Naujausios
Šiauliečių subrandinta idėja
Solidi knyga apie Šiaulius parašyta, apžvelgiant beveik septynių dešimtmečių laikotarpį – nuo pokario iki šių dienų. Gausiai iliustruotas leidinys yra beveik 500 puslapių, išleistas 300 egzempliorių tiražu.
Idėją subrandino Lietuvos architektų sąjungos Šiaulių skyrius, projektui vadovavo skyriaus pirmininkė architektė Rūta Stuopelienė.
Jos žodžiais, reikėjo profesionalo žvilgsnio apžvelgti visą pokario Šiaulių kultūrinį-politinį kontekstą ir atsakyti, „kaip atsitiko, kad Šiauliai iš K. Reisono, S. Stulginskio, A.Greimo, A. Ratniko miesto virto miestu, nustumtu į Lietuvos kultūrinio ir politinio gyvenimo paraštes?“
Nė vienas iš didžiųjų miestų neturi panašaus panoraminio leidinio.
Pats A. Vyšniūnas architekto kelią pradėjo Šiauliuose (dirbo 1981–1986 metais), vėliau persikėlė į Vilnių, dėstė urbanistiką Vilniaus Gedimino technikos universitete Architektūros fakulteto Urbanistikos katedroje. Nuo Šiaulių niekada nenutolo, dalyvavo ne viename architektūriniame konkurse, yra apie miestą sukaupęs didelį archyvą.
A. Vyšniūnas yra rengęs miesto centrinės dalies planą (sovietmečiu 1985 m. ir dabar – 2010 metais). Jis ir vienas iš miesto Bendrojo plano koncepcijos rengėjų. Taip pat yra vienas iš Prisikėlimo aikštės detaliojo plano rengėjų (kartu A.Černiausku ir V.Rudoku) ir vienas iš Saulės Laikrodžio aikštės autorių (kartu su A. Černiausku ir R.Jurėla).
Sovietmečio vertinimo nesibaimina
– Kodėl Jums buvo svarbu rašyti šią knygą?
– Praėjo keturiasdešimt metų, kai suvažiavome į Šiaulius dirbti jauni specialistai architektai. Dar tada pasižiūrėjau, kas buvo iki mūsų, kokie architektai Šiauliuose dirbo? O jų kaip ir nėra, – prisimena A. Vyšniūnas. – Nes apie juos niekas nerašė.
Šioje knygoje bandėme surinkti tai, kas buvo iki mūsų, ir ką patys darėme.
Visi tada dirbome ranka, darėme brėžinius, maketus. Daug kas savo piešinius, eskizus išmėtė, maketų nebėra. Maketų niekas nė nebedaro. Norėjome kygoje užfiksuoti tą darbą, kurio niekas nebedaro, nes jis turi vertės.
Berlyne yra net architektūros piešinių, eskizų muziejus. Dailininko eskizas – vertė, o architekto – niekas? Iš dalies architektai patys kalti – eskizas yra tik priemonė brėžiniui, o tikslas – pastatas.
Iš pradžių idėja buvo suburti autorių kolektyvą, išleisti straipsnių rinkinį. Bet pasirodė, kad architektai yra pasyvūs, daug kas savo archyvų neišsaugoję.
Reikėjo užfiksuoti ne tik architektūrines idėjas, kurias darei, realizavai, bet ir tas, kurios liko neįgyvendintos. Apie kurias iš viso niekas nežino. Ypač tos senosios gvardijos, kuriai priklausė architektas Albertas Ratnikas (1923–1993), idėjas.
Knygoje memorialinis/pagarbos aspektas svarbus. A. Ratnikui siūlome pastatyti paminklą. Jis dirbo Miestų statybos instituto Šiaulių skyriuje, ne vienas architektas jį laiko savo mokytoju.
A. Ratnikas suprojektavo Vilniaus gatvės atstatymą po karo. Jo nuopelnas – išlaikyta miesto centro kvartalinė sistema. To nepavyko nei Klaipėdai, nei Panevėžiui.
