Anų metų kronika. „Šiaulietis“

Priė­jo liep­to ga­lą
„Šiau­lie­čio“ re­dak­to­rius P. La­ba­naus­kas – Šiau­lių,No­ta­ras pa­trauk­tas teis­mo at­sa­ko­my­bėn už išeik­vo­ji­mą di­de­lės su­mos val­diš­kų pi­ni­gų. Šio­mis die­no­mis Vals­ty­bes Kont­ro­lei da­rant pas Šiau­lių No­ta­rą P. Laba­naus­ką – „Šiau­lie­čio“ re­dak­to­rių re­vi­zi­ją, su­rasta di­de­lis trū­ku­mas už įvai­riais įplau­kas val­diš­kų pi­ni­gų. Trū­ku­mai „spar­čiai au­ga“. Vė­les­ni ieš­ko­ji­mai ran­da trū­ku­mų virš 100,000 lt.
Ei­na to­li­mes­nis tar­dy­mas. P. La­ba­naus­kas lai­ko­mas po­li­ci­jos prie­žiū­roj, jo kon­tora Šiau­lių Apy­gar­dos Teis­mo nu­ta­ri­mu lai­ki­nai per­duo­ta 2-ram no­ta­rui Krėč­kai. Pa­žy­mė­ti­na, kad p. La­ba­naus­kas – „Šiau­lie­čio“ re­dak­to­rius, bu­vo ge­ras krikš­čio­nis ir ke­lių ka­ta­li­kiš­kų or­ga­ni­za­ci­jų pir­mi­nin­kas.
„Šiau­lių nau­jie­nos“, 
1926 m. ba­lan­džio 18 d.

„Šiau­lie­tis“ mi­rė
Prieš rin­ki­mus Šiau­liuo­se kle­ri­ka­lų lei­džia­mas laik­raš­tu­kas „Šiau­lie­tis“, rin­ki­mams praė­jus ne­bei­šei­na, tur būt, kai ku­rie Šiau­lių po­nai ir šiaip val­di­nin­kai, ku­rie „Šiau­lie­čio“ lei­di­mui kas mė­ne­sį apie­ras dė­da­vo, pra­lai­mė­jus klie­ri­ka­lams rin­ki­mus, to ku­ni­gė­lių anč­dė­lio ne­be­mo­ka, o „Šiau­lie­tis“, mat, be apie­rų gy­ven­ti ne­pra­tęs, kaip tas Mau­ras, sa­vo at­li­kęs, šį pa­saulj ap­lei­do.
„Šiau­lių nau­jie­nos“, 
1926 m. ge­gu­žės 30 d.

Ne­si­rū­pi­na­ma varg­šų ir el­ge­tų pa­ša­li­ni­mu iš gat­vių
 Pas­ku­ti­niuo­ju lai­ku Šiau­liuo­se uba­gų skai­čius žy­miai pa­di­dė­jo; vi­sos gat­vės pri­pil­dy­tos vi­so­kių varg­šų be ko­jų, be ran­kų... Per die­ną vaikš­čio­ję ir pa­var­gę, pa­va­ka­rė­je jie su­si­ren­ka prie Šv. Jur­gio pa­ra­pi­jos baž­ny­čios ir čia il­si­si, gu­li, val­go ir t. t. Koks tai biau­rus ir drau­ge liūd­nas, ro­dąs ne­kul­tū­rin­gu­mą bei ne­žmo­niš­ku­mą, vaiz­das!... Juk pro tą vie­tą praei­na šim­tai at­va­žia­vu­sių žmo­nių, pa­ma­tę to­kį bai­sų vaiz­dą, tuoj spren­džia apie Šiau­lių mies­tą ir bend­rai apie vi­są kraš­tą ir da­ro sa­vo­tiš­kas iš­va­das.
„Šiau­lių nau­jie­nos“, 
1926 m. ge­gu­žės 30 d.

