Naujausios
Lankstas per Mūšos tyrelio pelkę
Šiandien siūlome pasižvalgyti po Joniškio rajoną: lankstu perbėgti Mūšos tyrelio telmologinį draustinį juosiančiais kaimais, stabtelint prie kultūros paveldo paminklų, pasižvalgant po žymių žmonių, susijusių su šiuo kraštu, vaikščiotas vietas, apkabinant didžiuosius Byčių ąžuolą ir Raistų liepą, paklaidžiojant po pelkę.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Būtinas atributas – guminiai batai
Maršrutas, kuriuo keliausime, tęsiasi maždaug 40 kilometrų per Katiliškių, Veršių, Damelių, Juodeikių, Miknaičių, Tarbūčių, Žukančių, Raistų, Martyniškių kaimus.
Ištvermingesni šį atstumą, kurio didesnė pusė – lietuviški duobėti žvyrkeliai – per dieną galės numinti dviračiais. Kitiems patartina riedėti automobiliu. Pavyzdžiui, nuo Šiaulių iki maršruto pradžios – 70 kilometrų, važiuojant per Joniškį.
Galima pasukti ir priešinga puse, prieš laikrodžio rodyklę, – per Gruzdžius, Šakyną.
Į išvyką galite vykti beveik tuščiomis, be visko išsiversite, tačiau vieno dalyko – guminių batų – šiukštu, nepamirškite. Tyrelio pelkė – ne medinėmis lentutėmis išklotas pažintinis takas, kuriuo prakaukšėtumėte ir aukštakulniais.
Čia ant kupsto padėta koja staiga pranyksta tirštoje lyg smala, masėje. Iš pradžių iki čiurnos, vėliau smukteli beveik iki kelių, regis, gyvų čiuptuvų traukiama...
Dar neišsigandote? Pirmyn.
Veršiai važiuoja
Į kelionę palydėti mus sutinka Žagarės gimnazijos geografijos mokytoja, ekskursijų vadovė Alma Kančelskienė.
Nuo Žagarės pasukame pietryčių kryptimi. Maždaug už pusantro kilometro posūkyje į kairę palieka Katiliškių kaimas, žymiam rašytojui Marui Katiliškiui (tikrieji vardas ir pavardė Albinas Vaitkus) davęs slapyvardį.
2014 metais sukaks 100 metų nuo šio derlingos žemės sūnaus gimimo. Buvusioje sodyboje stabtelėsite prie Alberto Stočkaus sukurto koplytstulpio, prisiglausite prie rašytojo jaunystėje sodintų medžių, taip dievintų vinkšnų.
Pavažiavus tolyn duobėtu vieškeliu, kuriuo įprastą dieną vėjas gena dulkes, o šįkart jas nusodina lietus, užsukame į Veršių kaimą. Tai – senovinis sodžius, išlikęs ūksmingų medžių pavėsyje, kurį sudaro viena ilga gatvė.
Tokie gatviniai arba rėžiniai kaimai, liudija istoriniai dokumentai, pradėti kurti XVI amžiuje pagal valakų reformą. Žagarės apylinkėse ji vyko ypač sparčiai.
Dabar Veršių kaimas – nykstantis, daug tuščių sodybų. Tarp jų surandame ir bandome apkabinti didžiausią, vietinių vadinamą Byčių ąžuolą. Nepavyksta. Jo apimtis – daugiau kaip 5 metrai, aukštis – 22 metrai.
Sodiečių pasakojimu, medžiui jau esą bene 300 metų. Jis 2002 metais buvo paskelbtas respublikinės reikšmės gamtos paminklu.
Kaimelyje išlikusios dvejos maro aukų kapinaitės. Vienas jų prie pat kelio žymi metalinis kryžius ir keli akmenėliai. Kitos – nuošaliau laukuose ir kokių nors atminimo ženklų nematyti.
Išėjusi kieman pasivaikščioti 89-erių metų vietos gyventoja Juzė Rudytė papasakoja, kad jaunystėje jaunimas eidavęs per Vėlines į tas kapinaites laukuose uždegti žvakučių.
