2019 METŲ MĖGSTAMIAUSIŲ KNYGŲ DEŠIMTUKAS

Kiek­vie­ni me­tai at­si­ne­ša ir sa­vo kny­gas. Der­lin­gi šiuo po­žiū­riu bu­vo ir 2019-ie­ji. Tie­sa, rink­da­mi mū­sų de­šim­tu­ką, mes į jį de­da­me tas kny­gas, ku­rios ori­gi­na­lo kal­ba išė­jo per pa­sku­ti­niuo­sius dvi­de­šimt pen­ke­rius me­tus, nes anks­čiau leis­ti kū­ri­niai, praė­ję lai­ko iš­ban­dy­mą, ne­re­tai jau yra ta­pę kla­si­ka, ir dėl jų kri­ti­kos ie­tys ne­bė­ra lau­žo­mos.
Skai­ty­to­jas, ku­ris ne­no­ri nu­si­vil­ti kny­ga, ga­li drą­siai im­ti į ran­kas W. Whit­ma­no „Žo­lės la­pus“ (iš ang­lų kal­bos ver­tė M. Bu­ro­kas ir K. Po­cius), F. Mau­ria­co „Anų lai­kų jau­nuo­lį“ (iš pran­cū­zų kal­bos ver­tė D. Bu­čiū­tė), D. Les­sing „Nu­ro­dy­mus žen­gian­tiems į pra­ga­rą“ (iš ang­lų kal­bos ver­tė A. Sta­nai­ty­tė-Kar­so­kie­nė), L. Krasz­na­hor­kai „Šė­to­niš­ką tan­go“ (iš veng­rų kal­bos ver­tė V. Agur­kis) ar H. Mu­lis­cho „Dan­gaus at­ra­di­mą“ (iš olan­dų kal­bos ver­tė B. Avi­ži­nie­nė).
Į mū­sų de­šim­tu­ką ne­pa­ten­ka ir tri­le­riai (ne­bent bū­tų koks iš­skir­ti­nis at­ve­jis, kai au­to­rius žai­džia šio žan­ro kon­ven­ci­jo­mis) ar moks­li­nės fan­tas­ti­kos kū­ri­niai, ku­rie tu­ri sa­vo spe­ci­fi­ką ir daž­niau­siai kon­ku­ruo­ja tarp sa­vo žan­ro at­sto­vų. Mū­sų de­šim­tu­ką do­mi­na tie kū­ri­niai, ku­rie, kiek šian­dien įma­no­ma nu­jaus­ti, ga­lė­tų pri­si­dė­ti prie li­te­ra­tū­ros rai­dos, t. y. prie dar neat­ver­tų jos te­ri­to­ri­jų. Įdo­mu, jog šie­met su­da­ry­ti de­šim­tu­ką ne­bu­vo kū­ri­nių „ba­do“, nes į jį sie­kė pa­tek­ti apie pen­kio­li­ka kny­gų. Bet apie vis­ką iš ei­lės...

1.

De­šim­tu­ką pra­de­da No­be­lio pre­mi­jos lau­rea­tės, len­kų ra­šy­to­jos Ol­gos To­karc­zuk ro­ma­nas „Bė­gū­nai“ (iš len­kų kal­bos ver­tė Vy­tu­rys Ja­ru­tis). Iš pir­mo žvilgs­nio be ga­lo frag­men­tiš­kas kū­ri­nys, su­narp­lio­tas iš at­ski­rų epi­zo­dų tar­si dė­lio­nė, ta­čiau už ku­rios sly­pi tam tik­ra fi­lo­so­fi­ja.

Išei­ties taš­kas – XVIII a. Ru­si­jos sen­ti­kių at­ša­ka, ku­ri tei­gė, kad nuo vel­nio ža­ban­gų ga­li iš­gel­bė­ti tik nuo­la­ti­nis ju­dė­ji­mas. Ne be rei­ka­lo ro­ma­ne tvir­ti­na­ma, kad „pa­lai­min­tas, ku­ris ei­na“. Ro­ma­ne ne­ra­si­me chro­no­lo­gi­nio siu­že­to, nes jis nea­ti­tik­tų ju­dė­ji­mo es­mės. Mat kny­ga neap­si­ri­bo­ja vie­nu pa­sa­ko­to­ju, jų čia yra dau­gy­bė – vy­rų ir mo­te­rų, ku­rie yra atė­ję iš įvai­rių is­to­ri­nių lai­ko­tar­pių, pa­si­žy­mi įvai­riu am­žiu­mi, įvai­ria mąs­ty­se­na, įvai­riais pa­sa­ko­ji­mo sti­liais.

Au­to­rei rū­pi iš­siaiš­kin­ti dva­si­nę ju­dė­ji­mo es­mę, neat­si­tik­ti­nai ro­ma­no geog­ra­fi­ja ap­rė­pia ko­ne vi­są pa­sau­lį, nes veiks­mas vyks­ta Len­ki­jo­je, Olan­di­jo­je, Aust­ra­li­jo­je, Tur­ki­jo­je, Pran­cū­zi­jo­je, JAV ir kt. Kai ku­rios is­to­ri­jos tam­pa lyg ir iš­baig­tais ap­sa­ky­mais. Prie jų ga­li­ma pri­skir­ti pa­sa­ko­ji­mą apie tai, kaip po mir­ties po mir­ties kom­po­zi­to­riaus F. Šo­pe­no šir­dis pa­sie­kė Var­šu­vą ar­ba pro­fe­so­riaus Fi­li­po Ver­he­je­no ko­jos is­to­ri­ja, su­si­ju­si su skaus­mo ty­ri­nė­ji­mu. Ta­čiau šis ro­ma­nas pa­sa­ko­ja ne tik apie ju­dė­ji­mą, bet ir apie žmo­gaus kū­ną, ku­ris tam­pa ir­gi sa­va­ran­kiš­ku ty­ri­nė­ji­mo ob­jek­tu, nes au­to­rė sie­kia tuo pa­čiu sie­kia paaiš­kin­ti ir žmo­ni­jos es­mę.

