Velykos. Anų metų kronika

Da­bar „at­ga­vė­ja­ma“ jau šeš­ta­die­nio va­ka­re kar­tu su at­ga­vė­ju­siais var­pais. Se­niau at­ga­vė­da­vo tik Ve­ly­kų ry­tą prie Ve­ly­kų sta­lo. Dėl­to ir iš baž­ny­čios na­mo par­bėg­ti la­bai sku­bė­da­vo, net lenk­ty­niuo­da­vo. Tas pa­pro­tys dar da­bar yra gy­vas: Ve­ly­kų ry­tą vi­si bė­ga na­mo ne­si­dai­ry­da­mi, pa­šven­to­ry ne­si­šne­ku­čiuo­ja, kaip ki­tais sek­ma­die­niais.
Vie­na se­nu­tė pa­sa­ko­jo, kad se­no­vė­je jie, vai­kai, nu­bėg­da­vę į kai­my­no tro­bą ir pa­sa­ky­da­vę maž­daug ši­to­kią ora­ci­ją:
Aš esu jau­na mer­ge­lė,
Pa­nos Ma­ri­jos ta­vorč­kė­lė,
įšo­kau į rū­tų dar­že­lį,
nu­sky­niau rū­tų Ša­ke­lę,
me­čiau ant ke­lio,
kur Po­nas Jė­zus vaikš­čio­jo.
Amen. Ale­liuj –
Ma­mu­nė­le, kiau­šį ne me­lui...
„Mū­sų kraš­tas“, 
1935 m. ba­lan­džio 21 d.

Per Ve­ly­kas Šiau­liai pra­gė­rė 16. 000 li­tų
Šie­met Ve­ly­kų šven­tės bu­vo la­bai gra­žios – tik­ra pa­va­sa­rio šven­tė: oras gied­rus, šil­tas. Žmo­nėms bu­vo tik­ras džiaugs­mas. Šven­čių nuo­tai­ka ke­lias die­nas prieš šven­tes ir po jų vis ma­tė­si gy­ven­to­jų tar­pe. Žmo­nės gau­siai lan­kė baž­ny­čias, ku­rios bu­vo la­bai gra­žiai iš­puoš­tos. Ypa­tin­gai įspū­din­gas bu­vo Gol­go­tos kal­nas Šv. Jur­gio baž­ny­čio­je, pa­da­ry­tas prie di­džio­jo al­to­riaus. Gra­ži de­ko­ra­ci­ja, įspū­din­gas paaukš­ti­ni­mas.
Per šven­tes žmo­nės, kaip pa­pras­tai, ne­ma­žai ir links­mi­no­si. Iš vals­ty­bi­nės deg­ti­nės par­duo­tu­vių iš­pir­ko per šven­tes deg­ti­nės net už 16.000 lt. Ži­no­ma, ne­ma­žai iš­gė­rė dar įvai­rių vy­nų, alaus ir ki­tų gė­ri­mų. Bet vie­ša­me gy­ve­ni­me, jo ra­mu­me tie iš­ger­ti tūks­tan­čiai nie­kuo ypa­tin­gu ne­pa­si­ro­dė: vie­nur ki­tur ne­di­de­lis triukš­me­lis, bar­nys ir tik Ra­gai­nės gat­vėj 8 Nr. Fi­li­pa­vi­čius ga­vo kir­vio smū­gį į gal­vą. Šiaip vi­sur bu­vo ra­mu.
„Mū­sų kraš­tas“, 
1935 m. ba­lan­džio 28 d.

