Naujausios
2014 METŲ MĖGSTAMIAUSIŲ KNYGŲ DEŠIMTUKAS
Vytautas BIKULČIUS
Dar vieneri metai kartu nusineša ir knygų derlių, kuris 2014-aisiais išties buvo neblogas. Džiugu, kad leidėjai, puikiai žinodami skaitytojų skonius, šiemet, nors ir didžiausią duoklę atiduodami populiariajai literatūrai, neužmiršo ir rimtosios. Neatslūgo ir erotinės literatūros banga. Tiesa, šalia užsienio autorių mus pasiekė ir lietuvaičių parašyti panašaus pobūdžio romanai. Žodžiu, šiais metais neteko nuobodžiauti ir lengvesnių skaitinių mėgėjams, ir rimtosios literatūros skaitytojams.
Pagal tradiciją į mūsų dešimtuką įtraukiami tie kūriniai, kurie originalo kalba pasirodė per pastaruosius dvidešimt penkerius metus. Ilgesnis laiko tarpas jau neretai rašytojui garantuoja visuotinį pripažinimą, jį jau galima laikyti savotišku klasiku, ir literatūros kritikai dėl jo kūrybos iečių nebelaužo, nors, aišku, išimčių visuomet pasitaiko.
Mums labiau rūpi tie kūriniai, dėl kurių bendresnė nuomonė dar nėra nusistovėjusi, ir tuomet didesnę prasmę įgyja kritiko patarimai. Suprantama, skaitytojas visuomet gali rinktis jau laiko patikrintus kūrinius, jam nereikės abejoti dėl jų vertės ir jis visuomet patirs didesnį ar mažesnį skaitymo malonumą.
Beje, šiemet irgi tokių kūrinių pasirodė ir juos drąsiai gali į savo rankas imti skaitytojas. Tarp tokių reikia paminėti M. Tournier romaną „Girių karalius“ (iš prancūzų kalbos vertė Stasė Banionytė, leidykla „Žara“), ne tik savitai įkūnijantį Goethės baladę „Girių karalius“, bet ir susiejantį romano protagonisto Abelio Tifožo likimą su šv. Kristoforo mitu.
Arba D. Lessing romaną „Auksiniai užrašai“ (iš anglų kalbos vertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė, leidykla „Vaga“), pasakojantį apie rašytojos Anos Vulf gyvenimą, kur ji bendraudama su vyrais, meilužiais, vaikais, siekia pasireikšti kaip emancipuota moteris.
Neturėtų nuvilti Marguerite‘os Duras romanas „Užtvara nuo vandenyno“ (iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla), pateikiantis pagrindinės herojės Siuzanos likimą egzotiškame Indokinijos fone.
Jei dėl jau tapusių klasika knygų ginčų nekyla, ne vienas skaitytojas domisi, kas lemia, kad vienokios ar kitokios knygos patenka į mėgstamiausių knygų dešimtuką. Aišku, pirmasis principas – rimtoji literatūra, nes tik ji gali garantuoti literatūros apskritai tęstinumą.
Žinoma, kai kas gali tvirtinti, kad šiais laikais pasitaiko tokių atvejų, kai rimtoji literatūra susipina su populiariąja. Galima paminėti ne vieną tokį kūrinį: U. Eco „Rožės vardas“, P. Süskindo „Kvepalai“, J. Fowleso „Prancūzų leitenanto moteris“, ir t.t. Su tuo galima sutikti, bet reikia atkreipti dėmesį, jog tai visuomet bus, visų pirma, rimtosios ir populiariosios literatūros sampyna.
Be abejo, lemia ir asmeninis skaitytojo skonis, jo didesnis dėmesys vienai ar kitai literatūrai. Bet be jokios abejonės ir kiekvienas skaitytojas gali išsirinkti tokį savo mėgstamiausių knygų dešimtuką ir galbūt bus įdomu juos palyginti. Visais atvejais laimi knyga...
1.