Veršių kaimo pavadinimas, vietinių gyventojų pasakojimu, kildinamas iš to paties pavadinimo gyvulėlio. Pasakojama, kad kaime kadaise buvusios didžiulės pievos, kuriose tikdavę juos ganyti.
Kaimo gyventojai, vykdami į Žagarės turgų, prie vežimų prisirišę varydavo tuos veršius, o jie taip bliaudavo, kad už kelių kilometrų girdėdavęsi. Žagariečiai sakydavo: „Veršiai važiuoja“.
Juodeikiai mena Tėvą Stanislovą
Išsukę iš Veršių vingiuotu keliu prariedame pro kelis išnykusius kaimus, kryžiumi mus pasitinka Dameliai, už kurių įsmunkame į mišką. Dar keletas kilometrų ir atsiremiame tiesiai į Juodeikių sodžiaus pradžią, kurio vienoje kelio pusėje iškyla didingas ant kalavijo pasirėmęs Vytautas Didysis (tai – vienintelis kunigaikščiui skirtas paminklas rajone), kitoje – medinė Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia.
Vytauto Didžiojo paminklas juodeikiečių iniciatyva prie vietos mokyklos iškilo 1936 metais, kai šalyje buvo minimos didžiojo kunigaikščio 500 mirimo metinės. Paminklą sukūrė liaudies meistras Juozas Šiauleckas. Statinys išliko nepaliestas sovietiniais metais, o atgavus nepriklausomybę buvo suremontuotas, perdažytas. Šiuo metu aplink klojamos trinkelės, tiesiamas takas.
Medinė Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, pastatyta prie kapinių apie 1920 metus, šiemet taip pat bus remontuojama: žadama pakeisti langus, lauko apdailą, stogą. Savo jėgomis bendruomenė ruošiasi šventovę išdažyti.
Šioje parapijoje 1957–1960 metais dirbo iš lagerio grįžęs šviesaus atminimo kunigas Tėvas Stanislovas (Mykolas Dobrovolskis). Savo rankomis jis susirentė 12 kvadratinių metrų medinį namelį, kuriame gyveno.
Tėvui Stanislovui išvykus dirbti kitur, sovietų valdžios paliepimu trobelė buvo paversta pieno supirkimo punktu. Tik 2006 metais vietos kaimo bendruomenė mažą medinį pastatą suremontavo, perdažė ir parvilko į buvusią vietą – bažnyčios šventorių. Namelyje parengta Tėvui Stanislovui skirta muziejinė ekspozicija.
Pelkės valdovas
Juodeikiai – viena nuošaliausių rajono vietovių. Už jos laukia didžiausias kelionės iššūkis – žygis per Mūšos tyrelio pelkę link juoda akimi žėrinčio Miknaičių ežero. Apie šį beveik 6 hektarų ploto vienintelį natūralų ežerą Joniškio rajone sklando legendos.
Juodeikių kaimo gyventojas, šviesuolis Aleksandras Žalys pasakoja su tėvu kadaise ėjęs į tyrelį pasirinkti geltonų medumi kvepiančių uogų – tekšių.
Priėję ežerą, pamatė rymantį žveją, meškeres prie nedidelių berželių pririšusį. Paėjo tolėliau ir išgirdo pagalbos šauksmą. Ogi žvejas jau su didžiule žuvimi besigalynėjąs.
Puolė vyrai padėti. Traukia, traukia, žuvis blaškosi, tik blykstelėjo ore, galva tokia didelė – kaip arklio. Ilgai trise vargo, kol gyvį priveikė. Ištrauktą bene 2 metrų ilgio lydeką kartu užgulę pjovė, o toji keistus cypiančius garsus leido.
Kai žvejas žuvį užsimetė ant pečių, jos uodega ir galva žemę siekė.
