Kubos kasdienybė nustebino

Ku­bos kas­die­ny­bė nu­ste­bi­no

Palangiškis Au­ri­mas Ge­čas kar­tu su bi­čiu­liais grį­žo iš Ku­bos, te per po­rą sa­vai­čių dvi­ra­čiais nu­my­nė be­veik 800 km. Ket­ver­tu­kas iš Pa­lan­gos di­de­lį pliu­są Ku­bai duo­da ir už pa­to­gų su­si­sie­ki­mą dvi­ra­čiais. Ta­čiau Ku­bos kas­die­ny­bė ste­bi­no.

Li­gi­ta SI­NU­ŠIE­NĖ

„Va­ka­rų eksp­re­sas“

Gy­vy­bin­gi kai­mai

Au­ri­mas Ge­čas ne kar­tą po­kal­bio me­tu pa­mi­ni, kad ku­bie­čiai – vi­są­laik be­si­šyp­san­tys, lai­min­gi ir tik­rai lai­min­ges­ni už mus, lie­tu­vai­čius, net jei ir nie­ko ne­tu­ri. Ta­čiau tai – be­ne vie­nin­te­lis Ku­bos pri­va­lu­mas. Na, dar gy­vy­bin­gi kai­mai su kle­gan­čiais vai­kų bū­riais.

„Va­žia­vau į Ku­piš­kį, tad te­ko pra­va­žiuo­ti daug mū­sų kai­mų – jie iš­mi­rę, o Ku­bo­je po kiek­vie­ną kai­mą laks­to bū­riai vai­kų. Nuo­lat pa­ma­tai ko­kius tris­de­šimt jų bė­gan­čių iš mo­kyk­los ar dar iš kur. Žmo­nės ten dir­ba ko­lū­kiuo­se, au­gi­na di­džiu­lius lau­kus cuk­ra­nend­rių, lais­vai vaikš­ti­nė­ja kiau­lės ir kar­vės. Su drau­gais pa­skai­čia­vo­me, kad tik­riau­siai pu­sė iš dau­giau nei 11 mi­li­jo­nų Ku­bos gy­ven­to­jų gy­ve­na bū­tent kai­muo­se“, – sa­ko A. Ge­čas.

Pa­lan­giš­kius ma­lo­niai nu­tei­kė vie­ti­nių gy­ven­to­jų pa­slau­gu­mas ir drau­giš­ku­mas.

„Pa­ma­tę tu­ris­tus vi­si šau­kia, svei­ki­na­si iš to­lo. Ypač vai­kai, bet rė­kia ir suau­gu­sie­ji, mo­juo­ja. Ve­da žmo­gus jau­tį, jei­gu žvilgs­niai su­si­ti­ko, iš kar­to svei­ki­na­si. Iš tie­sų vi­so­se ša­ly­se taip yra, tik Lie­tu­vo­je – ne“, – sa­ko pa­šne­ko­vas.

Ar­ba mo­to­cik­las, ar­ba au­to­mo­bi­lis

Ku­bo­je pa­to­gu ke­liau­ti dvi­ra­čiais.

„Dvi­ra­čių ta­kai ten net ne­rei­ka­lin­gi, jų ir nė­ra, bet au­to­mo­bi­liai pra­va­žiuo­ja la­bai re­tai, tai ne­rei­kia sau­go­tis. Tie­siog ma­lo­nu­mas min­ti, ypač pro­vin­ci­jos ke­liais, – aiš­ki­na A. Ge­čas. – Bet jei­gu jau koks ZIL'as pra­le­kia, pa­lie­ka to­kį juo­dą dū­mų ka­muo­lį, kad pri­rei­kia ko­kių 5 mi­nu­čių, kol iš jo iš­mi­na­me. Apie eko­lo­gi­ją, ma­to­si, ten nie­kas ne­gal­vo­ja. Ir fab­ri­kai rūks­ta la­bai smar­kiai – nie­kas ne­krei­pia dė­me­sio.“

Ko­dėl pa­lan­giš­kiai ren­ka­si ke­lio­nę bū­tent dvi­ra­čiais?

