Nepramintais takais į šimtamečius parkus

Nepramintais takais į šimtamečius parkus

KELIAUKIME SU „ŠIAULIŲ KRAŠTU“

Nepramintais takais į šimtamečius parkus

Tęsiame vienos dienos keliones. Šį kartą lydimi istorinių parkų tyrinėtojo šiauliečio Audriaus ŠAULIO sukame į turistams iki šiol nežinomus šimtamečius dvarų parkus Pakruojo rajone.

Janina VANSAUSKIENĖ

pakruojis@skrastas.lt

Jokių ženklų

Nusprendusiam keliauti šiuo maršrutu, vertėtų priimti porą patarimų: išsikirpti dvarų išsidėstymo schemą, publikuojamą su šiuo straipsniu, ir kelionės neatidėlioti, nes to, ką galite pamatyti šiandien, ryt jau gali nebelikti.

„Ši schema pravers, nes į dvarus ir prie jų prieš kelis šimtus metų sodintus parkus nėra jokių žemėlapių su nuorodomis, kelio ženklų“, – įspėja kelionės gidas ir istorinių parkų želdinius bei jų būklę Pakruojo rajone tyrinėjęs Audrius Šaulys.

Pakruojo krašto istorinius parkus A. Šaulys tyrinėjo bakalauro darbe, baigdamas Šiaulių universitetą.

„Laikas negailestingas parkų paveldui, o valstybės kultūros politika jį paliko likimo valiai“, – skaudžią tiesą pastebi A.Šaulys. – Kai kurie istoriniai želdynai nyksta kaip apleisti ir neprižiūrimi miškai“.

Pradėję kelionę netrunkame įsitikinti, kad bet kuriam keliautojui gali tekti būti paskutiniu, mačiusiu dar stovinčią kelių šimtmečių senumo drevėtąją Pavėzgių tuopą, neatpažintą medį Impolės dvarelio parke ar patirti atradėjo džiaugsmą, pačiam „perskaičius“ dar išlikusius parko kūrėjo ženklus.

A. Šaulys primena, kad pagal Lietuvoje veikiančius įstatymus, dvarų parkai yra prieinami visuomenei, bet vis dėlto keliautojas, turėtų mandagiai atsiklausti šeimininko, o šis leisti apžiūrėti istorinį parką.

Dvarelį saugo tik angelas

Kelionę pradėjus nuo Šiaulių keliu Šiauliai – Pakruojis – Pasvalys, 26,5 kilometre (pravažiavus viaduką po geležinkeliu) pasukame į dešinę – link Radviliškio.

Nepasiekę sankryžos Radviliškis – Stačiūnai, sukame į kairę. Tai buvęs reprezentacinis dvaro 235 metrų kelias į dvarą, apsodintas pilkosiomis tuopomis ir kaštonais.

Sustojame netoli senos mūrinės koplytėlės su Marijos skulptūrėle, po didžiule tuopa su drevėmis. A.Šaulys sako, kad šiai, kaip ir kitoms aplink tą keliuką augančioms tuopoms – apie 120 – 150 metų.

Pasukame į dvarelį. Jis statytas 19 a. pabaigoje, išliko 11 medinių pastatų. Jie apleisti ir neprižiūrimi, kaip ir pats parkas su sodu, bet kompleksas vis dar išlaikęs autentiškumą.

Kompleksas yra įtrauktas į Kultūros vertybių registro laikinąją apskaitą.

„Lietuvoje yra ne tik Rumšiškės, – apie Pavėzgių dvarelio unikalumą kalba tyrinėtojas. – Čia išlikę visi būdingiausi tokiai sodybai elementai: Vėzgės upelio užtvanka, ponų namas, kumetynas, tarnų namas, svirnas, ratinė, ledainė, želdiniai.“

„Istorinių faktų apie dvarą išliko nedaug. 19 a. pabaigoje dvaras priklausė Adolfui Landsbergiui, o nuo 1935-ųjų – jo savininkas buvo Antano Smetonos adjutantas Tadas Šakmanas, – istoriją primena senuosius parkus Pakruojo rajone išbraidęs tyrinėtojas. – Dar prieš metus čia gyveno paskutinio dvaro valdytojo giminaičiai.“

Šiandien medinis centrinis dvaro pastatas – tuščias. Vaikštome po sodybą, brisdami neišmindytą, iki pažastų suaugusią žolę. Aplink – nė gyvos dvasios. Pasukame gilyn į parką.

