Naujausios
Marokas – kelionė atgal į praeitį
Dainius Kinderis
Visai šalia visko pertekusios, greitai vienodėjančios ir savo išsigalvotų problemų persipildžiusios Europos yra vieta, kur iki šiol gyva tūkstančio ir vienos nakties pasaka. Kad ją pajustum, tiek naktų nereikės, kad suprastum – neužteks ir tiek. Gibraltaro sąsiauris skiria Afriką ir Europą, o taip pat Ispaniją ir Maroką vos 14-os kilometrų vandens plyšeliu, kurį įveikus, viskas pasikeičia iš esmės.
Atsidūręs Maroke, be laiko mašinos pagalbos staiga grįžtu atgal į preitį. Valstiečiai vilnoniais rūbais joja į turgų ant rypaujančių asiliukų. Prie didesnių turgaviečių – tikras asilų kamštis, todėl įrengiamos specialios parkavietės. Patekus į turgaus sūkurį apsvaigstu nuo to egzotikos mišinio. Prieskoniai, vaisiai ir kvepalai sukrauti aukštomis piramidėmis vilioja savo aromatais ir sodriomis spalvomis, margais kilimais nuklotos sienos, o prekystaliai lūžta nuo ką tik šalimais esančiose dirbtuvėlese pasiūtų, išaustų, nutapytų ir sulipdytų dirbinių.
Amatai čia perduodami iš kartos į kartą, todėl tai, kuo galėjo pasigirti Maroko viduramžių architektai – išlaikyta.
Kilometrais išsikėrojęs siaurų gatvelių labirintas paklaidina akimirksniu. Einu, kur kojos neša, akyse raibsta margi raštai, spindi blizgantys kindžalai, vėjyje siūbuoja virtinės odinių dirbinių. Prekių tiek daug, kad sunku suvokti, kas gali tiek jų kada nors nupirkti. Žmonių pilnos gatvės, spalvingų, įdomiais veidais, tamsių ir šviesesnių bruožų – visa kelių rasių maišalynė. Gudrūs seniai leidžiantys dienų dienas lauko kavinėse akylai stebi ir aptarinėja, kol aš atsakinėju jiems žvilgsniu, iš už kampo atskuodžia asilas, įkinkytas į vežimą, pilną žvangančios stiklinės taros su importiniu limonadu. Supantu, kad tai šalis, kur nuotykiai – už kiekvieno kampo.
Toks galėtų būti bet kuris Maroko miestas. Senas, su naujovėmis nespėjantis, o ir jų nelabai norintis, konservatyvus ir savo tradicijas puoselėjantis. Su prekystalių kilometrais, spalvotomis sienomis, laiptuotais grindiniais ir tą grindinį mindančia mįslinga tauta.
Marokas taip pat viliojantis ir mįslingas ne tik mums, bet ir kitų šalių musulmonams, kuriems kelionė į Maroką – lyg piligrimystė nukeliauti į Islamo pasaulio pakraštį, į vieta, kur musulmonai palydi saulę. Būtent todėl, marokiečiai savo šalį vadina „Maghrib“ (Vakarai). Tai nedidelė, vos lopinėlį žemės šiaurės vakariniame Afrikos pakraštyje užimanti šalis, valdoma karaliaus, kuriuo tiki 32 milijonai marokiečių. Toje nedidelėje šalyje yra daug stebuklų – tiek gamtos, tiek žmogaus sukurtų. Man niekada nenusibos keliauti po Maroką, nes tai šalis – mįslė, ir kiekvieno marokiečio galvoje – nepaaiškinamas tūkstančio ir vienos nakties pasakų labirintas. Apkeliavęs trečdalį Afrikos šaliu galiu ramiai atiduoti Marokui įdomiausios Afrikos šalies vardą.
Įdomiausias Maroko miestas pamačius juos visus – Marakešas. Tai knibždantis skruzdėlynas, kurio dalyviai – vietiniai arabai, berberai ir tūkstančiai įvairiausio plauko keliautojų kasdien juda po šią rytietiškos pasakos Meką musulmonų teritorijoje. Jis labiau afrikietiškas nei išdidusis Fesas, labiau berberiškas nei gražuolė Atlanto pakrantėje Essaouira ir ne mažiau kosmopolitiškas nei šalies gigantai – Rabatas ir Kasablanka.
