Su vėjeliu – prie vėjo malūnų

Keliaukite su „Šiaulių kraštu“

Su vėjeliu – prie vėjo malūnų

Šiaulių apskritis turtinga vėjo malūnais. Devyni tokie malūnai kviečia užsukti Radviliškio rajone. Deja, tik du iš jų sutvarkyti – velnių išdaigomis pagarsėjęs Šeduvos malūnas ir šiemet baigtas rekonstruoti Kleboniškių malūnas.

„Šiaulių krašto“ žurnalistę Laimą AGANAUSKIENĘ  Malūnų keliu lydėjo malūnų entuziastė pedagogė Jolanta KVEDARIENĖ.

Laima AGANAUSKIENĖ

alaima@skrastas.lt

Kelionė – dviračiu arba automobiliu

Ketinantiems aplankyti Radviliškio rajone esančius malūnus, galime pasiūlyti du keliavimo variantus.

Keliaujant dviračiu, reikėtų įvertinti savo fizines galimybes, kadangi visas maršrutas – apie 150 kilometrų. Dviratininkams patartina pasiimti palapines praleisti naktį. Su nakvyne žygis būtų lengvesnis fiziškai. Tiesa, specialių nakvynei numatytų vietų šiame maršrute nėra. Baisogaloje būtų galima pernakvoti poilsiavietėje šalia tvenkinio, vadinamo Jūra.

Mes pasirinkome kelionę automobiliu. Aplankėme tik šešis malūnus, nes norėjome pakalbinti vietos gyventojus, malūnų darbuotojus, o Alksniupiuose šnektelėjome ir su malūno savininko anūke.

Važiuoti teko ir žvyrkeliu, ir asfaltuotais keliais, bet pravažiuoti visur įmanoma – visi malūnai yra matomose vietose, šalia kelių, ant kalnelių.

Paežerių malūnas moja išlikusiu sparnu

Maršrutą pradėjome nuo Paežerių malūno. Jis nuo Radviliškio centro nutolęs apie 15 kilometrų. Keliaudami nerasite nė vienos rodyklės, kurioje būtų pažymėta, kur stovi malūnai, nors beveik visi jie yra įrašyti Lietuvos nekilnojamojo turto kultūros paveldo vertybių registre. Tad teks pasiimti žemėlapį arba jungti visamatančią navigacijos sistemą.

Paežerius pasieksite ties Arimaičių ežeru pasukę link Kurklių kaimo. Čia pat ir Paežerių kaimas, kuriuo pavažiavus, nuo kelio matosi ir malūnas.

Pasak Šeduvoje gyvenančios etnografės Emilijos Brajinskienės, seniau malūnus vadindavo jų savininkų vardu. Paežerių malūnas buvo vadinamas jo savininko Petro Liepos vardu, tačiau dabar jis oficialiai vadinamas pagal vietovės pavadinimą.

Medinis Paežerių malūnas iš kitų išsiskiria išlikusiu ilgu sparnu, kuris kone siekia žemę. Išorinės jo konstrukcijos baigia sulūžti. Prieš pusantros savaitės malūnu keliu važiavę dviračių žygio dalyviai prie apleistų ir neprižiūrimų rajono malūnų prikalė plakatus su užrašu „Man reikia pagalbos“. Ji iš tiesų būtina.

Malūnininko anūkės pasakojimas

Iš Paežerių riedame tolyn Radvilonių link ir, pravažiavę kaimo rodyklę, sukame Alksniupių pusėn. Maždaug už 7 kilometrų asfaltuotu, bet duobėtu keliu, privažiuojame Alksniupių malūną. Čia mūsų laukė netikėtas susitikimas – Alksniupiuose gyvenanti istorikė Gražina Vengrienė pasitiko kartu su malūno savininko Jono Butkaus anūke Nijole Navagruckiene.

77-erių metų N. Navagruckienė pasakojo kad J. Butkus Alksniupiuose atsirado būdamas vos septynerių, kai pabėgo iš tėvų namų, nes mirus mamai, tėvas į namus parsivedė pamotę.

