Naujausios
1960 metų pavasarį pedagoginiame institute sužinojome, kad Vilniuje sudaroma komjaunimo darbuotojų grupė dviejų savaičių turistinei kelionei į Prancūziją. Vietos vardinės. Dvi iš jų skirtos Šiauliams: instituto komjaunimo komiteto sekretoriui Juozui Jokšui ir poliklinikos komjaunimo vadei. Juozas buvo matematikos specialybės studentas, vyrėlesnio amžiaus, jau atitarnavęs armijoje. Su juo gerai sutarėm (kaip jaunas dėstytojas – darbavausi tik antrus metus, – buvau komiteto narys, atsakingas už akademinį darbą). Turėjom net bendrą straipsnelį miesto laikraštyje paskelbę – „Klaida vejasi klaidą“: bevaikštinėdami po miestą iš viešų užrašų buvom pririnkę visokių kalbos ir aritmetikos klaidų. Juozas vykti į užsienį nepanoro: esą neturįs pinigų (reikėjo susimokėti apie du tūkstančius rublių ir šiaip nenorįs. Svarbiausia to nenoro priežastis galėjusi būti ir ši: armijoje Juozas buvo sunkiai sužeistas, netekęs abiejų rankų mažojo ir bevardžio pirštų, invalidumo drovėjosi, stengėsi jį slėpti... Ėmė kalbinti važiuoti mane. „Kas mane leis, – sakiau, – niekada nebuvau joks komjaunimo veikėjas.“ – „Turiu centro komitete pažįstamų, pakalbėsiu, užtarsiu.“
...Šitaip žmogeliui iš socializmo lagerio likimas lėmė išvyką į kapitalistinę šalį.
Sėdau skaityti Prancūzijos istorijos ir – prancūzų poetų. Vynas ir meilė. Ne tik moters – ir tėvynės meilė. Ir liūdesys, ilgesys. Tėvynės, savųjų ilgesys gyvenant svetur. Tas pat ir Heinės, antrąją gyvenimo pusę praleidusio Paryžiuje, eilėraščiuose – Vokietijos (ir vokiečių moterų, ne tokių plepių kaip prancūzės) ilgesys. Labiausiai patikusias eiles rašiausi į užrašų knygelę. Tarp jų – ir Beranžė (Pierre Jean de Béranger) eilėraštis „Paukščiai“: ...Pavydžiu paukščiams: į namus / Jie grįš pavasarį saulėtą. Kaip nepakartojamai to kūrinio prasmę ir jausmą perteikia Kostas Smoriginas dainoje! Anuo metu to teksto Lietuvoje, rodos, dar nedainuota.
Šitoks rengimasis į turistinę užsienio kelionę turėjo nemažą ydą – jam labai trūko pragmatizmo: kodėl bent kiek nepasimokiau prancūzų kalbos?! Arba anglų kalbos mokėjimą galėjau pastiprinti, atšviežinti...
Turistų iš Lietuvos būrelį sudarė 11 „komjaunuolių“: 10 vyrų ir jų vadovė – Mokyklų mokslinio tyrimo instituto direktorė Adelė Darginavičienė. Vyrų būta žymių: Vilniaus universiteto ekonomikos docentas Jefremas Maiminas, „Moksleivio“ redaktorius Leopoldas Mykolaitis, „Lietuvos pionieriaus“ redaktorius Mindaugas Marcalis, „Jaunimo gretų“ redaktoriaus pavaduotojas Elijošius Zeifas, Kauno radijo gamyklos direktorius...
Pirmiausia iš Vilniaus vykome į Maskvą, ten buvom prišlieti prie dviejų panašių būrelių iš Rusijos ir Azerbaidžano – sudaryta 34 „komjaunuolių“ turistų grupė. Tada kibom į dviejų dienų namų darbus: klausėm einamosios politikos paskaitų, dėjomės į galvą elgesio kapitalistiniame užsienyje instrukcijas, idėjinės stiprybės ėjom įkvėpti į Lenino ir Stalino mauzoliejų...
Į Paryžių bildėjom traukiniu. Apgyvendino studentų bendrabutyje Résidence Universitaire Jean-Zey. Bendrabutis puikus, kambariai vienviečiai, dviem kambariams bendri patogumai.
Pabuvimo Paryžiuje programa buvo nepaprastai prisodrinta, be to, krito į akį tai, kad mums stengtasi parodyti (gal toks buvęs Maskvos užsakymas?), koks raudonas esąs Paryžius, kaip darbininkų klasė kovojanti su kapitalistais dėl savo teisių, kaip prancūzų komunistai nori draugauti su Sovietų sąjunga.
Gidai keitėsi: tai graži ir simpatiška prancūzaitė, tai rusų emigrantų sūnus inžinierius Leonidas Veljaševas. Pastarasis peikė prancūzų visuomenės kultūros, išsilavinimo lygį: vaikai, jaunuomenė beveik neskaito knygų, daug laiko praleidžia prie televizorių.
