Naujausios
KELIAUKITE SU „ŠIAULIŲ KRAŠTU“
Į Kamanų pelkę – mediniu taku
Kamanų pelkė – viena iš unikaliausių Europoje. Liūliuojančiose klampynėse lizdus suka kurtiniai, gervės, ereliai, poruojasi vilkai, žydi viržiai, dera spanguolės. Po Kamanų valstybinį gamtinį rezervatą nepasivaikščiosi, bet yra vienintelė išimtis – kelis kilometrus turistams nutiestu mediniu taku gali keliauti su gidu. „Šiaulių kraštą“ lydėjo Kamanų valstybinio gamtinio rezervato vyriausiąja ekologė Aušra URBONIENĖ.
Vytautas RUŠKYS
vytautas@skrastas.lt
Siūlo būti realistais
Ekskursantai atvežami iki užtvaro. Už jo prasidedančioje rezervato teritorijoje laukia apie 3,5 kilometro pasivaikščiojimas – iš pradžių keliuku, paskui – mediniu taku.
Kurie keliautojai būna paskaitę reklaminių tekstų, įsimena, kad nuo tako galima išvysti nuvinguriuojančią angį, grakščią stirną, o gal net paslaptingą ir atsargų vilką. Tačiau Aušra Urbonienė pasiūlo būti realistais. Miško gyventojai yra atsargūs, šalinasi bet kokio įtartino garso, kvapo. O turistų takas ir yra būtent tokia zona, kurią žvėreliai supranta kaip pavojaus zoną.
Kamanų rezervate gyvena 7 vilkai, 2 lūšys, apie 20 briedžių, maždaug 100 elnių ir tiek pat stirnų, apie 250 šernų. Juos gamtininkai suskaičiuoja pagal rastas pėdas.
Tarp paukščių išskirtiniai – tetervinai, ereliai, lingės.
Bebrai – lyg aukštos klasės inžinieriai
Sustojame prie bebryno – gal pasirodys bebras? Gidė pabrėžia, kad nors pastaruoju metu bebrų padaugėjo, tačiau tokių vietų kaip Kamanose kitur retai pamatysi. Mat dažniausiai yra pastebima kokia bebrų užtvanka, o bebrų namas – rečiau.
Tai – iš pirmo žvilgsnio atrodanti chaotiškai suverstų medgalių krūva, o iš tikrųjų – sudėtingas inžinerinis statinys. Landa į namą yra būtinai po vandeniu, nes tada mažesnė tikimybė bebrui nukentėti nuo plėšrūnų, pavyzdžiui, vilkų.
Name yra kelios ertmės, kurias gyvūnų tyrinėtojai vadina, pavyzdžiui, svečių ar vaikų kambariais. Išskirtinis yra miegamasis, nes jis tokiame aukštyje, jog niekada nėra apsemiamas. Bebrai lyg apskaičiuoja, iki kokio lygio pakyla vanduo.
Šalia namo bebrai įsirengia valgomąjį. Prisineša šakelių ir jas susmaigsto vandenyje į dumblą. Kai tos šakelės prigyja ir suveši, tada skanaujama.
Patį namą bebrai kasmet rekonstruoja. Patręšusius medgalius pakeičia naujais – medžiais, kurių žievę nugraužia maistui.
Bebrai mėgsta lapuočių medžių žievę, savo stipriais dantimis puikiausiai nuskusdami net ąžuolus. Nesimaitina eglių žieve, kuri yra su sakais, tačiau būtent šie spygliuočiai yra mokomoji medžiaga mokyti bebriukus graužti. Gamtininkai tai vadina kuriozu, o sveikos gyvensenos šalininkai įžvelgia net tokią priežastį – taip stiprinami augančio bebriuko dantys.
Gausi bebrų bendruomenė
Rezervate suskaičiuota septyniolika bebraviečių, kiekvienoje yra ir po keliolika namų. Mat bebrų šeimoje auga po penkis šešis vaikus, juos trečiais jų gyvenimo metais tėvai išvaro iš namų. Tada nauja šeima kuria savo namelius. Kartais – netoli gimtojo namo, o būna, kad išsikovojama teritorija ir prie svetimo kanalo.
Toks bebrų gausėjimas Kamanose džiugina gamtininkus. Jie šiuos žvėrelius vadina pelkės gelbėtojais.
Tarybiniais laikais įsibėgėjus žemių melioracijai aplink Kamanas iškasta daugybė kanalų, kurie pakeitė pelkės hidrologinį režimą, ji ėmė sausėti. Išnyko net kai kurios augalų rūšys, jų nebepavyksta atkurti.