Jį priglaudė ir užaugino vieno malūno savininkai. J. Butkus, išmokęs malūnininko amato, pats išsinuomojo malūną Naujasodyje. Vėliau išsinuomojo Šeduvos malūną. Jame užsidirbęs nemažai pinigų, nusipirko žemės ir pasistatė trijų aukštų kepurinį medinį vėjo malūną Alksniupiuose.

Anot N. Navagruckienės, čia susimalti grūdų suvažiuodavo po kelias dešimtis „padvadų“ (vežimų). Senelio šeima pragyveno iš malūno ir laikė tik arklį ir karvę.

Pasak N. Navagruckienės, vaikystėje ji ne kartą malūno sparnais buvo užlipusi iki pat viršaus ir iš aukštumų matydavo net Šeduvą.

Vėliau malūnas buvo nacionalizuotas. Per ilgą laiką jis apšiuro, aplūžo ir pagaliau perėjo paveldėtojams.

Rekonstruotas Kleboniškių malūnas laukia

Iš Alksniupių sukame link Pakalniškių. Pavažiavus keletą kilometrų, pasukame į kairę, Kleboniškių kaimo buities muziejaus kryptimi. Netrukus privažiuojame kepurinės konstrukcijos Kleboniškių vėjo malūną, daugiau nei du dešimtmečius priklausantį muziejui.

Daugyvenės upės kairiajame krante stovinčio malūno „biografija“ – turtinga ir gana marga.

Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio direktoriaus Egidijaus Prascevičiaus turimais duomenimis, malūną 1884 metais pastatė malūnų meistras Šiaulinskas. Netoliese iškilo ir malūnininko grytelė bei tvartelis, o vėliau – ir kampininko namelis.

Malūnas pakeitė ne vieną šeimininką. Bene ilgiausiai jis priklausė Zenkevičių giminei. 1910 metais malūną įsigijo Norbertas Zenkevičius iš Vardukšnių kaimo. Vėliau jį perėmė sūnus Pranciškus. Būtent jis, puikiai prižiūrėdamas malūną, pelnė jam gerą reputaciją, tad į Kleboniškių malūną suvažiuodavo klientų ir iš tolimesnių apylinkų.

1946 metais prasidėjus kolūkių kūrimosi bumui, valdžia malūną iš P. Zenkevičiaus atėmė, tačiau niekas kitas taip gerai jame nedirbo kaip buvęs savininkas, tad kolūkio valdžia jį paliko čia dirbti. Iki 1996 metų, kol prasidėjo malūno atgaivinimo darbai, malūnas turėjo ne vieną savininką, buvo pradėtas remontuoti, bet ir vėl apleistas.

Rekonstruoti senąjį malūną buvo pakviestas Paežerių malūno savininkas Petras Liepa. E. Prascevičius mena: su malūnų meistru buvo sutarta taip – jis atlygį už darbą gaus tik tada, kai malūnas sumals pirmą maišą grūdų. Po sudėtingų remonto darbų tai įvyko 1998 metais.

1997 metais malūnas buvo įrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą.

Pernai malūnas buvo pradėtas rekonstruoti. Tam skirta europinių lėšų. Šiandien malūnas laukia lankytojų atsinaujinęs ir pasirengęs esant palankiam vėjui vėl malti grūdus.

Baisogalos malūnas – dvaro ansamblio dalis

Iš Kleboniškių vykstame į Baisogalą, kur įsikūręs vienas gražiausių šalies mūrinių vėjo malūnų, esantis Baisogalos dvaro statinių ansamblio dalimi. Jis šiuo metu yra užkonservuotas.

Mus pasitikusi baisogalietė mokytoja Regina Vaitkevičienė papasakoja, jog Baisogalos dvarą 1830 metais įsigijo Juozapas Komaras. Dvare buvo plėtojama ir ūkinė veikla, todėl be dvaro pastato buvo dar 18 sodybą formuojančių elementų. Vienas iš jų – šalia parko pastatytas olandiško tipo mūrinis vėjo malūnas.

Malūnas veikė tik sezono metu – rudenį ir žiemą. Jis yra kūginio tipo, trijų aukštų, piramidės formos, aštuoniakampis, su apėjimo galerijomis, papuoštas arkomis. Kiekvienas iš trijų aukštų yra skirtingo stiliaus: pirmas aukštas – klasikinio, antras – renesanso ir trečias – gotikinio.