Akademikas architektas V. E. Čekanauskas apie A. Ratniką sakė: „Lenkiu prieš jį galvą“.
Paminklo A. Ratnikui idėja – jis galėtų stovėti tarp žmonių Vilniaus gatvėje, prie namo su arka Vilniaus ir Varpo gatvių sankirtoje. Tą namą jis projektavo ir jame gyveno. Jo projektas ir autobusų stotis, unikalus pastatas, kuris nugriautas dėl prekybos centro statybos nepaliekant nė jokio fragmento.
– Nebijojote knygoje imtis vertinti sovietmečio periodo?
– Ne vienas man sakė, kam į tai veliesi? Tiesiog stebiuosi, kad žmonės bijo kalbėti apie sovietmetį. Bijo įvardinti kolaborantą, prisitaikėlį ir pan. Nesuprantu, kodėl reikia bijoti. Jeigu mes esame vienos tautos, vienos valstybės žmonės, tai atvirai pažiūrėkime, koks tas periodas buvo?
Šiauliuose, pavyzdžiui, buvo du bendrapavardžiai Kumpiai, simboliška, kad jų likimai atspindi visiškai skirtingus vertybinius pasirinkimus. Jonas Kumpis buvo pokario komunistas su architekto diplomu, projektavęs stalinistinius pastatus (tarp jų Kolegijos pastatą) ir Juozas Kumpis, pirmasis aviacijos lakūnas, žuvęs kovose už Lietuvos Nepriklausomybę, palaidotas senosiose Šiaulių kapinėse.
Jeigu vengi apie sovietmetį kalbėti, vadinasi, esi kažko prisidirbęs. Kitaip to vengimo netraktuoju.
Mano supratimu, Prisikėlimo aikštėje turi stovėti paminklas partizanams. Tai būtų aiškus ženklas, kad Šiauliai grįžo į natūralios evoliucijos kelią, į istorinio miesto naratyvą. Šiauliuose dar 1944 metais generolas Motiejus Pečiulionis pasirašė Laisvės armijos deklaraciją – nuo čia prasidėjo rezistencija, pasipriešinimo okupantui kova.
Atvirai sakau, jeigu Šiauliuose Prisikėlimo aikštėje neiškils paminklas Laisvės kovotojams, tai sakykime atvirai – aikštėje prisikėlė LTSR. Filosofė N.Putinaitė tai vadina – nepriklausoma LTSR. Anksčiau galvojau, kad pagrindinė problema – nekompetencija, bet dabar beveik esu įsitikinęs, kad egzistuoja tam tikras sabotažo mechanizmas, kurio tikslas – neleisti pastatyti paminklą Laisvės kovotojams. Pagrindinė priemonė – pakeisti pagrindinę paminklo temą/turinį. Tai daroma reikalaujant statyti paminklą liberaliai laisvei, t.y. laisvei be ribų, laisvei daryti ką nori, laisvei be pareigų ir įsipareigojimų. Tokia laisvės samprata neturi nieko bendra su Tautos laisve. Per viešą paskaitą paprašiau publikos išvardinti 1949 m. partizanų Deklaracijos signatarų pavardes. Buvo spengianti tyla. Tai kodėl nežinantys tokių paprastų dalykų komentuoja paminklo statymo dalykus, jeigu jie net nesuvokia rezistencijos reiškinio masto ir reikšmės?
Jeigu dvidešimt metų vykstančios diskusijos ir dabar baigsis niekuo, jeigu ir naujas paminklo konkursas neduos rezultato, siūlau sudėti rezistencijos ženklus į Saulės Laikrodžio aikštę. Tai bus labai simoboliška, nes iš esmės tai ir atitinka dviejų Lietuvų koncepciją (V.Radžvilas) – iškankintos emigruojančios Lietuvos ir nomenklatūrinės LTSR klestinčių palikuonių Lietuvos.
Aikštės koplytėlėje galima įprasminti partizanų atminimą, o kolonos pjedestale padaryti bronzines plaketes, skirtas 1918 metų Vasario 16-osios aktui, 1949 metų Vasario 16-osios partizanų apygardų vadų Deklaracijai ir 1990 metų Kovo 11-osios Nepriklausomybės atkūrimo aktui.
