Naujausios
RYGOS MARŠRUTAI (7)
Po Rygą — su Arvydu Juozaičiu
„Šiaulių kraštas“ baigia pasivaikščiojimą po Rygą su filosofu, rašytoju Arvydu Juozaičiu. (Pradžia — Nr.148, 150, 154, 158, 173, 180).
Iš Rygos kapinių — į Paberžę
Šalia Miera iela (Taikos gatvės) — per du šimtmečius skaičiuojančios Didžiosios kapinės (Lielie kapi). Iki centro nuo čia — trys kilometrai.
Taikos gatvės namų langai žvelgia į kapinių žalumą. Prie vieno iš langų — A. Juozaičio kūrybos ir darbo vieta. Žiūrint pro šį langą, gulė knygos „Ryga — niekieno civilizacija“ vigilijos.
Pasak A. Juozaičio, laidoti kapinėse pradėta 1773 metais, Rusijos imperatorei Jekaterinai II įsakius sustabdyti Rygoje kylantį marą. Sklypas skirtas atokiau nuo miesto centro, laidota jame be jokios tvarkos.
Praėjus šimtmečiui, atgimusi latvių tauta Didžiosiose kapinėse laidojo savo patriarchus. Šiandien kapinėse suskaičiuojama per pusantro šimto didžių tautos sūnų ir dukrų.
1969 metais užsimota kapus sulyginti su žeme. Bet pačių iškiliausių latvių asmenybių kapaviečių nesiryžta naikinti.
Žinia, kad Rygoje vietos valdžios sprendimu naikinamos senosios miesto kapinės, neprasprūdo Tėvui Stanislovui.
A. Juozaitis, parašęs pasakojimų knygą „Tėvas Stanislovas“, sako, jog kunigas-vienuolis nedelsdamas atvyko į Rygą parsivežti kalnais suverstų tvorelių, žibintų, metalo grandinių, statulėlių. Suderėjęs su metalo surinkėjais, kelis sunkvežimius parsigabeno į Paberžės klebonijos kiemą. Kalto metalo tvorelėmis aptvėrė šventorių, bent keturių bažnytkaimių kapinaites ir šventorius. Taip buvo išgelbėta dalis nykstančio Rygos grožio, perkeliant jo lopą į geografinį Lietuvos centrą.
Po naikinimo akcijos senosios kapinės verstos parku: nutiesti asfaltuoti takai, pastatyti žibintai.
Likusios vokiškos koplyčios primena graikiškas šventyklas. Mirusiųjų amžino poilsio vietos tapo namais benamiams. Žolėse — kolonų, kolumbariumų likučiai.
Keletas kapų — tvarkomi: artimiesiems pavyko juos rasti pagal senuosius planus, brėžinius.
Kapinėse stovi Prisikėlimo bažnyčia: sovietmečiu — buvęs sandėlis, dabar — tremtinių ir bolševikų teroro kankinių šventovė. Jos koplyčioje kabo kalėjimų ir tremčių vietų žemėlapis.
Tautos didžiūnų kapai
Sukame prie didžiūnų kapų. Iš akmens žvelgia dainų tėvo Krišjanio Baruono (1835— 1923) veidas. Ilsisi kartu su žmona Darta. Amžiną poilsį čia rado ir jo pirmtakas Fricis Brivzemniekas — pradėjęs rinkti latvių dainas, vėliau perdavęs darbą Voroneže įsikūrusiam K. Baruonui.
K. Baruono surinktoje dainų kartotekoje — 246318 kortelių, ji vadinama „Dainu skapis“ — “Dainų spinta“ ir yra įtraukta į UNESCO sąrašą. K. Baruoną A. Juozaitis vadina plačiausiais latvių tautos vartais į savo tapatybę ir savą pasaulį.
