2017 METŲ MĖGSTAMIAUSIŲ KNYGŲ DEŠIMTUKAS

2017 ME­TŲ MĖGS­TA­MIAU­SIŲ KNY­GŲ DE­ŠIM­TU­KAS

Vy­tau­tas Bi­kul­čius

Me­tai bai­gia­si ir su sa­vi­mi nu­si­ne­ša krū­vą kny­gų, tarp ku­rių skai­ty­to­jai ieš­ko­jo, kas – rim­tų ap­mąs­ty­mų, kas – ža­vių is­to­ri­jų, kas – kva­pą gniau­žian­čių nuo­ty­kių... Ir lei­dyk­los šiuos lū­kes­čius su kau­pu pa­tei­si­no. Sun­ku pa­ti­kė­ti, kad kas nors ne­bū­tų ra­dęs sau mie­los kny­gos. Kur kas di­des­nė bė­da, kad skai­ty­to­jų kiek­vie­nais me­tais ma­žė­ja, nes juos vi­lio­ja kom­piu­te­riai, iš­ma­nie­ji te­le­fo­nai, ku­rie, ma­tyt, grei­čiau pa­de­da žmo­nėms pri­si­tai­ky­ti prie le­kian­čio lai­ko, kai tuo tar­pu su­ras­ti mi­nu­tė­lę ir ra­miai pa­skai­ty­ti kny­gą tam­pa di­džiu­le pra­ban­ga. Ne be rei­ka­lo pran­cū­zų dai­li­nin­kas Fran­ci­sas Pi­ca­bia (jo tė­vas bu­vo iš Ku­bos) tvir­ti­no, kad „pra­ban­ga nė­ra ma­lo­nu­mas, bet ma­lo­nu­mas yra pra­ban­ga“.

Tik­riau­siai ne vie­nas su­tiks, kad skai­ty­mo ma­lo­nu­mas ir­gi yra pra­ban­ga. Me­tų pa­bai­go­je pa­pras­tai pa­si­pi­la vi­so­kiau­sio po­bū­džio de­šim­tu­kai, tad ir mes neat­sis­pi­ria­me šiai pa­gun­dai, tuo la­biau, kad tai jau dvi­de­šim­ta­sis kny­gų de­šim­tu­kas, ku­rį skel­bia „Šiau­lių kraš­tas“ ir ku­ris pir­ma­sis Lie­tu­vo­je ėmė juos skelb­ti.

Tik­tai kad de­šim­tu­kas neat­ro­dy­tų be­ri­bis, mes ap­si­brė­žia­me, kad į jį ga­li pa­tek­ti tik tos kny­gos, ku­rios ori­gi­na­lo kal­ba pa­si­ro­dė prieš dvi­de­šimt pen­ke­rius me­tus, nes jų ver­ti­ni­mas dar nė­ra iki ga­lo nu­si­sto­vė­jęs, kai tuo tar­pu nors ir šiais me­tais pa­kar­to­ti­nai iš­leis­tas koks nors kla­si­ki­nis ro­ma­nas, pir­mą sy­kį išė­jęs dar XIX a. ar XX a. pra­džio­je, jo­kių abe­jo­nių ne­ke­lia, jis jau yra pri­pa­žin­tas li­te­ra­tū­ros kri­ti­kų ir yra tvir­tai įsi­tvir­ti­nęs skai­ty­to­jų są­mo­nė­je.

Vi­sų pir­ma, ne­ra­si­me ja­me fan­tas­ti­nių, nuo­ty­kių, ba­na­lių mei­lės ro­ma­nų, ku­rie re­tai ka­da at­ve­ria vi­siš­kai nau­jus li­te­ra­tū­ros ho­ri­zon­tus. Mū­sų de­šim­tu­ką su­da­ro gro­ži­nė li­te­ra­tū­ra, nors kai kas ga­li pa­si­ges­ti me­mua­rų, esė ar pub­li­cis­ti­kos. Ta­čiau tuo­met rei­kė­tų su­da­ry­ti at­ski­rus de­šim­tu­kus, nes ki­taip bū­tų sun­ku su­ras­ti kri­te­ri­jus, pa­gal ku­riuos bū­tų ga­li­ma į gro­ži­nės li­te­ra­tū­ros kū­ri­nių tar­pą įterp­ti, sa­ky­kim, ko­kius nors me­mua­rus ir pan.