Parsinešė žmogus neregėtą laimikį namo, išskrodė, supjaustė ir kubile susūdė. Naktį girdi, kažkas į langą beldžia ir šaukia: „Atiduok mano kiaulę!“ Bet žvejas nereagavo ir, apsivertęs ant kito šono, vėl užmigo. Kitą naktį vėl beldimas ir balsas: „Grąžink mano kiaulę!“
Žmogui jau neramu pasidarė, bet nieko nedarė. Trečią naktį grasinimą išgirdo: „Paskutinį kartą sakau – grąžink mano kiaulę, o tai blogai baigsis!“
Išsigandęs žvejas sumetė lydekos gabalus į maišą, nuvilko prie ežero ir išvertė į tamsų jo vandenį. Nuo to karto beldimas ir balsai liovėsi. Matyt, ten būta Miknaičių ežero, o gal ir visos pelkės valdovo.
O kitą sykį A. Žalio tėvas žiemos metu per Miknaičių ežerą ledu važiavo. Sugalvojo vidury jo stabtelėjęs eketę iškirsti. Tik prakirto ledą, kad suūžė skylė, kad suburbuliavo, kaip kokia garo mašina. Vyras puolė į vežimą ir nesidairydamas kuo greičiau nurūko. Sakoma, kad ir dabar ežeras prieš prastą orą imąs keistus garsus leisti.
Įsmuko iki juosmens
Pasiklausius tokių pasakojimų pelkių kemsynai, juose mirkstantys kiminai, švendrės ir kažkur tolumoje dunksanti veidrodinė ežero akis atrodo dar paslaptingesni. Tačiau negi pasiduosi lakiai vaizduotei ir akmirkos nesmagumui?..
Šokame į guminius batus, užsivelkame neperšlampamus apsiaustus ir žengiame pirmuosius žingsnius. Pradžioje viksvomis, smilgomis vešliai apžėlęs takas ir vienas kitas išgriuvęs sausas medis palei pagriovį nenustebina.
Einame gal tris šimtus metrų, kol pasiekiame menką tiltelį. Perėjusios jį atsiduriame neįprastame gamtos pasaulyje, lyg stebuklinga ranka būtų perkėlusi į kitą žemės kraštą.
Prieš akis švysčioja liekni berželiai, tarp jų – nesuskaičuojama gausybė baltų ant liaunų stiebelių siūbuojančių pūkų gniužulėlių. Atrodo, kad kažkas suplėšė didžiulę pagalvę ir juos pažėrė aplink slinkti pažemiui. Tai – švyliai.
Ant pirmo kupsto padėta pėda slysčioja, klimpsta, ilgai nedvejojus reikia peršokti ant kito saugaus iškilumo, sekant vedlei mokytojai Almai Kančelskienei iš paskos. Guminis batas šmurkšteli ir beveik nusiauna. Trūkteliu koją aukštyn. Nedidelių berželių šakos tarnauja kaip lynai, į kuriuos įsikibus lengviau judėti pirmyn.
„Ar lazdos nereikėjo pasiimti? O įsmukti iki kelių teko?“ – skubu teirautis vedlės.
Ji pasakoja, kad batus čia ne vienas prisėmęs, o pačiai kartą teko įsmukti į maurus iki juosmens. Kartu keliavę mokiniai traukė bendromis jėgomis. Nepaisant to, mokytoja į pelkę važiuoja kasmet. Magiška tai vieta – susiliejimas su gamta.
„O čia jau šlapia, nežinau, ar peršoksime,“ – į tikrovę grąžina bendrakeleivė ir murkteli iki kelių. Paskui rodo: žiūrėk, kaip „verda“ vanduo. Iš durpingo dirvožemio iš tiesų lyg užvirus puodui veržiasi burbulai. Pelkė šneka, bet jos kalbą reikia suprasti. Toks burbuliavimas rodo šaltiniuotą vietą.
Gausu saugomų rūšių
Traukiame toliau. Einant patartina žvalgytis ne tik po kojomis, bet ir aplink bei aukštyn.
Pelkėje aptinkamos saugomos augalų rūšys: baltijinė gegūnė ir siauralapė gegūnė. Telkinį juosiančių griovių šlaituose auga paprastoji tuklė, raudonoji gegūnė, raktažolė, pelenėlė. Mes randame neįtikėtinai daug saulašarių, raudonu kilimu klojančių kupstus, gausų jau užmezgusių spanguolių būsimą derlių.
Draustinyje gyvena dirviniai sėjikai, tetervinai, tikučiai, apsistoja migruojantys baltakakčių ir želmeninių žąsų būriai. Mes kelis kartus išgirstame kukuojančią gegutę, kitų paukščių balsus.