Ro­ma­no pa­bai­go­je ra­šy­to­ja tei­gia, kad „ra­šy­si­me vie­ni ki­tus“, nes tik taip ke­lio­nės me­tu nag­ri­nė­da­mi ki­tus, mes iš es­mės at­pa­žin­si­me ir sa­ve. Ke­lio­nę vi­suo­met vai­ni­kuo­ja tiks­las, ku­rio link ir ver­žia­si žmo­gus, nors, tie­są sa­kant, jis ver­žia­si sa­vęsp...

Ro­ma­nas ska­ti­na skai­ty­to­ją mąs­ty­ti, ties­ti til­tus tarp at­ski­rų epo­chų, ku­rias vie­ni­ja ju­dė­ji­mo idė­ja. Tik­rai ne­ti­kė­tas žvilgs­nis žmo­ni­jos is­to­ri­ją ir žmo­gų...

2.

Visai kitoks savo užmoju amerikiečių rašytojos Donna՚os Tartt romanas „Dagilis“ (iš anglų kalbos vertė Andrius Patiomkinas). Jame susilieja dabartis ir praeitis, neretai peržengiama trapi riba tarp gėrio ir blogio, o jo personažai nardo tarp Niujorko, Las Vegaso ir Amsterdamo, prislėgti tragizmo ir kančių naštos, tačiau iš tos visumos aiškėja JAV gyvenimo problemos, pradedant teisingumu, pinigų galia ir baigiant švietimu ir socialinėmis tarnybomis. Ir, suprantama, koks romanas be meilės ir draugystės. Trylikametis Teo Dekeris, kurį su jo motina beveik prieš metus paliko tėvas, nepalikęs jokio adreso. Vaikinukas jaučiasi lyg ir našlaitis, tačiau netrukus atsidūręs su motina netinkamu laiku ir netinkamoje vietoje, jis patenka į teroro aktą, kuris pražudo jo motiną ir jis iš tikrųjų tampa našlaičiu. Ta vieta - Niujorko Metropoliteno muziejus, kur jiedu apžiūrinėjo ekspoziciją. Visiškai apsvaigintas, patyręs didžiulį sukrėtimą, bet išlikęs gyvas, Teo, patartas senuko, pasisavina nedidelį flamandų tapytojo Karelo Fabricijaus paveikslą, kuriame vaizduojamas dagilis. Jis dar tada nežino, kad šis paveikslas jį lydės visą gyvenimą, keldamas jo susižavėjimą, o retsykiais virsdamas net apsėdimu. Teo - iš pirmo žvilgsnio nekaltas, dar neapsiplunksnavęs paauglys, ilgainiui susiduria su pasaulio pagundomis, ima žengti gyvenimo šunkeliais (alkoholis ir narkotikai), ir visa tai rašytoja aprašo su tokia jėga, kad skaitytojui net norisi jį nuo to sulaikyti. Mes suprantame, kad čia turime reikalą su auklėjimo romanu, nes protagonistas žengia iš paauglio į suaugusiųjų pasaulį, tam tikra prasme primindamas garsųjį anglų rašytojo Ch. Dickenso herojų Oliverį Tvistą. Jo auklėtojais tampa buržua šeima, priglaudžianti jį po motinos žūties, baldų restauratorius, mergina, sutikta po sprogimo ir bet kokius asmenybės varžtus praradęs Borisas. Kartais atrodo, kad Teo su savo draugužiu Borisu patenka į tokias situacijas, jog iš jų kelio atgalios nebesuras niekada... Jei skaitytojas imasi skaityti šį romaną, jis ima tarsi bėgti maratono distanciją, nes knygoje jo laukia 840 puslapių, už kurių slypi nepaprasta, kupina įtampos istorija, liudijanti autorės 

3.

Tam tik­ra pra­sme į pir­mą­jį de­šim­tu­ko ro­ma­ną pa­na­šus ir Mat­hia­so Énard՚o ro­ma­nas „Kom­pa­sas“ (iš pran­cū­zų kal­bos ver­tė Vio­le­ta Tau­ra­gie­nė), ku­ris 2015 me­tais bu­vo ap­do­va­no­tas gar­bin­giau­sia Pran­cū­zi­jos li­te­ra­tū­ros – bro­lių Goncourt‘ų – pre­mi­ja.

Šiuo ro­ma­nu ra­šy­to­jas tar­si no­ri at­sa­ky­ti į klau­si­mą, kas yra orien­ta­liz­mas. Gal jis tė­ra tik ma­din­ga są­vo­ka, ku­rią mėgs­ta įterp­ti sa­vo šne­ko­se in­te­lek­tua­lai? Gal orien­ta­liz­mas tė­ra tik Va­ka­rų iš­gal­vo­tas da­ly­kas? Tuo­met iš­ky­la klau­si­mas, kur pra­si­de­da Ry­tai? Ar­ba kur yra jų ri­bos? To­kie svars­ty­mai ne­duo­da ra­my­bės ro­ma­no pa­sa­ko­to­jui ir pro­ta­go­nis­tui - aust­rų mu­zi­ko­lo­gui Fran­cui Ri­te­riui, kad šis pra­lei­džia iš­ti­są be­mie­gę nak­tį sa­vo bu­te Vie­no­je, nes, kan­ki­na­mas neį­var­din­tos li­gos, jis yra pri­kaus­ty­tas prie lo­vos.

