Apuokai suranda savo lizdus

Kiek­vie­nam lie­tu­viui – po Nai­sius

Prieš 25 me­tus, dar ne­bai­gęs uni­ver­si­te­to, Pet­ras Adei­kis nu­si­pir­ko so­dy­bą Kur­tu­vė­nų re­gio­ni­nia­me par­ke esan­čia­me Nai­sių kai­me­ly­je. Da­lis jo – Kel­mės, da­lis – Šiau­lių ra­jo­ne, nors kai­me­ly­je – tik ke­lios so­dy­bos. Da­bar trys jų pri­klau­so Adei­kių šei­mai. Jas pir­ko, nes no­rė­jo, kad gam­to­je il­sė­tų­si ir suau­gę vai­kai bei anū­kai.

"Kiek­vie­nam lie­tu­viui rei­kė­tų tu­rė­ti po Nai­sius, – juo­kau­ja Šiau­liuo­se gi­męs ir au­gęs gam­tos ty­ri­nė­to­jas. – Aš dūs­tu mies­te."

Bū­tent so­dy­ba Nai­siuo­se, bu­vi­mas ša­lia gam­tos, na­tū­ra­lus jos ste­bė­ji­mas ir ty­ri­nė­ji­mas pa­ska­ti­no gam­ti­nin­ką ra­šy­ti di­ser­ta­ci­ją apie apuo­kų reint­ro­duk­ci­ją. Dok­to­ran­tū­ros stu­di­jos – kiek vė­ly­vos, ta­čiau ty­ri­nė­to­jas ma­no, jog svar­bius dar­bus ge­riau­sia at­lik­ti, kai atei­na bran­da.

Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to Že­mės ūkio aka­de­mi­jo­je P. Adei­kis dės­to me­džiok­li­nę ki­no­lo­gi­ją, bio­tech­ni­ją – su lau­ki­nės gy­vū­ni­jos iš­tek­lių nau­do­ji­mu bei po­pu­lia­ci­jos val­dy­mu su­si­ju­sias dis­cip­li­nas.

Lais­va­lai­kį lei­džia so­dy­bo­je, ku­rią su­pa miš­kas, uni­ka­lios kal­vos, pel­kės, kur be­brai su­for­ma­vo uni­ka­lias eko­sis­te­mas.

O kie­me, spe­cia­liuo­se vol­je­ruo­se, ant kiau­ši­nių tu­pi di­džių­jų apuo­kų pa­te­lės. Jos iš­pe­rės paukš­te­lius, ku­rie, išau­gę so­dy­bo­je, bus pa­leis­ti į lais­vę. Taip gam­ti­nin­kas gau­si­na bai­gian­čią iš­nyk­ti di­džių­jų apuo­kų rū­šį. Į lais­vę per pa­sta­ruo­sius aš­tuo­ne­rius me­tus kar­tu su Kau­no zoo­lo­gi­jos so­du pa­lei­do apie de­šimt jau­nik­lių.

Ki­tuo­se vol­je­ruo­se gy­ve­na lū­šys. Jas gam­ti­nin­kas taip pat vei­sė, kad pa­leis­tų į lais­vę. Pa­lei­do apie de­šimt jau­nik­lių. Jie bu­vo ste­bi­mi GPS siųs­tu­vais. Re­zul­ta­tas – pui­kus – į lais­vę pa­leis­ti jau­nik­liai dau­gi­na­si.

Šiuo me­tu pa­te­lės at­skir­tos nuo pa­ti­nų. Lū­šių po­pu­lia­ci­ja Lie­tu­vo­je pa­gau­sė­jo. To­dėl vei­si­mas ne­lais­vė­je tam­pa at­sar­gi­niu va­rian­tu.

Lais­vė ir jos pa­vo­jai

So­dy­bo­je užau­gin­tus apuo­kus gam­ti­nin­kas į lais­vę pra­dė­jo pa­lei­di­nė­ti 2014 me­tais kar­tu su at­vež­tais iš Kau­no zoo­lo­gi­jos so­do apuo­kais. P. Adei­kis paukš­čiu­kus ku­rį lai­ką lai­ky­da­vo sa­vo vol­je­ruo­se, kad jie ap­si­pras­tų su na­tū­ra­lia gam­ta.