Visi keliai Marakešo medinoje (taip Maroke vadinami senamiesčiai) išveda į šio miesto širdį – Džemna El Fna aikštę. Ši aikštė vadinama judriausia aikšte visame pasaulyje, su nenutrūkstamu ir įspūdingu ekspromtu vykstančiu šou, kurio personažai – paprasti marokiečiai, ateinantys kas dieną į Džemna El Fna „savais reikalais“ – šokti, dainuoti, pasakoti istorijas, burti, piešti tatuiruotes, kažką parduoti, kažką apgauti, grojant kerėti gyvates ir pasitelkiant beždžiones kaulyti iš turistų pinigų. Ypač aikštė atgyja vakarais, kada į dangų iš puodų ir keptuvių kyla garai, ir nosį vilioja įvairiausių aromatų kvapai. Patiekalų čia – rinkis ir valgyk visą mėnesį, kuo įvairiausi, tikras gurmanų rojus – sraigių sriuba, kupranugario mėsa ar išvirtos avies galva – skanaus. Kas nenusiteikę kulinariams išbandymams – nenusivils taip pat. Traškios salotos, citrusiniai vaisiai, figos ir datulės, kuskusas, tiršta sriuba harira ir tadžinas – marokietiškas troškinys – visomis šiomis gėrybėmis po palapinėmis apkrauti aikštės stalai. Ragauji Maroko ir dairaisi į aplink pulsuojantį gyvenimą. Ta aplinka ir visas procesas įtraukia į tikrą Maroko pasaką, kuri Marakeše, tik prasideda.
Šalį nuo Europos skiria šilta ir žydra Viduržemio jūra, kitoje pusėje – visą vakarinę pakrantę juosia šaltas ir vėjuotas Atlanto vandenynas. Atrodytų, kad daug kalnų mačiusį keliautoją sunku nustebinti, bet Maroko kalnai tokie, kurie vėliau sapnuojasi. Šiaurėje – dantytos žalių Rifo kalnų viršūnės, visą centrinę šalies dalį vagoja Atlaso kalnai – sausi, be gyvybės, vietomis juodi kaip smala ir raudoni kaip kraujas, o žiemos metu viršūnės pasidabina tviskančiu baltumu. Neįtikėtinas jausmas, kai nuo senamiesčio kalvos iškart gali matyti ir sniegą kalnuose ir toli nusidriekusią Sacharos dykumą, su geltonuojančia smėlio jūra. Tų kalnų slėniuose, kur žaliuoja pavienės oazės, gyvena ir nuo aušros iki sutemų pluša berberai – tikrieji Maroko gyventojai, darbštūs žemdirbiai ir gyvulių augintojai. Jie gano skurdžiose stepėse avis ir kalnuose ožkas, oazėse augina datules ir figas ir soduose pačius sultingiausius apelsinus. Berberai išsiskiria iš arabų. Turi savo kalbą, savo raštą, o lengviausia juos atpažinti tik pamačius. Jų oda šviesesnė, plaukai garbanoti, veido bruožai minkštesni. Ir kasdienybėje berberai nešioja tradicinius rūbus, kostiumai ir kaklaraiščiai – ne jų pasaulio atributai. Jeigu reikia puoštis, išsitraukia baltumu švytinčią dželabą, galvą apsisuka žydru tiurbanu šioba ir apsiauna berberiškus sandalus – šnioka. Visus šiuos berberiškus apdarus turiu ir aš, draugas berberas iš Atlaso kalnų sako, kad esu kaip tikras berberas, nes dar ir vaikštau susikūprinęs, kaip dauguma jų.
Maroko berberai daugiausia gyvena kalnuose ir aplink juos, o dykuma – didžioji Sachara – arabų beduinų karalystė. Kuomet senieji miestai ir aukštos tvirtovės išnyksta tuščių stepių horizonte, prieš akis išnyra aukštų smėlio kopų siluetai, žymintys Sacharos pradžią.
Merzugoje, kur plyti į kauburėlius vėjo supilstyta smėlio jūra, molinių trobelių apsuptyje patiesiamas raudonas kilimas. Lėkštutėse saldžios datulės, aitrios alyvuogės, į dailiais ornamentais išpaišytas stiklines pilamas marokietiškas viskis – mėtų arbata. Marokiečiai meldžiasi. Už mūsų nugarų leidžiasi saulė ir iš berberų lūpų sklinda malda Alachui. Po jos – laužoma duona, geriama arbata, pasakojamos istorijos, grojama tradiciniais instrumentais. Tada supranti, ką žmogui duoda kelionės.
Atsigulęs ant kilimo apsikloju šiltu audeklu. Po galva – marokietiška pagalvė, prieš akis – stebuklingas ir tamsus dangus, nusėtais tirštais žvaigždžių voratinkliais, aplink mane – dykumos paslaptys, o mintyse – nauji kelionių planai.
