Naujausios
2013 METŲ MĖGSTAMIAUSIŲ KNYGŲ DEŠIMTUKAS
Vytautas BIKULČIUS
Kiekvieni metai skaitytojus praturtina naujomis knygomis. Skaitytojai išties turi iš ko rinktis – nepatinka šiuolaikinė literatūra, renkiesi klasiką, netraukia, sakykim, istorinis romanas, atsiverti nuotykių ar erotinį romaną.
Mūsų dešimtuką sudaro ne pigūs nuotykių ar meilės romanai, bet rimtosios literatūros kūriniai, kurie nėra vien vienadienis skaitalas, bet ilgainiui gali pretenduoti ir į klasikos rangą.
1.
Šiemet pirmąją dešimtuko poziciją užėmė Čilės rašytojo Roberto Bolao (1953-2003) romanas „Pašėlę detektyvai“ (leidykla „Kitos knygos", iš ispanų kalbos vertė Alma Naujokaitienė).
Gaivališkas, kupinas fantazijos, atitinkantis Lotynų Amerikos dvasią romanas, savaip pakeičiantis ir pratęsiantis G. Garca‘jos Mrquezo „magiškąjį realizmą“, pasakoja apie ilgą dviejų poetų – Arturo Belano (nesunku pastebeti, kad jo prototipas – pats autorius) ir Uliso Limos – kelionę, į kurią jie leidžiasi ieškoti dingusios meksikietės rašytojos Sezarėjos Tinachero.
Ta kelionė, užsitęsusi dvidešimt metų, blaško herojus čia po Lotynų ir Šiaurės Ameriką, čia po Europą ir savotiškai primena Homero „Odisėją“. Neatsitiktinai vieno poeto vardas – Ulisas (taip senovės romėnai vadino Odisėją).
Romano veiksmas prasideda 1975 metais Mechiko (Meksika) mieste. Kūrinį atveria septyniolikmečio jaunuolio Chuano Garsijos Madero dienoraštis, kuriame jis prisipažįsta, kaip studijuodamas teisę, susidomi poezija ir prisideda prie kažkokios modernios poetų – visceralinio realizmo – grupės, į kurią įeina ir jau minėti Arturas Belanas ir Ulisas Lima.
Prie šios grupės pritampa ir pašėlę detektyvai, kurie įsitraukia į dingusios rašytojos paieškas. Šitai paaiškina, kodėl romano veiksmas šokinėja po penkis žemynus. Neatsitiktinai romano pasakotoju tampa ne tik Chuanas Garsija Maderas, bet ir 52 romano personažai.
Romanas išnyra tarsi postmodernistinė mozaika, įtraukia skaitytoją tarsi begalinis srautas, nešantis jį tarp tikrovės ir fikcijos krantų. Įveikęs šį nemažos apimties (per 500 psl.) romaną, skaitytojas pajus, kaip pasaulis tarsi atsisuka prieš jį kita puse.
2.
Antrasis dešimtuke – amerikiečių rašytojo Johno Irvingo jau tryliktasis romanas „Viename asmenyje“ (leidykla „Alma littera“, iš anglų kalbos vertė Daiva Daugirdienė).
Šiuo romanu autorius galbūt nori šiek tiek įtikti skaitytojams ir,pirmiausia, amerikiečių skaitytojams. Romano centre talentingas jaunuolis Viljamas Abotas, gimęs XX a. 6-ajame dešimtmetyje nedideliame JAV miestelyje. Tėvas paliko jo motiną, ir šitai iš dalies lemia jo auklėjimą.
Viljamas mėgsta vaidinti mėgėjų teatro scenoje, kur ir vyrai vaidina moterų vaidmenis. Beje, šiame teatre vaidina ir jo senelis. Viljamas draugauja su merginomis, bet net ir glaudūs santykiai su jomis jam nedaro didesnio įspūdžio. Ilgainiui jis supranta, kad yra biseksualios orientacijos, tad vėliau jaučiasi atstumtas ir heteroseksualų, ir homoseksualų.
Kaip savotiška jo padėties kompensacija, tampa jo santykiai su panele Frost, kuri, kaip išaiškėja, yra transseksualė.
Nuotykiai meilės fronte tęsiasi – jis bus ir amerikiečių poeto meilužis, ir mylės jauną merginą dainininkę, ir jį domins žavinga transseksualė.
Bet laikai keičiasi, įsisuka AIDS šmėkla, kuri nusineša nemažai jo draugų. Vadinasi, gyvenimas ne toks jau paprastas.