Tą ne­mi­gos lai­ką be ba­na­lių min­čių apie kai­my­ną, šla­pi­mo pūs­lę jis svars­to ir kur kas rim­tes­nius da­ly­kus. Jo min­čių ei­gą krei­pia du vek­to­riai – mu­zi­ka ir Ry­tai. Ki­taip ta­riant, Fran­cas sa­vo min­ti­mis kla­jo­ja tarp Ry­tų ir Va­ka­rų, tarp praei­ties ir da­bar­ties. Jis pri­si­me­na sa­vo ke­lio­nes į Ry­tų kraš­tus su keis­tuo­liais ar­cheo­lo­gais, moks­li­nin­kais, ku­riuos vi­lio­jo opi­jus, my­li­mą mer­gi­ną Sa­rą, ty­ri­nė­jan­čią Ira­no ra­šy­to­jo, nu­si­žu­džiu­sio Pa­ry­žiu­je, kū­ry­bą. Su ja jis ne tik pra­lei­do nak­tį po at­vi­ru dan­gum Pal­mi­ro­je, ša­lia is­to­ri­nių griu­vė­sių, bet ke­lia­vo drau­ge į Te­he­ra­ną.

Pri­si­me­na ki­tas ke­lio­nes į Stam­bu­lą, Ale­pą, Da­mas­ką gar­sių me­ni­nin­kų – Ma­le­rio, Hei­nės, Bal­za­co, De­lak­rua – pėd­sa­kais... Be ke­lio­nių vaiz­dų jo at­min­ty­je iš­ky­la is­to­ri­jos iš uni­ver­si­te­ti­nio gy­ve­ni­mo, nes jam ten­ka daug kur da­ly­vau­ti moks­li­nė­se kon­fe­ren­ci­jo­se, per­skai­ty­tos kny­gos, tiks­lios ži­nios apie Lis­tą ar aust­rų orien­ta­lis­tą Jo­ze­fą fon Ha­me­rį-Purgs­ta­lį, vie­ną sy­kį iš­ban­dy­tas opi­jus, ne­pa­kei­čia­mas orien­ta­lis­tų pa­ly­do­vas. Į at­min­tį įsi­brau­na ir šian­die­ni­nės rea­li­jos – ka­ras Si­ri­jo­je, iš­sprog­din­ta Pal­mi­ra...

Kar­tais jis su­si­mąs­to, kad sa­vo min­tis reiš­kia gar­siai ir dėl to ga­li bū­ti pa­lai­ky­tas pa­mi­šė­liu. Tie­sa, jis tą nak­tį lei­džia ša­lia Beet­ho­ve­no kom­pa­so ko­pi­jos. Šio kom­pa­so sa­vy­bė yra ta, kad jis, užuo­t ro­dęs Šiau­rę, sa­vo ro­dyk­lę yra nu­krei­pęs į Ry­tus. Ta­čiau svar­biau­sia ap­lin­ky­bė, ko­dėl mu­zi­ko­lo­gas pra­lei­džia be­mie­gę nak­tį, yra ta, jog jis pa­štu iš Bor­neo sa­los, kur yra nu­si­dan­gi­nu­si Sa­ra, gau­na jos moks­li­nį straips­nį.

Sa­ra yra pran­cū­zė, ji jau­na ir gra­ži, mo­kan­ti ke­le­tą kal­bų. Kai ro­ma­no pra­džio­je jie su­si­tin­ka vie­no­je iš kon­fe­ren­ci­jų, ji yra dvi­de­šimt­me­tė, ro­ma­no pa­bai­go­je – jai ke­tu­rias­de­šimt pen­ke­ri. Sa­ra pa­li­ko Fran­cą, iš­te­kė­jo už ki­to, ta­po pri­pa­žin­ta spe­cia­lis­te, o Fran­cas li­ko dės­ty­to­ju, vis la­biau abe­jo­jan­čiu sa­vi­mi. Ta­čiau abie­jų at­min­ty­je iš­li­ko dvi nak­tys Ry­tuo­se, ku­rios įkū­nys ir jų gy­ve­ni­mus...

„Kom­pa­są“ ga­li­ma pa­va­din­ti ir mei­lės ro­ma­nu, vis dėl­to, ta Fran­co mei­lė yra su­si­ju­si ne tik su Sa­ra, bet ir su Ry­tais. Šiuo at­ve­ju vi­sai su­pran­ta­ma, ko­dėl Fran­co kom­pa­sas ro­do tik Ry­tus...

Šis ro­ma­nas yra sa­vo­tiš­kas są­va­das, ke­lio­nė per du šimt­me­čius, iš­reiš­kian­ti pa­gar­bą tiems žmo­nėms, ku­rie pa­šven­tė sa­vo gy­ve­ni­mą Ry­tų stu­di­joms ar me­ni­nei kū­ry­bai. Tuo pa­čiu ra­šy­to­jas sten­gia­si at­skleis­ti ir Ry­tų įna­šą į Va­ka­rų kul­tū­rą, skir­tin­gų tau­tų ir kul­tū­rų dia­lo­gą.