Tie, ku­riems rū­pi kla­si­ka, šie­met ga­li džiaug­tis iš nau­jo per­leis­tais to­kiais ro­ma­nais kaip F. Dos­to­jevs­kio „Idio­tas“, J. Aus­ten „Ema“, H. de Bal­za­co „Kur­ti­za­nių spin­de­sys ir skur­das“, E. Zo­la „Mo­te­rų lai­mė“ ar pir­mą­syk lie­tu­vių kal­ba iš­leis­ta J. Racine‘o „Faid­ra“ (lei­dyk­la „Ža­ra“, iš pran­cū­zų kal­bos ver­tė Vl. Bra­ziū­nas ir G. Druč­ku­tė).

Kam ar­ti­mes­ni XX a. ra­šy­to­jai, tie tu­rės ga­li­my­bę pa­skai­ty­ti tik šiais me­tais lie­tu­vių kal­ba pa­si­ro­džiu­sius to­kius kū­ri­nius kaip R. Ga­ry pir­ma­sis ro­ma­nas „Mi­ru­sių­jų vy­nas“ (lei­dyk­la „Va­ga“, iš pran­cū­zų kal­bos ver­tė A. Mel­kū­nai­tė), J. L. Bor­ge­so „Vi­suo­ti­nė ne­šlo­vės is­to­ri­ja“ (Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos lei­dyk­la, iš is­pa­nų kal­bos ver­tė L. Ry­be­lis), A. Bioy‘jaus Ca­sa­re­so „Mo­re­lio iš­ra­di­mas“ (lei­dyk­la „Cha­rib­dė“, iš is­pa­nų kal­bos ver­tė J. Ri­mei­šy­tė). Ka­dan­gi jie vi­si pa­si­ro­dė dau­giau kaip prieš dvi­de­šimt pen­kis me­tus, dėl jų ne­ky­la jo­kių abe­jo­nių, jie yra ta­pę ne­tgi chres­to­ma­ti­niais kū­ri­niais.

Mū­sų de­šim­tu­kas skir­tas tiems skai­ty­to­jams, ku­rie no­ri ne­pa­si­mes­ti be­ga­li­nia­me kny­gų srau­te, nes pa­čios nau­jau­sios kny­gos dar ne­tu­ri nu­si­sto­vė­ju­sių ver­ti­ni­mo kri­te­ri­jų ir jiems rei­ka­lin­gi ko­kie nors orien­ty­rai... Tad nie­ko ne­lauk­da­mi ir žen­ki­me į de­šim­tu­ką...

1.

Il­gai su­kau gal­vą, kas iš šie­met iš­leis­tų kny­gų ga­lė­tų pre­ten­duo­ti į pir­mą vie­tą de­šim­tu­ke. Ga­liau­siai lė­mė to­kie kri­te­ri­jai – vi­sų pir­ma, pui­kiai pa­ra­šy­ta kny­ga, ku­rio­je iš­kel­tos pro­ble­mos vie­naip ar ki­taip ga­li bū­ti ak­tua­lios ir mū­sų skai­ty­to­jams.

To­kia kny­ga ta­po Le­los Sli­ma­ni ro­ma­nas „Lop­ši­nė“ (Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos lei­dyk­la, iš pran­cū­zų kal­bos ver­tė Vio­le­ta Tau­ra­gie­nė), ku­ris, be­je, praė­ju­siais me­tais pel­nė gar­bin­giau­sią Pran­cū­zi­jos li­te­ra­tū­ri­nę – bro­lių Goncourt‘ų – pre­mi­ją. Jis pra­si­de­da krau­piu epi­zo­du, kai auk­lė nu­žu­do mu­zi­kos pro­diu­se­rio Po­lio ir ad­vo­ka­tės Mi­riam duk­rą ir sū­nų ir ban­do nu­si­žu­dy­ti pa­ti, bet ne­sėk­min­gai.

Vi­sa­me ro­ma­ne ir sten­gia­ma­si iš­siaiš­kin­ti tas prie­žas­tis, ku­rios lė­mė to­kį auk­lės Lui­zos poel­gį. Jau ro­ma­no pra­džio­je ma­ty­ti, kad vai­kų prie­žiū­ra nė­ra leng­vas da­ly­kas, nes Mi­riam, su­si­lau­ku­si ant­ro kū­di­kio, iš da­lies pa­si­me­ta. Na­mų sie­nos, tarp ku­rių ji už­si­da­riu­si su vai­kų rū­pes­čiais, pa­ver­čia ją komp­lek­suo­ta bū­ty­be, nes jai at­ro­do, kad tiek daug sky­ru­si lai­ko moks­lams, da­bar ji ap­si­ri­bo­ja tik na­mų ži­di­niu ir tam­pa nie­kam neį­do­mi. Nors vy­ras tei­gia, kad jo žmo­na tu­rin­ti bū­ti lai­min­ga, nes ma­to, kaip au­ga vai­kai, ta­čiau Mi­riam vis la­biau tam­pa aiš­ku, kad ji žlugs kaip ad­vo­ka­tė, jei ne­grįš į dar­bą.