Šiau­lių mies­tas per­ka Sal­du­vės kal­ną
Šiau­lių mies­tas ma­žai tu­ri sa­vo že­mės. Mies­tas ne­tu­ri ir par­ko, ku­ria­me va­sa­rą mies­te­lė­nai ga­lė­tų pa­si­lsė­ti. Be to, mies­to apy­lin­kės yra ne­gra­žios, pel­kė­tos ar­ba pli­ki lau­kai. To­dėl tin­ka­mos par­kui vie­tos mies­tas la­bai rei­ka­lin­gas. Ne­to­li už mies­to esąs Sal­du­vės kal­nas yra vie­na ge­res­nių jam vie­tų. Ka­dan­gi Žu­vi­nin­kų kai­mas skirs­to­si vien­sė­džiais, to­dėl ge­riau­sia iš jo tą kal­ną įgy­ti da­bar. De­ry­bos dėl pir­ki­mo il­gai bu­vo ve­da­mos. Žu­vi­nin­kie­čiai su­ti­ko Šiau­liams par­duo­ti Sal­du­vės kal­ną, vi­so 20 ha plo­to, po 800 lt. ha. Bir­že­lio 3 d. mies­to ta­ry­ba nu­ta­rė Sal­du­vę pirk­ti.
„Mū­sų kraš­tas“, 
1935 m. bir­že­lio 9 d.

Sal­du­vę jau nu­pir­ko
Šiom die­nom mies­to sa­vi­val­dy­bė jau pa­da­rė su Žu­vi­nin­kų kai­mu Sal­du­vės kal­no nu­pir­ki­mo su­tar­tį. Nu­pirk­ta 18,5 ha kal­nas su apy­lin­ke ir 10 met­rų plo­čio ke­lias eže­ro link. UŽ vis­ka su­lyg­ta 15.918 lt. Pu­sė pi­ni­gų jau su­mo­kė­ta, ki­ta pu­sė reiks su­mo­kė­ti 1936 m. sau­sio 1 d. Sa­vi­val­dy­bė jau rū­pi­na­si Sal­du­vės kal­no su­tvar­ky­mu.
„Mū­sų kraš­tas“, 
1935 m. bir­že­lio 16 d.

„Sau­si“ mies­te­liai
Šiau­rės Lie­tu­va gar­si sa­vo stip­riu alu­čiu, kurs čia va­di­na­mas vi­so­kiais var­dais, daž­niau­sia „ša­mar­la­ku“. Na­mi­nis alus da­ro­mas vi­soj Lie­tu­voj, bet ki­tur jis, nors yra ir la­bai ma­lo­nus, ska­nus, bet nė­ra toks stip­rus, kaip šiau­rie­čių: čia iš­mo­vei vie­ną ki­tą stik­lą – jau ir kais­ta pa­kau­šis. O kai kais­ta pa­kau­šis, tai jau blo­gai: jau ir ko­jos pi­na­si, jau ir lie­žu­vis la­bai lanks­tus pa­si­da­ro, na ir ran­ka vis niež­ti kam nors gūb­rį pa­ka­sy­ti ar čiup­rą pa­vel­ti. Tad ir ne­nuos­ta­bu, kad, sa­ky­sim, to­kiuos Gruz­džiuos per šv.Ro­ką kas­met vis bū­da­vo vie­nas ki­tas ne­gy­vas žmo­gus, vie­nam ki­tam pa­kau­šis pra­skel­tas, ki­tam ran­ka ar ko­ja iš­suk­ta.
Bet nuo praei­tų me­tų lie­pos mė­ne­sio vi­suo­se mies­te­liuo­se, tu­rin­čiuo­se bent 500 gy­ven­to­jų, jau drau­džia­mas da­ry­ti na­mi­nis api­nių ar cuk­raus alus, ši „sau­sa“ te­ri­to­ri­ja sie­kia nuo mies­te­lio ra­tu 3 klm. spin­du­liu apy­lin­kę. Taip pat ne­ga­li­ma mies­te­liuo­se at­si­vež­to na­mi­nio alaus ger­ti. Ir kas pa­si­da­ro? No­rint per ku­riuos nors at­lai­dus mies­te­ly­je „ša­mar­la­ku“ at­si­gai­vin­ti, rei­kia ke­liau­ti iš mies­te­lio už tri­jų ki­lo­met­rų.
– Praei­tų me­tų Gruz­džių Šv. Ro­kas bu­vo pir­mas, ku­ria­me bu­vo neuž­muš­tas nei vie­nas žmo­gus, – kal­ba gruz­die­čiai.
„Mū­sų kraš­tas“, 
1935 m. bir­že­lio 9 d.