4.

Ame­ri­kie­čių ra­šy­to­jo Phi­li­po Rot­ho ro­ma­nas „Kiek­vie­nas žmo­gus“ (iš ang­lų kal­bos ver­tė Lai­man­tas Jo­nu­šys) iš pir­mo žvilgs­nio ga­li pa­si­ro­dy­ti la­bai ba­na­lus. Jis pra­de­da­mas bu­vu­sio rek­la­mos agen­tū­ros dar­buo­to­jo lai­do­tu­vė­mis žy­dų ka­pi­nė­se. Čia jam nu­si­lenk­ti iš Ka­li­for­ni­jos at­skri­do jį be ga­lo ger­bęs bro­lis Ho­vis. Ta­čiau iš tri­jų jo bu­vu­sių žmo­nų da­ly­vau­ja tik vie­na. Tik iš pa­rei­gos čia pa­si­ro­dė ir du jo sū­nūs, ku­rie jo ne­ken­tė. Vis­ką tvar­ko jo duk­tė Nen­sė, ku­ri tie­siog die­vi­no tė­vą.

Ve­lio­nis tu­rė­jo ir sa­vo aist­rą: ta­py­bą, ku­rios jis net mo­kė ki­tus pa­sku­ti­niai­siais gy­ve­ni­mo me­tais. Pa­leng­va prieš skai­ty­to­jo akis pra­plau­kia ve­lio­nio gy­ve­ni­mas: jo san­ty­kiai su vai­kais, jo mei­lės is­to­ri­jos su mo­te­ri­mis, o vė­liau ir nuo­la­ti­nis lan­ky­ma­sis li­go­ni­nė­se, nes iš pri­gim­ties bū­da­mas silp­nos svei­ka­tos, jis vi­suo­met pa­vy­dės svei­kie­siems.

Ka­dan­gi skai­ty­da­mi ro­ma­ną, taip ir ne­su­ži­no­me jo var­do, mums tam­pa aiš­ku, kad ra­šy­to­jas spe­cia­liai sie­kia, kad skai­ty­to­jas ir­gi pa­si­jaus­tų tuo „kiek­vie­nu žmo­gu­mi“, ir su­vok­tų, jog už jo sly­pi uni­ver­sa­laus po­bū­džio – kal­tės, li­gos, svei­ka­tos, pa­smer­ki­mo – pro­ble­mos.

Ra­šy­to­jas la­bai tiks­liai ap­ra­šo žmo­gaus bai­mes, kas­die­nę įtam­pą, klai­das, san­ty­kius su ar­ti­mai­siais. Ir su­si­da­ro įspū­dis, kad žmo­gus su tam tik­ru kar­tė­liu bai­gia sa­vo gy­ve­ni­mą, nes su­vo­kia, kad jis ta­po toks, koks ne­no­rė­jo bū­ti...

5.

Jau žy­dų ra­šy­to­jo Amo­so Ozo ro­ma­no pa­va­di­ni­mas „Ju­das“ (iš heb­ra­jų kal­bos ver­tė Kris­ti­na Gu­de­ly­tė-Las­man) tar­si skel­bia, jog ja­me anks­čiau ar vė­liau su­si­dur­si­me su iš­da­vys­tės te­ma. Kaip išaiš­kė­ja skai­tant ro­ma­ną, ta iš­da­vys­tės te­ma yra pa­tei­kia­ma įvai­riais as­pek­tais. Ta­čiau vis­kas pra­si­de­da nuo ro­ma­no pro­ta­go­nis­to Šmue­lio Ašo, ku­ris dėl ke­lių prie­žas­čių – tė­vo įmo­nė pa­ti­ria bank­ro­tą, jo mer­gi­na iš­te­ka už ki­to – me­ta stu­di­jas ir pa­lie­ka ma­gist­ro dar­bą „Jė­zus žy­dų aki­mis“, kur jam te­ko narp­lio­ti ir iš­da­vys­tės te­mą.

Ieš­ko­da­mas pra­gy­ve­ni­mo, jis ap­si­gy­ve­na neį­ga­laus sep­ty­nias­de­šimt­me­čio vy­riš­kio Ger­šo­mo Val­do na­muo­se, kur pri­va­lo kas­dien su juo šne­ku­čiuo­tis įvai­rio­mis te­mo­mis. Čia jis su­tin­ka ir veik dvi­gu­bai vy­res­nę už jį Ata­li­ją, ku­ri iš­syk per­spė­ja jį, kad ne­siek­tų jos įsi­my­lė­ti, nes ta­da jis tu­rės pa­lik­ti šiuos na­mus. Jis vėl su­grįš prie moks­li­nio dar­bo, nes jį po po­kal­bių su Ger­šo­mu ima do­min­ti iš­da­vys­tės ana­to­mi­ja.

Ant­ro­ji ro­ma­no iš­da­vys­tė yra su­si­ju­si su Ata­li­jos tė­vu, ku­riam už­vis la­biau rū­pė­jo tai­ka, ne­ga­lė­jo su­tik­ti su na­cio­na­liz­mo idė­jo­mis, ku­rias Nep­rik­lau­so­my­bės ka­ro me­tu pa­lai­kė Iz­rae­lio vals­ty­bės įkū­rė­jas Do­vy­das Ben Gu­rio­nas ir už­tat bu­vo lai­ko­mas iš­da­vi­ku.