Po­lis ir Mi­riam ima ieš­ko­ti auk­lės, jie no­ri, kad ji ne­bū­tų imig­ran­tė, ne­le­ga­lė, ne­tu­rė­tų vai­kų, nes tuo­met nu­ken­tės jų vai­kų prie­žiū­ra. Ne­ju­čio­mis jie su­vo­kia, kad tam­pa darb­da­viais, nuo ku­rių pri­klau­so auk­lės li­ki­mas. Juk jie pa­tys iš­kart im­tų šauk­ti apie disk­ri­mi­na­ci­ją, jei koks nors darb­da­vys im­tų jų tei­rau­tis apie vai­kus.

Ga­liau­siai jie prii­ma jau­ną naš­lę Lui­zą, ku­ri tu­ri fi­nan­si­nių sun­ku­mų, bet iš­syk at­si­sklei­džia jos kaip auk­lės ta­len­tas. Ji pui­kiai tvar­ko na­mus, rū­pi­na­si mais­tu, skal­bi­niais, žai­di­mais, pa­si­vaikš­čio­ji­mais su Mi­la ir Ada­nu, ku­riems dar ir pa­sa­kas se­ka, ir lop­ši­nes dai­nuo­ja. Ki­taip ta­riant, ji tam­pa šei­mos na­riu ir da­ro­si Po­liui ir Mi­riam vis rei­ka­lin­ges­nė, jie ne­tgi ve­ža­si ją ato­sto­gau­ti drau­ge.

Dirb­da­ma auk­le, Lui­za tar­si už­mirš­ta sa­vo gy­ve­ni­mą. Tuo pa­čiu Lui­za su­vo­kia, kad jei ji pra­ras dar­bą, jei šei­ma ne­be­pa­siims jos pra­leis­ti ato­sto­gų, jei šei­mi­nin­kų kai­my­nė ne­be­leis jai už­dirb­ti men­kos su­me­lės, ku­ri pa­leng­vi­na jai su­si­mo­kė­ti sko­las, ji ži­no, kad pa­pil­dys po Pa­ry­žių kla­jo­jan­čių be­na­mių gre­tas.

Nors Po­lis ir Mi­riam Lui­zai ati­da­vė vis­ką – vai­kus, na­mus, val­gius, lais­va­lai­kį, ta­čiau jie tu­ri siau­bin­gą pri­vi­le­gi­ją – at­leis­ti ją. O Lui­za, vis dėl­to, ne­si­jau­čia sa­va, ji tar­si lie­ka už šei­mos bor­to. Ka­dan­gi Lui­za yra sir­gu­si dep­re­si­ja, ta nuo­la­ti­nė įtam­pa ją ir at­ve­da į tra­giš­ką fi­na­lą... Bū­tent so­cia­li­nis su­sve­ti­mė­ji­mas ir pa­smer­kia šią vie­ni­šą varg­šę mo­te­rį...

2.

Iz­rae­lio ra­šy­to­jos Zeruya‘os Sha­lev ro­ma­nas „Mei­lės gy­ve­ni­mas“ (lei­dyk­la „So­fok­lis“, iš heb­ra­jų kal­bos ver­tė Ol­ga Lem­pert) nu­ste­bins ne vie­ną skai­ty­to­ją gai­va­liš­kos ir ne­su­vo­kia­mos mei­lės jė­ga. Sun­ku su­vok­ti, kaip jau­na mer­gi­na Jaa­ra, iš­te­kė­ju­si už ją die­vi­nan­čio bend­raam­žio Jo­nio, su­si­ža­vi daug vy­res­niu sa­vo tė­vo drau­gu Ar­je, ku­ris pa­si­žy­mi tvir­ta va­lia, vy­riš­ka jė­ga, su­ge­bė­ji­mu ma­ni­pu­liuo­ti ki­tais žmo­nė­mis, ta­čiau ku­rio gaš­lu­mas už­go­žia bet ko­kius jaus­mus.

Jaara palieka vyrą, namus ir slapta gyvena kartu su Arjė, kurio žmona sunkiai serga ligoninėje ir galiausiai iškeliauja į amžinybę. Tačiau Arjė savo aistrą su Jaara malšina net ir ligoninėje ar net velionės kambaryje, kol ji dar laidojama. Fatališka, bet sykiu ir skandalinga meilė neatsitiktinai romane siejama su Jaaros tėvų praeitimi, kai ji išsiaiškina, kad Arjė buvo jos motinos meilužis, taip pat su Biblijos epizodais apie neištikimą moterį ir apie Jeruzalės Šventyklą, kurią nusiaubė babiloniečiai.