3.
Anglų rašytojo Keno Folleto romanas „Žemės stulpai“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, iš anglų kalbos vertė Aloyza Lukšienė) skaitytoją perkelia į XII amžiaus Angliją, kur prieš jo akis atsiskleidžia maždaug keturiasdešimt metų šalies istorijos.
Romane viskas sukasi apie gotikinės katedros statybą, kuri tarsi sutelkia aplink save visus romano personažus. Būtent per šios katedros statybą rašytojas atkuria visą viduramžių pasaulį – monarchų rietenas, įtampą tarp karaliaus valdžios ir Bažnyčios, santykius tarp skirtingų luomų.
Be abejo, pagrindinis dėmesys skiriamas katedros statytojui priorui Filipui, kuris drauge su Tomu Statytoju sprendžia statybos problemas, suvokdamas, koks svarbus uždavinys jiems teko. Tačiau tų statybų fone verda žmogiškos aistros: meilė, neapykanta, rezgamos įvairiausios intrigos.
Nors pati Kingsbridžo katedra išgalvota, romane yra ir tikrų istorinių faktų (pvz., arkivyskupo Tomo Beketo nužudymas, imperatorės Modės ir karaliaus Stepono kovos dėl sosto). Supindamas istoriją ir išmonę, romane autorius atkuria ir viduramžių pasaulį, ir jo dvasią.
4.
Ketvirtasis dešimtuke – Izraelio rašytojo Amoso Ozo romanas „Pasakojimas apie meilę ir tamsą“ (leidykla „Mintis“, iš hebrajų kalbos vertė Kristina Gudelytė).
Šis romanas akivaizdžiai demonstruoja, kad net ir didžiausią tamsą gali užgožti tik meilė. Tai ypač svarbu dar ir todėl, kad šis romanas yra parašytas kaip autobiografinis, kur autorius dėsto savo giminės istoriją. Joje šalia džiaugsmingų akimirkų yra ir tragiškų epizodų, tačiau autorius nepasiduoda neapykantos jausmui, nujausdamas, kad tik meilė gali išgelbėti žmogų. Tai liudija ir jo prisiminimai apie senelį, tėvą, dėdę, kurie gyveno Vilniuje.
1933 m. pasakotojas kartu su tėvais iškeliauja į Palestiną, bet jo brolis Dovydas lieka Vilniuje, kur jis dirba dėstytoju universitete, kur 1938 m. jam gimsta sūnus Danielius, tačiau su pastaruoju pasakotojui susitikti nelemta, nes jo sūnėnas neišgyvena nė trejų metų – jo mirtis susijusi su Panerių tragedija. Apskritai holokausto tragedija yra tarsi fonas šiai istorijai, tačiau nejaučiame pasakotojo pykčio, greičiau jo norą suprasti.
Skaitydamas knygą, patenki į mums mažai pažįstamą pasaulį, kur žmonės turi savo gyvenimo logiką, savo papročius, savo švelnų humorą.
Šviesi ir graudi vienos žydų giminės istorija puikiai atskleidžia, kad gyvenime viskas priklauso tik nuo žmogaus. Arba kaip teigė pasakotojo senelis, „reikia tik truputį gėrio – ir žmogus žmogui rojus“.
5.
Penktoje dešimtuko vietoje atsidūrė mūsų skaitytojams jau gerai pažįstamo iš „Anglo ligonio“ Kanados rašytojo Michaelo Ondaatje‘io romanas „Kačių stalas“ (leidykla „Tyto alba“, iš anglų kalbos vertė Marius Burokas).
„Kačių stalas“ – savotiškas auklėjimo romanas, nes vienuolikmetis berniukas, pravarde Maina (varnėnas) „Oronsėjaus“ laivu iškeliauja į Angliją – kol kas pačią ilgiausią jo gyvenimo kelionę.
Tai bus pažintis ne tik su suaugusiųjų gyvenimu, bet ir su jam visiškai nauju Vakarų pasauliu, nes laivas pajuda iš Šri Lankos, kur gimė berniukas.
Laive jis pasodinamas prie vadinamojo "kačių stalo", tai yra pačioje prasčiausioje vietoje, labiausiai nutolusioje nuo kapitono stalelio. Čia prie "kačių stalo" jis ir susiduria su savo gyvenimo mokytojais: visų pirma, ponu Mazapa, kuris groja laivo orkestre ir moko Mainą ir kitus jo bičiulius muzikos, tačiau per ją berniūkštis susipažįsta ir su gyvenimo tiesomis.