Pasak A. Urbonienės, Kamanose būtina užtvenkti tuos kanalus, kurie nutekina pelkės vandenį. Būtent bebrai tapo talkininkais, kurie pastato itin tvirtas užtvankas.
„Bebras yra vienintelis gyvūnas po žmogaus, kuris kardinaliai gali aplink save pakeisti tiek daug aplinkos“, – sakė A. Urbonienė.
Muziejus
Taip išgarbinto keturkojo vardu pavadinta ir pašiūrė gamtininkams pasislėpti nuo lietaus – Bebro muziejus. Po stogeliu sukaupta kelios dešimtys įvairiausių bebrų apgraužtų medgalių, šakelių. Kai kurios primena skrendantį paukštį, kitos – šliužą ar pelkių senį.
Muziejuje yra japonišką bonsą primenantis eksponatas – Kamanose spirale augusi pušaitė, kuri galiausiai nudžiūvo.
Yra iš rąstų pastatyti ir du namai – priešinguose rezervato pakraščiuose. Jie skirti specialistams, užsiimantiems mokslo tyrimo ar šviečiamąja veikla. Čia apsistoja, pavyzdžiui, atvykėliai, kurie skaičiuoja tetervinų tuoktuvių vietas ir ten turi prisiartinti apie antrą valandą nakties – kad išgirstų burbuliuojančius patinus.
Vienas namas, esąs prie tako turistams, naudojamas ir rezervate organizuojamų renginių metu. Kviečiami atvykti moksleiviai ir kiti pageidaujantys, užsiregistravę iš anksto.
Įdomus pastatas ir tuo, kad gamtininkai į jį panoro pritraukti šikšnosparnių. Mat Kamanose pastebėtos trys jų rūšys, kurios įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Gamtininkai padarė specialų inkilą, pritvirtino namo skliaute, tačiau šikšnosparniai vis neapsigyvena.
Padeda sugrįžti pievų augmenijai
Priartėjus prie medinio tako, į akis krito pievoje besivolioją medgaliai, matėsi traktorių vėžės. Negi ir čia bebrų darbas?
Rezervate leidžiama ūkinė veikla, kuri padeda išsaugoti pelkės augmeniją. Šią vasarą vyksta gamtotvarkos darbai, siekiant atkurti anksčiau buvusias pievas. Jose botanikai aptiko itin retų augalų, kurie gali išsilaikyti, jei žolė reguliariai nupjaunama.
Šienaujama tik tada, kai augalai išbarsto sėklas. Botanikai ypač stebi lietuviškas orchidėjas: gegužraibes, gegūnes.
Gidė pabrėžia, kad panorėjus pėsčiomis apeiti apie 4 tūkstančių hektarų rezervatą susidarytų 52 kilometrų kelias. Jį įsivaizduoti padeda keliautojams skirtas stendas. Jame matyti, kad rezervato puošmena yra ežeras, išskirtinis 12 klampynių.
Sustojimo aikštelės
Pirmoji sustojimo aikštelė skirta pasiklausyti pasakojimo apie mišrų mišką. Gidė siūlo įsidėmėti, kaip čia atrodo pušis. Ji vienintelė iš medžių pakenčia Kamanų pelkės rūgštų dirvožemį ir drėgmę. Bet pačioje pelkėje pušys yra mažesnės, skurdesnės.
Kitoje aikštelėje siūloma nesistebėti išvirtusiais medžiais, kurie palikti sutręšti. Taip yra visoje pelkėje. Dėl bioįvairovės. Tokie medžiai tampa gyvūnams ir maistu ar namais, užauga grybai ar kerpės.
Sustojama ir lage – tai šlapiausia rezervato sausuma, kur susitelkia perteklinis aukštapelkės ir iš miško atbėgantis vanduo. Čia kiekvienas ir mažiausias medelis apaugęs drėgmę kaupiančiu kiminu, o jie gali siekti metro aukštį. Kiminas palaiko medžio gyvybę, kai vandens lygis itin sumažėja.
Patraukus į pelkę sumenkėja augmenijos įvairovė. Vien spygliuočiai, vienur kitur bando įsikabinti berželiai. Tarp kitų augalų vyrauja pelkiniai gailiai, vadinamosios girtuoklės, viržiai. Labiausiai žmones gundo spanguolių uogos, Lietuvoje retenybe tapusios tekšės.