Taip ši istorija įgyja universalesnį skambesį. Sykiu tai dar vienas bandymas atskleisti vyro ir moters santykius, kurie tokie sudėtingi ir nepaaiškinami, kad nenoromis sutinki su Oscaru Wilde‘u, kuris yra pasakęs, kad „moterų suprasti neįmanoma, jas galima tik mylėti“.
 Romanas stebina savo trūkčiojančiu, bet glaustu pasakojimu, už kurio ryškėja Jaaros dvasinių būsenų kaita ir Arjės įtūžis, šluojantis viską savo kelyje... Kūrinys išties liudija didžiulį rašytojos talentą.

3.

Visiškai priešingas savo dvasia pirmosioms dviem dešimtuko knygoms yra italų rašytojo Paolo Cognetti‘čio romanas „Aštuoni kalnai“ (leidykla „Alma littera“, iš italų kalbos vertė Valdas V. Petrauskas). Romane susitinkame su dviem vaikais –Pjetru ir Brunu, kuriuos suartina kalnai. Tiesa, Pjetras su savo tėvais gyvena Milane, tačiau jo tėvas kiekvieną vasarą keliauja į kalnus, o drauge su juo ir sūnus, kuris čia kalnuose praeina vyriškumo mokyklą, nes tėvas jam neleidžia skųstis, kad jis lipdamas jau pavargo, išalko ar sušalo. Tuo pačiu jis turi galimybę geriau pažinti savo tėvą, kurį įvertins iš naujo tik tada, kai jo jau neteks.

 Brunas gyvena kalnuose, tačiau susitikęs Pjetrą, greitai su juo suranda bendrą kalbą, nes prieš juos atsiveria kalnų gyvenimas, kuris tampa savotišku judviejų tarpininku. Besilankant kalnuose prabėga tiek jų vaikystė, tiek paauglystė. Tačiau laikui bėgant ir jiems beaugant, Pjetras, vis dėlto, atiduoda pirmenybę miestui. Bet kažkada užsimezgusi draugystė galutinai nenutrūksta, nes Pjetras į kalnus grįžta po dvidešimties metų, kai jau buvo miręs jo tėvas, kuris kaip palikimą palieka sūnui namelį kalnuose.

Vėl prasideda ne tik draugystė su Brunu, bet ir pratęsiama pažintis su kalnais, nes Pjetras ima lankytis ir Nepale ar kitose šalyse, kur stengiasi užkariauti aukštesnes viršukalnes... Romanas pakeri skaitytoją visų pirma savo poetiškumu, nes skaitydamas jo puslapius gali mėgautis kalnų grožiu, nepaprastai skaidria šviesa, už kurios jauti viltį ir melancholiją, o sykiu ir tam tikrą nuoširdumą ir egzistencinį nerimą, kurį gimdo kalnai...

4.

Savo romane „Bado šokis“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, iš prancūzų kalbos vertė Jonė Ramunytė) prancūzų rašytojas J.M.-G. Le Clézio atskleidžia, kad bado motyvas jam rūpi įvairiomis prasmėmis. Visų pirma, prisiminęs karo metus, jis rašo apie bado fiziologinę prasmę. Tačiau matydamas, kaip Nicoje viena buvusi garsi dainininkė buvo priversta dainuoti dainų priedainius, jis suvokia, kad badas gali būti ir daina. Neatsitiktinai romano pavadinimo pažodinis vertimas skamba kaip bado priedainis.

Pagrindinė romano herojė Etelė suvokia badą ir kaip nuoširdumo stoką, kai svečiai susirinkę pas jos tėvus kiekvieną pirmąjį mėnesio sekmadienį piktinasi vis labiau Prancūziją užplūstančiais juodaodžiais ir svetimšaliais, kaip teisingumo stoką, kai Etelei ir jos motinai nepasiseka apginti tėvo pas advokatą, kaip draugiškumo stoką, kai Etelė, nuolat padėjusi savo draugei emigrantei iš Rusijos Kenijai, nesulaukia jos atsako.

Ypatinga vieta tenka trečiosios romano dalies Tyla skyriui Badas, nes būtent jame autorius tarsi išsluoksniuoja bado idėją. Romano herojė Etelė susiduria su įvairiomis jo apraiškomis tiesiog kiekviename žingsnyje – šaltas butas, nes nėra kuo jį kūrenti, didžiulės kainos turguje ir praktiškai tušti prekystaliai, užtat tenka apsiriboti tik ropių ir cukinijų lapais, neįtikėtinai nykus Nicos paplūdimys, nes jame nematyti žmonių, visur tvyrantis pelėsių ir dūmų kvapas, neišvengiama to meto palydovė – mirtis, kurios priežastis ne bombos, bet maisto stoka, gyvenimas, slopinantis laisvą dvasią ir svajones.

