Naujausios
Kinija — visam gyvenimui
Lietuvos verslininkai anapus ragelio vis dažniau išgirsta kalbant kiniškai.
Ar jau verta mokytis kinų kalbos? Šiauliečiai Agnė Blažytė ir Vytis Silius savo gyvenimus jau susiejo su Kinija.
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
Kinija — visam gyvenimui
„Kinijoje jaučiuosi saugi. Jaučiuosi namie. Bet namų be dūmų, kaip žinia, nebūna...Todėl, gyvendama ten, dažnai ilgiuosi švarių europietiškų gatvių, gražios architektūros (ko Kinijoje dar labai mažai), mėlyno, o ne nuolat padūmavusio dangaus... Tačiau, vos grįžus į Lietuvą, apima nevaldoma nostalgija gimtajai“ Kinijai“, — dvidešimt šešerių šiaulietė Agnė Blažytė į “Šiaulių krašto“ elektroniniu paštu nusiųstą laišką atsiliepė iš Taivanio sostinės Taibėjaus.
Agnė 2004 metais Vilniaus universiteto Orientalistikos centre baigė Lyginamąsias Azijos studijas, specializavosi sinologijoje (mokslas apimantis Kinijos kultūrą, kalbą, literatūrą, menus, istoriją, religijas, filosofiją...). Papildomai studijavo ir kitus Azijos regionus (japonų kalbą ir kultūrą, tibetiečių kalbą bei literatūrą, Indijos filosofiją, Artimųjų Rytų menus).
Baigusi universitetą, Agnė savo iniciatyva išvyko gyventi į Shanghai miestą Kinijoje. Trumpam grįžusi į Lietuvą, dėstė kinų kalbą, vertėjaudavo teismuose. 2006 metais mergina gavo Taivano švietimo ministerijos stipendiją magistro studijoms ir pasirinko šiuolaikines Kinijos studijas Taibėjaus nacionaliniame politikos universitete.
Kinų kalbos stažuotės Pekine, Dzinanyje, kinų poezijos vertimų kursai Prahoje, kelionė į Tibetą, į Vidinę Mongoliją ir panašios patirtys, anot Agnės — neįkainojamos.
„Tas pažinimas — niekad nesibaigiantis procesas“, — rašo Agnė, jau studijų metais pradėjusi savo keliones į, kaip pati sako, “ko gero visam gyvenimui pasirinktą šalį“.
Ar verta mokytis kinų kalbos?
„Gyventi iš kinų kalbos Lietuvoje dar sunku. Tačiau tikiu, kad tai tik pati pradžia absoliučiai neišvengiamo poreikio... Kol jis nedidelis — aš kantriai palauksiu Azijoje“, — rašo Agnė.
Ji tiki, kad Kinijos įtaka pasaulyje ir toliau stiprės ir kad didės besimokančiųjų kinų kalbą skaičius. Bet netiki, kad kinų kalba taps tarptautine ir visų pirma dėl kinų rašto, kuris lengvai nepasiduoda išmokstamas net ir patiems gabiausiems poliglotams.
Į dažnai užduodamą klausimą, ar verta mokytis kinų kalbos, ji atsako: verta, jei jau gerai moki anglų ir dar bent porą kitų Europos kalbų. Arba, net būtina, jei turi labai konkrečių planų susieti savo gyvenimą su Kinija.
Jei tik dėl beaugančios mados — kinų kalbos mokymasis gali būti visai smagus laisvalaikio leidimo būdas ir gera mankšta smegenims, tačiau nusiteikus tik pusiau rimtai, investicijos į kinų kalbos mokymąsi gali niekada taip ir neatsipirkti.
Kitas poreikis mokytis kinų kalbą greta praktinių-ekonominių sumetimų ir ateinančios mados vaikymosi — noras pažinti Kinijos kultūrą. Čia Agnė kategoriška: neįmanoma gerai perprasti kinų filosofijos, papročių ir menų, visiškai nemokant kinų kalbos.
Ambicingi Kinijos planai
Agnės nuomone, lietuviškoje spaudoje labai trūksta net ir labai apibendrinančių, šviečiamųjų straipsnių apie Kiniją. „Jei jau taip ruošiamės tai invazijai“, tai prieš besimokant kinų kalbos, tikiu, būtų labai prasminga daugiau sužinoti apie Kinijos ekonomiką, istoriją bei politiką apskritai“, — mano Agnė.
Šiuo metu bene plačiausiai Azijos spaudoje aptariami Kinijos įvykiai, anot Agnės — neramumai bei represijos Tibete ir artėjančios Olimpinės žaidynės. Į 2008-tųjų Olimpiadą Kinijos valdžia meta milžiniškas lėšas ir tokias pat dideles viltis. Pagal originalų planą, Pekino olimpinės žaidynės turėtų paskatinti reformuoti Kiniją ir atverti ją pasauliui. O įvykiai Tibete gali viską apversti aukštyn kojom.
Neseniai mokslininkų grupė Kinijoje parengė projektą, kuriame rimtai siūloma iki 2020-tųjų metų sukurti šalyje modernią pilietinę visuomenę, kurioje klestėtų nevyriausybinės organizacijos, laisvos religinės grupuotės ir laisva spauda. Tačiau Kinijos valdžiai, komentuoja Agnė, gyvybiškai svarbu išlaikyti status quo. Nors maži, bet svarbūs pokyčiai neišvengiami. Pavyzdžiui, prieš keletą savaičių buvo priimtas sprendimas leisti Kinijos interneto vartotojams turėti priėjimą prie internetinio BBC puslapio.