Taip sovietmečiu statyta aikštė įgautų konkretų Laisvės turinį, nes dabar stovi lyg tarp dviejų epochų – prieštaringai vertinamos LTSR ir Nepriklausomos Lietuvos.
Tai būtų ir pirmas paminklas Sąjūdžiui, ir Kovo 11-ajai – ir būtų paminklas nebe LTSR, o Lietuvos Respublikai. Reikia tik politinės valios.
Saulės Laikrodžio aikštė dar sovietmečiu mums siejosi su laisve. Knygoje įdėjau A. Nasvyčio citatą, jis 1989 metais rusiškame žurnale „Architektūra SSSR“ rašė, jog ši aikštė – pirmoji Laisvės kregždė. Aikštės amfiteatrinė struktūra – tai demokratijos išraiška, Šaulys – Laisvės šaulys. Tai išreikšti buvo esmė.
„Fiksuojame etapą ir einame toliau“
– Koks miestas knygoje atsiskleidžia?
– Visą miestą matome, kaip lietuvių kultūros fragmentą.
Knygos esmė, kad praeiname istorinę-kultūrinę dimensiją. Kalbame apie miesto vystymosi procesus – bendrą architektūros lauką ir politinį–kultūrinį kontekstą.
Čia lyg fiksažas išryškinti situacijai, fiksuoti vieną nueitą etapą, pasakyti, ką reikia daryti ir eiti toliau. Kad nereikėtų dar vienai architektų kartai viską pradėti iš naujo, t.y. nuo skeveldrų.
Profesorius dr. J. Z. Daunora recenzijoje parašė, jog ši knyga yra Lietuvos miestų kultūros diagnozė per Šiaulių pavyzdį. Visiškai sutinku.
Kita recenzentė dr. Ingrida Veliutė teigia, kad tokią knygą privalo ant stalo turėti kiekvienas, kas priima sprendimus, susijusius su architektūra ir urbanistika.
Miestų tarybų nariai, tik išrinkti, turėtų būti supažindinami su urbanistikos principais ir tik po to galėtų priiminėti sprendimus, susijusius su miesto urbanistine raida.
Rodau iškalbingą schemą, kurioje vien raudonai apibrėžti kvadratai – tai miesto centro plotai, kuriuos nagrinėjome su studentais. Tai jų baigiamieji darbai, įvertinti tarptautiniuose konkursuose. O miesto Savivaldybė sako, nežinome, ką daryti, duokit idėjų!
Pats atvežiau į Šiaulius VGTU atstovus, Savivaldybė pasirašė su universitetu bendradarbiavimo sutartį, o studentų darbų, skirtų Šiauliams, nė neatsiverčia.
Studento koncepcija nebūtinai gali būti atsakymas, ką daryti, bet studento darbe yra analizė, kuri gali padėti suformuluoti užduotį. Todėl į knygą sudėjau ir studentų darbus.
– Ką siekėte parodyti, iškeldamas architektūrinių idėjų pavyzdžius, primindamas projektų istorijas ir dėl jų kilusias aistras?
– Svarbu ne pastatai, o urbanistiniai procesai, erdvinės miesto struktūros formavimas.
Ši knyga ir apie nežinomus Šiaulius. Sudėtos konkursus laimėjusios, bet neįgyvendintos idėjos – geležinkelio stoties rekonstrukcijos, Kaštonų alėjos, planetariumo ir kiti projektai.
Štai, 1982 metais buvo universalinės parduotuvės projekto konkursas. Tada buvo pateikta idėja virš Žemaitės gatvės statyti pėsčiųjų tiltą (architektas K. Jurėnas), siejantį turgaus paviljoną su universaline parduotuve. Taip pat neįgyvendinta.
Per pavyzdžius rodau, kaip svarbu matyti ne vieną pastatą, o visą ansamblį, kvartalą, ne atskirą namą ir sklypą, o visą sistemą.