A. Šaulys pataria atkreipti dėmesį į liepas, augančias eilėmis. „Jos buvo karpomos, kad laja būtų tanki ir plati, kad, kilus gaisrui  viename pastate, neįkaistų kitas – liepų laja buvo natūrali medinių pastatų apsauga ir nuo kibirkšties ar liepsnos .

Gyvenamojo namo rytinėje pusėje, netoli seno baltažiedės robinijos krūmo, parko puošmena – balto angelo skulptūra. Vešlios lapijos fone apšviestas ryto saulės angelas tarsi šviečia pats.

„Kiek jam beliko?“  Niekur neteko aptikti žinių, kas ją statė, kas jos autorius“, – sako A.Šaulys, pripažindamas skaudžią tiesą, kad šiandien Pavėzgių dvarelio kompleksą saugo tik sode suklupęs laiko suaižytas angelas.

Impolės dvarelyje galima apsistoti

Impolės dvarelis, stovintis ant paties Mūšos kranto, nuo Pakruojo nutolęs per 10 kilometrų, važiuojant keliu Pakruojis – Linkuva. Prie šio kelio yra rodyklė „Impolė“, matosi parko medžių apsuptyje stovintis mūrinis svirnas.

Šis pastatas ir kluonas buvo dvaro reprezentaciniai statiniai, šalia liepų alėjos, vedančios prie centrinio dviejų aukštų dvaro rūmo. Sovietmečiu šie pastatai buvo rekonstruoti, sujungti į vieną, juose įrengta viešojo maitinimo įstaiga, viešbutis.

„Dvaras minimas nuo 1826-ųjų, tarpukariu jį buvo nusipirkęs Miškų departamento direktorius Medardas Bagdonavičius. Šiuo metu dvaro sodyba priklauso pakruojiečiui Sauliui Laurikiečiui“, – apie atvirą lankytojams Impolės dvaro sodybą pasakoja „Šiaulių krašto“ kelionės gidas A.Šaulys.

„Šiam dvaro kompleksui pasisekė labiausiai, – šypsosi parkų tyrinėtojas. – Jis turi sumanų šeimininką , o šis – viziją, dvarelį prikelti rekreacijai“.

Čia lankytojus pasitinka gražiai prižiūrima ir tvarkoma aplinka, o netrukus pasirodo ir dvarelio savininkai Saulius ir Daiva Laurikiečiai. Jie trumpam palieka planuotus ūkio darbus ir mielai pasakoja apie parką.

Dėl viešnagės iš anksto susitarusiems, šeimininkai pasiūlytų arbatos ar paplaukioti baidarėmis Mūša.

„Liepų alėja sensta, keli medžiai jau buvo išpuvę. Kad griūdami nesuknežintų kluono, turėjome juos nupjauti, todėl vienoje pusėje alėja trumpesnė. Tarp likusių liepų pasodinome jaunų, kad senosioms mirus šios jas pakeistų. Taip tuomet pavyktų išsaugoti parko autentiškumą“, – jo ateitimi rūpinasi ponia Daiva ir neslepia, kad toks alėjos išsaugojimo būdas sunkiai įgyvendinamas: jaunosios liepaitės skursta dėl šviesos stygiaus po senųjų laja.

A. Šaulio teigimu, žvelgiant į medžius ir istorinius šaltinius apie dvarų savininkus, galima atkurti parkų istoriją, nustatyti, ką kuris savininkas juose keitė. Tokie ženklai Impolėje lengvai „skaitomi“ ir neįgudusiam parkų lankytojui.

Dvarelio savininkai džiaugiasi parke suradę ir neįprastų augalų: retos formos alyvos krūmą, kurio margi lapai labiau primena kito atvežtinio augalo – aktinidijos – lapus, o terasoje priešais centrinį rūmą augantis lapuotis yra tikra mįslė: kas jis nepasakė dar nė vienas kraštovaizdžio specialistas ar miškininkas.

„Bandėme išgelbėti vėtros išverstą geltonąją pušį, – pasakoja ponas Saulius. – Jos spygliai augo po tris iš pumpuro, buvo per plaštaką ilgio, o žievė kvepėjo apelsinais. Išsiaiškinome, jog tai buvo Šiaurės Amerikos pušis“, – apie prarastą dar vieną prieš šimtmetį sodintą atvežtinį medį pasakoja S.Laurikietis.

