Naujausios
20 dienų didžiajame Ugnies žiede (6)
Vita MORKŪNIENĖ
Ir vėl pasakojimuose iš Filipinų pro akis praslydo viena detalė. Prieš kelias dienas sukako 1490 metų, kai Fernandas Magelanas 1521 kovo 16-ąją su savo jūreiviais išsilaipino vienoje iš dabartinių Filipinų archipelago salų. Ši diena tradiciškai laikoma Filipinų atradimo diena, o Magelano vardas ilgainiui tapo bendriniu keliautojo ir atradėjo vardu.
Šiandien jau ir primiršome, kodėl Ispanijos karalystei tarnavęs portugalų jūrų keliautojas ir atradėjas F. Magelanas prieš pusę tūkstančio metų išsiruošė į šią ekspediciją. Juk ne šiaip sau paplaukioti po jūras marias ir ką nors atrasti, nors tai buvo stebėtinai intensyvus didžiųjų kelionių ir geografinių atradimų amžius.
Plaukė į Molukus — atrado Filipinus
Trumpa istorija tokia.
1493 metais Popiežius Aleksandras VI išleido garsiąją bulę „Inter caetera“, kuria pasaulis — kaip koks obuolys — buvo padalintas Ispanijai ir Portugalijai. Demarkacinė linija nubrėžta žemiau Žemojo Kyšulio salų. Į rytus nuo jos visos teritorijos turėjo būti Portugalijos įtakoje, į vakarus — Ispanijos.
Netrukus paaiškėjo, kad net Popiežiui sunku obuolį perpjauti į dvi lygias dalis: demarkacinė linija kitoje Žemės rutulio pusėje nebuvo nubrėžta. Čia tuoj pat kilo konfliktai. Aršiausias — dėl Molukų salų, kurias atradę portugalai prisiskyrė sau.
F. Magelanas pasiūlė Ispanijos karaliui surengti ekspediciją ir nuplaukus išsiaiškinti, kas kam priklauso. Plaukė į Molukus, atrado Filipinus (salas, priklausančias tam pačiam Malajų salynui).
Atradęs ėmė krikštyti čionykščius: paklusniuosius — geruoju, su kryžiumi, maištinguosius — kardu. Jau ėmė dingotis, kad sekasi, tačiau Cebu saloje pats krito (1521 metų balandžio 27d.) nuo vienos genties vado Lapu Lapu rankos.
Šias dienas iki šiol primena saloje stūksantis kryžius F. Magelanui atminti, o netoliese — paminklas maištingajam Lapu Lapu.
Kaip čia neprisiminsi vienuolio Brunono, prieš tūkstantį ir vienerius metus nešusio Kryžiaus žinią į pagonišką Lietuvą, tų pagonių trenkto per galvą, žuvusio ir taip pirmąkart pranešusio pasauliui Lietuvos vardą.
Dar viena jungtis tarp Filipinų ir Lietuvos.
Šiedu vyrai, F.Magelanas ir Lapu Lapu, nusipelnė ir kitokio įamžinimo. Magelano vardu pavadintas ekspedicijos metu atrastas sąsiauris vandenyne ir du ūkai — Didysis ir Mažasis Magelano debesys — dvi nedidelės galaktikos, puošiančios šių platumų dangų. Na, o Lapu Lapu vardą kasdien primena filipiniečių virtuvės pasididžiavimas, populiariausia Filipinuose žuvis.
Valdžiai — korupcija, liaudžiai — azartas
Korupcija Filipinuose — dažnai skambantis žodis ir gerai pažįstama realybė. Tai yra valdžios nuodėmė. Paprastų žmonių silpnybė, o gal — nesenkantis džiaugsmo šaltinis — azartas.
Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Kiekvienas filipinietis, sumanęs pasilinksminti, neabejodamas suka į pirmą pasitaikiusią karaoke užeigą, o sekmadieniais po bažnyčios tiesiu taikymu šauna į gaidžių kovos arenas.
Iš karto reikia pasakyti, kad tų šaltinių purslai gaivina tik vyriškąją filipiniečių visuomenės dalį. Absoliuti dauguma moterų lieka „nesuteptos“ nei gundančių karaoke grožybių, nei kruvinų gaidžių kovos reginių.
Kad ir kaip būtų, be šių dviejų dalykų filipiniečių gyvenimas yra tiesiog neįsivaizduojamas. Šįkart — apie gaidžius.
Gaidžių kovos — gyvenimo druska
Pirmąsias naktis Maniloje, išvargę, dar neatsitokėję nuo ilgo skrydžio ir skirtingų laiko juostų teikiamų nepatogumų, pabusdavome ne nuo anksti pakylančio milijoninio miesto šurmulio, bet nuo gaidžių giedojimo. Pirma mintis: ar tik nesapnuoji.