„Sma­gu – va­žiuo­ji per kai­mus, pa­jau­ti, kaip jie gy­ve­na. Val­gom vi­so­kių kai­me­lių ka­vi­nė­se. Iš vi­daus ša­lį pa­jun­ti“, – paaiš­ki­na.

O dvi­ra­ti­nin­kų su­ti­ko ne vie­ną. Ir tu­ris­tų, ir vie­ti­nių. Svars­to, kad tik­riau­siai dvi­ra­čių ku­bie­čiai ga­li tu­rė­ti kiek pa­no­rė­ję. Net­gi pen­kis kar­tus te­ko at­si­kra­ty­ti įky­rių ku­bie­čių, pri­myg­ti­nai pra­šiu­sių par­duo­ti dvi­ra­čius.

„Jie to­kių ne­ga­li nu­si­pirk­ti, bet ma­žai už mū­siš­kius siū­lė – tik 200 eu­rų“, – juo­kė­si Au­ri­mas.

Ki­taip yra su di­des­niu tur­tu. Šei­mai – vie­nas na­mas ar­ba bu­tas, vie­nas au­to­mo­bi­lis ar­ba mo­to­cik­las ir so­das ar­ba so­dy­ba.

„O kam­ba­rių nuo­ma ir ba­ras – tik­riau­siai vie­nin­te­lis vers­las, ku­rį val­džia ofi­cia­liai lei­džia tu­rė­ti. Ta­čiau nie­kas ne­nuo­mo­ja dau­giau nei 2 kam­ba­rių. Ma­tyt, tik tiek ir te­ga­li. Ir ne­tgi ne vi­suo­se kam­ba­riuo­se bū­na po at­ski­ras lo­vas“, – sa­ko pa­šne­ko­vas.

Nuo­mo­ja­mi kam­ba­riai tvar­kin­gi, kiek­vie­nas – su at­ski­ru du­šu. Tie­sa, ne vi­sur du­šas sau­gus. Paš­ne­ko­vas ro­do nuo­trau­ką, ku­rio­je ma­ty­ti du­še įreng­tas karš­to van­dens šil­dy­tu­vas su at­vi­rais elekt­ros lai­dais.

Į nak­vy­nės pa­slau­gų pa­ke­tą įtrau­kia­mi ir pus­ry­čiai. Už to­kią nak­vy­nę pa­lan­giš­kiams tek­da­vo mo­kė­ti nuo 20 iki 30 eu­rų. „Ofi­cia­lus ku­bie­čių mė­ne­sio at­ly­gi­ni­mas – 30 eu­rų, tad tie, ku­rie už­sii­ma nuo­ma, gy­ve­na žy­miai ge­riau. Ta­čiau su­pra­to­me, kad žmo­nės pra­si­ma­no ir ki­tų „juo­dų“ pi­ni­gų. Nuo­mos pa­slau­gas tai jie tei­kia la­bai tvar­kin­gai, vi­sur iš kar­to iš vi­sų ke­tu­rių pa­rei­ka­lau­ja pa­sų, vi­sur pa­de­da­me pa­ra­šus, jie iš­ra­šo są­skai­tas. Tvar­ka ge­le­ži­nė“, – pa­sa­ko­ja vy­ras.

Au­to­mo­bi­lių hib­ri­dai

Įs­pū­dį mū­sų tau­tie­čiams kė­lė se­ni au­to­mo­bi­liai. Ta­čiau rie­dan­tys Ha­va­nos gat­vė­mis sky­rė­si nuo kai­mo ke­liu­kais va­ži­nė­jan­čių.

„Ha­va­no­je, kad ir se­ni, bet su­tvar­ky­ti, ne­tgi pa­skui su­ži­no­jo­me, kad su su­dė­tais dy­ze­li­nių mer­se­de­sų va­rik­liais, jie skir­ti tu­ris­tams – kaip at­rak­ci­ja.