Su kinais — nei angliškai, nei rusiškai
„Kad tikrai verta mokėti kinų kalbą, dažnas verslininkas pagalvoja tik tada, kai, paskambinęs į firmą Kinijoje, negali susikalbėti nei rusiškai, nei angliškai. Galima kelti tik retorinį klausimą, kiek kontraktų lietuviai nepasirašė su kinais vien dėl to, kad rusas, vokietis ar britas, nuvykęs į Kiniją, galėjo bent apie kasdienius dalykus pakalbėti kiniškai ir turėjo bent minimalių žinių apie kiniškus bendravimo kodus?“, — sako dvidešimt šešerių Vytis Silius, Vilniaus universiteto Orientalistikos centro dėstytojas — dar vienas šiaulietis, susiejęs gyvenimą su Kinija.
Lietuvių susidomėjimą kinų kalba Vytis vadina dar gana paviršutinišku ir neįsisąmonintu. Tačiau Amerikoje, Anglijoje Vokietijoje, Australijoje jis virtęs tikru bumu. Šiose šalyse jau kai kuriose vidurinėse mokyklose kinų kalba siūloma, kaip viena užsienio kalbų. Ten jau nieko nenustebinsi, jei mokaisi kiniškai, o čia dar toks žmogus esi retas paukštis, besimokantis egzotiškos retos kalbos, nors ta „reta“ kalba, primena Vytis, kalba kas penktas žmogus žemėje.
Mokslo ištroškęs jaunimas — Kinijos stiprybė
Kinijoje (Pekine ir Tianjin mieste, kurį juokais vadina didžiausiu pasaulyje niekam nežinomu miestu) Vytis su pertraukomis praleido dvejus metus.
Pirmasis įspūdis, patirtas Kinijos universitetiniuose miesteliuose — gausybė studentų, iki vėlumos besimokančių, garsiai besiklausančių radijo vokiečių ar anglų kalbomis, kartojančių tekstus.
„Tie jauni, be proto norintys mokytis žmonės, manau, yra didžiausias Kinijos turtas“, — sako Vytis. Svarbiausia, kad tas paliepimas mokytis ir šviestis, anot Vyčio, yra įaugęs kinų kultūroje per du su puse tūkstantmečio, ir nesunaikintas kelių dešimčių metų komunistiniais bandymais. Kita vertus, tai nulemta ir ypač didelės konkurencijos vidinėje darbo rinkoje, mat 1,3 milijardo žmonių surasti savo vietą po saulę ne taip lengva.
Kinijoje yra visko
Kinų kalba yra Vyčio įrankis tiesioginėse filosofijos studijose. Tačiau jį domina ir pati kalba: kinai savo raštu užrašo ne garsus, o idėjas ir įvaizdžius, jam įdomus ir pats hieroglifų rašymo procesas. Rašydamas hieroglifus sako pasijuntąs šiek tiek menininku.
Kokia Kinija Vyčio akimis? Jis sako: „Joje yra visko ir visaip. Negali nematyti, kaip senoji architektūra miestuose griūna į pamatus stiklo ir plieno dangoraižiams, ar išmaldos prašo greito ekonomikos vystymosi užnugaryje palikta silpnesnioji visuomenės dalis. Kai kur dar ryškios maoistinės kultūrinės revoliucijos paliktos žaizdos moksle, kultūroje, žmonėse ir jų santykiuose, ne mažesnis nei Vakaruose vartojimo kultas“.
Vis dėlto gerų įspūdžių Kinija Vyčiui paliko daug daugiau. Tai skanus maistas (tai, ką mes valgome Lietuvoje, atrodo prėska, palyginus su maistu, kurį nusiperki Kinijoje tiesiog gatvėje ar šeimyninėje užeigėlėje), nuostabi gamta — čia yra kalnų, upių, jūrų, ežerų, miškų, džiunglių, dykumų, dykrų ir sniegynų.
Vyčiui patinka šilti, atviri žmonės ir jų puoselėjamas bendruomeniškumo jausmas. Patinka parkai, gatvės ir kiemai, pilni sportuojančių, dainuojančių ar šokančių jaunų ir senų kinų, senosios kultūros liekanos miestuose ir miesteliuose.
išNAŠA: „Gyventi iš kinų kalbos Lietuvoje dar sunku. Tačiau tikiu, kad tai tik pati pradžia absoliučiai neišvengiamo poreikio... Kol jis nedidelis — aš kantriai palauksiu Azijoje“
NOSTALGIJA: „Vos grįžus į Lietuvą, apima nevaldoma nostalgija “gimtajai“ Kinijai“, — sako šiaulietė Agnė Blažytė, šiuo metu šiuolaikinės Kinijos studijas tęsianti Taivanyje.
URBANIZACIJA: Urbanistinis dvelksmas Shanghai mieste.
MILIJARDAS: 1,3 milijardo žmonių nėra lengva rasti vietą po saule.
TRADICIJA: Zhuangzhou miestelis, specialiai išsaugojęs šiek tiek tradicinės kultūros elementų.
KONSTRASTAI. Iškalbingas vaizdelis iš Macao.