Va­ro po vel­nių
 Kle­bo­nas per iš­pa­žin­tį vie­nam pi­lie­čiui pa­si­sa­kius, kad pet­ny­čioj val­gęs mė­sos, pik­tai at­sa­kė: eik po vel­nių, tu gal ir už be­die­vius bal­suo­si – ne­gau­si iš­ri­ši­mo.
Vals­tie­tis
„Šiau­lių nau­jie­nos“, 
1926 m. ge­gu­žės 30 d.

Bom­ba­mio­či­kų šai­kos „vei­ki­mo“ ro­lė
Areš­ta­vus bom­ba­mio­či­kų ge­ne­ro­lą po­lic. va­dą Paš­ke­vi­čių ir po­li­ci­nin­ką Ži­le­vi­čių ve­da­ma bom­ba­mio­či­kų kvo­ta, iš ku­rios nuo­la­tos pa­si­ro­do vis nau­jų įvel­tų po­nų da­ry­tos šu­ny­bės. Bet dar iki šio­liai nea­reš­tuo­ja­mi tos kom­pa­ni­jos na­riai ma­no pa­tam­siais va­ry­ti to­liaus sa­vo juo­dus dar­bus gel­bė­da­mi sa­vo ir sa­vo drau­gų kai­lį.
Bu­vu­sis po­li­ci­jos va­das p. Paš­ke­vi­čius prieš pat jo areš­tą dė­jo pa­stan­gas, kad kaip nors iš­si­suk­ti ir net su­ras­ti bū­dą ne­žiū­rint ko­kio­mis tai prie­mo­nė­mis tas bū­tų pa­siek­ta, kad įro­dy­ti, jog re­dak­ci­ja pa­ti sau bom­bą pa­si­dė­ju­si. Tam pa­čiam tiks­lui Paš­ke­vi­čiaus do­va­no­tą re­vol­ve­rį ir bom­bas mė­gi­no įtrauk­ti į in­ven­to­riaus kny­gas.
Vos ke­lios die­nos at­gal, „Šiau­lių Nau­jie­nų“ re­dak­ci­ja ga­vo Šiau­lių fa­šis­tų pir­mi­nin­ko ra­šy­tą laiš­ką, ku­ria­me gra­si­na, kad, jei­gu laik­raš­tis ,,Š. N.“ ne­nus­tos ra­šy­ti apie fa­šis­tų ir bom­ba­mio­či­kų vei­ki­mą, tai su­lau­kus ru­dens tam­sių­jų nak­čių, iš­sprog­din­sią vi­są re­dak­ci­ją ne­tik bom­boms, bet dar stip­res­nė­mis prie­mo­nė­mis.
Ži­no­ma, iš tos šai­kos žmo­nių ki­to­kių veiks­mų lauk­ti ir ne­ga­li­ma, tuo la­biau, kad ta­po suim­tas jų ge­ne­ro­las ir da­lis jų šta­bo. Ryt – po­ryt vis vie­na bus su­ras­ti ir vie­šu­mo­je pa­skelb­ti vi­si tie fa­šis­tai, ku­rių iki šio­liai ne­su­ra­do, nors jie taip ne­to­li yra nuo tų, ku­rie su­ras­ti tu­rė­tų. Pri­siųs­tas gra­si­na­mas laiš­kas aiš­kiai liū­dy­ja, kad bom­bo­mio­či­kų kom­pa­ni­jos da­ly­viai dar ne vi­si areš­tuo­ti, bet sa­vo juo­dą dar­bą vis to­liaus dar va­ro.
„Šiau­lių nau­jie­nos“, 
1926 m. bir­že­lio 27 d.