Su bado idėja sietina ir to meto šmėkla – žydų persekiojimas. Vis dėlto, Etelė nesusitaiko su bado idėja. Šiame skyriuje jos atmintyje išplaukia epizodas, kai ji, būdama aštuonerių metų mergaitė, klausėsi Ravelio Bolero premjeros, ir kuris iškyla kaip jos nenoras susitaikyti su esama situacija. Romano pabaigoje, kai įžanga ir epilogas apjuosia visą romano istoriją, išryškėja dar viena romano ypatybė. Bado priedainiui supriešinamas Ravelio Bolero. Tai sykiu ir du skirtingi požiūriai į gyvenimą.

Priedainis įkūnija kasdienį gyvenimą su visais jo nepritekliais ir pirmiausia apibūdina badą kaip fiziologinį poreikį, o Bolero atskleidžia gyvenimą kaip didžiausią slėpinį. Supindamas praeitį ir dabartį, rašytojas romanu tarsi išsako padėkos žodį merginai, kuri, nors ir praradusi savo jaunystę, sugebėjo ištverti gyvenimo negandas, įprasmindama tikrąjį Istorijos dvelksmą...

5.

Italų rašytojos Elenos Ferrantės keturtomės „Neapolietiškos sagos“ antroji knyga „Naujoji pavardė“ (leidykla „Alma littera“, iš italų kalbos vertė Ieva Mažeikaitė-Frigerio) pristato mūsų skaitytojams jau iš pirmosios knygos „Nuostabioji draugė“ gerai pažįstamas dvi drauges – Lilą ir Eleną, sulaukusias vienodo – šešiolikos metų – amžiaus, tačiau, kaip matyti iš knygos, išgyvenančias skirtingus likimus. Mat čia dominuoja dviejų draugių tarpusavio santykiai, už kurių ryškėja jų tėvų, giminių, bičiulių ir pažįstamų istorijos, o pasakojimo fonu tampa Neapolio miestas.

Lila jau spėjo ištekėti už mėsos parduotuvės savininko Stefano, nors jį ir niekina (mat šis išduoda Lilą, prisijungdamas prie brolių Solarų, susijusių su mafija, sudaužydamas jos vedybinio gyvenimo svajones, nes ji galvojo, kad ištekėjusi už šio turtingo žmogaus, įgys naują statusą, bet, deja, jai teko tenkintis tik nauja pavarde ). Tiesa, jai netrūksta pinigų, kuriuos ji leidžia be perstojo ne tik sau, tačiau negailėdama remia ir vargingus žmones, šitaip tarsi keršydama už vedybinio gyvenimo nesklandumus.

Tuo tarpu Elena renkasi kitokį gyvenimą – ji tęsia savo mokslus Pizos mieste. Ji stebina savo gabumais, stengiasi įveikti visas kliūtis savo kelyje, net meilė jai siejasi tik su flirtu negu su tikra aistra. Tikrasis jos tikslas – tapti intelektuale, turėti solidžios kultūros pagrindus.

Rašytoja atskleidžia pasaulį, kur šios dvi merginos neturi didelio pasirinkimo: arba eiti savo motinų pėdomis ir kęsti žiaurias vyrų patyčias, suktis tarp savo nuolatinės darbovietės ir virtuvės, arba pabandyti ištrūkti iš tos įkyrėjusios tvarkos ir nuolat jausti baimę, kad ji vėl pasiglemš tave.
Tačiau, kaip parodo knygos autorė, tų dviejų draugių gyvenimas ir šiaip nėra lengvas, nes į jų draugystę neretai įsiveržia pavydas, seksualinės svajonės, nutylėjimai, susižavėjimai ir netikėtos permainos, pyktis ir net žiaurumo protrūkiai. Vis dėlto, ištrūkti iš tos namų ir artimųjų aplinkos, kuri, galima sakyti, suformavo tave yra labai nelengva, o galimybė prisišlieti ir pritapti prie kito visuomenės sluoksnio, tampa tik gražia iliuzija...

Tam tikra abiejų merginų paguoda tampa laisvė, kurią jos brangina labiausiai. Sykiu ši knyga yra ir auklėjimo romanas, atskleidžiantis kaip bręsta dvi merginos, ieškodamos savojo kelio gyvenime...

6.