Tačiau berniūkščiui ir jo draugams labiausiai rūpi kalinys, kuris mėnesienoje išvedamas į denį pasivaikščioti su antrankiais... Vieną dieną jis išvys, kaip tam kaliniui pavyksta ištrūkti iš laivo.
Bendraudamas su šiais keleiviais, Maina mokomas pajusti savo vertę. Ir per tą kelionę jis pasikeičia – tampa kitokiu. Tačiau tą aplinkybę, kad jis dar ne visai įžengė į suaugusiųjų pasaulį, liudija kelionės pabaiga, kai Londone jį pasitinka mama.
6.
Po ilgos pertraukos į mėgstamiausių knygų dešimtuką patenka lietuvių rašytojų kūriniai. Šešta dešimtuko pozicija atitenka Sigito Parulskio romanui "Tamsa ir partneriai" (leidykla "Alma littera").
Romanas, parašytas skaudžia Holokausto tema, jau susilaukė pačių įvairiausių apibūdinimų – kol kas dominuoja priekaištaujantys vertinimai. Tačiau svarbiausia, kad kūrinys įskelia diskusiją. Beje, šis romanas yra įtrauktas ir į Metų knygos rinkimų penketuką knygų suaugusiems kategorijoje.
Fotografas Vincentas tik fotografuoja aukas Holokausto žudynių metu. Ar jis irgi prisideda prie nusikaltimo, kurį vykdo žydšaudžiai, pavadinti biblinių personažų vardais? Nors jį įdarbinęs SS karininkas tikina, kad "sąžinės instinktas neegzistuoja. Tigras neturi sąžinės, jis turi tik savisaugos instinktą".
Tokiame fone neįprastai nuskamba Vincento ir žydaitės Juditos meilės istorija. Savo atsisveikinimo laiške Judita pateikia skaudžiausią gyvenimo pamoką: "Bet mes ne žiurkės... mes žmonės. Mes turim apsispręsti, mes turim atsakyti už savo veiksmus".
Bet kai karas nuplėšia kaukes, pasirodo, kad žmonės geriausiu atveju virto kiaulėmis. Neatsitiktinai autorius taip pavadina savo romano pirmąjį skyrių, kuris, jį iš dalies ir apsaugo nuo perdėm neigiamų kūrinio vertinimų, nes romane turime reikalą su būtybėmis, praradusiomis žmogiškąjį pavidalą...
7.
Septintą vietą dešimtuke užėmė anglų rašytojo Juliano Barneso romanas "Pabaigos jausmas" (leidykla "Baltos lankos", iš anglų kalbos vertė Nijolė Regina Chijenienė).
Romano protagonistas Tonis Vebsteris prisimena licėjaus laikus, kai jis su savo bičiuliais Kolinu ir Aleksu sudarė neišskiriamą trijulę. Vėliau į jų būrį jie priima Adrianą. Jie visi laukė, kol prasidės tikrasis gyvenimas, bet nenujautė, kad jis jau prasidėjo.
Vieną rytą licėjaus direktorius pranešė, kad nusižudė baigiamosios klasės mokinys. Keturi bičiuliai šaiposi iš šios mirties, nes tas mokinys turėjo merginą, su kuria jam net pasisekė pasimylėti. Būtent šito ir negali atleisti jam ta ketveriukė.
Pasibaigus mokslui licėjuje, kiekvienas renkasi savo kelią. Kolinas įstoja į universitetą, Aleksas ima darbuotis savo tėvo firmoje, Adrianas gauna stipendiją studijoms Kembridže, o Tonis studijuoja istoriją Bristolyje. Čia jis sutinka Veroniką, ispanų kalbos ir literatūros studentę, kurią jis vėliau pristato ir savo draugams. Vis dėlto, santykiai su ja neužsimezga ir netrukus Veronika jį palieka. Vėliau Tonis sulaukia laiško iš Adriano, kuris prašo jo leidimo pabendrauti su Veronika. Tonis jam atsako gana atžariai ir išskrenda į JAV.
Grįžęs jis sužino, kad Adrianas nusižudė. Iš pradžių kasmet likę trys bičiuliai mini Adriano žūtį. Bet vėliau viskas užsimiršta. Tonis veda Margaritą, kuri pragyvenusi su juo dvylika metų, jį palieka. Apie buvusią santuoką primena jo duktė Suzė. Bet vieną dieną Tonis gauna laišką iš advokatų kontoros. Praeitis vėl primena apie save...
8.
