Kalnai ten juodi

Kal­nai ten juo­di

Vla­das VER­TE­LIS

Spyg­liuo­čių miš­kai, už­li­pę iki Di­na­rų kal­ny­no vir­šu­kal­nių, ski­ria­si tik juo­dais at­spal­viais. Kal­nų šlai­tais ir pe­rė­jo­mis nuo jū­ros ky­lan­ti Juod­kal­ni­ja – ma­ža vals­ty­bė, Bal­ka­nų ir Ad­ri­jos per­las.

300 ki­lo­met­rų be­si­tę­sian­ti jū­ros pa­kran­tė su­for­muo­ja įsta­bią Riv­je­rą, ša­lia ku­rios – de­šim­tys ku­ror­ti­nių mies­tų, mies­te­lių, ženk­li­nan­čių ir mo­der­nią tu­riz­mo in­dust­ri­ją, ir tūks­tan­me­tę is­to­ri­ją. Vaiz­de­liai – kaip iš at­vi­ru­kų ar­ba – kaip Tur­ki­jos, Grai­ki­jos, Ita­li­jos pa­kran­tė­se. Ta­čiau įspū­dis – daug gra­žiau. Juod­kal­ni­ja – ne­di­de­lė vals­ty­bė, ku­rios vi­są gro­žį ne greit­ke­liais, o ser­pan­ti­nais ga­li ap­lan­ky­ti per dvi die­nas, to­dėl įsta­bios pa­kran­tės, kal­nų li­ni­jos, tar­pek­liuo­se bė­gan­čios upės, eže­rai tar­si su­si­ly­do į Di­džio­jo kū­rė­jo įkvė­pi­mo pa­lies­tos ir ci­vi­liz­ci­jos dar ma­žai pa­keis­tos gam­tos har­mo­ni­ją.

Pak­ran­tės vieš­bu­čiuo­se – tos pa­čios žvaigž­du­tės, ta pa­ti tvar­ka. Ir kai­nos ne­ga­li bū­ti ma­žes­nės nei ki­tur, bet pi­giau – nei prie gin­ta­ri­nės...

Dar ir dėl eu­ro. Nors Juod­kal­ni­ja tik da­ly­vau­ja de­ry­bo­se dėl sto­ji­mo į ES, bet eu­rą tu­ri nuo pat eks­pe­ri­men­to pra­džios. Prieš at­si­skir­da­ma 2006-ai­siais nuo Ser­bi­jos ša­lis jau bu­vo įsi­ve­du­si Vo­kie­ti­jos mar­kę, o kai ši vir­to eu­rais, tai au­to­ma­tiš­kai ir Juod­kal­ni­jo­je jie at­si­ra­do. Lyg ir pa­ra­dok­sas – na­rys­tė ES Juod­kal­ni­jai – tik­rai dar už kal­nų, bet eu­rą jau tu­ri. Dar vie­na šios san­drau­gos keis­ta for­ma.

Tu­riz­mas Juod­kal­ni­jai – šir­dis ir plau­čiai. Iš bu­vu­sios Ju­gos­la­vi­jos pra­mo­ni­nio cent­ro Pod­go­ri­cos slė­ny­je li­ko tik tru­pi­niai, dar alaus ga­myk­la, dar šiek tiek ne­di­de­lių fab­ri­kų. Že­mės ūkio ša­kų vals­ty­bė ne­re­mia – re­tai kur pa­ma­ty­si kar­vių, ma­žai ir avių. To­dėl ši kal­nų ša­lis pri­klau­so nuo pa­kran­tės ir sau­lės, ku­rios, at­va­žia­vęs tik sa­vai­tei, ga­li ir pa­si­ges­ti. To­dėl gy­ve­ni­mas šiau­rė­je ir pie­tuo­se la­bai ski­ria­si: prie jū­ros vi­du­ti­nis at­ly­gi­ni­mas – ne­to­li 600 Eur, o šiau­ri­nė­je da­ly­je – bū­na, ne­sie­kia ir dvie­jų šim­tų. Ir tai, sa­ko, tik sta­tis­ti­ka.