Į Mūšos tyrelio draustinio miškus užklysta lūšis, būna vilkų, baltųjų kiškių, briedžių. Tiesa, dienos metu sutikti žvėris būtų stebuklas. Jie šalinasi žmogaus. Galima pamatyti nebent jų pėdų ar paliktų ekskrementų.
Pelke einame jau 20 minučių. Berželius senokai pakeitė mažos, miniatiūrinės, lyg augusios tundroje, pušaitės, kurios palaipsniui vis aukštėja. Tai liudija pakitusį dirvožemį. Nosį pasiekia aitrus, svaiginantis gailių kvapas. Sako, kad dėl jo grįžus iš pelkės apima didelis, bet kartu malonus, nuovargis.
Ežero pakrančių liumpsėjimas
Pagaliau tarp pušų kamienų sužėri ežero vanduo. Juodas, paslaptingas, skirtingais duomenimis, 7–10 metrų gylio. Juodas jis nuo durpingo dugno.
Žuvų ežere nedaug. Kartais plaukioja paukščiai, kurie, pamatę žmones, triukšmingai pakyla ir nusklendžia tolyn.
Ežero akis pamažėle „anka“. Jis, anot mokytojos Almos Kančelskienės, vis labiau užželia. Ypač veržliai vandenį geltonais žiedais viliojančios lūgnės. Pasiekti ežero vandenį galima įrengtu liepteliu.
Vanduo pasirodo labai šiltas. Jis geras, „minkštas“, galima galvą plauti be šampūno.
Įspūdingiausia, kad ežeras neturi aiškaus kranto. Porą metrų iki vandens stipriau spūstelėjus koja ar šoktelėjus, visa velėna po žmogumi susiūbuoja tarsi stovėtumei ant nestabilaus plausto, kuris tuojau apsivers. Esi lyg šalia eketės ant ledo, po kuriuo nėra tvirto pagrindo. Tik ledas nesiūbuoja...
Paėjėjus į kairę randame medinį stalą ir suolus, kur galima prisėsti, suvalgyti lauknešėlius.
Atgal grįžtame ta pačia kryptimi.
Informacinėje lentoje skelbiama, kad Mūšos tyrelio telmologinio draustinio plotas – 1449 hektarai.
Draustinį sudaro aukštapelkė, tarpinio tipo pelkės, žemapelkė, durpynai ir šlapi miškai. Iš pietinės pelkės dalies išteka Mūša ir Juodupis, rytuose telkšo jau minėtas Miknaičių ežeras ir daug mažų ežerėlių, kurie susigrupavę po keletą.
Mikaičių girininkijos 69 kvartale guli gamtos paveldo objektas – Tyrelio akmuo su mitologiniais ženklais, galima apžiūrėti 1945—1946 metų partizanų stovyklavietę.
„Eifelis“ ir dvaro rūmai
Tolesnis mūsų kelias veda lankstu link Žagarės. Grįžtame iš Miknaičių į Juodeikių kaimo sankryžą ir važiuojame tolyn į vakarus. Stabtelime tarp buvusių Tarbūčių ir Gaudikių kaimų, prie „Eifelio“ – metalinio apžvalgos bokšto, pastatyto aukščiausioje Linkuvos kalvagūbrio vietoje, Gaudikių geomorfologiniame draustinyje. Čia kalvagūbris pakyla daugiau kaip 90 metrų virš jūros lygio.
Pravažiuojant Raistų kaimą patartina stabtelėti prie buvusioje dvarvietėje augančio gamtos paminklo Raistų liepos, kuriai jau mažne 200 metų. Medis vešlus, jo aukštis – 24 metrai, apimtis – 5,25 metro.
Nedidelė Žukančių kaimo bažnyčia ant kalvelės tarp kapų šviečia iš tolo kaip gulbė. Medinė koplyčia iškilo 1777 metais. 1861 metais ji perstatyta mūrinė. 1929 metais fundatoriaus Prano Burbos lėšomis, gerokai praplėsta. Fundatorių palaikai ki šiol ilsisi bažnytėlės rūsyje.