Šiemet pirmoje dešimtuko vietoje įsitaisė anglų rašytojo Davido Mitchello romanas „Debesų atlasas“ (iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys, leidykla „Tyto alba“).
Romaną sudaro šešios istorijos, kurios tik iš pirmo žvilgsnio atrodo nesusijusios viena su kita. Kiekviena iš jų pradedama pasakoti, nutrūksta ir užbaigiama tik antroje romano pusėje. Visa istorija prasideda XIX a. viduryje ir baigiasi po pasaulio pabaigos.
Kiekviena istorija stengiasi pamėgdžioti tam tikrą tais laikais vyravusią literatūros tendenciją, ir todėl šis kūrinys gali būti pavadintas ir utopiniu, ir socialiniu, ir politiniu, ir istoriniu, ir fantastiniu, ir meilės romanu.
Romaną pradeda keliautojo, teisininko iš JAV Adamo Juingo dienoraštis, kur jis aprašo, kaip nusigauna iki Čatamo salų, esančių šalia Naujosios Zelandijos. Jis pateikia čiabuvių papročius, parodo kolonistų menkystę, atskleidžia įvairius draugystės niuansus. Ši istorija norom nenorom primena D. Defoe romaną „Robinzonas Kruzas“.
Antroji istorija pasakoja apie maištingos dvasios biseksualų kompozitorių Robertą Frobišerį, kuris gyvenimo aplinkybių priverstas, atvyksta į Belgiją, kur tampa seno kompozitoriaus Erso sekretoriumi ir rašo laiškus savo draugui Siksmitui. Čia jis ir atranda laiko apgadintą knygą, kuri ir yra Adamo Juingo dienoraštis. Šioje istorijoje galima aptikti sąšaukų su F. S. Fitzgeraldo „Didžiuoju Getsbiu“ ar anglų rašytoju E. Waugh.
Trečiosios istorijos veiksmas rutuliojamas XX a. aštuntajame dešimtmetyje, kur žurnalistė Luiza Rej, pasitelkusi į pagalbą Roberto draugą Siksmitą, kuris yra branduolinės fizikos ekspertas, bando demaskuoti korupciją, siejančią šalies politikus ir atominės elektrinės savininkus. Siksmitas žūva, Luiza, aptikusi jam rašytus Frobišerio laiškus, bando gauti jo muzikinį kūrinį „Debesų atlaso sekstetas“. Trečioji istorija, vienintelė romane parašyta trečiuoju asmeniu. Ji primena pigų detektyvinį romaną.
Ketvirtoji istorija skirta nusenusiam leidėjui Timočiui Kevendišui, kurį giminaičiai uždaro į senelių prieglaudą. Čia jis patiria autoritarišką prieglaudos tvarką. Istorija primena garsųjį K. Kesey‘io romaną „Skrydis virš gegutės lizdo“. Būtent Kevendišas ir perskaito detektyvą apie Luizos Rej korupcijos paieškas.
Penktoji istorija pasakoja apie tolimus laikus utopinėje visuomenėje, kur veiksmas plėtojasi Seulo mieste. Mergina Somnė 451, kuri dirba restorane, netikėtai pajunta žmonėms būdingus jausmus, ji tampa mokslinių tyrimų objektu. Kadangi ją ruošiamasi nužudyti, ji priversta slėptis. Visa dalis pateikta kaip interviu, kur ją apklausinėja valdžios pareigūnas. Ši dalis primena G. Orwello utopiją „1984“ arba A. Huxley‘io romaną „Puikus naujas pasaulis“.
Šeštojoje istorijoje – po pasaulio pabaigos Havajų salose pasakotoju tampa piemuo Zakaras, kuris prisimena savo jaunystę, tėvo mirtį, vietinių gyventojų kovą su demonais, tarp jų ir su šv. Jurgiu, apie mokslininkę Meronimę, apie klonę Somnę, kurią jie šlovina, nes ji pagimdė Darviną...