Ar­tė­jant tu­ris­ti­niam se­zo­nui tūks­tan­čiai juod­kal­nie­čių lei­džia­si že­myn ir "aria" pen­kis mė­ne­sius. Gi­dė, ap­žval­gi­nė­je ke­lio­nė­je ly­dė­ju­si eks­kur­san­tų gru­pę, jau pri­ki­mu­siu bal­su bė­rė žo­džius dviem kal­bo­mis. Je­ka­te­ri­na – dvi­de­šimt pen­ke­rių me­tų mer­gi­na – tu­ris­tams ati­duo­da vi­są šir­dį ir ži­nias. Sla­viš­kai emo­cin­ga ir nuo­šir­di. Jai va­sa­ros se­zo­no dar­by­me­tis dar neį­pu­sė­jo: be poil­sio die­nų, nuo anks­taus ry­to iki vė­laus va­ka­ro. Nes­le­pia: be tu­ris­tų jai pa­čiai ir vals­ty­bei bū­tų ries­ta.

Tai pa­ti­vir­ti­na ir tak­sis­tas Vla­do. Jis taip pat nu­si­lei­dęs iš kal­nų. Sa­vo 600 eu­rų vy­ras gau­na dirb­da­mas kas­dien po 10–12 va­lan­dų. O ten, šiau­rė­je, pa­sė­di su drau­gais vie­ną va­ka­rą prie sta­lo – ir ne­bė­ra mė­ne­sio at­ly­gi­ni­mo.

– Tik dar­bas ir na­mai, jo­kių ka­vi­nių, jo­kių ke­lio­nių...

Kas at­si­tik­tų, jei vie­ną die­ną Juod­kal­ni­ją pa­lik­tų ru­sa­kal­biai tu­ris­tai?

Ka­tast­ro­fa, sa­ko še­šias­de­šimt­me­tis kal­bus vy­ras. Ru­sai – ir į plia­žą, į res­to­ra­ną, ir tak­si va­žiuo­ja, į eks­kur­si­jas. Ar lie­tu­vių bu­vo su­ti­kęs? Ve­žė kar­tą. Pran­cū­zas – kup­ri­nė­lė ant pe­čių, žmo­na už ran­kos, ke­liau­ja vie­ni; ang­lai – po kal­nus, ak­me­nu­kus, žo­ly­tes ty­ri­nė­ja – api­bū­di­na tu­ris­tų gru­pes. Anks­čiau at­vyk­da­vo daug vo­kie­čių, da­bar jų ma­žai.

Ru­siš­kai juod­kal­nie­tiš­kai žmo­gus be­ria pri­si­mi­ni­mus apie bu­vu­sią Ju­gos­la­vi­ją: ir pi­gu, ir be ka­ro, ir vi­si drau­giš­kai. Dir­bo di­de­lia­me aliu­mi­nio fab­ri­ke, kvad­ra­ti­nis met­ras pa­kran­tės kai­na­vo ke­lias Vo­kie­ti­jos mar­kes, ir no­rin­čių ne­la­bai bu­vo. Kai ver­tė­si įpras­tas pa­sau­lis, at­va­žia­vo nau­jie­ji ru­sai su pi­ni­gų mai­šais.

Ne­si­de­rė­jo, sa­ko Vla­do. Jo drau­gas, ku­ris da­bar taip pat va­sa­ros se­zo­no tak­sis­tas, sa­vo skly­pą par­da­vė už 2 mi­li­jo­nus eu­rų. Tad ko­dėl – tak­sis­tas, klau­siu. Pra­si­dė­jo leng­vas gy­ve­ni­mas: au­to­mo­bi­liai, mer­gi­nos ir ka­zi­no, ku­ris Juod­kal­ni­jos pa­kran­tė­je yra di­de­lis ir gar­sus ne tik Bal­ka­nuo­se, bet ir Ita­li­jo­je, Grai­ki­jo­je.

Yra ir sėk­mės is­to­ri­jų, kai ga­vę di­de­lius pi­ni­gus vie­ti­niai in­ves­ta­vo į tu­riz­mą: vieš­bu­tė­lius, res­to­ra­nus.

Vi­sa pa­kran­tė – ru­sų. Vyras ro­do į bal­tuo­jan­čias vi­las, ko­te­džus, į nau­jas sta­ty­bas. Ar­tė­ja­me prie Ba­ro – vie­nin­te­lio ša­lies uos­ta­mies­čio.

Paplūdimiuose nie­ko iš­skir­ti­nio, do­mi­nuo­ja ru­sa­kal­biai – ir uk­rai­nie­čiai, bal­ta­ru­siai – to­dėl kom­jau­nuo­liš­kos pri­gim­ties lie­tu­vai­čiams ge­riau pa­siieš­ko­ti to­li­mes­nių jū­rų pa­kran­čių.