Ku­ni­giš­ka pro­vo­ka­ci­ja
Ne­ku­riuos baž­nyt­kai­miuo­se per de­vin­ti­nės šven­tę kle­bo­nai ne­lai­kė jo­kių pa­mal­dų ir už­da­rę baž­ny­čią prie du­rų at­si­sto­ję aiš­ki­no su­si­rin­ku­siems į baž­ny­čią pa­si­mels­ti žmo­nėms. Jog tai da­bar­ti­nio­ji val­džia ne­be­lei­džia pa­mal­dų lai­ky­ti ir už­da­rė baž­ny­čias ir jis ne­tu­rįs tei­sės baž­ny­čios ati­da­ry­ti, ot jums bal­suo­ti už vals­tie­čius liau­di­nin­kus ir dau­gy­bę įvai­rių ne­leis­ti­nų pro­vo­ka­ci­ji­nių kal­bų lei­džia – su­si­rin­kę žmo­nės ne­ži­no­jo kas da­ry­ti, ne­ku­rie bu­vo jau pa­ti­kė­ję kle­bo­nų pro­vo­ka­ci­jai, bet pa­skui įsi­ti­ki­no, jog tai ku­ni­go pa­pras­tas šmeiž­to me­las.
Ne­pa­si­duo­ki­te smur­tiš­kiems ku­ni­gų lei­džia­miems me­lams ir jų dar­bams, nes tas ne tie­sa, val­džia nie­kur baž­ny­čių neuž­da­ri­nė­ja.
„Šiau­lių nau­jie­nos“, 
1926 m. bir­že­lio 27 d.

Pak­ruo­jaus lauk­sar­gis
Se­niau prieš ke­le­tą me­tų, Pak­ruo­jaus dva­ro lau­kus ser­gė­da­vo ku­mie­tis. Šiais me­tais tas pa­rei­gas pa­siė­mė Pak­ruo­jaus po­li­ci­jos vir­ši­nin­kas. Rei­kia pa­sa­ky­ti, kad lauk­sar­gis vie­tos gy­ven­to­jams tuoj da­vė sa­ve pa­jus­ti. Mat pa­ver­žęs ku­mie­čio pa­rei­gas no­ri pa­ro­dy­ti, jog esąs uo­les­nis.
Vyk­da­mas pa­rei­gų ei­ti drą­sos dė­liai įkauš­ta, o ta­da sau­go­kis!! Daž­nai nuo to­kio nar­suo­lio ken­čia kal­ti ir ne­kal­ti. Prieš ket­ver­tą sa­vai­čių nuo jo nu­ken­tė­jo pie­mens, ma­ži vai­kai, į ku­riuos jis net šau­dy­ti ban­dė. Nar­suo­liui už­kliu­vo suau­gę žmo­nės, ku­rie už dar­bą nuo dva­ro bu­vo ga­vę lei­di­mą ark­lius do­bi­li­nė­je ga­ny­ti. Įkau­šęs lauk­sar­gis-vir­ši­nin­kas ne­su­vo­kė lau­ko ga­no­mų­jų sie­nų ir no­si­mi že­mę ba­dy­da­mas su di­džiau­siu uo­lu­mu žmo­nes iš ga­nyk­los iš­vai­kė. Pa­na­šūs dar­bai gar­bes ne­da­ro.
Kruo­jos su­nūs.
„Šiau­lių nau­jie­nos“, 
1923 m. rugp­jū­čio 26 d.

Ne­pap­ras­tas dak­ta­ras
Pas­ku­ti­nio­mis die­no­mis po Už­ven­tį pa­skli­do gan­dai apie ne­pap­ras­tą dak­ta­rą, su­si­ži­nan­tį su vel­niu ir tu­rin­tį pa­par­čio „žie­dą“, ku­ris gy­dąs vi­so­kias li­gas. Pas­ta­ra­sai ra­dęs už sa­ve kvai­les­nį pa­si­nau­do­ja. Ar ne­ge­riau bū­tų „dak­ta­ro“ pa­par­čio „žie­dą“ nu­sa­vin­ti, o pa­tį dėl vel­nių pa­mir­ši­mo pa­suo­din­ti į šal­tą­ją. Tuo bū­tų ap­sau­go­ta tam­ses­nių pi­lie­čių ki­šė­niai ir su­si­ma­žin­tų pa­na­šių „dak­ta­rų“ skai­čius.
„Šiau­lių nau­jie­nos“, 
1926 m. spa­lio 24 d.