Ką sa­ko spe­cia­lis­tai dėl Šiau­lių ka­na­li­za­ci­jos
Bir­že­lio 14 d. į Šiau­lius bu­vo at­va­žia­vęs Ry­gos uni­ver­si­te­to do­cen­tas inž. Skards. Per dvi die­nas jis ap­žiū­rė­jo Šiau­lių mies­tą, jo apy­lin­kes ir įmo­nes, su­si­pa­žin­da­mas su pra­ve­da­mos ka­na­li­za­ci­jos įvai­riais ga­li­mu­mais.
La­bai blo­go įspū­džio do­cen­tui pa­da­rę odų fab­ri­kų už­terš­to van­dens nu­lei­di­mas, ypač Fren­ke­lio fab­ri­kas. Jo nuo­mo­ne, da­bar­ti­niai fab­ri­kų van­dens va­ly­to­jai yra tik dėl akių – van­duo nu­te­kąs vi­sai už­terš­tas. Da­bar­ti­niai va­ly­to­jai rei­kia bū­ti­nai su­tai­sy­ti ir per­tvar­ky­ti. To­kioj pat blo­goj būk­lėj yra ir Nu­ro­kų ir Fai­no odų fab­ri­kai.
Ki­tą die­ną at­vy­ko iš Kau­no ir inž. Kai­rys. Su juo ir­gi ap­žiū­rė­ta mies­to apy­lin­kės ir van­dens va­ly­mo sto­čiai vie­ta.
Van­dens va­ly­mo sto­čiai vie­ta nu­ma­ty­ta prie Šiau­lių eže­ro, už vo­kie­čių ka­pų. Ka­na­li­za­ci­jos ap­skai­čia­vi­mai bus da­ro­mi 50.000 mies­to gy­ven­to­jų. Mi­ni­ma­lus ka­na­li­za­ci­jos vamz­dis bus 20 san­t. dia­met­re. Vi­si vamz­džiai iki 45–50 san­t. dia­met­re bus mo­li­niai ir di­des­ni kaip 50 san­t. – be­to­ni­niai, ku­rie bus ga­mi­na­mi Šiau­liuo­se pa­čios sa­vi­val­dy­bės.
Mo­li­nių vamz­džių va­go­nas jau už­sa­ky­tas Če­kos­lo­va­ki­joj. Be­to­ni­niai jau pra­dė­ti dirb­ti už ama­tų mo­kyk­los. Grei­tu lai­ku pra­si­dės ir ki­ti ka­na­li­za­ci­jos dar­bai.
„Mū­sų kraš­tas“, 
1935 m. bir­že­lio 23 d.

Gau­ti vamz­džiai
Iš Če­kos­lo­va­ki­jos jau gau­tas mies­to ka­na­li­za­ci­jai vie­nas va­go­nas mo­li­nių vamz­džių. Lie­pos 4 d. pir­mas vamz­dis iš­kil­min­gai įleis­tas į grio­vį.
„Mū­sų kraš­tas“, 
1935 m. lie­pos 7 d.

Vėl gin­či­ja­si dėl la­vo­no
Šio­mis die­no­mis eže­re nu­sken­do Kie­tis, Mu­zie­jaus gtv. gy­ven­to­jas. Jis pa­li­ko raš­te­lį, ku­ria­me pa­ra­šė no­rįs bū­ti pa­lai­do­tas lais­va­ma­nių ka­pi­nė­se. Ta­čiau ve­lio­nies tė­vai no­rė­jo jį lai­do­ti ka­ta­li­kų ka­pi­nė­se. Tarp tė­vų ir lais­va­ma­nių ki­lo gin­čas. La­vo­nas ke­lias die­nas bu­vo ne­lai­do­tas. Po­li­ci­ja siū­lė abiem ša­lim tai­ky­tis ar­ba pri­sta­ty­ti teis­mo nu­ta­ri­mą, ku­riems la­vo­nas iš­duo­ti. Ta­čiau iš teis­mo nu­ta­ri­mo ne­ga­vus ir ša­lims ne­su­si­tai­kius, po­li­ci­ja la­vo­ną pa­lai­do­ti ati­da­vė tė­vams.
Šiau­liuos tai jau ant­ras pa­na­šus įvy­kis šiais me­tais, ka­da dėl la­vo­no gin­či­ja­ma­si.
„Mū­sų kraš­tas“, 
1935 m. lie­pos 7 d.