Daug ką galima išsiaiškinti per kompleksinio vertinimo prizmę ir spręsti, kokios pasekmės bus miestui.
– Ar Savivaldybėje, kuri priima sprendimus, matote tokių vertintojų?
– Šiuo atžvilgiu miestui gali padėti universitetai. Savivaldybėje nėra struktūros, kuri vertintų miesto kokybės dalykus. Savivaldybė dabar atlieka tik teisinius procedūrinius dalykus.
Faktiškai miesto planavimas yra stichinis – „kaip gausis, taip“. Viskas suvedama į interesų derinimo mechanizmą, vadinamą „teritorijų planavimu“, o kokybinio parametro nėra ir nėra, kam jį matuoti – ne tos kompetencijos.
Dėl to ne Jonas ar Petras kaltas. Lietuvoje yra padaryta teisinė „kliurka“, kai 1995 metais Teritorinio planavimo įstatymas pakeitė vyriausiojo architekto statusą. Vyriausiasis architektas iš konceptualisto virto net ne vizionieriumi, o tik funkcionieriumi. Nuo tada nebeliko ir urbanistinių konceptualių analizių, galimybių studijų. Niekas negali tiksliai, objektyviai ir kompetentingai pasakyti – ten ar ten einame?
Šiauliai turi senamiestį
– Šiauliai gyvuoja aštuonis šimtmečius, o vis abejojame, ar turi istorinį senamiestį?
– Bendrojo plano lygmeniu yra įrodyta, kad Šiauliai gali turėti senamiestį. Koncepcija pateikta, nes tam yra visi istorinio miesto struktūriniai požymiai.
Senamiestį vis suprantame, tik kaip senus istorinius pastatus, o senamiestis – tai istoriškai susiformavęs gatvių tinklas ir aikštė, kuri turi aiškius parametrus. Štai ir atsakymas, ar Šiauliai turi senamiestį.
Tik senamiestyje negali daryti, ką nori. Čia turi būti nustatytos paveldo apsaugos taisyklės, bet to iki šiol nepadaryta. Trukdo kūrybos ir verslo laisvei? O kodėl turi modernistai „siautėti“ istoriniame miesto centre – eik į Dainus, Gytarius, ten pilna viešųjų erdvių – paišyk, daryk ką nori, statyk ką nori. Bet ne – visi eina į centrą. Reikia suvokti: arba čia – istorinis miestas, arba darai, ką nori.
Yra parodytas algoritmas, ką daryti centrinės miesto dalies kvartalų lygmeniu, užstatymo ir aukštingumo aspektais. Kaip suskaičiuoti užstatymo tankumą, kaip valdyti procesus, kokie turi būti vietos sprendiniai.
Pateikiau Lisabonos pavyzdžius, kaip miestas mato savo istorines vertybes ir jas saugo. Rimtas, socialiai atsakingas verslininkas tokius dalykus supranta, į juos atsižvelgia ir pagal tai savo verslo planą daro. Pas mus verslininkas, jeigu turi centre sklypą, pasiima paskolą ir daro viską, kad būtų taip, kaip jis nori.
Apie architekto vaidmenį
– Kokius architektus Šiauliuose matote, koks yra architekto vaidmuo?
– Kaip medikai yra įvairių specializacijų, taip ir architektai yra skirtingi. Vieni dirba su erdvėmis ir struktūromis – tai urbanistai, kiti yra pastatų architektai, treti dirba kaip eiliniai dizaineriai ir t.t. Tai skirtingi žanrai, ir nieko nuostabaus, kai aikštes, kvartalus, gatves projektuojantis architektas nesusikalba su pastatų architektu. Matau ir skirtingas architektūros mokyklas. Apie tai bus kita knyga.
Pastato architektas iš esmės yra pastato dizaineris. Jis aptarnauja užsakovą. Šiais laikais toks architektas yra projektavimo verslo atstovas. Yra architektūros meistrai, kurie sugeba kurti urbanistines erdves, architektūrinius ansamblius – tai aukščiausias lygmuo. Yra braižytojas, projektuotojas, architektas ir architektas-urbanistas. Pastarojo tik nereikia painoti su teritorijų planavimo dokumentų rengėju, nes tai viešojo administravimo sritis.