Gaidžių Filipinuose daug, tiksliau, daugybė. Gaila, kad niekas niekada jų neskaičiavo. Gaidžiai visur: miestuose ir kaimeliuose, kiekviename kieme.
Pririšti prie kokio kuoliuko ar akmens, jie tupi, vaikštinėja, lesa specialiai jiems sutaisytą lesalą, nuo kurių stiprėja raumenys ir pentinai, ir gieda. Iš tiesų — liūdna ta giesmė ir giedoti jiems gali tekti neilgai — iki artimiausio sekmadienio, kai šeimininkas pasibruks jį po pažasčia ir nuneš į artimiausią areną, kurioje ims suktis likimo ruletė. Pentinuotisiems „gladiatoriams“ ji gali reikšti tik pergalę arba mirtį, o jų šeimininkams — pelną arba nuostolį, paglostytas ambicijas arba pralaimėjimo kartėlį.
Patys filipiniečiai sako, kad geras gaidys kartais reiškia daugiau už žmoną ir šeimą. Todėl ir glosto, prižiūri, perka specialų pašarą, aliejais tepa plunksnas, kad šios dar labiau blizgėtų.
Tie, kas išgali , kovinius gaidžius parsisiunčia iš svetur. Sako, kad kovingiausi — iš Teksaso. Tiesa, perka ir ypatingo plieno (dažniausiai vokiškus) peiliukus. Sunku suprasti, kur prasideda ir kur baigiasi jų meilė augintiniams.
Filipinietiškos gaidžių kovos vadinamos ne tik nacionaline sporto šaka Nr.2 (po krepšinio), bet ir džentelmeniškiausiu sportu. Neapsirikite manydami, kad tai — dėl pačių kovų. Jos žudikiškos ir tiek, nieko kito čia nesugalvosi, mūsų gyvūnų teisių gynėjai tikrai palaikytų tokį verdiktą.
Džentelmeniškos — dėl statytojų, kurie už savo favoritus stato nuo kelių ar keliasdešimties pesų iki įpūdingų sumų.
Daugumai vyrų — tai gyvenimo ir pragyvenimo būdas. Jie iš to pelnosi duoną. Gaidžių kovos čia yra verslas. Teko skaityti, kad gaidžių kovų augintojai yra vieni turtingiausių žmonių Filipinuose. Ir turtingi, ir vargšai — sąžiningi, pralaimėjimo atvju su oponentais atsiskaito iki paskutinio peso, kad ir kaip tai būtų skausminga.
Gaidžių kovos ringas mažame kalnų miestelyje. Aplinkui — kelios dešimtys stebėtojų vyrų: nuo visai vaikų iki senolių. Minia šurmuliuoja, gaidžių savininkai susikaupę. Nuo to, ar gaidys laimės, ar bus nukautas, priklauso šeimos gerovė.
Prie gaidžių kojų pritaisomi aštrūs plieniniai peiliukai: kova turi būti dramatiška ir nedviprasmiška. Grėsmingais vardais pavadinti „gladiatoriai“ suleidžiami į ringą. Akimirkai sustingsta, stebeilija vienas į kitą, pašiaušia plunksnas, strykteli ir kerta. Kartą, kitą, dar ir dar — kol arenos grindis nudažo pirmasis kraujas. Kova tęsiasi — šiame ringe lygiųjų nebūna.
Paskui — trumpa pauzė ir ovacijos: nugalėtojui ir tiems, kuriems šį kartą pasisekė.
Pralaimėjusio gaidžio savininkas pakelia nuo grindų savo augintinį ir atiduoda nugalėtojui. Tokios šio žaidimo taisyklės.Gaidžių kovos tradicija filipiniečiams pernelyg brangi, kad imtųsi ką nors keisti.
Azartas ir viltis padeda išgyventi
Azartas filipiniečiams turbūt įaugęs į kraują, ne kitaip. Ne kartą teko matyti, kaip vakarais gatvėse dar visai maži vaikai susirenka prie ruletės ir kauliukų metimo stalų, stato vieną ar du pesus už spalvą ar skaičių ir laukia: savo pergalės arba pralaimėjimo.
Laimėtojai savo grobį tuoj pat iškeičia į kokį neprašmatnų saldumyną. nelaimėję nenusimena ir su tokia pat viltimi ir azartu vėl stato už raudoną arba žalią, tikėdmi, kad šįkartą tikrai pasiseks.
Visai kaip tikrame kazino. Visai kaip tikrame gyvenime, kuriame be azarto ir vilties išgyventi būtų tikrai sunkiau.
(Bus daugiau)
GLADIATORIAI: Pentinuotųjų Filipinų „gladiatorių“ gyvenimas -- ryškus, bet neilgas.
BINGO: Vidurdienį bingo klubas Digo mieste dūzgia kaip avilys: sėkmė gal aplankyti bet kuriuo paros metu.
Vitos MORKŪNIENĖS ir Miglės GREIČIUVIENĖS nuotr.