Tai va­di­na­mas minkš­ta­sis per­kė­li­mas į lais­vę su adap­ta­ci­jos pe­rio­du. Jau­nik­liams iš­skri­dus, vol­je­ras ke­lioms die­noms bū­da­vo pa­lie­ka­mas at­vi­ras, ja­me pa­de­da­ma mais­to, kad paukš­čiai, iš kar­to ne­pri­ta­pę gam­to­je, ga­lė­tų par­skris­ti ir pa­si­mai­tin­ti.

Kie­tuo­ju per­kė­li­mu lai­ko­ma, kai ne­lais­vė­je išau­gin­ti jau­nik­liai at­ve­ža­mi į miš­ką ar pa­lau­kę ir iš kar­to ten pa­lei­džia­mi. Tai pa­vo­jin­gas bū­das, ypač jei­gu apuo­kai pa­lei­džia­mi ne­tin­ka­mu lai­ku. Ge­riau­sia pa­leis­ti tuo­met, kai paukš­tis ak­ty­viau­sias – tems­tant. Ki­tu lai­ku jį ga­li už­pul­ti var­ni­niai paukš­čiai.

Kar­tą gam­ti­nin­kui pa­čiam te­ko nuo krank­lių sau­go­ti die­ną į lais­vę pa­leis­tus apuo­kų jau­nik­lius.

2015 me­tais gam­ti­nin­kas į lais­vę pa­lei­do jau ne zoo­lo­gi­jos so­de, o sa­vo so­dy­bo­je iš­pe­rin­tus ir išau­gin­tus apuo­kus. Paukš­te­lius pe­rin­ti pra­dė­jo, kai pa­ts moks­lo tiks­lams įsi­gi­jo di­džių­jų apuo­kų.

Šiuo me­tu tu­ri dvi jų po­ras. Pir­mą­ją par­si­ve­žė iš Švei­ca­ri­jos. Ant­rą­ją po­rą pa­do­va­no­jo Vo­kie­ti­jos zoo­lo­gi­jos so­das.

Vie­na pa­te­lė jau bu­vo ne­jau­na. Apie de­šimt me­tų pa­gy­ve­nu­si so­dy­bo­je, kri­to. Ją te­ko pa­keis­ti ki­ta. Ta­čiau ši – baugš­ti, ne­la­bai tin­ka vei­si­mui.

Ne­vie­no­dai drą­siai į lais­vę ne­ria ir jau­nik­liai. Pa­vyz­džiui, per­nai, ati­da­rius vol­je­rą, į lais­vę iš­leis­ta po­re­lė di­džių­jų apuo­kų jau­nik­lių. Pa­ti­nė­lis iš­skri­do iš kar­to, o pa­te­lė li­ko at­vi­ra­me vol­je­re dar ke­lioms die­noms. Jos drau­gas nuo­lat par­skris­da­vo. Po tre­je­to die­nų įsi­drą­si­no iš­skris­ti ir pa­te­lė.

Di­ser­ta­ci­ją apie gy­vū­nų pa­lei­di­mą į lais­vę ra­šan­tis šiau­lie­tis sa­vo ži­nio­mis apie lau­ki­nių gy­vū­nų ir paukš­čių reint­ro­duk­ci­ją da­li­ja­si įvai­rio­se kon­fe­ren­ci­jo­se Lie­tu­vo­je ir už­sie­ny­je.

Iš­pe­ri po vie­ną du paukš­te­lius

P. Adei­kis pa­sa­ko­ja, jog apuo­kų pa­te­lės iš­pe­ri tik po vie­ną, du ar­ba tris paukš­te­lius. Jos pe­ri ant že­mės. Iš­si­ka­sa duo­bu­tę. Į ją pra­de­da dė­ti kiau­ši­nius. Pa­dė­ju­sios pir­mą­jį kiau­ši­nį jau ne­si­trau­kia nuo liz­do. Ant jo tu­pė­da­mos pa­de­da dar ke­lis kiau­ši­nius. Tad paukš­čiu­kai iš­si­ri­ta ne vie­nu me­tu – kiek­vie­nas maž­daug po tris­de­šim­ties die­nų.

