo pasekėjai.
Galiausiai ši utopija yra suvokiama ir kaip alternatyva, bet ja iš tiesų netampa, nes savo vargana struktūra ji tiesiog nepajėgia įsitvirtinti realiame gyvenime. Pats Elgelhartas teigia, kad saloje tyko nemažai pavojų, bet jam dar baisesnis yra vidinis trūnijimas, kuris reiškėsi jo gimtojoje Vokietijoje. Įdomiausia, kad Elgelharto idėjos patraukė nemažai vokiečių, kurie atkeliavo į Naująją Pomeraniją, įsitikinę, kad čia jų laukia rojus, kur jie nuogi galėsiantys leisti savo dienas, misti kokosais ir garbinti saulę. Tai ne tik užuomina apie vėliau užgimsiančius saulės vaikus – hipius, kur kas svarbiau buvo autoriui parodyti, kad tos gamtos ir žmogaus vienovės idėjos, susiję su žmogaus kūno ir saulės išaukštinimu, tapo pamatu Vokietijos imperiniams ir totalitariniams siekiams.
Šitaip romanas tampa savotišku perspėjimu apie šių dienų pranašus, kurie skelbia savo mintis apie neva tik jų suprastą gyvenimo prasmę, kurią įsisavinę jų pasekėjai turėtų patirti laimę. Daugiaplanis ir daugiaprasmis romanas suteiks tikrą atradimo džiaugsmą patyrusiam skaitytojui, kopinėsiančiam iš jo puslapių tarsi medų iš korių įvairias istorijas, sąsajas, paraleles ir užuominas, kurios ir renčia utopijos rūmą.
Šiemetiniame dešimtuke skaitytojas ras skirtingos tematikos romanų, pasakojančių apie skirtingus istorinius laikotarpius, tačiau visais atvejais juose dominuoja žmogus su savo rūpesčiais ir problemomis. Šiandien sunku pasakyti, kurie iš jų atlaikys Laiko išbandymą, bet dabartiniame didžiuliame romanų sraute jie tikrai išsiskiria ir yra verti dėmesio...