Nelengvas romanas, reikalaujantis iš skaitytojo nemažo patyrimo, nes jis priverstas savotiškai susidėlioti visą istoriją, suraišioti visus jos galus. Tačiau skaitytojo, įveikusio šią kelionę per žmonijos istorijos tūkstantmečius, laukia didžiulis savęs pažinimo ir atpažinimo džiaugsmas, nes, anot autoriaus, „žmogaus gyvenimas...lašas beribiame vandenyne. Bet kas gi yra vandenynas, jei ne gausybė lašų?“
2.
Antroje dešimtuko vietoje puikuojasi amerikiečių rašytojo Adamo Johnsono romanas „Našlaičių prižiūrėtojo sūnus“ (iš anglų kalbos vertė Povilas Gasiulis, leidykla „Baltos lankos“). Romane pasakojama apie XXI a. pradžios Šiaurės Korėją, kur viską stelbia diktatoriaus Kim Čen Iro kultas, kur klesti korupcija, kur viešpatauja skurdas, kur šalies gyventojai neturi elementariausių žmogaus teisių. Čia dažnos viešos bausmės, iš esmės vyrauja vergija, žmonės kankinasi kalėjimų šachtose ir koncentracijos stovyklose, kur draudžiama bet kokia užsienietiška prekė, kur ištisą parą varoma propaganda, kur grobiami japonai ir Pietų Korėjos žmonės. Nėra ko stebėtis, kad tokia situacija žmones paprasčiausiai paverčia zombiais.
Romano protagonistas – Čiun Do, praradęs motiną, nes ją kaip gražuolę pasisavino diktatorius, būdamas 14 metų tampa kareiviu. Jo tėvas kaip tik yra našlaičių darbo stovyklos prižiūrėtojas. Berniukas mokomas kautis tamsiuose tuneliuose, kurie išrausti į demilitarizuotąją zoną, o po kelių metų tampa ir žmonių grobiku.
Stovykloje jis pajunta ir valdžios skonį. Už „pasiekimus“ šioje srityje jį pasiunčia dirbti radistu į žvejybos laivą, kuris iš tikrųjų šnipinėja užsienio valstybėms priklausančius laivus. Bet klausydamasis užsienio radijo stočių jis patiria ir laisvės skonį.
Vėliau jis kaip vertėjas patenka net į Ameriką. Tada jis ir sumano išgelbėti iš diktatoriaus nagų savo mylimąją Sonmunę... Romanas labai tiksliai piešia tikrąją padėtį Šiaurės Korėjoje. Vyresni skaitytojai, menantys Stalino laikus, tikrai nustebs, supratę, kokie yra panašūs diktatoriai... Ir tikriausiai apgailestaus, kad dar ir šiandien yra tokių šalių.
3.
Trečią vietą dešimtuke užima kanadiečių rašytojo Andrew Davidsono romanas „Chimera“ (iš anglų kalbos vertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė, leidykla „Tyto alba“). Autorius šiuo romanu bando nutiesti tiltus tarp dabarties ir praeities, teigdamas, kad istorija leidžia geriau pažinti nūdieną.
Romano protagonistas – bevardis herojus, kuris patiria kraupią avariją ir praktiškai virsta gyvais skarmalais. Jis nėra malonus, kupinas cinizmo ir arogancijos. Apimtas begalinių kančių, jis nori ištrūkti iš ligoninės ir baigti savo žemiškas kančias. Tuomet jo gyvenime pasirodo paslaptinga moteris Mariana Engel, kuri buvo laikoma pamišėle, nes skelbėsi gimusi XIV a.
Ji aiškina, kad šį avarijos metu apdegusį žmogų jau buvo sutikusi viename Vokietijos vienuolyne. Ji jam netgi pateikia tam tikrus įrodymus. Ligonį į praeitį nukelia ir jos dovanota chimeros statulėlė. Kalbėdamasis su ja, jis pamažu atgauna dvasios ramybę. Ji jam pasakoja jųdviejų meilės istoriją, kurią jie išgyveno anais laikais. Tačiau šį pasakojimą papildo dar keturios panašios istorijos skirtingomis epochomis ir skirtingose vietose...