Ma­tė­me įvai­riau­sių, iš ke­lių au­to­mo­bi­lių su­mon­tuo­tų, hib­ri­dų. Pa­vyz­džiui, li­mu­zi­nas, pa­ga­min­tas, įvi­ri­nus ki­to au­to­mo­bi­lio da­lį. Ar­ba va­žiuo­ji – vie­nos mar­kės au­to­mo­bi­lis, vai­ras – ki­tos, – pa­sa­ko­ja Au­ri­mas. – O vi­sur kai­muo­se – ži­gu­liu­kai, ZIL'ai, mosk­vi­čiai. Vi­sai kaip ta­ry­bi­niais lai­kais“.

Dy­ze­li­no kai­na Ku­bo­je to­kia pa­ti kaip Lie­tu­vo­je, bet tak­si pa­slau­gos įkan­da­mos. Vy­rai de­vy­nie­se va­žia­vo tak­si 500 km, ir kiek­vie­nas su­mo­kė­jo po 35 va­di­na­muo­sius „ku­kus“. Vie­ną „ku­ką“ (tu­ris­ti­nė va­liu­ta) ga­li­ma įsi­gy­ti už 1,2 eu­ro. Vie­ti­nių va­liu­ta – pe­sai.

Pus­tuš­tės par­duo­tu­vių len­ty­nos

Kal­bant apie mais­tą, ka­vi­nė­se pa­si­rin­ki­mo nė­ra: žu­vis ar­ba viš­tie­na, gar­ny­rui – ry­žiai su juo­do­sio­mis pu­pe­lė­mis, sa­lo­tas ten­ka už­si­sa­ky­ti pa­pil­do­mai.

„Tuo­met įde­da tris po­mi­do­ro grie­ži­nė­lius, pa­pjaus­to ko­pūs­to, jei pa­si­se­ka – dar agur­ko, – pa­sa­ko­ja A. Ge­čas. – Ki­tas pa­si­rin­ki­mas – su­muš­ti­niai. Net ste­bi­no, kad ka­vi­nė­se ap­skri­tai yra mais­to, kad jie tu­ri, iš ko jį pa­ruoš­ti, nes par­duo­tu­vė­se pro­duk­tų be­veik nė­ra.“

Ro­dy­da­mas nuo­trau­kas jis ant ran­kų pirš­tų iš­var­di­ja vie­no pre­ky­bos cent­ro pa­siū­ly­mus: dribs­niai, pie­no mil­te­liai, ka­va, saus­kel­nės, alus, ke­lios hi­gie­nos pre­kės.

„Apsk­ri­tai, no­rint su­pras­ti, kaip at­ro­do Ku­bos pre­kys­ta­liai, rei­kia bet ku­rios Lie­tu­vos par­duo­tu­vės asor­ti­men­tą pa­da­lin­ti iš pen­kių, atim­ti ke­tu­ris, ir li­ku­tį pa­ban­dy­ti iš­dė­lio­ti ta­me pa­čia­me len­ty­nų kie­ky­je, – pa­ly­gi­na A. Ge­čas. – Pa­vyz­džiui, mais­to par­duo­tu­vė­je sto­vi ke­tu­rios stik­li­nės vit­ri­nos, vie­no­je iš jų – trys deš­ros ga­ba­lai, pa­gul­dy­ti išil­gai, ki­ta­me – sū­ris, ir­gi iš­dė­lio­tas išil­gai, kad vit­ri­nos at­ro­dy­tų pil­nes­nės. Kar­tą ban­dė­me pa­tys pa­si­ga­min­ti val­gio, tad vie­no­je par­duo­tu­vė­je pir­ko­me deš­ros, ki­to­je – sū­rio, dar ki­tur – ban­de­lių, o kiau­ši­nių taip ir ne­ga­vo­me. Su­ži­no­jo­me, kad jų ga­li­ma nu­si­pirk­ti tik ki­ta­me mies­te­ly­je už 15 ki­lo­met­rų. Ne­be­va­žia­vo­me.“

Lie­tu­viai ap­si­lan­kė ir kon­di­te­ri­jos par­duo­tu­vė­je su kar­to­nais iš­klo­to­mis len­ty­no­mis, ku­rio­se sto­vė­jo še­ši tor­tai. Vi­so­je par­duo­tu­vė­je – dau­giau nie­ko.

