Naujausios
KELIAUKITE SU „ŠIAULIŲ KRAŠTU“
Ta pati Lietuva, bet kitoks pajūris
Dažnas įsivaizduojame, kad mūsų pajūris – tik šiugždantis smėlis, saulė ir Baltija, tačiau tarp Klaipėdos ir Palangos yra nemažų skardžių, gamtos paminklų ir karinio palikimo. Kuršių nerijos pakrantėje galima rasti nemažų gintaro gabalėlių ir ant kranto išmestų nugaišusių ruonių. Siūlome vienos dienos kelionę – nuo Karklės akmenų iki Juodkrantės vėtrungių.
Alvydas JANUŠEVIČIUS
alvydas@skrastas.lt
Akmuo ant akmens
Karklė – pusiaukelė tarp Palangos ir Klaipėdos. Puiki vieta apsistoti tiems, kurie mėgsta keliauti dviračiais, miegoti palapinėse. Vienas kempingas čia įsikūręs šalia vaikų vasaros stovyklos. Iki jūros – 100 metrų. Pašonėje – užeiga, kurioje galima pavalgyti. Tikra atgaiva po pusdienio, praleisto Palangos "mėsmalėje".
Karklė yra etnografinis kaimas, esantis už penkių kilometrų nuo Klaipėdos į šiaurę. Nuo Palangos – iki čia veda puikus dviračių takas, tik per miestelį kelis kilometrus tektų riedėti siauru keliu kartu su vos prasilenkiančiais automobiliais. Dviratininkų čia kone daugiau nei mašinų, todėl vairuotojai elgiasi supratingai.
Čia, po nakvynės viename iš Karklės kempingų, prasideda mūsų kelionė dviračiu gražiausiomis Lietuvos pajūrio vietomis. Kelionę galima pradėti iškart prie jūros – lėtai riedėti dviračiu arba jį vestis bangų suplūktu smėliu, grožėtis akmenų nusėta laukine pakrante. Čia visai kitaip nei kitur Lietuvos pajūryje. Taip gamta lėmė, kad Karklės krantas padengtas įvairaus dydžio ir spalvų akmenimis. Vandenyje bangos ritasi ir per kelių metrų skersmens riedulius.
Olando kepurė
Akmenuotą pajūrį išvysti būtina, tačiau važiuoti juo nepatogu. Po kelių šimtų metrų, dar neprasidėjus skardžiams, derėtų nerti į miško juostą. Čia prasideda pažintinis „Litorinos“ takas. Šiuo vardu vadinama jūra, kuri skalavo mūsų krantus daugiau kaip prieš 8000 metų. Vandens lygis buvo gerokai aukštesnis.
„Litorinos“ takas – vingiuotas siauras takelis pėstiesiems arba dviratininkams. Jis vingiuoja per miškus, kuriuose galima aptikti labai retų medžių. Čia išvirtę medžiai netvarkomi. Paliekami „sudoroti“ natūraliai gamtai. Keliose vietose jums kelią pastos didžiuliai bukai. Jų žievė lygi tarsi oda. Egzotiškus medžius čia XX amžiaus pradžioje pasodino Klaipėdos pirklių gildija. Visa kita – mūsų gamtos palikimas.
Taip pat pasigrožėsite šimtais šaltinių ir upeliukų, per amžius graužiančių savo vagas. Nuo skardžio matosi daugybės šaltinių „liežuviai“. Jie sunkiasi per skardžio šlaitą, bet jūros nepasiekia – susigeria į smėlį.
Palei jūrą šioje vietoje plyti ne mums įprastos kopos, bet skardis, aukščiausioje vietoje siekiantis 24,4 metro aukštį. Ši vieta vadinama Olando kepure. Toks pajūris užburia kiekvieną, todėl, kur tik atsiveria gražus vaizdas, įkurtos apžvalgos aikštelės. Aptiksite ir pačią nekonkrečiausią nuorodą: į jūrą nukreipta rodyklė rodo į Gotlandą, o į sausumą nukreipta smailė informuoja, kur yra Vilnius.
Karo palikimas
„Litorinos“ tako grožybės, pajūrio akmenys bei skardžiai galutinai baigiasi ties Giruliais. Toliau plyti smėlis, kopos, žalumos juosta.
Būtent šioje gamtos permainų sandūroje stūkso kariniai įtvirtinimai, vadinami Juodąja tvirtove arba Memel Nord. Sumanūs klaipėdiečiai jas panaudojo kaip jauką turistams bei naują erdvę meno ar istorijos ekspozicijoms.
Būnant čia gali kilti įvairių minčių ir klausimų. Štai kaip žmogus sugadino natūralią gamtą. Kokia jėga išblaškė namo dydžio gelžbetonio gabalus? Kuriems galams reikėjo įdėti tiek darbo, kad dabar viskas būtų užpilta smėliu? Tvirtoves 1939 metais pradėjo statyti Vokietija.