Kur pabūta, kas pamatyta, išgirsta? Pirmiausia – ekskursija autobusu, apžvalginė pažintis su miestu. Kitas dienas šen bei ten valandą, dvi ar net visą pusdienį pabūta... Paryžiaus Dievo Motinos katedra. Per Lašezo kapinės. Luvras. Rodeno muziejus. Moderniojo meno muziejus. Versalis. Pasidairyta nuo Eifelio bokšto viršūnės. Monmartras. Vaikų vasaros stovykla Paryžiaus pakrašty. Priėmimas Švietimo lygoje. Kino filmas „Pavojinga pažintis“ (tai paskutinis filmas, kuriame filmavosi Žeraras Filipas)...
Liepos 14-ąją, Prancūzijos nacionalinės šventės dieną, stebėjome karinį paradą prie Triumfo arkos, vakarop kopėme į Monmartrą – nuo kalvos stebėti fejerverko. Žmonių gausybė, daugelis įsitaisę ant bažnyčios laiptų, jaunimėlis – ant tvorų. Gąsdindami merginas sprogsta pyškalai (pirotechnikos užtaisai), jie mėtomi ir į pravirus langus. Fejerverkui pasibaigus spūstyje leidžiamės nuo kalvos, žmogus prie žmogaus, kaip silkės statinėje. Vienu metu suvokiu, kad nebematau nė vienos pažįstamos galvos – pamečiau iš akių saviškius. O prisakymas buvo: mieste visur vaikštom penkių žmonių grupelė. Visa laimė, jau orientavausi metro, artimiausioje stotyje sėdau į traukinį ir parriedėjau iki mūsiškio bendrabučio. Grįžau net anksčiau už kompaniją, ši parvyko po kokio pusvalandžio. Pasirodo, pasimečiau ne aš vienas – tik po kurio laiko parsirado Stankevičius. Tada mūsų vadovė surengė pasiklydėlių teismą. Aiškinausi, atsiprašiau visų dėl savo žioplumo, bet vis tiek turėjau išklausyti ilgiausią pamokslą su priekaištais dėl neatsakingumo, grasinimais užtrenkti duris į bet kokį užsienį... O Stankevičius nepasidavė: sakė nieko nusikalstamo nepadaręs, pasimetęs netyčia, neturįs dėl ko atsiprašinėti. Moteris viršininkė negalėjo ginčo pralaimėti – „posėdžiavom“ vieną valandą, kitą... Seniaĩ buvo laikas miegoti, vyrai ramino įsikarščiavusius ginčininkus... Čia užbėgsiu kiek į priekį, į tų metų vasaros pabaigą Šiauliuose, nes tik tada paaiškėjo, iš kur ėmėsi Stankevičiaus narsa, netgi akiplėšiškumas. Taigi, baigiasi rugpjūtis, einu iš instituto namo, ogi priešais matau ateinantį ne ką kitą, o prancūziškos kelionės bendrą Stankevičių. Šypsosi: neseniai apsigyvenęs Šiauliuose, čia ir dirbąs. Kur? O tai aš nežinojęs? Valstybės saugumo komitete, viršininko pavaduotoju. Iš kur galėjau žinoti, ar kelionėje išsidavęs? Sakėsi esąs inžinierius... Matyt, neilgam Stankevičius buvęs atsiųstas į Šiaulius, nes daugiau taip ir nesusitikom.
O raudonasis Paryžius? Pirmiausia – priėmimas SSRS pasiuntinybėje. Ji įsikūrusi Nepriklausomos Lietuvos pasiuntinybės Prancūzijoje pastate; ant pastato sienos tebebuvo Vytis, Gedimino vartai. Lenino muziejus (čia jo gyventa). Susitikimas su Prancūzijos komunistinio jaunimo sąjungos nariais L’Humanité redakcijos patalpose. Renault gamykla. Sen Deni (Saint-Denis) miesto merija. Rusų knygynas; pasak pardavėjo (jis kilęs iš Tbilisio), domėjimasis rusų knygomis didelis, perkama daug; spaudos kioskuose galima gauti pirkti „Pravdą“, „Izvestijas“.
Renault automobilių gamykloje klausėmės darbininkų komiteto generalinio sekretoriaus kultūros reikalams, komunisto, pasakojimo. Trūksta vienybės tarp darbininkų komunistų ir socialistų. Darbo jaunimas daugiausia domisi sportu, ne politika. Darbininkų atlyginimas auga, bet kainos taip pat. Darbininkai vis streikuoja; paskutinis streikas buvęs gegužės 28 dieną – už taiką su Alžyru. Alžyro karas valstybei daug kainuoja – 20 milijonų frankų per dieną. Krintantis pragyvenimo lygis labiausiai smukdo kultūrą – žmonės mažiau eina į teatrus, mažiau perka knygų...