Baisogalos malūnas buvo sukamas vėjo turbina, dar kitaip vadinama vėjų rože. Ant šio malūno kepurės viršaus buvo net dvi vėjo rožės. Jei vėjas pūsdavo ne į didžiuosius sparnus, vėjo rožės pradėdavo suktis ir automatiškai atgręždavo sparnus į vėją.

Šalia malūno buvo pastatas, vadinamas magazinu. Čia dvarininkai ir valstiečiai laikydavo javus tam atvejui, jei kiltų badas. Sovietinais laikais jame buvo pradėta rengti kavinė, bet, kilus gaisrui, nukentėjęs pastatas nebebuvo atnaujintas.

Malūnas veikė iki 1954 metų. 2008 metais jis paskelbtas kultūros paminklu.

Žvilgsnis iš paukščio skrydžio

Apžiūrėjus baisogaliečių malūną, pasukame atgalios. Šeduvoje stabtelime šalia garsiojo Šeduvos malūno. Čia įsikūrusioje kavinėje ir papietaujame.

Senų žmonių pasakojimu, Šeduvos malūne, kuris anksčiau buvo vadinamos jo savininko Aleknos vardu, buvo pasamdytas velnias sparnams sukti. „Vėjo nėra, visi malūnai stovi, o Aleknos malūno sparnai sukasi. Sakydavo, kad tai velniukas šokinėja nuo sparno ant sparno ir juos suka. Gal nuo to malūnas dar buvo vadinamas „velnių malūnu“, – pasakoja šeduvė E. Brajinskienė.

Jei kelionė neprailgo, galima aplankyti ir netoliese, Baltosios kaime, esantį Baltosios malūną. Pasak vietos gyventojų, besisukdami šio malūno sparnai perdauždavo kumeliukus, o kaimo vaikai, įsikibę į malūno sparną, pakildavo į trijų metrų aukštį.

Galime kai ką pasiūlyti ir ekstremalių pojūčių mėgėjams. Raudondvaryje įsikūrusio Šiaulių aeroklubo nariai siūlo ekstremalią pramogą malūnų gerbėjams – penkis Šeduvos apylinkių malūnus apžvelgti iš paukščio skrydžio. Tiesa, ši pramoga galima tik savaitgaliais ir yra mokama.

Tiek spėjome pamatyti per gerą pusdienį, į kelionę išvykę automobiliu. Malūnų entuziastams siūlytume nuvažiuoti ir iki Radviliškio malūno, kuris yra vienas iš 1919 metais vykusio Lietuvos kariuomenės mūšio su bermontininkais liudininkų.

Automobiliu apvažiuotas maršrutas: Radviliškis–Paežeriai–Alksniupiai–Kleboniškiai–Baisogala–Šeduva–Radviliškis

Autorės nuotr.

POREIKIS: Kultūros paveldo vertybei Paežerių malūnui reikalinga pagalba.

BŪKLĖ: Prieš kelis dešimtmečius į Alksniupių malūną eilės nusidriekdavo per gerą kilometrą. Dabar jis stovi apgailėtinos būklės.

ŽINIOS: Alksniupių malūno savininko anūkė Nijolė Navagruckienė (kairėje) ir mokytoja istorikė Gražina Vengrienė apie malūną žino įdomių istorijų ir faktų.

ISTORIJA: Senose fotografijose – Alksniupių malūnas prieš keliasdešimt metų.

SITUACIJA: Dauguma rajono malūnų prašosi pagalbos.

RESTAURACIJA: Kleboniškių malūnas – vienintelis restauruotas medinis malūnas Radviliškio rajone.

AUTENTIKA: Kleboniškių malūno vidus toks, koks buvo senovėje.

VERTINIMAI: Mūrinis Baisogalos dvaro malūnas laikomas vienu gražiausių malūnų šalyje, tačiau netvarkomas.

LEGENDOS: Šeduvos malūną išgarsino ir pasakojimai apie velnių išdaigas.

Asmeninio albumo nuotr.

PRAEITIS: Taip Baisogalos dvaro malūnas atrodė gerokai anksčiau.

„Šiaulių krašto“ žurnalistę Laimą AGANAUSKIENĘ  malūnų keliu lydėjo malūnų entuziastė pedagogė Jolanta KVEDARIENĖ.