Lai­do­tu­vės su­grau­di­na
Šiau­lius lan­ką sve­čiai pa­sa­ko­ja, kad jų dė­mė­sį at­krei­pia mi­ru­sių­jų lai­do­tu­vės, per ku­rias gie­da­ma to­kia grau­din­ga gai­da kaip nie­kur ki­tur. Iš tik­rų­jų gie­do­ji­mas yra grau­din­gas gal dėl to kad sa­vo­tiš­kai nu­tę­sia­mi li­ta­ni­jos žo­džių kai ku­rie skie­mens. Gie­da, daž­niau­sia, tas pa­ts pri­ma­to­rius ir tie pa­tys gies­mi­nin­kai. Pri­ma­to­rius yra pa­gy­ve­nęs žmo­gus ir per il­ga, ma­tyt, gie­do­da­mas lai­do­tu­vė­se, pa­sie­kė tai, kuo jis ga­li ki­tus su­grau­din­ti.
„Mū­sų kraš­tas“, 
1935 m. lie­pos 21 d.

Ko­mu­nis­ti­nė li­te­ra­tū­ra Žy­dų ban­ke
 Kau­ne po­li­ci­ja su­lai­kė žy­dų cent­ra­li­nio ban­ko Šiau­lių sky­riaus tar­nau­to­ją Grin­fel­dą su ko­mu­nis­ti­ne li­te­ra­tū­ra. Vė­liau paaiš­kė­jo, kad su­lai­ky­ta­sai to­kia pat li­te­ra­tū­rą lai­kė ir ban­ke. Ap­žiū­rė­jus jo sta­lo stal­čius, juo­se ras­ta tarp ban­ki­nių do­ku­men­tų ir ko­mu­nis­ti­nės li­te­ra­tū­ros. To­kia vie­ta, kaip ban­kas, ne­le­ga­liai li­te­ra­tū­rai skleis­ti, ma­tyt, yra la­bai pa­to­gu.
„Mū­sų kraš­tas“, 
1935 m. rugp­jū­čio 8 d.

At­sis­vei­ki­nant
Di­rek­to­rius:
– Bran­gūs ma­no tar­nau­to­jai! At­sis­vei­kin­da­mas šian­dien su ju­mis, aš lin­kiu jums, pa­si­li­kus, do­rai tar­nau­ti ir ener­gin­gai tė­vy­nės la­bui dar­buo­tis, neaik­vo­ti val­diš­kų pi­ni­gų, neim­ti ky­šių ir t. t.
Val­di­nin­kai:
– To pa­ties ir mes jums nuo­šir­džiai lin­ki­me, ger­bia­ma­sis po­nas di­rek­to­riau...

Teis­me
Į teis­mą pa­kliu­vo val­ka­ta, su il­ga juo­da barz­da. Tei­sė­jas, iš­klau­sęs vi­sus ap­kal­ti­ni­mus, ta­rė:
– Jei­gu vi­sa tai, kas tau už­me­ta­ma, yra tie­sa, tai ta­vo są­ži­nė tu­ri būt juo­des­nė už ta­vo barz­dą.
Kal­ti­na­ma­sai at­si­kir­to:
– Jei apie są­ži­nę bū­tų ga­li­ma spręs­ti iš barz­dos, tai tams­ta, po­nas tei­sė­jau, są­ži­nės vi­sai ne­tu­rė­tum.
Mat, tei­sė­jas bu­vo be barz­dos.

Ge­ra vil­tis
– Kaip tu sa­kai, kū­mai, ar aš iš­lo­šiu sa­vo by­lą?
– O ar ge­rą ad­vo­ka­tą tu­ri?
– Ne, – aš tu­riu švo­ge­rį kiem­sar­giu pas mi­nis­te­rį...

Lie­tu­va­nis
„Lie­tu­vių na­mi­nis drau­gas. Ka­len­do­rius. 1926 m.“, Šiau­liai. Kny­gy­nas „Lie­tu­va“.

Kal­ba ir sti­lius ne­tai­sy­ti. 
Iš Viliaus PURONO ir Vla­do Ver­te­lio se­no­sios spau­dos rin­ki­nio