Panašus priėmimas įvyko Sen Deni, pramoninio, darbininkiško Paryžiaus šiaurės priemiesčio, merijoje. Visi merijos vadovai – komunistai; sužinojom, kad daugiau kaip pusės Paryžiaus municipaliteto merijų vadovai esą komunistai. Prancūzų komunistų partijos narių labai sumažėjo po Vengrijos įvykių (taip aptakiai čia vadinamas Budapešto sukilimo malšinimas). Sen Deni palaiko ryšius su Kijevu. Stenduose – Kijevo, Maskvos nuotraukos, Chruščiovo lankymosi Paryžiuje vaizdai (merijos vadovai jam įteikę miesto medalį), nemaža brošiūrų apie sovietines respublikas prancūzų kalba, tarp jų – ir tuometinio sovietų Lietuvos ministrų tarybos pirmininko Motiejaus Šumausko knygelė apie Lietuvą. Merijos šeimininkai dėl visokiausių bėdų kritikavo vyriausybę, kaltino kapitalistus. Valstybė esanti spekuliantas: duodanti kreditą darbininkams namų ar butų statybai, bet plėšianti didelius procentus. Pensijos mažos, nes darbininkai iš atlyginimo neišgali mokėti maksimalios įmokos pensijai gauti.
Mentone gyvenom vasaros stovyklos nameliuose po penkis. Valgėm prie stalo aštuoniese: keturi „komjaunuoliai“ iš Lietuvos ir keturios prancūzaitės. Visa bėda – beveik neturėjom bendros kalbos. Tik vardus pasisakėm. Stalo kaimynių vardai mūsų ausiai skambėjo itin prancūziškai: Mari Tereza, Raimonda, Žaklina, Žanina. O jų šnekumas, plepumas su kaupu patvirtino Heinės įspūdžius apie prancūzes. Kai susitikdavom, sveikindamosi kreipdavosi į mane vardu su keistu priedėliu – skambėjo maždaug taip: O Kazimir, o kapusin. Kazimiero vardas, kaip žinom, prancūzams nesvetimas, tik kas tas kapusin? Vienuolis kapucinas, beždžionė kapucinas, gėlė (prancūzų k. capucine – nasturta)? Gal tai eilutė iš kokio eilėraščio? „Kalbos nemoki, sėdi kaip durnius ir tyli...“ (1960 metų liepos 20 dienos sakinys iš užrašų knygelės).
Dar – pabiros pastabėlės apie tai, kas Paryžiuje, apskritai Prancūzijoje, krito į akį šešto septinto dešimtmečio Lietuvos provincialui, atsidūrusiam už geležinės uždangos. Automobilių srautai gatvėje (Lietuvoje anuo metu tokios grūsties dar nebuvo). Nepratusiam kiekviename žingsnyje akį rėžė reklama. Įsimylėjėliai bučiuojasi gatvėje, restoranų pastogėse. (Net susitikimas su prancūzų komjaunuoliais buvo ne kas kita, o smagi vakaronė: vynas, dainos, šokis-ratelis su pasibučiavimais, išradingomis kvailionėmis...). Neįprastos mums negro ir baltaodės merginos porelės. Daug merginų rūko. Daug žmonių, ypač damų, vedžioja šunis. Mažų parduotuvėlių pasitikėjimas pirkėjais: prekės išdėstytos ant stalų šaligatvyje, išsirinkęs daiktą eini į parduotuvę susimokėti. Mieste užrašai ant sienų: Paix in Algiere! Non dictator de Gol! Vive la Nikita Kchrouschov! (Taika Alžyrui! Diktatoriui de Goliui – ne! Tegyvuoja Nikita Chruščiovas!). Paprastai raudona arba balta spalva. Šalia – juodi kryžiai, fašistuojančiųjų ženklai. (Veikia fašistinė jaunimo organizacija „Jaunoji nacija“, Budapešto įvykių metu bandė nuplėšti vėliavą nuo SSRS pasiuntinybės. Kai vakare ėjom iš susitikimo su prancūzų komjaunuoliais, vienas jų, iš mus lydinčių, šalia juodų kryžių užrašė „Taika su Alžyru“). Šiukšlių gausa, ypač metro. Bet pagarbos vertose vietose – nė saldainio popierėlio: bažnyčioje, Versalyje... Skirtingų kainų parduotuvės (atkritus batų padui, plastikines basutes pirkau už 4 frankus). Pirmąkart pamačiau vejapjove pjaunant žolę (prie Versalio rūmų); nepraėjo nė ketvirtis amžiaus – ir pats darbavausi su tokiu technikos stebuklu sodų bendrijoje.