– Ką Šiauliuose turėjome per aprašomus dešimtmečius – duobes, pakilimus?
– Visko buvo. Vieną autoritetą cituoju: „Ar galėjo būti geriau? Galėjo. Ar galėjo būti blogiau? Ir dar kaip.“ Mūsų karta matėme, jog reikia stabilizuoti kultūros tradiciją. Tie, kurie užstatė daugiabučiais Katedrą ar suprojektavo Draugystės prospektą, „paišė“ vėjus/nesąmones. Sovietmečiu buvo pakeistos žaidimo taisyklės, nes nebuvo žemės nuosavybės. Daryk, ką nori.
Tik kai kurie architektai suprato, kad reikia surinkti urbanistinės struktūros skeveldras, kitaip istorinio miesto visai neliks – jis bus kaip vaikas be atminties, be praeities, be nieko.
Todėl dar sovietmečiu pradėjome dėlioti miesto centro detalųjį planą. Rodome, kokie puikūs aikščių maketai buvo padaryti.
Ne visi dar gerai suvokia, koks tai buvo etapas. Vėliau buvo Saulės Laikrodžio aikštės etapas. Mažai iki šiol žinoma, kokią didžiulę sėkmę ši aikštė turėjo Sąjungoje, o Lietuvoje apie ją buvo tyla.
Pažiūrėkim, ir kokius Šiauliai turėjo vyriausiuosius architektus tarpukariu – Karolis Reisonas, Vladas Bitė, Steponas Stulginskis. S. Stulginskis Vytauto Didžiojo universitete vėliau įkūrė Urbanistikos katedrą.
Į Šiaulius 7–8 dešimtmetį atvykus naujai kartai architektų konkursinė veikla buvo labai aktyvi. Tų architektūrinių idėjų konkursų medžiaga yra sudėta į knygą.
Nebuvo, pavyzdžiui, konkurso Saulės Laikrodžio aikštei sukurti – vyko konkursas idėjai, įprasminančiai artėjantį Šiaulių 750 metų jubiliejų. Mes siūlėme aikštę, kiti – statyti muziejų.
Buvo idėjų konkursai, dabar yra projektavimo paslaugos pirkimų konkursai pagal mažiausios kainos kriterijų. Todėl ir nebėra konceptualių idėjų.
Bendravau su buvusiu Latvijos kultūros ministru architektu J. Dripe, jis juokėsi, kad Latvijos architektūrą kuria Lietuvos architektai. Sakė: „Todėl, kad mes perkame idėjas, o jūs – tik fizinį darbą“. Ir perkame mes paslaugą už mažiausią kainą, o šykštus moka du kartus – čia nieko naujo.
– Kodėl teigiama, kad ši knyga ne visiems patiks?
– Todėl, kad joje yra pasaulėžiūros dimensija, vertybiniai dalykai. Esu pasakęs, kad kai kurie dalykai yra klaida. Pavyzdžiui, vyskupijos pastatas prie Katedros. Pacitavau akademiką Algimantą Miškinį, jo vertinimą ir žurnalistus, kurie rašė apie tą statybą.
Ne apie pastatą kalbame, o apie darbo stilių – tai absoliučiai „savų“ rato sukonstruotas dalykas. Kažkas su kažkuo kažką susitaria – štai kur problema. Kaip kokiame provincijos miesteliūkštyje, kuriame viską sprendžia miestelio galva, klebonas, aptiekorius ir juos aptarnaujantis architektas. Lyg prie kortų stalo susirinkę tvarko miesto likimą.
Asmeniškumų jokių nėra – čia tik iliustracija reiškinio, metodinis dalykas, nes jeigu nėra pavyzdžio, tuščiai kalbame ir yra pavojus, kad niekas nesikeis. Čia ne personalijų komentaras, o jeigu kas to nemato, ką darysi.
– Vilniaus gatvės bulvaro projektą kaip vertinate?