Šiose kapinėse ilsisi ir visų laikų latvių herojaus — „Lačplėsio“ epo — kūrėjas Andrejus Pumpuras. Jo amžino poilsio vietoje stovi minkšto skalūno paminklas, iš kurio išnyra kūrėjo veidas, o apačioje įsitaisęs Lačplėsis. Neatspėtum, kad paminklo autorius — tas pats Karlis Zalė, sukūręs monumentalų Laisvės paminklą.
„Didžiajam Latvijos vedliui dėkinga latvių tauta“ — dėkojama Krišjaniui Valdemarui, XIX amžiaus antroje pusėje sudėliojusiam latvių tautos elito uždavinius: latviai turi būti apsišvietę ir išsimokslinę, siekti ekonominės gerovės, privalo būti Latvijos, o ne imperijos patriotai.
K. Valdemarui epitafijos parašytos trimis kalbomis (latvių, vokiečių, rusų), visų prasmės — skirtingos.
Džordžo Armitstedo, garsiojo Rygos mero, kapas sovietmečiu buvo sunaikintas. Atkurtą kapavietę žymi juodo akmens antkapinis Dž. Armitstedo paminklas: „George Armitstead 1847— 1912 Lord Mayor of Riga.“
Akmens lenta su užrašu „Tautos atgimimo darbininkai“ ir dešimčia pavardžių skirta tiems, kurių kapai neišliko.
Dainius ir mūza
Mašina stabteli ties Rainio kapinėmis. „Esame dvasinės ir materialinės galybės sankryžoje. Kairėje — Rainio kapai, kur guli tautos elitas, didžioji dalis kūrėjų. Dešinėje — įėjimas į karių kapus — Brolių kapai,“ — sako A. Juozaitis.
Tautos dainius, poetas Janis Rainis (tikroji pavardė — Pliekšanas) mirė 1929 metais. Jo mirtis tapo nacionalinės reikšmės įvykiu. Kapinės, kuriose poetas atgulė, pavadintos jo vardu.
Medžių alėja veda poeto kapo link. Paminklas, 1934 metais sukurtas skulptoriaus Karlio Zemdegos, buvo didžiausias to meto Europoje vientiso granito antkapinis paminklas. Nuogas antikos jaunuolis bunda iš miego: „Ir kupinas jėgų į saulę kilsiu.“
„Pagoniškas kūno kultas ant kapo, be menkiausio krikščionybės simbolio. Latvių liberalizmas buvo pasiekęs viršūnę“, — sako A. Juozaitis.
A. Juozaitis primena latvių tautos dainiaus sąsajas su Lietuva: baigęs teisės mokslus Peterburge, pirmųjų advokato profesijos įgūdžių J. Rainis įgijo Vilniuje (dirbo pastate, kuriame vėliau įsikūrė KGB).
1897 metais su mylimąja, tuomet jau garsia poete Aspazija (Elza Rozenberga) apsigyveno Panevėžyje, užsiėmė privačia praktika, pradėjo versti J. V. Gėtės „Faustą“ į latvių kalbą. Už vadovavimą socialdemokratų laikraščiui buvo įkalintas Panevėžio kalėjimo patalpose (dabar tai — vienintelis Lietuvos moterų kalėjimas). Kalėdamas tęsė “Fausto“ vertimą, jį palaikė ir skatino Aspazija.
Po mirties Aspazija kukliai atgulė po J. Rainio kojomis, jos amžinojo poilsio vietą žymi akmens lentelė. Dainius ir jo mūza.
Rainio užnugaryje
„Koks tragifarsas, — ranka mosteli A. Juozaitis. — J. Rainio užnugaryje susilaidojo sovietinės armijos generalitetas, nes rusams irgi buvo garbė laidotis prie tautos didvyrio.“
Netoli guli ir pirmasis kolaboracinis Latvijos prezidentas Augustas Kirchenšteinas (1972— 1969), kiti latvių sovietmečio veikėjai, daugelio antkapių užrašai latvių ir rusų kalbomis. Vienas iš kapų jau pažymėtas kryželiu.
„Maišalynė — kaip žemėje, taip ir po žeme“, — pastebi A. Juozaitis.
