Anų metų kronika. Sušaudymas

Po­nas Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tas at­me­tė pa­duo­tą pa­si­gai­lė­ji­mo pra­šy­mą ir lie­pos 20 d. 
3 val. 30 min. ry­to Šiau­lių sun­kių­jų dar­bų ka­lė­ji­mo au­to­mo­bi­liu bu­vo nu­vež­ti ži­no­mi plė­ši­kai, pa­gar­sė­ję Že­mai­ti­jo­je, sa­vo „šva­riais“ dar­be­liais: Joc­kus, Leng­vi­nas, Ei­ro­šius ir Kon­ta­ras-Kon­tau­tas ka­ro teis­mo spren­di­mą vyk­dy­ti.
Su­šau­dy­mo vie­to­je tarp ru­sų – ka­ta­li­kų ka­pų, kur Šiau­liuo­se lai­do­ja­ma vi­sus pra­si­kal­tė­lius, at­vy­ko pro­ku­ro­ras teis­mo sek­re­to­rius, mies­to nuo­v. po­lic. vir­ši­nin­kas, ka­ro ka­pe­lio­nas, ka­lė­ji­mo gy­dy­to­jas ir ki­ti. Vie­to­je plė­ši­kams bu­vo nuim­ti pan­čiai.
Tar­dy­to­jas per­skai­tė spren­di­mą ir pa­skel­bė, kad jų pa­duo­tas p. Pre­zi­den­tui ma­lo­nės pra­šy­mas at­mes­tas. Į tai Leng­vi­nas at­sa­kė – „Šau­dy­ki­te, ateis lai­kas ir jei ne jūs, tai jū­sų vai­kai bus ir­gi su­šau­dy­ti.“ Po pa­skel­bi­mo re­zo­liu­ci­jos, ku­ni­gas Nor­man­tas pa­siū­lė at­lik­ti iš­pa­žin­tį ir gai­lė­tis už pa­da­ry­tas nuo­dė­mes. Ei­ro­šius į tai at­sa­kė: „Man ku­ni­go iš­pa­žin­ties ir pa­lai­mi­ni­mo ne­rei­kia, nes grei­tai ma­ne šau­tu­vas pa­lai­mins.“
 Kon­ta­ras – Kon­tau­tas, ku­ris, ro­dos, pa­da­rė dau­giau nu­si­kal­ti­mų dar­bų ne­gu Joc­kus, mir­ties va­lan­do­je, ma­ty­ti, pa­ju­to są­ži­nės griau­ži­ną, priė­jo iš­pa­žin­ties ir vi­są lai­ką mel­dė­si. Puo­lė verk­da­mas ku­ni­gui po ko­jų mal­dau­da­mas, kad Die­vas jam baus­mę do­va­no­tų. Joc­kus jau­di­nos ir daug rū­kė, jo pa­sku­ti­nis no­ras – „Ati­duok ma­no ta­bo­ki­nę su ta­bo­ka tam, kas man duo­bę iš­ka­sė.“
Po to vi­si ke­tu­ri plė­ši­kai iš­si­ly­giuo­ja, sto­vi neuž­riš­to­mis aki­mis, pa­sku­ti­nis jų no­ras – rū­ky­ti. Ka­ri­nin­kas pa­duo­da ka­rei­viams ko­man­dą. Joc­kus dar rū­ko, Leng­vi­nas ir Ei­ro­šius nu­sto­ja rū­ky­ti – nu­bals­ta, Kon­ta­ras – Kon­tau­tas ran­kas su­dė­jęs mel­džia­si, ty­lu, tik gir­dė­tis kaip ka­rei­viai už­tai­so šau­tu­vus ir tai­ko. Stai­ga Joc­kus me­tęs pa­pi­ro­są su­ri­ko: „šau­dy­ki­te, bro­liai, drą­siau!“ ir pa­si­gir­do švil­pu­kas...
Vi­si stai­ga kren­ta ne­gy­vi, apart Joc­kaus, ku­rį pri­bai­gia pri­bė­gęs pus­ka­ri­nin­kis iš šau­tu­vo. Gy­dy­to­jas tik­ri­na la­vo­nus ar ne­gy­vi, vė­liau už­ka­sa. Kon­ta­rą-Kon­tau­tą už­ka­sa at­ski­rai. Laik­ro­dis ro­dė ly­giai 4 val. ry­to. Taip bai­gė sa­vo kar­je­rą gar­su­sis plė­ši­kas Joc­kus su sa­vo sėb­rais.
„Šiau­rės Lie­tu­va“, 
1931 m. lie­pos 26 d.

