Ar išimtis svarbiau už taisyklę?

Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Baltic Pride 2019“ eitynės „Už lygybę!“.
Lie­tu­vos sos­ti­nę vėl su­dre­bi­no gė­jų ir les­bie­čių pa­ra­das, šį­kart ko­vo­jęs už ly­gy­bę. Sek­sua­li­nės ma­žu­mos kra­tė sa­vo už­pa­ka­lius ir krū­tis, de­monst­ra­vo vi­sus sek­sui tin­ka­mus gra­žu­mus, bu­čia­vo­si ir gla­mo­nė­jo­si.

Vil­niaus gat­vės vir­to vul­ga­rių or­gi­jų vie­ta. At­ro­dė, jog iš gel­mių į že­mės pa­vir­šių iš­ni­ro pa­ts pra­ga­ras su vi­sais jam bū­din­gais at­ri­bu­tais.

Pa­do­rūs žmo­nės sa­ko va­rę nuo te­le­vi­zo­rių vai­kus, kad šie ne­ma­ty­tų to vai­vo­rykš­ti­nio gai­va­lo.

Ko­vo­to­jų už ly­gy­bę bu­vo tūks­tan­čiai. Mat, į krikš­čio­niš­ką mū­sų ša­le­lę sek­sua­li­nės ma­žu­mos su­plū­do ir iš ki­tų kraš­tų.

Tuo tar­pu tra­di­ci­nes šei­mas kaip šio­kią to­kią at­sva­rą sek­sua­li­nių ma­žu­mų siau­tė­ji­mui į vie­šu­mą iš­ve­dęs Kris­tu­pas Kri­vic­kas ten­ki­no­si ne­di­de­liu bū­re­liu da­ly­vių, kuk­liai be­si­glau­džian­čių skve­re­ly­je ir ne­rė­kian­čių apie sa­vą­sias ver­ty­bes.

Bet gal jau lai­kas apie jas rėk­ti? Nes nau­jo­sios ma­dos, į kū­niš­kus ma­lo­nu­mus nu­kreip­tu neat­sa­kin­gu gy­ve­ni­mo bū­du pa­vi­lio­jan­čios vis dau­giau jau­nų žmo­nių, ga­li smog­ti le­mia­mą smū­gį jau ir taip pa­žei­džia­mai ma­žų Bal­ti­jos ša­lių de­mog­ra­fi­jai.

Sun­ku pa­ti­kė­ti, kad to­kios iš­si­ver­tu­sį pū­li­nį pri­me­nan­čios sek­sua­li­nių ma­žu­mų ei­ty­nės yra ko­va už ly­gy­bę. Juk jie ly­giai tą pa­tį ga­li da­ry­ti sa­vo mie­ga­muo­siuo­se, ką da­ro ir tra­di­ci­nės šei­mos. Ar kas juos per­se­kio­ja? Ar drau­džia mė­gau­tis kū­niš­kais ma­lo­nu­mais? Ar į jų guo­lį brau­na­si tra­di­ci­nės orien­ta­ci­jos at­sto­vai?

Bet tie pa­ra­dai su­re­ži­suo­ti taip, kad ak­cen­tuo­ja­mos bū­tent sek­sua­li­nės ga­li­my­bės. To­dėl ky­la pa­grįs­tas klau­si­mas. Ar tai nė­ra tik gė­jų ir les­bie­čių rek­la­ma, jų gy­ve­ni­mo bū­do pro­pa­gan­da, sie­kiant įtrauk­ti kuo dau­giau jau­ni­mo?

Sek­sua­li­nių ma­žu­mų at­sto­vai nuo­lat kal­ba apie vie­na­ly­čių šei­mų ju­ri­di­nį įtei­si­ni­mą, ku­ris api­brėž­tų jų san­ty­kius, tur­ti­nius ir ki­tus rei­ka­lus, gal­būt net leis­tų įsi­vai­kin­ti "be­tė­vius" vai­kus.

Vals­ty­bė jiems pa­siū­lė įre­gist­ruo­ti par­tne­rys­tę. Bet ko­vo­to­jai už ly­gy­bę sa­ko – to ma­ža. Du kar­tu gy­ve­nan­tys vy­rai ar­ba dvi mo­te­rys no­ri va­din­tis šei­ma. Tik ar už tei­sę va­din­tis šei­ma ko­vo­ja­ma to­kiais pa­ra­dais?

Ar ne pro­tin­giau ir ne veiks­min­giau bū­tų sa­vo rei­ka­la­vi­mus kel­ti ju­ri­di­nė­mis prie­mo­nė­mis, kal­bė­ji­mu­si su vi­suo­me­ne, konk­re­čių pro­ble­mų iš­kė­li­mu in­for­ma­ci­jos prie­mo­nė­se, o ne pa­ra­dais, ku­rie ke­lia di­džio­sios vi­suo­me­nės da­lies pa­si­pik­ti­ni­mą.

Gė­jai ir les­bie­tės džiau­gia­si, kad vi­suo­me­nė tam­pa to­le­ran­tiš­kes­nė. Šie­met jų pa­ra­dui jau nie­kas ne­bet­ruk­dė. Ne­bu­vo ne­tgi Gra­žu­lio!