Nau­jas lie­tu­vio iš­ra­di­mas
Šiau­lių gy­ven­to­jas Bo­lys Voi­ce­chaus­kis iš­ra­do, kaip ap­sau­go­ti lai­vus ir or­lai­vius nuo ne­lai­min­gų at­si­ti­ki­mų, su­ge­dus ma­ši­noms. Iš­ra­di­mo prin­ci­pas yra toks, kad lai­vas ar or­lai­vis su­si­de­da iš dvie­jų ar dau­giau da­lių ir su­ge­dus vie­nai da­liai ją au­to­ma­tiš­kai pri­jun­gia­ma prie ki­tos.
Šiam iš­ra­di­mui Ang­li­joj iš­duo­ta pa­ten­tas ir ga­li­ma ti­kė­tis, kad grei­tu lai­ku pa­sau­ly­je įvyks lai­vų ir or­lai­vių sta­ty­bo­je re­vo­liu­ci­ja.
Re­por­te­ris Do­do
„Šiau­lių nau­jie­nos“, 
1926 m. spa­lio 31 d.
 

Šiau­lie­tiš­kos poe­zi­jos kam­pe­lis

Cin­gu-Lin­gas
Kur pra­din­go­te, Duk­ry­te?
(Jū­rų duk­rai)

Vė­jas ūžia, lan­gus dras­ko,
Nuo­gas me­džių ša­kas lau­žo;
La­pai gels­vi laks­to, laks­to –
Jiems ne­skau­da, kad juos dau­žo.

Ore, tar­tum van­de­ny­ne,
Kun­ku­liuo­ja šal­tos ban­gos –
Lyg koks žvė­ris po di­ky­nę,
Pul­di­nė­ja be at­van­gos:

Vie­nam skry­bė­lę nu­trau­kia,
Ki­tam no­sį nu­ra­vė­ja,
Kar­tais ūžia, kar­tais kau­kia,
Re­tai ka­da su­rim­tė­ja.

Tarp to ru­de­nio oši­mo,
Tarp pa­gel­tu­sių la­pe­lių,
Su­gie­do­jo ir nu­ri­mo
Paukš­tu­žė­lė iš krū­me­lių...

Šir­dis, liū­de­sio pri­slėg­ta,
Džiaug­tis bu­vo jau pra­dė­jus...
Bet ta paukš­tė ne­ti­kė­ta
Vėl nu­ti­lo, šyp­te­lė­jus.

Už­gie­do­ki, paukš­tu­žė­le,
Kaip lakš­tu­tė ant krū­me­lio –
Man pa­links­mink žir­du­žė­lę
To­nu mer­giš­ko bal­se­lio!

„Šiau­lių nau­jie­nos“, 
1924 m. gruo­džio 12 d.

Juo­ke­liai
Ir­gi moks­lo ša­ka
Gim­na­zi­jos vy­res­nis mo­ki­nys klau­sia žy­du­ko no­rin­čio stot gim­na­zi­jon: Ko­kią moks­lo ša­ką tams­ta ap­si­rin­kai?
Žy­du­kas: Aš vi­sai ne­sup­ran­te, kas tas yra moks­lo ša­kė!
Mok.: Tai, pav., ant ko no­ri mo­ky­tis – ar ant in­ži­nie­riaus, dak­ta­ro, ma­ti­nin­ko ir t. t.
Žy­du­kas: Ui, aš ža­de mo­ky­tės ant dvar­po­nės.
D. D. Iš Kur­tu­vė­nų

„Šiau­lių nau­jie­nos“, 
1925 m. va­sa­rio 6 d.

Kal­ba ir sti­lius ne­tai­sy­ti. 
Iš Viliaus PURONO ir Vla­do Ver­te­lio se­no­sios spau­dos rin­ki­nio