Tre­čio­ji ro­ma­no iš­da­vys­tė sie­ja­si su Ata­li­jos vy­ru, Ger­šo­mo sū­nu­mi, ku­ris pa­sku­ti­nė­mis mi­nė­to ka­ro die­no­mis pra­žu­do sa­ve. Už­tat Ata­li­ja su pa­gie­ža žiū­ri į vy­rus, ku­rie sie­kia pra­lie­ti krau­ją.

Be abe­jo­nės, ro­ma­ne įdo­miau­si yra svars­ty­mai apie Ju­do Is­ka­ri­jo­to iš­da­vys­tę. Je­ru­za­lės dva­si­nin­kai, su­ži­no­ję, kad Jė­zus Kris­tus pa­trau­kia mi­nias žmo­nių, pa­si­kvie­tė tur­tin­gą­jį Ju­dą Is­ka­ri­jo­tą ir pa­pra­šė jo pri­si­šlie­ti prie šio ne­tik­ro pra­na­šo. Ju­das su­si­do­ro­jo su už­duo­ti­mi ir ta­po apaš­ta­lų bi­čiu­liu ir Kris­taus pa­ti­kė­ti­niu. Po šio pa­moks­lų jis ta­po uo­liau­siu jo tar­nu ir vy­lė­si, kad dva­si­nin­kai at­si­sa­kys sa­vo įta­ri­mų. Kai Jė­zus bu­vo suim­tas, Ju­das ti­kė­jo, kad jis įvyk­dys sa­vo ei­li­nį ste­buk­lą ir iš­si­gel­bės, ta­čiau su­pra­tęs, kad jis pa­ts pri­si­dė­jo prie jo žū­ties, pa­si­ko­rė ant fig­me­džio.

Šmue­lio nuo­mo­ne, Ju­das bu­vo pir­ma­sis ir vie­nin­te­lis krikš­čio­nis. Ši­taip au­to­rius pa­tei­kia ki­tą Ju­do ver­si­ją, jis tei­gia, kad be jo nie­ka­da ne­bū­tų at­si­ra­du­si krikš­čio­ny­bė, nes jis vie­nin­te­lis ti­kė­jo Jė­zaus die­viš­ką­ja ga­lia... Lė­tai be­si­ru­tu­lio­jan­tis ro­ma­nas, ver­čian­tis skai­ty­to­ją su­si­mąs­ty­ti ir ieš­ko­ti sa­vų iš­va­dų...

6.

Pierre՚o Lemaitre՚o ro­ma­no pa­va­di­ni­mas „Iki pa­si­ma­ty­mo ten aukš­tai“ (iš pran­cū­zų kal­bos ver­tė Pra­nas Bie­liaus­kas) su­si­jęs su ei­li­nio ka­rei­vio Ža­no Blan­ša­ro pa­sku­ti­niais laiš­ko žo­džiais „Iki pa­si­ma­ty­mo te­nai, aukš­ty­bė­se, ma­no bran­gio­ji žmo­na“. Šis ka­rys kar­tu su ki­tais pen­kiais li­ki­mo drau­gais 1914 me­tų gruo­džio mė­ne­sį Pi­kar­di­jo­je, Veng­rė kai­me­ly­je dėl ka­ri­nin­ko kal­tės bu­vo ap­kal­tin­tas de­zer­ty­ra­vi­mu ir su­šau­dy­tas. 1921 me­tais vi­sus še­šis ka­rius teis­mas iš­tei­si­no.

Ro­ma­no veiks­mas pra­si­de­da 1918 me­tų lapk­ri­čio 2 die­ną, kai iki Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro pa­bai­gos ir pa­liau­bų lie­ka 10 die­nų. No­rė­da­mas įsi­teik­ti vy­res­ny­bei ir pel­ny­ti ko­kį nors ap­do­va­no­ji­mą, lei­te­nan­tas d՚Olnė-Pra­de­lis siun­čia sa­vo ka­rius į be­rei­ka­lin­gą mū­šį su vo­kie­čiais. Ro­ma­nas ir pra­si­de­da šiuo mū­šiu, po ku­rio gy­vi liks tik trys jo da­ly­viai: lei­te­nan­tas d՚Olnė-Pra­de­lis ir du ka­riai – Al­be­ras Ma­ja­ras ir Edua­ras Pe­ri­kū­ras.

Al­be­rą, ap­ka­suo­se už­vers­tą že­mių, iš mir­ties nas­rų iš­gel­bė­jo Edua­ras, ku­riam kiek vė­liau svie­di­nio ske­veld­ra nu­trau­kė apa­ti­nę vei­do da­lį. Al­be­ras ima rū­pin­tis sa­vo bi­čiu­liu, nors iš pir­mo žvilgs­nio juos daug kas ski­ria. Mat iš dar­bi­nin­kų ki­lęs Al­be­ras bu­vo vi­so la­bo ei­li­nis bu­hal­te­ris, ne­puo­se­lė­jęs jo­kių kil­nes­nių sva­jo­nių, ne­bent se­kio­jęs pa­skui Se­si­lės si­jo­ną, kai tuo tar­pu įno­rin­ga­sis Edua­ras, pri­pa­ži­nęs sa­vo ne­tra­di­ci­nę orien­ta­ci­ją, paė­jo iš tur­tin­gos šei­mos, bu­vo lai­ko­mas lai­mės kū­di­kiu, do­mė­jo­si dai­le ir pa­ts pui­kiai pie­šė, ta­čiau ne­ra­do bend­ros kal­bos su tė­vu, tur­tin­gu pra­mo­ni­nin­ku.