Ežeras
6 hektarų ploto Kamanų senežeris yra apie 10 tūkstančių metų. Jį itin mėgsta migruojantys paukščiai. Suskrenda daugiausiai žąsų, būna ir ančių, gulbių.
Jei žmogus panorėtų įbristi į vandenį, jį įsiurbtų durpė. Vandens yra apie metrą, o skystos durpės – iki trijų metrų ir daugiau. Ji ir nudažo vandenį taip tamsiai, kad, iki alkūnės įkišus ranką, nebematyti plaštakos. Gamtininkai, paklausti apie ežero gylį, sako, kad jame vandens storis apie trys metrai. Tad į tvirtą dugną būtų įmanoma atsiremti, žmogui prasmegus skystoje durpėje. O jos kasmet padaugėja po milimetrą.
Ežere gyvena tik ešeriai ir lydekos, nes jos vienintelės pajėgia pakęsti rūgštų pelkės vandenį. Šios žuvys trūksta maisto, nes tamsiame vandenyje nevyksta fotosintezė, todėl vyrauja kanibalizmas – didesni ešeriai maitinasi ir mažesnėmis lydekaitėmis, o lydekos dar ir ešeriais.
Gamtininkai gali nepatyrusius lankytojus ir pagąsdinti – rezervate gyvena į krokodiliuką panašus paprastasis tritonas – varliagyvių rūšies atstovas.
Dirvinis sėjikas – rezervato simbolis
Medinis takas nuveda į vieną klampynę. Juokaudama gidė pasiūlo keliautojams žengti į samanas – išmatuoti akivaro gylį.
Būtent klampynėse gyvena dirvinis sėjikas – šis retas paukštelis pavaizduotas Kamanų rezervato ženkle. Dirviniai sėjikai labai jautrūs mažėjančiam pelkės lygiui. Anksčiau suskaičiuota dešimt perinčių porų, vėliau sumažėjo beveik perpus, dabar yra aštuonios poros.
„Tai didžiausias vienoje vietoje šių perinčių paukštelių skaičius Lietuvoje, – pasakojo A. Urbonienė. – Jų migracijos metu susitelkia šimtais, o itin išrankūs rinkdamiesi, kur auginti vaikus“.
Klampynėse karaliauja vilkai. Jie labai lengvai sumedžioja čia užklydusius kanopinius žvėris. Jie kartais ir šiaip nepajėgia išbristi. Gamtininkai yra radę kaulų, apirusių maitų.
Klampynėje yra gyvačių, tarp jų ir vienintelė Lietuvoje nuodinga – angis.
Išskirtinumas
Kamanų pelkės kemsynai, akivarai, ežerėliai yra iki keliasdešimties metrų aukščiau negu tolesnės apylinkės.
Ji telkšo lyg dubenyje, atsiradusiame praslinkus ledynams. Pakraščiuose yra iš molio susidaręs dirvožemis, o viduryje – durpingas sluoksnis, suformuotas apmirusių augalų.
1979 metais įkūrus Kamanų valstybinį gamtinį rezervatą, imta saugoti pelkės natūralų grožį.
Lietuvoje yra keturi gamtiniai rezervatai, kurių paskirtis – išsaugoti didžiausius pelkynus. Praėjusį šimtmetį būtent pelkės labiausiai nukentėjo nuo žmogaus veiklos. Šios ekosistemos gyvybiškai svarbios ne tik augalų ar gyvūnų rūšims. Pelkės kaip gyvosios kempinės kaupia vandenį ir taip sušvelnina sausrų ir potvynių pasekmes, maitina iš jų ištekančius upelius. Su krituliais patekęs vanduo bei dulkės praeina per kiminų rėtį, kuris išvalo ir vėl paleidžia į apytakos ratą. Išsaugotos pelkės sušvelnina neigiamus klimato kaitos padarinius – gamtai ir žmogui.
Autoriaus nuotr.
PELKĖ: Keliautojai Kamanų valstybiniame gamtiniame rezervate, atrodo, žengia per vandenį.
TAKAS: Vietoj dešimt metų išlaikiusio pirmojo medinio tako į Kamanų pelkę tiesiamas naujas.
MUZIEJUS: Bebrų muziejumi pavadinta pastogė.
PANAŠUMAS: Kamanose pušys išauga panašios į japoniškus bonsai. 
„Šiaulių kraštą“ lydėjo Kamanų valstybinio gamtinio rezervato vyriausioji ekologė Aušra URBONIENĖ.