Nobelio premijos laureato J.M. Coetzee‘ės romanas „Jėzaus mokyklos metai“ (leidykla „Sofoklis“, iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė) irgi pratęsia ankstesnį jo kūrinį „Jėzaus vaikystė“.

Pagrindinis romano herojus – šešiametis berniukas Dovydas, kurį augina jo įtėviai Simonas ir Inesa. Čia irgi turime reikalą su auklėjimo romanu, tik skirtumas su tikruoju šio žanro pavyzdžiu yra tas, kad neaišku, kas yra auklėjamas – romano personažai, skaitytojas ar autorius.

Kadangi Dovydui netrukus sueis septyneri, jis privalo lankyti mokyklą ir jis pradeda eiti į Šokio akademiją. Jo netikram tėvui šokis atrodo kaip užsienio kalba, nes jis pats prisipažįsta, kad šiuo klausimu jis yra visiškas neišmanėlis. Tuo tarpu Dovydas galėtų pasakyti – „aš šoku, vadinasi, esu“. Bet Šokio akademijoje jis sužino ir tokių dalykų, kurie yra susiję su suaugusiųjų gyvenimu. O tai savo ruožtu jam kelia dar didesnius klausimus, kurie kartais tiesiog pribloškia jo tėvus. Jie visiškai sutrinka, kai Dovydui tenka paaiškinti nusikaltimą, susijusį su žmogžudyste ir išprievartavimu, nes jis niekaip negali suvokti jo motyvų.

 Tad autorius neatsitiktinai kelia klausimus, ką reiškia būti tėvu ir motina, kaip auklėti vaikus, kaip sieti racionalųjį ir jausminį pradą. Užtat Dovydas neatsitiktinai klausia, kodėl saugoti savo gyvybę yra svarbiau už viską. Romanas primena alegorinį pasakojimą, už kurio ryškėja universalios prasmės, keliančios nemažai apmąstymų skaitytojams.

7.

Aust­ra­li­jos ra­šy­to­jos Hannak Kent ro­ma­nas „Ge­rie­ji žmo­nės“ (lei­dyk­la „Bal­tos lan­kos“, iš ang­lų kal­bos ver­tė Gab­rie­lė Gai­liū­tė-Ber­no­tie­nė) mus nu­ke­lia į XIX a. pir­mo­sios pu­sės piet­va­ka­rių Ai­ri­jos pa­kraš­tį, kur No­ra iš pra­džių pa­lai­do­ja duk­rą, o ne­tru­kus ir vy­rą. Tuo­met žen­tas jai at­ve­ža ir pa­lie­ka ket­ve­rių me­tų vai­kai­tį My­cho­lą, ku­ris nei vaikš­to, nei kal­ba, nors anks­čiau bu­vo svei­kas.

Ūkio dar­buo­se pa­dė­ti ir vai­kai­tį pri­žiū­rė­ti ji nu­si­sam­do Me­gę, ku­ri iš­vy­du­si My­cho­lą, nu­stem­ba dėl jo keis­tos iš­vaiz­dos. Net­ru­kus prie­ta­rin­ga kai­mo bend­ruo­me­nė ima įta­ri­nė­ti, kad ber­niu­ko sie­lą pa­gro­bė fė­jos, ki­taip va­di­na­mos Ge­rai­siais žmo­nė­mis, ir kad tas vai­kas ne­ša ne­lai­mes, nes vie­niems kiš­kiai iš kar­vių teš­me­nų ne­va iš­čiul­pia pie­ną, ki­tiems viš­tos imą dė­ti kru­vi­nus kiau­ši­nius.

Sle­gia­ma ne­pa­ke­lia­mos naš­tos, No­ra krei­pia­si pa­gal­bos į žo­li­nin­kę Nen­sę, ku­ri jai lie­ka vie­nin­te­lis iš­si­gel­bė­ji­mo šal­ti­nis, nes net ir ku­ni­gas at­si­sa­ko mal­do­mis gy­dy­ti vai­kai­tį. Ta­čiau jo svei­ka­ta vis blo­gė­ja, ir No­ra su Nen­se ryž­ta­si pa­go­niš­koms apei­goms, ku­rios tam­pa pa­vo­jin­gos ne tik vai­kui, bet ir joms pa­čioms...

Ra­šy­to­ja pui­kiai at­ku­ria to me­to Ai­ri­jos žmo­nių gy­ve­ni­mo bū­dą, jų mąs­ty­se­ną, tie­siog mė­gau­ja­si gam­tos pa­sau­lio vaiz­dais ir nuo­sta­biai at­sklei­džia mo­te­rų vi­di­nį pa­sau­lį, ku­ria­me už­ten­ka vie­tos ne tik jų rū­pes­čiams, vil­tims, bet ir sva­jo­nėms...