Paskutinis kelionės sustojimas – Martyniškių kaimas. XIX amžiaus Aleksandro Lotreko dvaras, kurio išlikę rūmai, šiuo metu ypač reikalauja dėmesio. Pastatas gan apleistas, bet rūmų išorėje dar išlikę autentiškos statybos elementai. Prieš maždaug du dešimtmečius čia veikė mokykla.
Dvarą juosia angliško tipo parko fragmentai, alėjos. Po jas pasivaikščiojus belieka susimąstyti apie bėgantį laiką ir traukti namų pusėn.
Autorės nuotr.
ĄŽUOLAS: Galingas Byčių ąžuolas Veršių kaime, skirtingais duomenimis, yra nuo 250 iki 400 metų amžiaus.
NAMELIS: Namelis, kuriame gyveno kunigas Tėvas Stanislovas, sovietiniais laikais buvo paverstas pieno punktu, o 2006 metais renovuotas ir grąžintas į bažnyčios šventorių.
PAMINKLAS: Juodeikių kaime atvykėlį pasitinkantis Vytauto Didžiojo paminklas buvo pastatytas 1936 metais.
PRADŽIA: Įžengusius į pelkę pasitinka berželiai.
PŪKAI: Prieš akis siūbuoja gausybė baltų ant liaunų stiebelių siūbuojančių pūkų – švylių.
PĖDA: Šioje vietoje ką tik iki kelių buvo panirusi vedlės koja.
TILTELIS: Prie Miknaičių ežero vandens įmanoma prieiti tik šiuo tilteliu.
UPELIUKAS: Į ežerą ir iš ežero teka ne vienas toks ūpeliūkštis.
BOKŠTAS: Šis apžvalgos bokštas stovi aukščiausioje Linkuvos kalvagūbrio vietoje, Gaudikių geomorfologiniame draustinyje, kur sausuma virš jūros lygio pakilusi daugiau kaip 90 metrų.
BAŽNYČIA 1: Juodeikiuose medinė bažnyčia pastatyta apie 1920 metus.
PRISIMINIMAS: 89-erių metų Veršių kaimo gyventoja Juzė Rudytė pasakoja, kad jaunystėje jaunimas eidavęs per Vėlines į maro aukų kapinaites uždegti žvakučių.
BAŽNYČIA 2: Žukančiuose pasitinka balta kaip gulbė mūrinė bažnytėlė.
DEKORAS: Martyniškių dvaro rūmų dekoras dar išlikęs.
ALĖJA: Nuo Martyniškių dvaro rūmų tolyn į parką veda alėja.
ŽIEDAI: Pelkėje negali nesigėrėti tokiais žiedais.
AKIMAS: Miknaičių ežeras, kurio plotas – beveik šeši hektarai, kasmet po truputį „anka“, užželia.
AUGALAS: Pelkėje aptinkami trilapiai pupalaiškiai –fdaugiamečiai augalai.
POILSIUI: Pavargus nuo vaikščiojimo galima prisėsti prie stalo visai prie ežero krašto.
SPANGUOLĖS: Užmezgusių spanguolių uogų daug, tik jų derliaus reikia palūkėti iki rudens.
SAULAŠARĖS: Saulašarės – pelkių, kemsynų augalai – laukia vabzdžių, kuriuos apgaubia fermentus išsikiriančiais liaukingais plaukeliais ir per keletą dienų suvirškina.
KAITA: Pėjėjus į pelkę toliau keičiasi dirvožemis, kartu ir berželius pakeičia pušys.
KERPĖS: Pelkės prieigose akį patraukia dryžuotos kerpės.
MEDIS: Tyrelyje daug nudžiūvusių medžių, kurie iškyla prieš akis kaip skulptūros.
EŽERAS: Nors rudenį spanguoliauti į pelkę ateina daug žmonių, dažnas iki Miknaičių ežero nė karto nebuvo nuėjęs.
KAPINAITĖS: Maro kapinaites Veršių kaime žymi kryžius.
Maršruto žemėlapis.
Ekskursijos vadovė Alma Kančelskienė.
Kartu keliavo Loreta Ripskytė.