Gam­ti­nin­kas pa­mė­gi­no di­džių­jų apuo­kų iš­pe­rin­ti ir in­ku­ba­to­riu­je. Pa­vy­ko.

Ma­no­ma, jog Lie­tu­vo­je lais­vė­je pe­ri apie 20 di­džių­jų apuo­kų pa­te­lių. Pa­na­ši si­tua­ci­ja ir kai­my­ni­nė­se Len­ki­jo­je, Lat­vi­jo­je ir Bal­ta­ru­si­jo­je.

Pe­rė­ji­mas ant že­mės bu­vo vie­na iš daž­niau­sių di­džių­jų apuo­kų ny­ki­mo prie­žas­čių. Jų liz­dus daž­niau­sia su­nai­kin­da­vo šer­nai ir plėš­rū­nai. Be to, apie ket­vir­ta­da­lis kiau­ši­nių – ne­gy­vy­bin­gi. Ga­liau­siai men­kas ir apuo­kų jau­nik­lių iš­gy­ve­na­mu­mas.

"Di­dy­sis apuo­kas – gra­žus paukš­tis. Ma­tau jam ni­šą Lie­tu­vos gam­to­je, – sa­ko gam­ti­nin­kas. – Jis sės­lus, te­ri­to­ri­nis paukš­tis."

P. Adei­kis pa­nei­gia mi­tą, jog apuo­kams rei­kia sen­gi­rių. Šis paukš­tis į miš­ką skren­da ne gi­liau kaip šim­tą – du šim­tus met­rų. Ge­riau­siai jau­čia­si pa­lau­kės ir miš­ko san­kir­to­je ir ten, kur yra van­dens tel­ki­nys.

Kaip ir vi­si gy­vū­nai lai­ko­si ten, kur yra gro­bis. Sen­gi­rė­je jis kan­ko­rė­žių ar gi­lių ne­les, o prie van­dens tel­ki­nių jo gro­biu tam­pa van­dens paukš­čiai. Kar­tais la­bai al­ka­nas di­dy­sis apuo­kas ga­li už­pul­ti kiš­kį, la­pę ar net ma­žą stir­niu­ką. Ga­li me­džio­ti net na­mi­nius gy­vū­nus – ka­tes ar­ba viš­tas. Jo gink­las – ašt­rūs na­gai.

Pats paukš­tis nė­ra di­de­lis. Pa­te­lė sve­ria apie 4 – 4,5 ki­log­ra­mo, pa­ti­nė­lis, pa­pras­tai, bū­na ma­žes­nis.

Gam­ti­nin­ko pa­leis­ti apuo­kai tu­ri vi­sas są­ly­gas iš­gy­ven­ti lais­vė­je. Ne­to­li Švent­jo­nio tven­ki­niai, ku­riuo­se gau­su van­dens paukš­čių ir smul­kių­jų žin­duo­lių.

Gam­ta ir žmo­gus

– Jūs esa­te ir aso­cia­ci­jos Eko­sis­te­mų ap­sau­gos cent­ro va­do­vas. Kas la­biau­siai ne­ra­mi­na žmo­gaus san­ty­ky­je su gam­ta?

– Per­ne­lyg įžū­lus žmo­gaus ki­ši­ma­sis į gam­tą. Da­bar lyg vi­ru­sas plin­ta keis­ta ma­da. Dau­ge­lis vai­di­na gam­tos my­lė­to­jus, gam­tos fo­tog­ra­fus, bet ne­mok­šiš­ku priar­tė­ji­mu prie gam­tos dėl nuo­trau­kos ar ga­lė­ji­mo pa­si­pui­kuo­ti ge­ru kad­ru, dėl pi­gaus po­pu­lia­ru­mo jie ken­kia gam­tai.

Ar žmo­gus no­rė­tų, kad kas nors bru­ta­liai gud­rau­da­mas verž­tų­si į jo guo­lį ir fo­tog­ra­fuo­tų? O šie ta­ria­mi gam­tos my­lė­to­jai kar­tais dar va­žiuo­ja į mo­kyk­las ir gi­ria­si mo­ki­niams, kaip priar­tė­ja prie pe­rin­čio paukš­čio liz­do.