8.

Ang­lų ra­šy­to­jo Ia­no McE­wa­no ro­ma­nas „Sma­gu­ris“ (lei­dyk­la „Jo­te­ma“, iš ang­lų kal­bos ver­tė Pau­lė Bud­rai­tė) mus nu­ke­lia į Šal­to­jo ka­ro lai­kus. Kemb­ri­džo uni­ver­si­te­to auk­lė­ti­nė Se­re­na Frum sa­vo pro­tu ir gro­žiu pa­trau­kia slap­to­sios tar­ny­bos MI5 dė­me­sį, tuo la­biau ji pui­kiai iš­ma­no li­te­ra­tū­rą, tad tar­ny­bai ji at­ro­do ge­riau­sia kan­di­da­tė įgy­ven­din­ti jos su­ma­ny­tą ope­ra­ci­ją „Sma­gu­ris“.

Ope­ra­ci­jos es­mė yra ta, kad ši tar­ny­ba no­ri už­val­dy­ti pro­tus tų ra­šy­to­jų, ku­rie sa­vo pa­žiū­ro­mis yra lo­ja­lūs vy­riau­sy­bei ir tuo pa­čiu lai­ko­si an­ti­ko­mu­nis­ti­nių pa­žiū­rų. Se­re­nos už­duo­tis – įti­kin­ti jau­ną ra­šy­to­ją To­mą Hei­lį, kad šis sa­vo kū­ri­niais pa­lai­ky­tų vy­riau­sy­bės po­li­ti­ką.

Šal­to­jo ka­ro lai­ko­tar­piu ne vie­nas ne tik Ang­li­jos, bet ir ki­tų Eu­ro­pos vals­ty­bių kai­rių­jų pa­žiū­rų ra­šy­to­jas pa­lai­kė tuo­me­ti­nę TSRS, tad jiems kaip at­sva­ra ir su­ma­ny­ta ši ope­ra­ci­ja. Bet įvyks­ta ne­nu­ma­ty­tas da­ly­kas. Se­re­na, no­rė­da­mas per­pras­ti jau­no, daug ža­dan­čio ra­šy­to­jo To­mo Hei­lio pa­sau­lį, nu­si­ženg­da­ma vi­soms žval­gy­bos tai­syk­lėms, jį įsi­my­li...

Ši­taip šni­pų ro­ma­nas virs­ta ne tik mei­lės ro­ma­nu, bet ir sa­vo­tiš­ka ode li­te­ra­tū­rai, o ro­ma­no au­to­rius čia iš­sa­ko sa­vo pa­nie­ką sek­sis­ti­niam pa­sau­liui ir tam tik­ra pra­sme gi­na fe­mi­niz­mą.

Tai nė­ra stip­riau­sias šio ra­šy­to­jo ro­ma­nas, bet jį ne­pap­ras­tai ma­lo­nu skai­ty­ti. Ma­nau, kad mū­sų skai­ty­to­jus jis nu­ves ir prie ki­tų jo ro­ma­nų, to­kių kaip „Ams­ter­da­mas“ ar „At­pir­ki­mas“...

9.

Ame­ri­kie­čių ra­šy­to­jos Anne‘ės Ty­ler ro­ma­nas „Mė­ly­nų siū­lų ri­tė“ (lei­dyk­la „Ty­to al­ba“, iš ang­lų kal­bos ver­tė Mė­ta Žu­kai­tė) mus nu­ke­lia į Bal­ti­mo­rę, kur gy­ve­na Abės ir Re­do Vit­šan­kų šei­ma. Ši šei­ma au­gi­na pen­kis vai­kus, jie vi­si jau suau­gę, ir tik rei­kia ste­bė­tis, kaip Abė su­ge­ba vi­sus (o kar­tais net ir sve­ti­mus, ne­ti­kė­tai ap­si­lan­kiu­sius jų na­muo­se) su­kvies­ti prie pie­tų sta­lo ar pa­šne­ke­siui.

Tie­sa, ro­ma­no pra­džio­je vi­si vai­kai grįž­ta į Bal­ti­mo­rę, nes juos ima ne­ra­min­ti ma­mos svei­ka­tos būk­lė: ji ste­bi­na sa­vo keis­tu el­ge­siu, daž­nai pra­ran­da at­min­tį. Žo­džiu, šei­mos sie­la lyg ir ne­be­pa­tai­ko į gy­ve­ni­mo rit­mą.