Je­ka­te­ri­na – la­bai pa­trio­tiš­ka mer­gi­na. Aki­vaiz­du, kai pra­de­da pa­sa­ko­ti su­dė­tin­gą sa­vo ša­lies, tau­tos, Bal­ka­nų is­to­ri­ją. Ke­li šim­tai me­tų Os­ma­nų im­pe­ri­jos prie­spau­dos ne­su­nai­ki­no juod­kal­nie­čių tau­tos: iš­lai­kė gy­ve­na­mą­ją te­ri­to­ri­ją, kal­bą ir sta­čia­ti­kys­tę. Iš gau­sių juod­kal­nie­čių šei­mų tur­kai paim­da­vo vie­ną sū­nų į ja­ny­ča­rų bū­rius, o duk­rą – į ha­re­mus ar prie rū­mų. Sau­go­da­mi vai­kus ir ti­kė­ji­mą juod­kal­nie­čiai ki­lo aukš­tai į kal­nus, slė­pė­si, ten sta­tė­si šven­to­ves ir vie­nuo­ly­nus.

Iš vi­du­ram­žių atė­jo šei­mos šven­to­jo tra­di­ci­ja. Kiek­vie­na šei­ma paveldi sa­vo šven­tą­jį, ku­rio gar­bi­ni­mo die­na – ypa­tin­ga šei­mos – gen­ties su­si­bū­ri­mo, ga­li­ma sa­ky­ti, ir tau­tos stip­ry­bės šven­tė. Gal­būt – vie­nas iš iš­li­ki­mo ga­ran­tų da­bar tik 600 tūks­tan­čių gy­ven­to­jų skai­čiuo­jan­čiai kal­nų ir jū­ros pa­kran­tės vals­ty­bei, ku­rio­je pa­gal pa­sku­ti­nį gy­ven­to­jų su­ra­šy­mą juod­kal­nie­čių – tik 43 pro­c., ser­bų – 32 pro­c., o do­mi­nuo­jan­ti kal­ba (63 pro­c.) – ser­bų.

Po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro, kai mar­ša­las Jo­sip Broz Ti­to (1892–1980) in­dust­ria­li­za­vo ly­gu­mas ap­link Pod­go­ri­cą, tūks­tan­čiai juod­kal­nie­čių šei­mų nu­si­lei­do že­myn, ga­vo dar­bų ir kur gy­ven­ti. So­cia­lis­ti­nės Ju­gos­la­vi­jos ly­de­rį J.B.Ti­to daug juod­kal­nie­čių ger­bia iki šiol.

– Ne­sip­jo­vė­me nei dėl sie­nų, nei dėl ti­kė­ji­mo, – sa­kė Je­ka­te­ri­na, pa­po­li­ti­kuo­da­ma ir dėl da­bar­ti­nės vy­riau­sy­bės kur­so. – Dau­ge­lis žmo­nių links­ta Ru­si­jos link, o ša­lis ta­po NA­TO na­re.

Ta­čiau ato­sto­gos – ne po­li­ti­kai. Pak­ran­tės res­to­ra­nė­liuo­se – nuo­sta­bios jū­ros gė­ry­bės, na­mi­nis vy­nas...

Ir ke­lio­nės kal­nų ke­liais į Al­ba­ni­ją, Bos­ni­ją ar Dub­rov­ni­ką.

Au­to­riaus nuo­tr.

Di­džiau­sias Juo­dkal­ni­jos ar­ki­nis til­tas jun­gia kan­jo­no kran­tus.

Bud­vos se­na­mies­čio aikš­tė – ak­me­ni­niai pa­sta­tai ir lan­gi­nės nuo sau­lės.

Ad­ri­jos jū­ros pa­kran­tė

Vie­nas iš dau­ge­lio vei­kian­čių Juod­kal­ni­jos vie­nuo­ly­nų.

Juod­kal­ni­jos kal­nai iš­rai­žy­ti kan­jo­nais.

Se­na­sis Ba­ro mies­tas

Škoderio eže­ro sa­los ka­lė­ji­mo lie­ka­nos. Čia ka­lė­jo ka­li­niai, ne­mo­kan­tys plauk­ti.