Keliautojai baidarėmis turi Ventą

Keliautojai baidarėmis turi Ventą

Keliautojai baidarėmis turi Ventą

Keliautojams baidarėmis Akmenės rajone tinkamiausia yra vienintelė tinkamo gylio, sraunumo Ventos upė, o ypač jos 16 kilometrų ilgio atkarpa nuo Ventos miesto iki kaimyniniame Mažeikių rajone esančio Viekšnių miestelio.

Vytautas RUŠKYS

Baidarininkai dažniausiai startuoja nuo Ventos tilto, sujungiančio Ventos miestą su Žerkščių kaimu. Prie upės patogu nusileisti šlaite įrengtais laiptais. Apačioje esanti pievelė tinka, kai susirenka daugokai ir nepatyrusių keliautojų, kuriems reikia erdvės suguldyti baidares, išsidalyti irklus, susirūšiuoti mantą.

Maždaug pirmasis plaukimo kilometras per ne ilgiau kaip dvidešimtį minučių įveikiamas ramios tėkmės vandenyje. O paskui pasitinka baidarininkų vadinami „linksmieji kalneliai“ — kur upės vagoje likusios buvusio malūno užtvankos liekanos. Toje vietoje srovė, atsimušusi į akmenis, sustiprėja, tad ir baidares pašokdina, pasiūruoja. Vienas kitas šliūkšnis vandens įtykšta ir vidun. Jei upės vandens lygis sumažėjęs, baidarininkams toje vietoje tenka stengtis išlaviruoti tarp kyšančių kliūčių. Jos nėra tokios pavojingos, kad apverstų baidares.

Toliau upė vėl vingiuoja ramiai. Tačiau vienur kitur matomos bangelės išduoda, kad reikėtų saugotis tykančių akmenų.

Neskubantys ir ramybe norintys pasidžiaugti plaukikai gali grožėtis medžiais apaugusiais krantais. Vienur kitur yra poilsio aikštelių. Kai kurios — įsirengtos medžiotojų, kurie neužmiršo sukalti ir medinių karčių žvėrims doroti. Tačiau sustoti poilsio gamtoje gali bet kas.

Traukia pasigrožėti ir povandeninis pasaulis: augalai, akmenukais padengtas dugnas. Galima pastebėti žuvyčių. Didesnės, aišku slapstosi tankesnėse žolėse. Sutikti žvejai patvirtina, kad tuščiai čia neprastovi.

Kai kas randa ir vėžių, o jie veisiasi neužterštame vandenyje.

Kartais sutinkama ir plaukiojančių gulbių porelė. O vienas kitas ančių pulkelis purpteli ne viename vingyje.

Po 4 kilometrų plaukimo iš kairės atsiveria Ventos intako Avižlio vaga. Dažniausiai tik pavasariais ji gyva, o sausvasariu vanduo visiškai išdžiūna.

Šioje santakoje yra retame paupyje aptinkamas šlaitas — apie 100 metrų ilgio. Tai prieš milijonus metų ledynų suformuotas pylimas su stačia atodanga. Forma primena atragį, tad ir pavadintas Avižlio atragiu ir yra saugomas Ventos regioninio parko. Ir vis dėlto šis gamtos turtas, išsilaikęs amžių amžius, per pastaruosius kelerius metus ėmė nykti, nes žemes graužia lietūs, o paskui pasklaido upė.

Ima daugėti pavienių kliūčių — akmenų. Kai kuriuos pavyksta apiplaukti. Jei susigundai šokti per viršų, tai gali ir nepajudinamai sustoti ant kokio akmenėlio. Tada būtina išlipti iš baidarės į vandenį. Bet nieko baisaus — kai gylis nedidelis. Tad po akimirkos gali vėl šokti vidun į vėl pajudėjusią baidarę.

Ties Purvių kaimu upėje yra salelė. Gali rinktis iš kurios pusės ją įdomiau praplaukti. Čia prasideda Purvėnų geomorfologinis draustinis. Už vingio iš dešinės lieka Purvių geologinė atodanga. Geologai čia randa kiaukutų likučių ir pagal tai sprendžia, jog šiose vietose anksčiau tyvuliavo Ventos ežeras, kuris laikėsi ir šiltu metų periodu.

Penktajame kilometre į Ventą įteka dar vienas upelis — Uogys. Nuo čia Ventoje yra tankiau vandens augmenijos. Netrukus krante pasirodo dešimties kamienų Uogiškių liepa. Ji nėra tokia garsi kaip penkiolikakamienė Papilės liepa, tačiau ne mažiau įspūdinga.

Didžiausias kelionės maršrute esantis Dabikinės upės intakas praneša, kad baigiasi Akmenės rajono teritorija ir prasideda Mažeikių rajonas.

Maždaug už kilometro kelio pasitinka vandens „kaskados“, kurias sukuria buvusio tilto liekanos. Čia srovė papurto baidares stipriausiai per visą kelionę. Patartina jų nesuskersuoti, nes tada galima ir išvirsti į vandenį.

Iš dešinės praplaukiama pro Palnosų gyvenvietę. Čia išlikęs legendose minimas Palnosų ąžuolas. O kairėje — Santeklių kaimas, kuriame stovi koplytstulpis Santeklių dvarui atminti. Tose vietose neriame pro tilto apačią.

Nuo čia pora kilometrų iki didžiausio Ventos intako — Virvytės upės, kuria senyvesnieji vietiniai vadina Virvyčia. Įdomu ja paplaukti prieš srovę — bent kelis šimtus metrus iki poilsio bazės. O jei ne — derėtų išlipti santakoje ir apžvelgti apylinkes iš įrengto kelių dešimčių metrų aukštumo medinio apžvalgos bokšto.

Dar po kilometro plaukimo pasitinka pirmieji ant aukšto skardžio besiglaudžiantys Viekšnių miestelio namai, paskui — pakabinamas tiltas, vadinamas beždžionių tiltu. O už jo — prieš 112 metų pastatytas mūrinis malūnas, kuris dabar perdarytas į hidroelektrinę.

Vandens neišvargintiems keliautojams dar įdomu pavaikščioti ir po miestelį. Jo aikštėje — paminklas mokslininkų Biržiškų šeimai. Taip pat centre yra viena seniausių Žemaitijos vaistinių, kuri išlaikiusi autentiškumą. Netoli ir muziejus aviacijos pradininkui Lietuvoje Aleksandrui Griškevičiui, o ant jo kapo miestelio kapinėse — įspūdingas paminklas. Netoli ir dabar užmiršto poeto Leono Skabeikos kapas.

Pasirinkusiems kelionę Ventos upe paslaugas siūlo šio maršruto pradžioje įsikūręs Ventos baidarių centras. Jo darbuotojai nurodytu laiku pristato baidares, o paskui surenka. Iš viso vienu metu centras gali pasiūlyti porinių baidarių beveik 40 plaukikų.

Autoriaus nuotr.

PLAUKIMAS: Ventos upė tinkama plaukti baidarėmis tiems keliautojams, kurie neskuba.