Ro­ma­ne at­si­spin­di šios šei­mos tri­jų kar­tų gy­ve­ni­mas. Vit­šan­kai – lyg ir lai­min­ga šei­ma, nes ji tu­ri kuo pa­si­džiaug­ti – vai­kai yra su­da­rę lai­min­gas san­tuo­kas, jau pra­džiu­gi­nę sa­vo tė­vus vai­kai­čiais, ta­čiau už jos spin­din­čio fa­sa­di­nio gy­ve­ni­mo, ku­rį daž­niau­siai de­monst­ruo­ja šei­mos šven­tės, iš tik­rų­jų glū­di pa­gie­ža, nuo­skau­dos, džiaugs­mai ir ne­sėk­mės, pa­vy­das, vai­kų tar­pu­sa­vio rie­te­nos, tė­vų nu­si­vy­li­mas vai­kais, tam tik­ros pa­slap­tys. Ra­šy­to­ja pie­šia skru­pu­lin­gą šei­mos po­rtre­tą, ku­ria­me sa­ve at­pa­žin­ti ga­li ir skai­ty­to­jas, nes šei­mos gy­ve­ni­mo pro­ble­mos yra am­ži­nos...

10.

De­šim­tu­ką už­bai­gia in­dų kil­mės bri­tų ra­šy­to­jo Sal­ma­no Rushdie‘žio ro­ma­nas „Auk­so rū­mai“ (lei­dyk­la „So­fok­lis“, iš ang­lų kal­bos ver­tė Dan­guo­lė Ža­ly­tė-Steib­lie­nė). Jei anks­tes­niuo­se ro­ma­nuo­se ra­šy­to­jas daž­niau­siai ana­li­za­vo In­di­jos ar Azi­jos pro­ble­mas, sa­vo nau­jau­sia­me kū­ri­ny­je jis at­si­su­ka į JAV gy­ve­ni­mą, kur net ran­da­me aliu­zi­jų į nau­ją­jį ša­lies pre­zi­den­tą.

Ro­ma­no cent­re – bu­vęs auk­so ieš­ko­to­jas Ru­si­jo­je Ne­ro­nas Gol­de­nas, ku­ris iš­trem­tas iš Bom­bė­jaus, su sa­vo tri­mis sū­nu­mis at­vyks­ta į Niu­jor­ką pra­dė­ti nau­ją gy­ve­ni­mą. Kol kas mi­li­jar­die­rius gy­ve­na tik su trim vai­kais, bet ga­liau­siai jo gy­ve­ni­mą už­val­do gra­žuo­lė ru­sų emig­ran­tė Va­si­li­sa, ku­ri tik lei­džia jo pi­ni­gus, bet nie­kuo ne­si­rū­pi­na. Kai kam ge­ra gy­ven­ti auk­so rū­muo­se...

Gol­de­nų šei­mos gy­ve­ni­mą at­sklei­džia jų kai­my­nas – jau­nas re­ži­sie­rius Re­nė, nes jis tu­ri pro­gą jį pa­žin­ti, ka­dan­gi ren­ka me­džia­gą fil­mui apie šią šei­mą. Ši­taip jis su­si­pa­žįs­ta ir su tam tik­ro­mis šei­mos pa­slap­ti­mis. Vis dėl­to, skai­ty­to­ją la­biau­siai nu­ste­bins ro­ma­no fi­na­las, ku­ris ati­tin­ka ge­riau­sias in­dų fil­mų tra­di­ci­jas, ta­čiau to­kio ly­gio ra­šy­to­jas kaip šio ro­ma­no au­to­rius ga­lė­jo su­gal­vo­ti ir ge­res­nį pa­bai­gos va­rian­tą...

***

Toks yra 2017-ųjų me­tų mėgs­ta­miau­sių kny­gų de­šim­tu­kas. Ži­no­ma, kiek­vie­nas skai­ty­to­jas ga­li rink­tis iš jo la­biau­siai jį su­do­mi­nu­sias kny­gas ir im­tis skai­ty­mo, ta­čiau jis ga­li su­si­da­ry­ti ir sa­vą­jį de­šim­tu­ką, pa­ly­gin­ti jį su čia pa­tei­kia­mu ir ban­dy­ti su­vok­ti abie­jų de­šim­tu­kų lo­gi­ką.

Kas iš šių kny­gų at­lai­kys lai­ko ban­dy­mą, šian­dien ga­li­me tik spė­lio­ti. Ga­liu pri­min­ti tik tiek, kad ma­no pir­ma­ja­me – 1998 me­tų – de­šim­tu­ke pir­mo­je vie­to­je pui­ka­vo­si A. Ba­ric­co „Šil­kas“, ku­ris ne­pra­žu­vo kny­gų van­de­ny­ne ir dar šian­dien ke­ri jo skai­ty­to­jus...