Di­de­lis žy­dų ir lie­tu­vių pro­tes­to mi­tin­gas
„Ka­pi­tol“ sa­lė­je įvy­ko gau­sus šiau­lie­čių žy­dų ir lie­tu­vių vi­suo­me­nės pro­tes­to mi­tin­gas prieš žy­dų po­gro­mus Len­ki­jo­je, o itin okup. Lie­tu­vos sos­ti­nė­je – Vil­niu­je. Tūks­tan­ti­nę mi­nią su­grau­di­no ne vie­nas iš kal­bė­to­jų, nu­pa­sa­ko­da­mas da­ro­mas skriau­das, bei Iie­ja­mą krau­ją ne­kal­tų, ra­miai gy­ve­nan­čių, pa­verg­tų bro­lių ir se­se­lių.
Kal­bė­to­jai nu­ro­dė, kad to­kie įvy­kiai ga­li­mi tik ne­kul­tū­rin­goj ša­ly, ar­ba žmo­nių tar­pe, ku­rie yra žmo­nės – žvė­rys. Iš­neš­ta re­zo­liu­ci­ja smer­kian­ti len­kų bar­ba­riš­ku­mą ir pra­šo­ma Lie­tu­vos Vy­riau­sy­bė da­ry­ti ata­tin­ka­mus žy­gius Tau­tų S-go­je, kad už­kir­tus ke­lią len­kų nu­kreip­tiems žy­giams prieš žy­dus ir lie­tu­vius, o ypač okup. Vil­niu­je.
„Šiau­rės Lie­tu­va“, 
1931 m. rugp­jū­čio 25 d.

Prieš mir­da­mas su­tvar­kė rei­ka­lus
Kel­mės vals., Daudz­var­dų dv. sa­vin. Liu­ti­kas sa­vo bu­te re­vol­ve­rio šū­viu atė­mė sau gy­vy­bę. Kiek keis­to­kas jo el­ge­sys prieš nu­si­žu­dy­mą, o bū­ta taip: prieš nu­si­žu­dant jis iš­si­mau­dė vo­nio­je, ap­si­vil­ko nau­ju kos­tiu­mu, pri­si­se­gė ru­sų ca­ro Ni­ka­lo­jaus or­di­ną ir at­lei­dęs tar­ną pa­sa­kė jam, kad jis į jo kam­ba­rį užei­tų pra­slin­kus 20 min.
 Po 20 min. tar­nas užė­jęs ra­do Liu­ti­ką ne­gy­vą su per­šau­ta krū­ti­ne kė­dė­je prieš veid­ro­dį nu­svi­rus. Dva­rin. Liu­ti­kas prieš nu­si­žu­dy­da­mas pa­skam­bi­no sa­vo bro­liams ir se­se­rims, kad jie tuo­jau at­vyk­tų pas jį. Nu­si­žu­dy­mo me­tu jo žmo­nos ne­bu­vo na­mie.
Keis­tas jo el­ge­sys ir pa­si­rin­ki­me sau kars­to – jis pa­ra­šė laiš­ku­tį gra­bo­riui, kad gra­bą pa­dirb­din­tų ne ąžuo­li­nį, bet pa­pras­tą ir kuo pi­giau­sį. Dar pa­žy­mė­jo esąs 1 mt. 80 cmt. ūgio, o gra­bą kad pa­dirb­din­tų 1 mt 85 cmt. il­gio.
Spė­ja­ma, kad jis nu­si­žu­dė dėl šei­my­ni­nės ne­san­tai­kos.
„Šiau­rės Lie­tu­va“, 
1931 m. gruo­džio 6 d.