Ši ap­lin­ky­bė le­mia, kad Edua­ras ne­be­no­ri grįž­ti į šei­mą, jam Al­be­ras iš­rū­pi­na do­ku­men­tus ki­ta pa­var­de. Be to, Al­be­ras sten­gia­si bi­čiu­lį ap­rū­pin­ti mor­fi­ju­mi, kad pa­leng­vin­tų jo kan­čias. Net rū­ko Edua­ras neįp­ras­tai – su­si­ki­ša ci­ga­re­tę į šner­vę. Ta­čiau ne­tru­kus jie įsi­ti­ki­na, kad Pran­cū­zi­jai rū­pi ne gy­vie­ji, o mi­ru­sie­ji.

Vals­ty­bė nu­spren­džia kiek­vie­na­me kai­me­ly­je pa­sta­ty­ti pa­mink­lą Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro au­koms. Tė­vy­nė ne­krei­pia dė­me­sio į de­mo­bi­li­zuo­tus ka­rius, ku­rie tik di­di­na be­dar­bių gre­tas. Ta­čiau Al­be­rui ir Edua­rui rei­kia gy­ven­ti. Prie nau­jo gy­ve­ni­mo ge­riau­siai pri­si­tai­ko d՚Olnė-Pra­de­lis, ku­ris ga­vęs ka­pi­to­no laips­nį, ve­da tur­tin­gą Edua­ro se­se­rį ir ima krau­tis tur­tus, par­da­vi­nė­da­mas ka­ri­nių san­dė­lių at­sar­gas. Vė­liau jis su­gal­vo­ja rink­ti mū­šių lau­kuo­se pa­lai­do­tus ka­rius ir juos per­kel­ti į spe­cia­liai pa­sta­ty­tus ne­kro­po­lius, kur prie jų ka­pų ga­lė­tų rink­tis ar­ti­mie­ji. Bet ir čia jis neap­siei­na be ma­chi­na­ci­jų, nes kas da­bar ži­no, kas gu­li tuo­se kars­tuo­se. Tuo tar­pu ka­pi­to­nas pui­kiai su­pran­ta, kad sau­so nieks ne­klau­so, ir sten­gia­si pa­ma­lo­nin­ti ko­kį nors po­li­ti­ką ar val­di­nin­ką.... Kaip čia ne­pri­si­min­ti 1922 me­tais iš­tar­tų ra­šy­to­jo Anatole՚io France՚o žo­džių: „Mes gal­vo­jo­me, kad žūs­ta­me už tė­vy­nę, o žu­vo­me už pra­mo­ni­nin­kus“. Išei­na, kad tai­ka skau­des­nė už ka­rą...

Sa­vaip Pran­cū­zi­jai, ku­ri juos už­mir­šo, ker­ši­ja du bi­čiu­liai. Jie, nau­do­da­mie­si si­tua­ci­ja (kiek­vie­na­me kai­me­ly­je tu­ri bū­ti pa­mink­las!), su­ku­ria ka­ta­lo­gą (čia jau dar­buo­ja­si Edua­ras) su įvai­riais pa­mink­lų pa­vyz­džiais, siū­lo jį at­ski­rų vie­to­vių me­rams, šie ren­ka­si, su­mo­ka avan­są, o ka­ta­lo­go au­to­riai su pi­ni­gais dings­ta iš jų aki­ra­čio... Ro­ma­nas pa­si­žy­mi ne­pre­ten­zin­gu pa­sa­ko­ji­mu, ne­ma­žai is­to­ri­jų įgy­ja ne­ti­kė­tą lū­žį. Šis kū­ri­nys yra ir sa­vo­tiš­kas pa­mink­las Pir­ma­jam pa­sau­li­niam ka­rui ir jo au­koms.

7.

Iz­rae­lio ra­šy­to­jos Zeruya՚os Sha­lev ro­ma­nas „Skaus­mas“ ( iš heb­ra­jų kal­bos ver­tė Kris­ti­na Gu­de­ly­tė-Las­man) per­ke­lia mus į Tel Avi­vą, kur su­si­pa­žįs­ta­me su sėk­min­gai be­si­tvar­kan­čia mo­kyk­los di­rek­to­re Iri­se. Vis dėl­to, la­biau įsi­žiū­rė­jus į jos gy­ve­ni­mą, ma­ty­ti, kad jo nuo­la­ti­niu pa­ly­do­vu tam­pa skaus­mas. Ši 45 me­tų am­žiaus mo­te­ris nu­ken­tė­jo prieš de­šimt me­tų nuo sa­vi­žu­džio pa­si­kė­si­ni­mo (be­je, pa­čios ra­šy­to­jos iš­gy­ven­tas fak­tas), ta­čiau net ir da­bar ne­si­jau­čia vi­siš­kai svei­ka.