Lie­tu­va – vie­na iš spar­čiau­siai nyks­tan­čių Eu­ro­pos ir pa­sau­lio ša­lių. 

To­le­ran­ci­ja – ge­rai. Gy­ve­na­me de­mok­ra­ti­nė­je vi­suo­me­nė­je. Bent jau taip įsi­vaiz­duo­ja­me.

Tik kar­tais per­ne­lyg to­le­ran­tiš­kas žmo­gus pa­da­ro kiau­lys­čių sau ir tiems, ku­riems yra per­ne­lyg to­le­ran­tiš­kas. Tas pa­ts ir su to­le­ran­tiš­ka vi­suo­me­ne.

Ar kas nors pa­skai­čia­vo, kiek Lie­tu­vai kai­nuo­ja to­kie sek­sua­li­nių ma­žu­mų pa­ra­dai? Jų da­ly­viai uži­ma gat­ves, su­trik­do įpras­ti­nį eis­mą. Juos nuo tra­di­ci­nės orien­ta­ci­jos žmo­nių sau­go pul­kai po­li­ci­nin­kų. Jų pro­pa­gan­dai ir rek­la­mai dir­ba bū­riai žur­na­lis­tų, ku­rie tuo me­tu ga­lė­tų pa­ra­šy­ti ką nors po­zi­ty­vaus ar­ba at­lik­ti rim­tą žur­na­lis­ti­nį ty­ri­mą.

Ar vi­suo­me­nei tik­rai to rei­kia? Ir kiek gė­jys­tė ir les­bie­tys­tė kaip reiš­ki­niai nau­din­gi vi­suo­me­nei?

Nie­kas ne­nei­gia, jog ir tarp sek­sua­li­nių ma­žu­mų at­sto­vų yra ta­len­tin­gų žmo­nių, pui­kių sa­vo sri­ties spe­cia­lis­tų, ku­rie sa­vo dar­bu tur­ti­na Lie­tu­vą. Bet fak­tas, jog iš vie­na­ly­čių san­ty­kių ne­gims­ta vai­kai, svars­tyk­les vi­suo­met nu­svers tra­di­ci­nės šei­mos nau­dai.

Pa­ly­gin­ki­me kiek yra sun­kes­nis ir su­dė­tin­ges­nis tra­di­ci­nės jau­nos šei­mos gy­ve­ni­mas, kai tė­vai pri­va­lo au­gin­ti, iš­lai­ky­ti sa­vo vai­kus, daug dirb­ti, au­ko­ti gy­ve­ni­mo ma­lo­nu­mus var­dan šei­mos. Jų vai­kai ir vai­kų vai­kai užau­gę taip pat dirbs Lie­tu­vai.

Vie­na­ly­tė­se po­ro­se to­kio po­bū­džio sun­ku­mai iš­ga­ruo­ja lyg dū­mas. Du drau­ge­liai ar­ba drau­ge­lės po dar­bo ga­li kiek no­ri iš­ky­lau­ti, gy­ven­ti sa­vo ma­lo­nu­mui, tik sau leis­ti sa­vo at­ly­gi­ni­mą. Žo­džiu, ro­jus že­mė­je. Tik vie­nas ma­žy­tis maž­mo­žis. Po jų Lie­tu­vai nie­ko ne­liks...

O Lie­tu­vos de­mo­gr­afi­nė si­tua­ci­ja kas­met pra­stė­ja. Lie­tu­va – vie­na iš spar­čiau­siai nyks­tan­čių Eu­ro­pos ir pa­sau­lio ša­lių.

Per­nai gi­mė tik 29 tūks­tan­čiai kū­di­kių. Vie­nai šei­mai ten­ka po 1,7 vai­ko. Kar­tų kai­tai už­tik­rin­ti rei­kia, kad kiek­vie­na šei­ma au­gin­tų bent po du vai­kus.

Gy­ven­to­jų struk­tū­ra taip pat ne­džiu­gi­na. Dau­giau­sia še­šias­de­šimt­me­čių ir pen­kias­de­šimt­me­čių žmo­nių. Jau­ni­mo, ga­lin­čio pa­ge­rin­ti de­mog­ra­fi­nę si­tua­ci­ją, nuo­lat ma­žė­ja.

Ir kai pa­ma­tai tūks­tan­čius jau­nų mer­gi­nų ir vai­ki­nų, be­si­su­ki­nė­jan­čių po gė­jų pa­ra­dus, da­ro­si bai­su. Tuo­met jau ne­be­gal­vo­ji apie to­le­ran­ci­ją. Gė­jų ir les­bie­čių kar­na­va­lai – dar vie­nas grės­mės iš­nyk­ti sig­na­las.

Tai išim­tis, ku­ri po tru­pu­tį at­si­kąs­da­ma val­go tai­syk­les, pa­gal ku­rias gy­ve­na mi­li­jo­nai tra­di­ci­nių šei­mų. Ar išim­tis mums tik­rai svar­biau už tai­syk­lę?