Paslaptingai atsiradusi Mariana Engel ir paslaptingai išnyksta, bet bevardis herojus jau visai kitomis akimis žiūri į gyvenimą...
4.
Ketvirtoje dešimtuko vietoje įsitvirtino PAR rašytojo, Nobelio premijos laureato J. M. Coetzee‘ės romanas „Jėzaus vaikystė“ (iš anglų kalbos vertė Ona Daukšienė, leidykla „Sofoklis“). Romano pavadinimas – apgaulingas, nes jame nėra pasakojama biblijinė istorija, nors čia aliuzijų į Bibliją tikrai netrūksta.
Romano herojus – penkiametis berniukas Dovydas, kuris kartu su suaugusiu vyru Simonu susitinka laive, nes jiedu dėl neaiškių priežasčių palieka tėvynę. Tiesa, Dovydas turi raštelį, kur yra visa informacija apie jo tėvus, tačiau raštelis dingsta, ir berniukas lieka vienui vienas. Užtat Simonas ir pažada berniukui susirasti mamą. Tačiau jie atkeliauja į utopinę šalį, kur žmonės neprisimena savo praeities, jiems netgi suteikti nauji vardai.
Ši visuomenė ima kelti nemažai klausimų skaitytojui, nes jis ima ieškoti, kokiais pagrindais yra ji grindžiama. Gyvenimas šioje visuomenėje yra tam tikras išbandymas, nes ne viską galima grįsti racionalumu ir skaičiais. Neišvengiamai iškyla klausimas – kas svarbiau visuomenėje: asmeniniai ar visuomeniniai interesai. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad pirmieji.
Tačiau Dovydas įsiūlo Simonu rūpintis moteriai, kuri nėra jo motina. Tai rodo, kad ir Simonas, ir ta moteris jaučia atsakomybę už svetimą vaiką...
Romanas suteiks daug peno apmąstymams. Ar įmanoma samprotauti, kad kiekvienas žmogus yra ypatingas. Juk jei kiekvienas žmogus bus ypatingas, nebeliks ir pačio ypatingumo... Tuo labiau, kad yra ir tokių dalykų, autoriaus nuomone, kurie protu negali būti paaiškinti, pvz. motinos ir vaiko sąryšis. Kaip rodo pasaulinės literatūros pavyzdžiai, utopinių visuomenių sąranga dažniausiai žaloja asmenybę, bet ji tuo pačiu suteikia puikią galimybę apmąstyti tolimesnius žmonijos kelius... Vieno ir konkretaus atsakymo čia būti negali...
5.
Penktoje dešimtuko vietoje įsikūrė lietuvių skaitytojams puikiai pažįstamas italų rašytojo Aleksandro Baricco romanas „Misteris Gvynas“ (iš italų kalbos vertė Pranas Bieliauskas, leidykla „Tyto alba“). Gan madingas anglų rašytojas, trijų romanų autorius Džasperis Gvynas laikraštyje paskelbia straipsnį, kur jis įsipareigoja nebedaryti 52 dalykų. Paskutinis iš jų – neberašyti knygų. Jo literatūrinis agentas Tomas Briusas Šeperdas galvoja, kad čia tik rašytojo provokacija, tačiau netrukus įsitikina, kad Gvynas yra tvirtai apsisprendęs.
Bet ar gali rašytojas nerašyti? Ir Gvynas nusprendžia rašyti portretus kaip kad juos tapo tapytojas. Tačiau tie portretai žodžiu negali būti banalūs aprašymai. Užtat rašytojas ieško studijos, derina joje šviesas, pradeda ieškoti pozuotojų. Apskritai jis netrukus supranta, kad tai yra anaiptol nelengvas išbandymas. Skaitytojo laukia tikrai netikėtas jo sprendimas... Šis kūrinys turi ir tęsinį – romaną “Triskart aušroje” (iš italų kalbos vertė Pranas Bieliauskas, leidykla „Tyto alba“).
6.