Ne ma­žes­nis skaus­mas apė­mė ją ir ta­da, kai jos tė­vas žu­vo ka­re, nors ji bu­vo dar vi­siš­kai vai­kas. Skaus­mą ji pa­ti­ria ir ta­da, kai ją sep­ty­nio­lik­me­tę pa­lie­ka Ei­ta­nas – jos pir­mo­ji di­de­lė mei­lė. Skaus­mą ji iš­gy­ve­na, kai į rim­tą bė­dą pa­ten­ka jos duk­tė Al­ma, pra­dė­ju­si sa­va­ran­kiš­ką gy­ve­ni­mą Tel Avi­ve. Ne­si­jau­čia ji lai­min­ga ir šei­mo­je, nes jos vy­ras Mi­kis, įni­kęs į kom­piu­te­rį, tie­siog už­mirš­ta ją. Nė­ra ko ste­bė­tis, kad jos ir vy­ro san­ty­kiai yra įtemp­ti, ne­ran­da ji bend­ros kal­bos ir su sa­vo dviem vai­kais. Ji ban­do su­pras­ti, ko­dėl taip nu­ti­ko. Gal vis­ką lė­mė ne­lai­min­ga pir­mo­sios mei­lės is­to­ri­ja, gal tas pa­si­kė­si­ni­mas, il­gam ją pri­kaus­tęs prie lo­vos?

Po tris­de­šim­ties me­tų li­go­ni­nė­je su­ti­ku­si Ei­ta­ną, ku­ris ta­po gy­dy­to­ju, Iri­sė at­si­du­ria kryž­ke­lė­je – kas svar­biau: bū­ti su my­li­muo­ju ar pa­rei­ga šei­mai? Ro­ma­nas pa­trau­kia kruopš­čia žmo­gaus pri­gim­ties ana­li­ze. Ji pa­ro­do, koks ne­pas­to­vus yra žmo­gus, ku­ris kar­tais ne­ga­li su­vok­ti, ką jis jau­čia ir ne­ži­no kaip veik­ti. Jei šian­dien kai ku­rie spren­di­mai at­ro­do su­pran­ta­mi ir tik­ri, ry­toj jie jau ga­li pa­si­ro­dy­ti vi­siš­kai klai­din­gi...

8.

XIX am­žiaus vi­du­rio Lon­do­nas. Ar­tė­ja pa­sau­li­nė pa­ro­da, ku­ri bus ati­da­ry­ta vi­siš­kai nau­juo­se Kriš­to­lo rū­muo­se. Šia­me mies­te vyks­ta ang­lų ra­šy­to­jos Eli­za­bet­hos Mac­neal ro­ma­no „Lė­lių fab­ri­kas“ (iš ang­lų kal­bos ver­tė Elž­bie­ta Kmi­tai­tė) veiks­mas. Dvi raus­vap­lau­kės se­se­rys dvy­nės Ro­za ir Ai­ri­sė dir­ba lė­lių par­duo­tu­vė­je, ta­čiau Ai­ri­sę do­mi­na ta­py­ba. Už­tat kai jai pa­siū­lo tap­ti dai­li­nin­ko Lui­so Fros­to mo­de­liu, ji su­tin­ka tik tuo­met, jei jis jai per­teiks ir me­no pa­slap­tis, tuo la­biau, kad jis pri­klau­so tuo me­tu ma­din­giems pre­ra­fae­li­tams.

Bend­rau­da­ma su Fros­tu, Ai­ri­sė jau­čia­si it de­vin­ta­me dan­gu­je, nes ti­ki, kad jos sva­jo­nė iš­si­pil­dys. Ta­čiau jos to­les­nį gy­ve­ni­mą nu­le­mia at­si­tik­ti­nu­mas. Vie­ną die­ną, kai ji vaikš­ti­nė­ja po pa­ro­dą, ją iš­vys­ta iš­kam­šų meist­ras Si­las Ry­das. Ai­ri­sei jis ne­pa­da­ro jo­kio įspū­džio, ta­čiau Si­las ne­beį­si­vaiz­duo­ja sa­vo gy­ve­ni­mo be jos ir de­da vi­sas pa­stan­gas, kad ji­nai pri­klau­sy­tų tik jam.

Ro­ma­nas yra sy­kiu pa­sa­ko­ji­mas apie mo­ters no­rą pra­nok­ti sa­ve, bent jau pri­lyg­ti vy­rų pa­sau­liui, bet taip pat ir apie mei­lę, ku­ri ne­no­ri ri­bo­ti sa­vęs to me­to tai­syk­lė­mis, pra­gaiš­tin­gą ap­sė­di­mą ir me­no ga­lią.

9.

No­be­lio pre­mi­jos lau­rea­to J.M. Coetzee՚ės ro­ma­nas „Eli­za­be­ta Kos­te­lo“ (iš ang­lų kal­bos ver­tė Ra­sa Draz­daus­kie­nė) pa­sa­ko­ja apie pa­gy­ve­nu­sios aust­ra­lų ra­šy­to­jos Eli­za­be­tos Kos­te­lo gy­ve­ni­mą. Be abe­jo, ši ra­šy­to­ja – au­to­riaus fan­ta­zi­jos vai­sius. Ta­čiau jos gy­ve­ni­mą ra­šy­to­jas at­sklei­džia pa­laips­niui, pa­teik­da­mas jos aš­tuo­nis pra­ne­ši­mus pub­li­kai.