– Sovietmečiu padaryta ši pėsčiųjų gatvė – buvo politinė idėja ir profesionalų sprendimas. Tam nebuvo urbanistinio poreikio. Tai nutraukta gatvė, o ji – viena pagrindinių miesto arterijų. Gatvių tinklo taip negalima uždarinėti.
Įsivaizduokite, jeigu žmogui užspaudžiu kraujagyslę, tai jis numirs. O miestas ištvėrė. Ištvėrė, nes tada automobilių nebuvo.
Prisimenu, kaip tada skaičiavo perspektyvinį poreikį: 180 automobilių – tūkstančiui gyventojų, o realiai buvo daug mažiau. Tik todėl lengvai gatvių tinklas buvo transformuotas į žiedinę struktūrą. Dabar, kai viena šeima turi ir po du automobilius, miesto centre kyla didelių parkavimo problemų.
Rekonstrukcijos laukiančios bulvaro dalies problema, kad čia nėra išlaikytas gatvės perimetras. Ten, kur turi būti pastatas, stovi kažkokie suolai, skambiai vadinami amfiteatru. Kvartalus reikia sutvarkyti. Bulvaro amfiteatras – tai tik suolai sustatyti, net scenos nėra. Kompromisas būtų statyti vietoj jo kultūrinį objektą, pavyzdžiui, koncertų salę. Knygoje yra pavyzdžiai, kaip tai galima padaryti.
– Kokia šiandien Šiaulių situacija? Ką šiauliečiams patariate?
– Pakankamai gera Šiaulių situacija.
Recenzentai sako, kad šios knygos iniciatyvą galima vertinti kaip kultūrinį sprogimą. Architektų sąjungos Šiaulių skyrius yra tapęs rimta kūrybine visuomenine organizacija. Tai tikrai nebėra kontorėlė (kaip buvo anksčiau), kuri yra priemonė kūrybinės sąjungos pirmininkui tvarkyti savo verslo reikalus.
Suvokta, jeigu nori kažką daryti, reikia situacijos diagnozės. Reikia struktūros ir krypties naratyvą sukonstruoti, o knygoje sudėta metodika, naudokitės.
Savivaldybės administracijoje sukurkite struktūrą, kurioje būtų žmogus, atsakingas už miesto kokybę. Ne teisines procedūras, bet būtent erdvinę miesto kokybę.
Bet visoje Lietuvoje tai yra problema. Turime valstybėje vyriausiąjį miškininką, vyriausiąjį veterinarą, vyriausiąjį ginkluotųjų pajėgų vadą, o kas už miestus atsakingas?
Kur vyriausiasis urbanistas? Prancūzai tokį turi pagal regionus, jie turi ir urbanistikos kodeksą – standartą, kaip elgtis. Suomijoje yra valstybės vyriausiasis architektūros politikos prižiūrėtojas.
– Bet juk vyriausiojo architekto pareigos yra Savivaldybėje.
– Visiškai pasikeitė šių pareigų turinys. Sovietmečiu, pavyzdžiui, miesto vyriausiasis architektas nepriklausė miesto administracinei struktūrai ir nebuvo pavaldus miesto administracijos vadovui. Vyriausieji miestų architektai buvo pavaldūs Statybos reikalų komitetui, kurio pirmininko pirmasis pavaduotojas buvo ir Architektų sąjungos pirmininkas.
Dabar savivaldybės vyriausias architektas tėra administracijos kokio nors skyriaus vedėjas ar departamento direktorius, t.y. valdininkas. Šiauliuose – jis net ne skyriaus vedėjas.
Vyriausiasis architektas tapo savivaldybės Administracijos direktoriaus ir politikų pastumdėliu. Todėl pareigybė su realiu profesiniu turiniu visiškai nebesusisiekia.
Rimtas, save gerbiantis ir turintis kūrybinių ambicijų architektas nė negali eiti tų pareigų, nes iš principo neištvers.
Knyga rodo kelius, kuriuos pametėme, ir tas idėjas, prie kurių reikia grįžti.