A. Šaulys priduria, kad į Lietuvą per dvarus atkeliavo ne tik daugelis dabar įprastais laikomų medžių, bet ir sodų bei parkų veisimo tradicijos, europietiški įvairių laikmečių želdynų stiliai.

Miršta miško parkas

Iš Impolės, išvažiavę į Pakruojo–Linkuvos kelią, gal už kilometro vėl sukame į dešinę. Prie kelio rodyklė su užrašu „Girbutkiai“.

Šiuo keliu, apaugusiu senais šimtamečiais medžiais, pasiekiame Pamūšio II dvarvietę ir čia išlikusio parko dalį, užimančią beveik dviejų hektarų plotą. Būta čia ir didžiulio sodo, kurio ribas tebežymi didžiulės gal daugiau kaip pusantro šimto metų liepos.

„Pamūšio II dvaras istoriniuose šaltiniuose minimas nuo 1599 metų. Šio dvaro sodybos teritorijos plotas daugiau kaip 45 hektarai,  tačiau ir šie faktai sodybvietei išsaugoti yra bereikšmiai. Istoriniams parkams tyrinėti, bent jau aprašyti ir inventorizuoti, želdynams tvarkyti valstybė neturi pinigų“.

Šis parkas, kaip ir jau aplankytieji, įtrauktas į Kultūros vertybių registro laikinąją apskaitą, užfiksuotas, paliktas mirti. Nors jis – vienintelis Lietuvoje, kurio likučiai byloja, kad čia galėjo būti įkurtas miško parkas – žvėrinčius, dabartinio zoologijos sodo atitikmuo.

Čia gyvenantis Romas Kirdeikis veda į parką, kuriame aptinkame senų, gal šimto metų sulaukusių liepų alėjas, visą parko plotą skaidančias į kelias stačiakampio formos teritorijas. Čia dar aiškiai matoma buvusio kanalo vieta, o arčiau ūkinių pastatų  tebetyvuliuoja kūdra.

Vyras sako, kad kaunietis parko savininkas čia atvažiuoja kartą per netus pasidairyti, todėl parko alėjas nuo savaiminio užžėlimo gelbsti jis – kartą per metus pravažiuoja traktoriumi, pašalindamas savaime želiančius medžius ir krūmus.

Parku ir dvarviete, anot R.Kirdeikio, niekas nesidomi. Jis įdomus tik vietos gyventojams, po nudžiūvusio uosio kelmu radusius galbūt pirmojo dvaro pamatus, o paupyje – buvusių akmeninių obuolių saugyklų su arkomis griuvenas.

Dovydiškių parkas slepia paslaptį

Įspūdingas Dovydiškių dvaro parkas yra 3 kilometrai už Linkuvos, važiuojant keliu Linkuva – Vaškai, kairėje kelio pusėje. Dvaro sodyba stebina inžineriniais vandens įrenginiais ir įspūdingu landšaftu.

Iš sodybvietės medžių amžiaus A. Šaulys spėja, kad parkas galėjo būti įkurtas apie 1840 – 1860 metus.

Istoriniuose šaltiniuose A.Šaulys aptiko informacijos, kad pas tuometinį dvaro savininką J.D.Radeną nuo 1841 metų tarnavo girininkas. Vėliau dvaras priklausė dvarininkams Karpiams, kurie taip pat keitė parką.

Senais medžiais apaugusia alėja kylant į kalvą dėmesį patraukia pakopomis išsidėsčiusios didžiulės terasos.

Istorinių želdinių tyrinėtojas paaiškina: „Šioji dvaro dalis – itališko sodo stiliaus elementas, savo dydžiu ir kokybe galintis konkuruoti su kituose Lietuvos dvaruose išlikusiomis dirbtinėmis terasomis.“

Aukštutinę terasą nuo viduriniosios skiria kanalas, kuris išteka iš sodo pakraštyje įrengto nedidelio vandens telkinio, susidariusio užtvenkus šaltinį.

Kanalas kerta pagrindinį kelią į dvarą, čia buvęs pakeliamas tiltelis, kanalu plaukiodavo ponų valtelės. Dabar čia – tik pralaida po keliuku.