Visa tai šiomis dienomis jau nesvarbu. Nesvarbu ir tai, ką kažkada gatvės muzikantams pasakojo viena nepažįstama sovietinės armijos atsargos karininkė. Neva Lietuvos pajūryje buvo suplanuoti požeminiai bunkeriai, atominio karo atveju skirti tik vyrams. Neva moterims išlikti vaisingoms pakaks ir paprastų slėptuvių, o vyrų vaisingumą radiacija veikia daug smarkiau. Tai galėjo būti ir tiesa, nes karas lygu beprotiškiems dalykams.
Jūros vartai
Toliau – keli gražūs, bet jau ne tokie įdomūs kilometrai. Asfaltuotas keliukas nuves jus iki pat Melnragės. Čia būtų galima pasukti Klaipėdos centro link, tačiau verta numinti dar kilometrą ir užlipti ant molo – akmeninių jūros vartų. Pro čia į Klaipėdos uostą įplaukia laivai. Tik ant molo supranti, kokia galinga yra jūra.
Važiuoti į Klaipėdos centrą kol kas derėtų įprastu dviračių taku, tačiau jau dabar yra tiesiamas ir remontuojamas kelias tiesiai per mišką. Daug nelaimėsite, net kai bus išasfaltuotas naujas kelias. Tiesiog atsiremsite į milžiniškų uosto kompanijų sienas. Šiame turistų ir vietinių užmirštame miško lopinėlyje gausu laukinės gamtos. Stirnos žmonių net nesibaido.
Klaipėdoje dešiniuoju Danės upės krantu privažiuosite Smiltynės perkėlą. Keletas litų ir jau turite bilietą į Kuršių neriją. Tik bilieto nepameskite, nes jis galioja ir sugrįžti.
Gintarinis krantas
Daugeliui turistų Kuršių nerijoje rūpi Jūrų muziejus ir delfinariumas. O kas yra už jų? Ten rasime tokį pat molą. Čia beveik nėra apsaugų, trukdančių laipioti suverstais betono blokais. Po stipresnio vėjo ant kranto esanti molo dalis kartais užpustoma smėliu.
Dirbtinių akmenų juosta prasideda Kuršių nerijos pajūris. Šioje vietoje dažnai būna žmonių, nes kartu su dumblu jūra išmeta gintaro.
Nerijoje važiuoti dviračiu suplūktu smėliu – gana lengva. Sausas smėlis gramzdina ratus. Bangos – taip pat. Galbūt kai kam važiavimas vienodu krantu pasirodys nuobodus, tačiau kai kur galima pajusti retai kada patiriamą jausmą. Esi vienas. Su tavimi – jūra, smėlis, saulė ir žuvėdrų pulkai. Toks važiavimas panašus į meditaciją – kad ir ką tai reikštų.
Ten, kur retai lankosi žmonės, galite rasti didelių gintaro gabalėlių net nesiknisdami dumble. Jų po audros nebuvo kam nurinkti.
Pagal besimaudančių kiekį galima spėti, jog privažiavote Juodkrantę. Jei oras vėsus ir poilsiautojų nėra, apie miestelį išduoda gelbėtojų stotis ir persirengimo kabinos.
Tai mūsų kelionės pabaiga. Belieka susirasti nakvynę, ant Raganų kalno paieškoti miško uogų, aplankyti Vėtrungių muziejų, pavalgyti šviežios rūkytos Kuršių marių žuvies. Jei nenorite čia nakvoti ir dar turite jėgų, į Klaipėdą galite grįžti asfaltuotu dviračių takeliu. Parvažiuosite žymiai greičiau ir lengviau. Važiuoti dviračiu kartu su automobilių srautu Kuršių nerijoje draudžiama.
Autoriaus nuotr.
BUNKERIS: Ties Giruliais prie jūros galite aplankyti „Memel nord“ tvirtovę.
SKARDIS: Olando kepurė – aukščiausia Lietuvos pajūrio vieta.
KRYPTIS: Kur pasukti? Į Gotlandą ar Vilnių? Geriau keliaukite toliau pajūriu.
MOLAS: Šiaurinis molas – civilizuotas: su turėklais, apsaugomis ir net galimybe čia atvažiuoti neįgaliems žmonėms. Pietinis molas lankomas tik žvejų ir vietinių gyventojų.
PAJŪRIS: „Litorinos“ takas veda daugelio akiai neįprastu pajūriu.
GYVŪNAI: Iki Klaipėdos centro – vos keli kilometrai, o miškelyje ganosi visai nebaikštūs laukiniai žvėrys.
PALYDOVAI: Klaipėdos kirai – tarsi visai kita veislė, gyvenanti šalia keltų ir besimaitinanti turistų maisto trupiniais.
RUONIS: Nugaišusį jūros žvėrį po audros bangos išmetė ant kranto.
VARTAI: Pasitinkame atvykstančius, palydime išvykstančius.
VĖTRUNGĖS: Juodkrantė – unikalus ir ramus Kuršių Nerijos kurortinis miestelis, kuriame yra ir vėtrungių muziejus.