„Nau­jie­nų“ są­jun­gi­nin­kas ka­lė­ji­me
„Įžy­mus“ Ža­ga­rės „vi­suo­me­nės vei­kė­jas“, sa­vo lai­ku bu­vęs vi­sos ei­lės Ža­ga­rė­je leis­tų­jų „laik­raš­čių“ („Ža­ga­rės bal­se­lio“, „Ža­ga­rės ai­do“ ir „Pa­kur­šės ai­do“) lei­dė­ju – re­dak­to­riu ir „Auš­ros“ „bib­lio­te­kos“ ve­dė­ju ir, be to, pa­si­žy­mė­jęs kai­po pre­nu­me­ra­tū­ros už pa­mi­nė­tų „laik­raš­čių“ mo­kes­čio po du li­tu pa­si­sa­vin­to­jas – Šlia­žas Bro­nius, už per­daug „uo­lų dar­ba­vi­mą­si“ įdė­tas į Ža­ga­rės areš­to na­mus ne­ku­riam lai­kui „pail­sė­ti“ „bei“ pa­gi­lin­ti sa­vo ži­nių ba­ga­žą.
Dvie­jų li­tų ne­te­kęs.
„Šiau­rės Lie­tu­va“, 
1931 m. gruo­džio 6 d.

Vie­na kul­ka ir 9 smū­giai į gal­vą
Šiau­liuo­se, Pak­luo­nių gat­vėj, bu­vo sun­kiai ge­le­ži­mi į gal­vą su­ža­lo­tas žy­das Honns Ki­me­lis, 27 m. am­žiaus, ki­lęs iš Jo­niš­kio. H. Ki­me­lis yra pa­pras­tas Fren­ke­lio odų fab­ri­ko dar­bi­nin­kas. Šio­mis die­no­mis jis nu­spren­dė pe­rei­ti ka­ta­li­kų ti­ky­bon. Už to­kį jo žy­gį kai ku­rie žy­de­liai pa­si­pik­ti­nę. Per­nai už to­kį su­ma­ny­mą jis bu­vo šau­tas.
Da­bar su še­šio­mis gal­voj žaiz­do­mis pa­gul­dy­tas m. li­go­ni­nėj. Nu­ken­tė­jęs aiš­ki­na, kad žy­dai pa­na­šiuo­se at­si­ti­ki­muos no­ri tik sun­kiai su­ža­lo­ti, kad pa­skui pe­rė­jus ki­ton ti­ky­bon ma­ty­tų sun­kiai gy­ve­nant ir tuo bū­du bū­tų ki­tiems pa­mo­ka.
„Šiau­rės Lie­tu­va“, 
1931 m. gruo­džio 27 d.

Kle­bo­nas ir žy­das – bend­ri­nin­kai
Biz­nis toks da­ly­kas, kad ne­re­tai suar­ti­na prie­šin­gų pa­žiū­rų bei nu­si­sta­ty­mų žmo­nes. Štai, kad ir pas mus, vie­tos kle­bo­nas su žy­du Petc­ma­nu su­ta­rę bend­rai ir įstei­gė elekt­ros sto­tį. Pa­si­ro­do – ge­rai pel­no­si: pav., iš ra­dio im­tu­vo lai­ky­to­jo, ku­ris nau­do­ja­si elekt­ra, už dvi 25 žva­kių lem­pu­tes ima iki 30 lt. per mė­ne­sį. Pats elekt­ros švie­sos tie­ki­mas ne vi­sai ge­rai yra su­tvar­ky­tai, nes švie­sa daž­nai mir­ga, o kai ka­da ir už­gęs­ta.
„Šiau­rės Lie­tu­va“,
 1932 m. va­sa­rio 21 d.

Per vie­ša ten­den­ci­ja
Pas­ta­ruo­ju lai­ku Šiau­liuo­se pa­si­ro­dė per­dėm vie­ša ten­den­ci­ja pla­tin­ti už­sie­ni­nius laik­raš­čius. Ypač „uo­liai“ sten­gia­ma­si kuo dau­giau iš­pla­tin­ti ru­sų laik­raš­čius bei žur­na­lus. Ši­toks sve­ti­mos pe­ri­jo­di­nės spau­dos už­plū­di­mas ir jos uo­lus pla­ti­ni­mas mū­sų spaus­di­nių rin­ko­je lie­tu­viams ne­da­ro gar­bės. Mes kul­tū­rin­giau pa­sielg­tu­me, jei pir­miau­sia pa­žin­tu­me sa­vą­ją spau­dą, uo­liai ją skai­ty­da­mi ir pla­tin­da­mi.
„Šiau­rės Lie­tu­va“, 
1932 m. lie­pos 3 d.