Ku­ba pa­lan­giš­kių ne­su­ža­vė­jo ir vai­siais.

„Pa­ly­gi­nus su ki­tais šil­tais kraš­tais, ku­riuo­se te­ko lan­ky­tis, vai­sių čia val­gė­me ma­žai. Ba­na­nai bū­da­vo kep­ti, kaip gar­ny­ras prie pa­grin­di­nio pa­tie­ka­lo. Jie kaž­ko­kie ki­to­kie, ža­li tik­riau­siai ir ne­val­go­mi. Ska­nes­nės bu­vo pa­pa­jos ir ana­na­sai, ku­rių te­ko nu­si­pirk­ti ša­lia ke­lio, – tę­sia pa­sa­ko­ji­mą Au­ri­mas. – Net ne­la­bai pa­ste­bė­jo­me, kad vie­ti­niai au­gin­tų vai­sius“.

Ir vis dėl­to Ku­ba su­ge­bė­jo nu­ste­bin­ti lie­tu­viš­kus sko­nio re­cep­to­rius. Vie­na­me Tri­ni­da­do res­to­ra­ne pa­lan­giš­kiai ra­ga­vo avie­nos pa­tie­ka­lo, už ku­rį su­mo­kė­jo, pa­ver­tus į mū­sų va­liu­tą, tik 8 eu­rus.

„Apsk­ri­tai daug ko nė­ra, bet alaus ir ro­mo – pa­kan­ka­mai. Ir ro­mas, už ku­rį Lie­tu­vo­je pra­šo 18 ar net 20 eu­rų, ten la­bai pi­gus – nuo 4 iki 5 eu­rų. Ma­tė­me, kad žmo­nės ir per­ka, bet ne­pra­si­gė­rę, nie­kur ne­pas­te­bė­jo­me gir­tų“, – sa­kė pa­šne­ko­vas.

Vie­ną lie­tin­gą die­ną, ne­tu­rė­da­mi ką veik­ti, pra­lei­do ne­ma­žai lai­ko prie vie­ti­nės te­le­vi­zi­jos. Ir­gi tu­rė­jo sa­vo­tiš­ką at­rak­ci­ją.

„Net iš te­le­vi­zo­riaus ek­ra­no ma­ty­ti te­le­vi­zi­jos stu­di­jos sie­nos su at­si­lu­pu­siais da­žais. Ro­dė kaž­ko­kias svo­rio kil­no­ji­mo var­žy­bas. Nors var­žy­bos – kaip ir tarp­tau­ti­nės, bet sa­lė – vi­siš­kai ta­ry­bi­nių lai­kų. Spor­ti­nin­kui nu­kren­ta štan­ga, priei­na vy­riš­kis, pa­ka­la su plak­tu­ku. Var­žy­bos tę­sia­si. Šyp­se­ną kė­lė ir per te­le­vi­zi­ją trans­liuo­ti dai­nų kli­pai.

Sce­nos ga­le vė­jas ke­de­na iš­kar­py­tas juos­tas, o prie­ky­je dai­nuo­ja at­li­kė­jai. Iš tie­sų Ku­ba bū­tų ge­ra sto­vyk­la tiems, ku­rie sa­ko, kad „prie ru­so bu­vo ge­riau“. Mė­ne­sį čia pra­leis­ti bū­tų ge­ra pro­fi­lak­ti­nė prie­mo­nė“, – įsi­ti­ki­nęs Au­ri­mas.

As­me­ni­nė nuo­tr.

Ket­ver­tu­kas iš Pa­lan­gos di­de­lį pliu­są Ku­bai duo­da ir už pa­to­gų su­si­sie­ki­mą dvi­ra­čiais.

EPA-EL­TA nuo­tr.

Ku­bos kont­ras­tai – įspū­din­ga se­no­ji ar­chi­tek­tū­ra ir ga­na skur­di šian­die­na.