Aštuntas dešimtuke – prancūzų rašytojo Grégoire‘o Delacourt‘o romanas "Mano norų sąrašas" (leidykla "Baltos lankos", iš prancūzų kalbos vertė Ugnė Milaševičiūtė).
Romano pasakotoja Žoslina penktą dešimtį bebaigianti moteriškaitė supranta, kad nėra gražuolė, kad yra gana apkūni ("man reikia pusantros vietos atsisėsti"). Bet pažvelgusi į veidrodį, ji jaučiasi graži ir jai to pakanka. Ji suvokia, kad daug ko gyvenime negali pakeisti, bet, jausdamasi gerai, gali visus tuos nemalonius dalykus užmiršti.
Žoslina turėjo ir svajonių. Ji laukė riterio ant balto žirgo, bet tapo ledų gamyklos darbuotojo Žosleno žmona. Tačiau ji suvokė, kad ne visoms svajonėms lemta išsipildyti. O jei su vyru pragyveno 21 metus, vadinasi, jis nebuvo blogiausias vyras.
Gyvenimas nelepino Žoslinos, nes būdama 17 metų, ji neteko motinos, vėliau tėvas patyrė insultą ir ji su juo daugiausia galėdavo pabendrauti 6 minutes, nes vėliau jam aptemdavo protas.
Su Žoslenu ji susilaukė trijų vaikų, tik duktė Nadeža mirė negyva. Bet Žoslina mokėjo džiaugtis gyvenimu, ir visą savo širdį atiduodavo siuvimo reikmenų krautuvėlei. Bet vieną dieną dvi jos bičiulės iš gretimos kirpyklos, kurios kas savaitę pirkdavo loterijos bilietus, įkalba Žosliną irgi nusipirkti bilietą... Ir ji laimi per aštuoniolika milijonų eurų...
Romanu autorius tarsi teigia, kad svajonės – gražios, bet retai išsipildo, o norai – banalūs, bet juos patenkinęs didelės laimės nejauti...
9.
Devintoje dešimtuko pozicijoje įsitvirtino Romualdo Granausko novelių apysaka "Šventųjų gyvenimai" (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). Keista, kad ši knyga nepateko į Metų knygos rinkimus, nes to ji tikrai nusipelnė, kadangi po Juozo Baltušio tokio sodraus pasakojimo, tokios raiškios kalbos lietuvių literatūroje neteko sutikti.
Novelės pateikia atskiras, dažniausiai be galo skaudžias istorijas, atklystančias iš pokario laikų. Eilinio žmogaus, kurio egzistenciją persmelkia nežmoniška kančia, gyvenimas suvokiamas lyg šventojo.
Gal tokia yra Paulina, kuri nepasiduoda stribams ir verčiau įšoka į šulinį? Tokia yra ir Pilimana, kuri iki paskutiniųjų atsisako stoti į kolchozą, kol galiausiai dingsta miškuose.
Tokia yra ir Mikalina – mokytoja, kuri išsaugo laisvės dvasią sunkiausiomis pokario sąlygomis. Skaitai šias noveles, ir tarsi kramtai juodą duoną, keptą ant ajerų, jauti kaip jos kvapas ir skonis užpildo tave, ir tu tarsi pajunti anų laikų dvasią...
10.
Dešimtuką užbaigia portugalų rašytojo José Saramago romanas "Kainas" (leidykla "Kitos knygos", iš portugalų kalbos vertė Zigmantas Ardickas).
Šiame romane rašytojas perkuria Senojo Testamento siužetą apie Kainą. Viskas prasideda Adomu ir Ieva, o baigiasi Nojaus laivu ir jo išsigelbėjimu.
Rašytojas kelia klausimą, kodėl viešpats nepasodino pažinimo medžio kitur, kad jo neužtiktų Adomas ir Ieva? Kodėl viešpats, rašytojo nuomone, toks aplaidus, pavydus, ir gal net pritaria blogiui?
Romane sutinkame klajojantį Kainą. Kaip žinia, jo brolis Abelis žūsta. Biblijoje tik paminėta Lilita tampa Nojaus žmona ir Kaino meiluže. Rašytojas tarsi kuria naują versiją, kuria siekia apmąstyti Senojo Testamento epizodus.
Toks 2013 metų mėgstamiausių knygų dešimtukas, kuris gali tapti ir savotišku kompasu tam, kuris domisi, kas dedasi literatūros pasaulyje. O gal ir pagrindu sudarinėti savąjį dešimtuką. Viskas priklauso nuo skaitytojo...