Rainio kapinėse atgulė ir vienas iš garsiosios tarpukario skulptorių trijulės Z (Zalė, Zalkalnis, Zemdega), Laisvės paminklo konkurso finalininkas — Teodoras Zalkalnis (1876— 1972). Prie jo kapo rymo paties kurta skulptūra — Motina, liūdinti dėl Pirmojo pasaulinio karo aukų. Skulptorius — ypatingo likimo: dievintas laisvės laikais, sovietmečiu įvertintas nusipelniusio TSRS liaudies dailininko vardu.
Brolių kapai
Brali kapi — Brolių kapai. „Latviai patys save pranoksta Brolių kapuose ir parodo, kad nėra maža tauta: krito pasauliniuose mūšiuose, kuriuose galėjo nedalyvauti, — sako A. Juozaitis. — Šie kapai rengti su tokiu užmoju, tarsi Latvija būtų penkis, dešimt kartų didesnė negu yra iš tikrųjų.“
Prie įėjimo — didžiulės raitelių skulptūros. Projekto autorius architektas Karlis Zalė, pasakoja A. Juozaitis, prie dešinio raitelio yra ištaręs: „Tai mano geriausias darbas“.
Į kapus veda betono takas: tarsi pakilimo takas į amžinybę. Iš abiejų pusių ošia liepų alėja. Už kelių šimtų žingsnių šalia ąžuolų plevena amžinoji ugnis. Už jos — bangų bangos, kapų kapai.
Brolių kapų pradžia — 1915-ieji. Čia imta laidoti po Rusijos imperijos vėliava kritusius latvių šaulius. Vėliau laidoti ir Latvijos Respublikos kariai, Latvijos ordino kavalieriai, dar vėliau — Raudonosios armijos ir Vermachto kariai. Ir tie, kurie amžiams liko nežinomieji.
Brolių kapuose šalia Lačplėsio ordino kavalierių ir Raudonosios armijos politrukų guli ir latvių Waffen SS vadas generolas Rudolfas Bangerskis (jo palaikai iš Vokietijos atvežti 1995 metais).
Ant paminklinių lentelių liko vardai, pavardės, laipsniai, gimimo ir mirties datos bei įspausti kryžiai. Raudonųjų partizanų kapus žymėjo žvaigždės. „Dar prieš pusmetį šios lentelės buvo su žvaigždėmis, o dabar jau kryžiai, — akimirką savo akimis netiki A. Juozaitis. — Juk 1943 metais latviai savo partizanų neturėjo, tai buvo komunistų partizanai.“ Istorija kinta ir kapinėse...
Už kapų eilių — kritusius globojanti akmeninė Motina Latvija, laikanti vėliavą ir vainiką. Prie jos kojų susmukę du akmeniniai sūnūs.
Brolių kapuose amžino poilsio atgulė ir pats architektas Karlis Zalė, miręs 1942 metais.
ORDERIS: Vieno iš didžiųjų architektų, Didžiosios Rygos gildijos statytojo Wilhelm Bockslaff (1858— 1945) šeimos kapas. Unikalus paminklas — į graikišką orderį įmontuotas kryžius. Nesudaužytas, neįveiktas sovietmečiu. Ryga_su_Juozaiciu_474_JTs
KAPAI: Brolių kapais latviai pranoksta patys save.
MONUMENTAS: Karių ramybę saugo Motina Latvija ir karžygiai.
EPITAFIJA: Krišjaniui Valdemarui epitafijos parašytos trimis kabomis (latvių, vokiečių, rusų). Centrinėje paminklo dalyje — latviška.
PAMINKLAS: Dainų tėvo Krišjanio Baruono paminklas.
LIKUČIAI: Didžiųjų kapinių didingos praeities liudininkai.
EPAS: Andrejo Pumpuro kapo paminklo Lačplėsis.
POETAS: Paminklas Janiui Rainiui. Jo papėdėje — kukli lentelė, skirta poetei Aspazijai.
Jono TAMULIO nuotr.