Kri­tiš­kos pa­sta­bos
Ne­dė­kin­ga pa­rei­ga ką nors vis kri­ti­kuo­ti, peik­ti, itin vie­šu­mon kel­ti vi­sas ydas. Ta­čiau, ka­da pa­tys fak­tai pra­šo­si ne­nu­ty­li­mi, ka­da rei­ka­las lie­čia ne vie­no ku­rio as­mens in­te­re­sus, bet vi­suo­me­nės, nu­ty­lė­ti ne­ga­li­ma.
Ne­se­niai Šiau­liuo­se es­tų ka­ri­ka­tū­ris­tas su­ren­gė vi­suo­me­nės vei­kė­jų ir aukš­tes­nių val­di­nin­ku šar­žų pa­ro­dą, bet.... ją teap­lan­ke tik apie 200 as­me­nų.
Štai praei­tą sa­vai­tę į Šiau­lius at­vy­ko mo­te­rų čem­pio­nių bok­si­nin­kių tru­pė ir sa­vo nuo­gy­bes de­monst­ra­vo „Liau­dies Na­mų“ ki­no teat­re. Teat­ro sa­lė, kaip nie­kad, pil­na žmo­nių. Net vie­tų tru­ko. Vi­sų dė­me­sys nu­kreip­tas į sce­ną, kur sto­ru­lės mė­sin­gos mer­gos tarp sa­vęs ima­si, ste­ni, duo­da vie­na ki­tai „ma­ka­ro­nų“, stum­do­si ir t.t. Ci­niš­ka ir šlykš­tu, kai ma­tai sce­no­je mė­sos kal­nus, be jo­kios gra­ci­jos, be sko­nio.
Šlykš­ti­mės Is­pa­ni­jos bu­lių rung­ty­nė­mis, bet pa­tys mie­lai ei­na­me žiū­rė­ti šlykš­tes­nių mo­te­rų stum­di­mo­si „im­ty­nių“. Kur čia spor­tas, kur kū­no kul­tū­ra? O ei­ta žiū­rė­ti tik to­dėl, kad pli­kos stam­bios mer­gos. Kas ste­bė­ti­na, kad žiū­ro­vai – aukš­ti Šiau­lių vi­suo­me­nės vei­kė­jai, val­di­nin­kai ir šiau­liš­kes po­nios.
„Šiau­rės Lie­tu­va“, 
1932 m. rugp­jū­čio 21 d.

Lai­do­tu­vės lais­vos min­ties ka­pi­nė­se
KRUO­PIAI. Lais­vos min­ties ka­pi­nė­se pa­lai­do­tas pir­mas lais­va­ma­nis. Ve­lio­nis – se­nas var­pi­nin­kas, ža­ga­rie­tis, Dr. Kup­re­vi­čius, mi­ręs nak­tį iš 11 į 12 d. rug­piū­čio. Lai­do­jant ant ka­pų su­si­rin­ko dau­gy­bė žmo­nių, nes lai­do­jo tik pa­si­bai­gus pa­mal­doms. At­sis­vei­ki­ni­mo kal­bas ir jo, kai­po var­pi­nin­ko, nuo­pel­nus nu­pa­sa­ko­jo p. Lie­kis ir Ža­ga­rės bur­mist­ras. Ka­pi­nės įkur­tos ir ap­tver­tos 1928 m. p. Lie­kio ini­cia­ty­va, bet tam­sių gai­va­lų jau ap­dras­ky­tos.
„Šiau­rės Lie­tu­va“, 
1932 m. rugp­jū­čio 21 d.

Pak­ruo­jus – bū­si­ma­sis pra­mo­nės mies­te­lis
Čia yra Mai­ze­lio, žy­do, di­de­lis van­dens ma­lū­nas. Ma­ty­da­mi, kaip Mai­ze­liui se­ka­si, ki­ti žy­dai su­si­dė­ję braukšt ir pa­sta­to ki­tą ma­lū­ną mo­to­ri­nį. Mai­ze­lis da­bar ža­da įtai­sy­ti dar ge­res­nį ma­lū­ną mies­te­ly, prie ma­lū­no įtai­sy­siąs gu­zi­kų ir šu­kų fab­ri­kė­lį. Be to, žy­das Lu­ri­ja sta­to kai­lių ap­dir­bi­mo fab­ri­kė­lį, ku­ris jau grei­tai pra­dės veik­ti.
„Šiau­rės Lie­tu­va“, 
1932 m. spa­lio 2 d.

Kal­ba ir sti­lius ne­tai­sy­ti. 
Iš Viliaus PURONO ir Vla­do Ver­te­lio se­no­sios spau­dos rin­ki­nio