Ga­li­ma teig­ti, kad kū­ri­ny­je prie­šais skai­ty­to­ją iš­ky­la aš­tuo­ni jos po­rtre­tai. Vie­ną pra­ne­ši­mą ji skai­to, kai gau­na pre­mi­ją Pen­sil­va­ni­jo­je, ki­tą – Olan­di­jo­je ar­ba pa­kvies­ta se­sers, kai ši gau­na ap­do­va­no­ji­mą Pie­tų Af­ri­kos res­pub­li­ko­je. Tie pra­ne­ši­mai, kad ir ko­kie ofi­cia­lūs be­bū­tų, tam­pa pro­ga ra­šy­to­jai iš­dės­ty­ti sa­vo nuo­mo­nę įvai­rio­mis te­mo­mis: pra­de­dant gy­vū­nų tei­sė­mis ir bai­giant ro­ma­no kaip žan­ro atei­ti­mi. Kai ku­rie jos sam­pro­ta­vi­mai yra kont­ra­ver­siš­ki, bet tuo pa­čiu ji iš­reiš­kia ir sa­vo dve­jo­nes, ne­ri­mą, tuo la­biau, kad ji tu­ri sū­nų, ku­ris ne­si­jau­čia sa­vas šei­mo­je, nes mo­ti­na nuo­lat už­siė­mu­si sa­vo dar­bais, ji nu­to­lu­si ir nuo sa­vo se­sers vie­nuo­lės, ku­ri dir­ba li­go­ni­nė­je.

Ra­šy­to­jas pa­ro­do, kad Eli­za­be­ta ne tik gar­sė­ja sa­vo jau­nys­tės ro­ma­nu „Na­mas Ekl­zo gat­vė­je“, bet tu­ri ir trū­ku­mų, ku­rie ją kaip ro­ma­no per­so­na­žą da­ro ga­na žmo­giš­ką. Bet ir Eli­za­be­ta su­pran­ta, kad žmo­gus ne­ga­li bū­ti vi­są lai­ką vie­no­das, jis nuo­lat kei­čia­si, ir jis ga­li tik svars­ty­ti, kiek iš­lie­ka toks pat...

10.

Is­lan­dų ra­šy­to­jos Au­ður Ava‘os Ólafsdót­tir (Oi­dur Avos Ou­lafs­dou­tir) ro­ma­nas „Ran­dai“ (iš is­lan­dų kal­bos ver­tė Ra­sa Ru­sec­kie­nė) mus nu­ke­lia į Is­lan­di­ją, ku­rią nu­ta­ria pa­lik­ti 49 me­tų ro­ma­no pro­ta­go­nis­tas Jou­nas Ebe­ne­se­ris, su­vo­kęs, kad jo gy­ve­ni­mas ne­be­tu­ri atei­ties. Mat jį pa­li­ko žmo­na, jo mo­ti­na, bu­vu­si ma­te­ma­ti­kos mo­ky­to­ja, vis la­biau grimz­ta į se­nat­vės ūka­nas, o duk­tė jam ne duk­tė, nes jis nė­ra jos bio­lo­gi­nis tė­vas.

Gy­ve­ni­mas jam tam­pa ne­be­mie­las, jis su­si­mąs­to net apie mir­tį. Bet no­rė­da­mas ap­sau­go­ti duk­rą nuo ne­lai­mės, jei ji at­ras­tų jį mi­ru­sį, jis, įkur­di­nęs mo­ti­ną prie­glau­do­je, par­da­vęs sa­vo įmo­nę, pa­li­kęs mo­bi­lų te­le­fo­ną ant nak­ti­nio sta­le­lio, nu­ta­ria iš­ke­liau­ti į to­kią ša­lį (ji nė­ra įvar­dy­ta, ga­li­ma tik spė­ti, kad ji yra Ry­tų Eu­ro­po­je ), kur ne­se­niai bai­gė­si ka­ras, bet ten dar ty­ko daug pa­vo­jų, ir tuo­met jo mir­tis at­ro­dys na­tū­ra­les­nė.

Prieš ke­lio­nę jis, no­rė­da­mas pa­slėp­ti ran­dus ant ran­kos, pa­si­da­ro ta­tui­ruo­tę – van­dens le­li­ją, nes ji jam įkū­ni­ja – mo­ti­ną ir duk­rą. Su sa­vi­mi jis pa­sii­ma tik po­rą ko­ji­nių, įran­kių dė­žę ir per­si­me­ta per pe­tį elekt­ri­nį gręž­tu­vą. Bi­lie­tą nu­si­per­ka tik į vie­ną pu­sę. Mat jis mėgs­ta meist­rau­ti ir pa­tai­so vis­ką, ko ima­si, bet ar jam pa­vyks su­tvar­ky­ti sa­vo gy­ve­ni­mą? Pa­te­kęs į tą ša­lį, jis su­tin­ka­mas, kaip įtar­ti­nas už­sie­nie­tis, nes jo kal­ba čia vi­sai ne­sup­ran­ta­ma, be to, jis ke­liau­ja be jo­kio ba­ga­žo, tik su įran­kių dė­že. Bet pa­ma­žė­le jis tam­pa rei­ka­lin­gas kai­me­liui, ku­riam po ka­ro trūks­ta dar­bo ran­kų.

Il­gai­niui jis su­pran­ta, kad jo as­me­ni­nės bė­dos yra tik menk­nie­kis pa­ly­gi­nus su kai­me­lio gy­ven­to­jų ne­lai­mė­mis. Ši­taip jo gy­ve­ni­me at­si­ran­da mo­te­ris, ku­ri iš­gy­ve­nu­si ka­ro bai­su­mus, vie­na au­gi­na sū­nų... Be ga­lo kon­den­suo­ta, glaus­tas is­to­ri­ja, ne­re­tai pri­me­nan­ti poe­ti­nį teks­tą, grą­ži­nan­ti ro­ma­no pro­ta­go­nis­tą iš mir­ties į gy­ve­ni­mą.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.