Šeštoje vietoje – vokiečių rašytojo Floriano Illieso knyga „1913. Šimtmečio vasara“ (iš vokiečių kalbos vertė Kristina Sprindžiūnaitė, leidykla „Sofoklis“). Pasitelkdamas į pagalbą įvairius istorinius ir biografinius leidinius, jis konstruoja savo knygą iš netikėtų sutapimų, kuriais iš principo galima ir patikėti, nes jie yra visai įmanomi.
Rašytojas neatsitiktinai atkreipia dėmesį į 1913 metus, kurie yra paskutinieji Belle Epoque (Nuostabioji epocha) metai, nes tuomet Europa išgyveno savotišką aukso amžių. Būtent tuomet klestėjo literatūra, menas, muzika, atnešę pasauliui tokius vardus kaip Marcelis Proustas, Raineris Marija Rilke, Thomas Mannas, Franzas Kafka ir kt. Knyga prasideda kriminaliniu įvykiu, kuris pakeičia žmogaus gyvenimą.
1913 metų sausio pirmąją Naujajame Orleane šūviais iš revolverio Naujuosius metus sumanė pasveikinti dvylikametis Louisas Armstrongas, kuris buvo išsiųstas į berniukų prieglaudą. Jos direktorius nežinodamas, kaip sutramdyti vaikinuką, įduoda jam į rankas trimitą, kuris visiškai pakeis jo gyvenimą...
O kaip jaustis merginai, kuriai vyras laiške parašo, kad jų porą ves ant ešafoto? Tas vyriškis yra Franzas Kafka, o mergina – jo mylimoji Felicė. Tokį akibrokštą jis aiškina tuo, kad prasidėję Naujieji metai – 1913.
Grupuodamas atskirų asmenybių gyvenimo faktus, autorius spėlioja, kur galėjo susikirsti jų keliai. Šitaip jis daro prielaidą, kad 1913 metų sausio mėnesį Vienos Šėnbruno parke būtų galėję susitikti Stalinas ir Adolfas Hitleris, nes pirmasis Vienoje vykdė Lenino užduotį, o antrasis gyveno vyrų bendrabutyje. Ir vienas, ir kitas mėgo vaikštinėti minėtame parke, tad tokia galimybė yra visiškai reali. Tokių hipotetinių galimybių knygoje ne viena, ir ne dvi. O jos skaitytojams gali sukelti pačių įvairiausių asociacijų...
7.
Septintas dešimtuke – anglų rašytojos Kate‘ės Atkinson romanas „Gyvenimas po gyvenimo“ (iš anglų kalbos vertė Jovita Liutkutė, leidykla „Tyto alba“). Romane rašytoja kelia klausimą, kaip jaustųsi žmogus, jei jis turėtų galimybę iš naujo pradėti gyvenimą? Jei žmogus galėtų pakeisti Istorijos tėkmę.
Tokią galimybę ji suteikia savo romano protagonistei Ursulai Tod. 1910 metų vasario 11 d. Ursula gimsta ir miršta. Bet rašytoja jai duoda dar vieną šansą.
1910 metų vasario 11 d. Ursula gimsta ir miršta, nes bambagyslė apsiveja apie jos kaklą... Bet vėl rašytoja jai ateina į pagalbą.
1910 metų vasario 11 d. Ursula gimsta, jai apsiveja bambagyslė apie kaklą, bet šįkart suspėja gydytojas, ir Ursula išgyvena. Ursula dar gims ir mirs ne kartą. Būdama penkerių metų, ji nuskęs. Ją ištiks nelaimingas atsitikimas namuose, kai jai sukaks dvylika metų. O 1930 metais Miuncheno kavinėje ji šaus į Hitlerį ir galbūt taip pakeis Istoriją...
Rašytoja vaizduoja pasiturintį bankininko Hju ir jo žmonos Silvi gyvenimą, kuris jiems leidžia santūriai žvelgti į aplinką. Tačiau viską keičia Ursula, kuri sukrės nerūpestingą šios šeimos gyvenimą. Rašytoja tarsi klausia, ar mes norėtume pakeisti Istoriją, jei turėtume tokią galimybę?