A. Šaulys pakviečia gilyn į parką pagal kanalą, vingiuojantį lyg upelio vaga.

Ant jo šlaitų kas keli metrai – didžiuliai ąžuolai. „O šioje kelio pusėje – peizažinio stiliaus parkas“, – paaiškina kelionės gidas.

Už 120 metrų nuo kelio, žadą atima neįtikėtinas reginys: medžiais ir krūmais apaugusioje tankmėje – apskritimo formos vandens telkinys su kelių metrų skersmens apvalia sala viduryje.

Parkų tyrinėtojas paaiškina, kad didžiausią nuostabą kelia ne šis vandens atrakcijoms tarnavęs įrenginys, bet jo vandens lygio palaikymo sistema.

Ji lieka paslaptimi, nes dvarvietė liko netyrinėta, todėl nežinoma, kas lemia, kad tvenkinyje ant kalno yra vandens, o už kelių metrų pakalnėje stovinčio pastato rūsyje – nė lašo.

Žinoti, ką prarandame

„Lietuvos kultūrinis kraštovaizdis niekam nerūpi. Taip miršta istoriniai parkai ne tik Pakruojo rajone. Tik čia, esant skurdžiam kraštovaizdžiui, sutvarkyti ir prižiūrėti jie galėtų būti tikra krašto puošmena“, – dėl istorinių želdynų likimo apgailestauja A.Šaulys, įsitikinęs, kad visuomenė turėtų pamatyti ir tokius parkus, kad žinotų ką ji praranda.

Anot A.Šaulio, Lietuvoje į Kultūros vertybių sąrašą 2004-aisiais buvo įtraukta 815 dvarų. Dabar šiame sąraše yra 579 dvarai.

„Susirūpinti verčia faktas, kad Pakruojo rajone per pastaruosius dvidešimt metų sunyko ir buvo išbraukti iš laikinosios apskaitos sąrašo 20 procentų dvarų. Šiuo metu rajono teritorijoje yra 16 dvarų. Istoriniuose šaltiniuose apie dvarų sodybas, parkus ir želdinius duomenų beveik nėra.

Ketinantiems tęsti kelionių maršrutą per istorinius dvarų parkus, A. Šaulys pataria: iš Dovydiškių pasukti į kultūros vertybių registre neužfiksuotą, vietinių vadinamą Palinkavės parką, iš ten būtinai nuvykti į didingos praeities Aukštadvario dvaro sodybą ir parką su laidojimo kriptų griuvėsiais, ir pro Degėsius keliauti link Žeimelio, nuo kurio už 5 kilometrų – Glebavos (Geručių) dvaras su turtinga praeitimi ir parku.

Nuo čia grįžti į Šiaulius galima ir per Joniškį. Šiame krašte irgi būta įdomių dvarų, tik jų paieška užsiimti tektų patiems keliautojams.

Autorės nuotr.

SARGAS: Pavėzgių dvarelį saugo nežinomo autoriaus klūpantis angelas.

TUOPA: Šimtametė tuopa su didžiule dreve gyvybę palaiko nuo šerdies išleidusi šaknis į savo pačios kelmą.

 

GIDAS: Šiaulietis Audrius Šaulys, kelerius metus tyrinėjęs Pakruojo dvarų sodybas, istorinius parkus ir istorinius želdynus pataria skubėti pamatyti, kokį krašto kultūros paveldą prarandame.

MŪŠA: Prie Impolės dvarelio – vaizdingas Mūšos vingis.

LEDAINĖ: Impolės dvarelio ledainė – parko mažosios architektūros akcentas.

BERŽAS: Pamūšio II dvaro parke augančio šimtamečio beržo kamieną vietiniai gyventojai vos apkabina.

ISTORIJA: Beveik prieš 500 metų minimo Pamūšio II dvaro sodyba ir parkas baigia sunykti taip ir nesulaukę rimtesnių tyrinėjimų.

 

STILIUS: Dovydiškių dvare dar tebematomos terasos, bylojančios savininko sumanymą čia įkurti itališko stiliaus sodą.

PRAMOGOS: Kanalas, pasibaigiantis apvaliu tvenkiniu su sala, ano meto dvaro savininkams tarnavo pramogai – plaukioti valtelėmis.

KOPLYČIA: Dovydiškių parko tankmėje – koplyčia, kurią pastatė dvaro savininkais tapę didikai Karpiai.