– Bet šian­die­ni­niams prie kom­piu­te­rių ir te­le­fo­nų pri­jun­ku­siems vai­kams gal­būt ne taip, kaip pa­sa­ko­ja tie fo­tog­ra­fai, rei­kia pa­sa­ko­ti apie gam­tą. Juk dau­ge­lis mies­to vai­kų grei­tai ne­be­ži­nos, kaip at­ro­do kar­vė.

– Apie gam­tą rei­kia pa­sa­ko­ti tei­sin­gai, mo­ky­ti vai­kus at­sar­giai ją ste­bė­ti ne­ken­kiant ir ne­truk­dant. Sa­vo so­dy­bo­je kar­tais prii­ma­me vai­kų gru­pes, jei iš anks­to su­si­ta­ria.

Ho­li­vu­das ir in­ter­ne­tas da­bar la­bai iš­krei­pia vaiz­dą apie gam­tą. Pa­vyz­džiui, fil­mu­ke ro­do­ma, kaip meš­kiu­kas ei­na ap­si­ka­bi­nęs el­niu­ką ir dai­nuo­ja. Ab­sur­das. Vi­siš­kai iš­krei­pia­mas vai­ko su­pra­ti­mas apie gam­tą. Ko­dėl bent fil­mu­ko pa­bai­go­je ne­pa­ro­do­ma, ką iš tik­rų­jų meš­kiu­kas pa­da­ro su el­niu­ku?

– Mi­nė­jo­te, jog į gam­tą ne­ga­li­ma žiū­rė­ti per hu­ma­niz­mo pri­zmę. Ko­dėl?

– Ma­nęs pa­pra­šė pa­glo­bo­ti jū­ri­nį ere­lį. Jis su­žeis­tas. Am­pu­tuo­ta pu­sė spar­no. Glo­bo­ju, mai­ti­nu, juo rū­pi­nuo­si. Bet jam ma­no glo­ba – tik kan­ki­ni­ma­sis ir iš­ti­si­nis stre­sas. Paukš­tis kas­dien il­ge­sin­gai žiū­ri į dan­gų. Ar tai glo­ba?

Ma­nau, jog gam­ta pri­va­lo re­gu­liuo­tis pa­ti. Daug paukš­čių ir gy­vū­nų su­si­ža­lo­ja, žūs­ta. Jei­gu su­si­ža­lo­jo, ge­riau te­gu žūs­ta ne­gu kan­ki­na­si. Glo­bo­ti rei­kia tik la­bai re­tas rū­šis. Nors ir čia yra iš­ly­gų. Te­ko ma­ty­ti fil­mą, kaip re­tos rū­šies be­ždžio­nės ėda ki­tos re­tos rū­šies be­ždžio­nes. Moks­li­nin­kai šio­je si­tua­ci­jo­je nu­spren­dė ne­si­kiš­ti ir pa­lik­ti tik gam­tai.

– Jūs esa­te ir me­džio­to­jas. Ar šis po­mė­gis ne­si­ker­ta su gam­ti­nin­ko pro­fe­si­ja?

– Vi­suo­met pa­brė­žiu, jog esu me­džio­to­jas. Me­džio­to­jas, nai­kin­da­mas kai ku­riuos žvė­ris, pa­de­da gam­tai. Re­gu­liuo­ja kai ku­rių rū­šių po­pu­lia­ci­jų dy­dį, pa­de­da gam­tai. Kar­tais į me­džiok­lę kaip ir į gam­tą per­ša­mas iš­kreip­tas po­žiū­ris. Mat, me­džiok­lė da­bar įgi­ju­si dau­gy­bę vei­dų. Vie­niems tai poil­sis, ki­tiems pra­mo­ga, tre­tiems pra­gy­ve­ni­mo šal­ti­nis. Ta­čiau tik­ra­sis jos tiks­las – ne­leis­ti vie­noms gy­vū­nų rū­šims la­bai įsi­ga­lė­ti ir iki iš­ny­ki­mo su­nai­kin­ti ki­tas. Pa­vyz­džiui, itin gau­si šer­nų po­pu­lia­ci­ja Lie­tu­vo­je la­bai pri­si­dė­jo prie di­džių­jų apuo­kų, te­ter­vi­nų ir kur­ti­nių ny­ki­mo.