8.
Aštuntoje vietoje dar vienas Nobelio premijos laureatas, turkų rašytojas Orhanas Pamukas ir jo romanas „Sniegas“ (iš turkų kalbos vertė Justina Pilkauskaitė-Kariniauskienė, leidykla „Tyto alba“). Romaną pradeda Stendhalio epigrafas: „Politika literatūros kūrinyje yra taip pat šiurkštu kaip vidury koncerto nuaidėjęs pistoleto šūvis, bet tai – neišvengiama. Dabar prabilsim apie itin šlykščius dalykus“.
Romane išties daug sniego ir šūvių, kur stengiamasi suderinti du nesuderinamus dalykus: politiką ir poeziją. Reikia atminti, kad laisvai mąstyti apie politiką Turkijoje yra baudžiama įstatymu. Bet knygos autorius yra visiškai laisvas... Nors už tai, kad jis interviu vienam šveicarų laikraščiui paminėjo, jog turkai 1915 metais išžudė milijoną armėnų, o per pastaruosius dešimtmečius išžudė 30 tūkstančių kurdų, jam grėsė kalėjimas.
Romano protagonistas poetas Ka (iš tikrųjų yra Kerimas Alakosuglu, romano pavadinimas „Kar“ turkiškai reiškia sniegą), praleidęs dvylika metų Vokietijoje, atvyksta į Karso (jo pavadinimas susijęs su tuo, jog apylinkėse iškrenta daug sniego) miestą stebėti rinkimų. Tačiau jam rūpi ir kodėl čia žudosi merginos. Jis nori išsaugoti ir atgimusią meilę.
Būdamas čia jis parašys 19 poemų, kurios užims beveik penkis šimtus puslapių ir iš kurių susidarys snaigės kontūras (316 p.), nors romane nerasime nė vieno eilėraščio. Žodžiu, romane išties viešpatauja sniegas... Bet jis čia ir kruvinas, ir sumintas, ir tyras kaip poezija...
9.
Devintoje dešimtuko vietoje atsidūrė vokiečių rašytojo Timuro Vermeso romanas „Jis ir vėl čia“ (iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas, leidykla „Alma littera“). 2011 –ieji. Berlynas. Čia nubunda – nepatikėsite – Hitleris. Ir jis yra nepatenkintas. Kodėl su juo niekas nesisveikina kaip nacistai? Kodėl nematyti karo vaizdų? Kodėl po Berlyną vaikštinėja turkai? O svarbiausia – kodėl šią šalį valdo moteris?
Berlyne jį daug kas palaiko aktoriumi, kuris parodijuoja fiurerį. Bet juo susidomi televizija. Turkų kilmės aktoriaus laidoje jis išsyk patraukia žiūrovų dėmesį ir susilaukia didžiulės sėkmės. Tuo labiau, kad visus spaudžia krizė. Ir Hitleris jaučia, kad jam reikia kurti politinę partiją, pasekėjų jis tikrai turės ir galės įgyvendinti savo programą... Bet kas tokiu atveju laukia pasaulio?... Vadinamasis alternatyviosios istorijos romanas skaitytojui sukels daug minčių, kokiais keliais gali plėtotis pasaulis...
10.
Dešimtuką užbaigia Nobelio premijos laureatės, kanadiečių rašytojos Alice‘os Munro apsakymų knyga „Brangus gyvenime“ (iš anglų kalbos vertė Danguolė Žalytė, leidykla „Alma littera“). Prieš skaitytojo akis rikiuojasi ištisa virtinė paprastų žmonių, kurie neieško kuo nors išsiskirti iš kitų. Jie paprasčiausiai gyvena, dirba, myli, klysta, ieško. Bet rašytojai pavyksta atskleisti, kas dedasi jų sieloje... Savo knyga rašytoja nori parodyti, kad net ir niekuo neišsiskiriantis gyvenimas gali būti nuostabus ir nepakartojamas...