Naujausios
Priėjo liepto galą
„Šiauliečio“ redaktorius P. Labanauskas – Šiaulių,Notaras patrauktas teismo atsakomybėn už išeikvojimą didelės sumos valdiškų pinigų. Šiomis dienomis Valstybes Kontrolei darant pas Šiaulių Notarą P. Labanauską – „Šiauliečio“ redaktorių reviziją, surasta didelis trūkumas už įvairiais įplaukas valdiškų pinigų. Trūkumai „sparčiai auga“. Vėlesni ieškojimai randa trūkumų virš 100,000 lt.
Eina tolimesnis tardymas. P. Labanauskas laikomas policijos priežiūroj, jo kontora Šiaulių Apygardos Teismo nutarimu laikinai perduota 2-ram notarui Krėčkai. Pažymėtina, kad p. Labanauskas – „Šiauliečio“ redaktorius, buvo geras krikščionis ir kelių katalikiškų organizacijų pirmininkas.
„Šiaulių naujienos“,
1926 m. balandžio 18 d.
„Šiaulietis“ mirė
Prieš rinkimus Šiauliuose klerikalų leidžiamas laikraštukas „Šiaulietis“, rinkimams praėjus nebeišeina, tur būt, kai kurie Šiaulių ponai ir šiaip valdininkai, kurie „Šiauliečio“ leidimui kas mėnesį apieras dėdavo, pralaimėjus klierikalams rinkimus, to kunigėlių ančdėlio nebemoka, o „Šiaulietis“, mat, be apierų gyventi nepratęs, kaip tas Mauras, savo atlikęs, šį pasaulj apleido.
„Šiaulių naujienos“,
1926 m. gegužės 30 d.
Nesirūpinama vargšų ir elgetų pašalinimu iš gatvių
Paskutiniuoju laiku Šiauliuose ubagų skaičius žymiai padidėjo; visos gatvės pripildytos visokių vargšų be kojų, be rankų... Per dieną vaikščioję ir pavargę, pavakarėje jie susirenka prie Šv. Jurgio parapijos bažnyčios ir čia ilsisi, guli, valgo ir t. t. Koks tai biaurus ir drauge liūdnas, rodąs nekultūringumą bei nežmoniškumą, vaizdas!... Juk pro tą vietą praeina šimtai atvažiavusių žmonių, pamatę tokį baisų vaizdą, tuoj sprendžia apie Šiaulių miestą ir bendrai apie visą kraštą ir daro savotiškas išvadas.
„Šiaulių naujienos“,
1926 m. gegužės 30 d.
Varo po velnių
Klebonas per išpažintį vienam piliečiui pasisakius, kad petnyčioj valgęs mėsos, piktai atsakė: eik po velnių, tu gal ir už bedievius balsuosi – negausi išrišimo.
Valstietis
„Šiaulių naujienos“,
1926 m. gegužės 30 d.
Bombamiočikų šaikos „veikimo“ rolė
Areštavus bombamiočikų generolą polic. vadą Paškevičių ir policininką Žilevičių vedama bombamiočikų kvota, iš kurios nuolatos pasirodo vis naujų įveltų ponų darytos šunybės. Bet dar iki šioliai neareštuojami tos kompanijos nariai mano patamsiais varyti toliaus savo juodus darbus gelbėdami savo ir savo draugų kailį.
Buvusis policijos vadas p. Paškevičius prieš pat jo areštą dėjo pastangas, kad kaip nors išsisukti ir net surasti būdą nežiūrint kokiomis tai priemonėmis tas būtų pasiekta, kad įrodyti, jog redakcija pati sau bombą pasidėjusi. Tam pačiam tikslui Paškevičiaus dovanotą revolverį ir bombas mėgino įtraukti į inventoriaus knygas.
Vos kelios dienos atgal, „Šiaulių Naujienų“ redakcija gavo Šiaulių fašistų pirmininko rašytą laišką, kuriame grasina, kad, jeigu laikraštis ,,Š. N.“ nenustos rašyti apie fašistų ir bombamiočikų veikimą, tai sulaukus rudens tamsiųjų nakčių, išsprogdinsią visą redakciją netik bomboms, bet dar stipresnėmis priemonėmis.
Žinoma, iš tos šaikos žmonių kitokių veiksmų laukti ir negalima, tuo labiau, kad tapo suimtas jų generolas ir dalis jų štabo. Ryt – poryt vis viena bus surasti ir viešumoje paskelbti visi tie fašistai, kurių iki šioliai nesurado, nors jie taip netoli yra nuo tų, kurie surasti turėtų. Prisiųstas grasinamas laiškas aiškiai liūdyja, kad bombomiočikų kompanijos dalyviai dar ne visi areštuoti, bet savo juodą darbą vis toliaus dar varo.
„Šiaulių naujienos“,
1926 m. birželio 27 d.
Kunigiška provokacija
Nekuriuos bažnytkaimiuose per devintinės šventę klebonai nelaikė jokių pamaldų ir uždarę bažnyčią prie durų atsistoję aiškino susirinkusiems į bažnyčią pasimelsti žmonėms. Jog tai dabartinioji valdžia nebeleidžia pamaldų laikyti ir uždarė bažnyčias ir jis neturįs teisės bažnyčios atidaryti, ot jums balsuoti už valstiečius liaudininkus ir daugybę įvairių neleistinų provokacijinių kalbų leidžia – susirinkę žmonės nežinojo kas daryti, nekurie buvo jau patikėję klebonų provokacijai, bet paskui įsitikino, jog tai kunigo paprastas šmeižto melas.
Nepasiduokite smurtiškiems kunigų leidžiamiems melams ir jų darbams, nes tas ne tiesa, valdžia niekur bažnyčių neuždarinėja.
„Šiaulių naujienos“,
1926 m. birželio 27 d.
Pakruojaus lauksargis
Seniau prieš keletą metų, Pakruojaus dvaro laukus sergėdavo kumietis. Šiais metais tas pareigas pasiėmė Pakruojaus policijos viršininkas. Reikia pasakyti, kad lauksargis vietos gyventojams tuoj davė save pajusti. Mat paveržęs kumiečio pareigas nori parodyti, jog esąs uolesnis.
Vykdamas pareigų eiti drąsos dėliai įkaušta, o tada saugokis!! Dažnai nuo tokio narsuolio kenčia kalti ir nekalti. Prieš ketvertą savaičių nuo jo nukentėjo piemens, maži vaikai, į kuriuos jis net šaudyti bandė. Narsuoliui užkliuvo suaugę žmonės, kurie už darbą nuo dvaro buvo gavę leidimą arklius dobilinėje ganyti. Įkaušęs lauksargis-viršininkas nesuvokė lauko ganomųjų sienų ir nosimi žemę badydamas su didžiausiu uolumu žmones iš ganyklos išvaikė. Panašūs darbai garbes nedaro.
Kruojos sunūs.
„Šiaulių naujienos“,
1923 m. rugpjūčio 26 d.
Nepaprastas daktaras
Paskutiniomis dienomis po Užventį pasklido gandai apie nepaprastą daktarą, susižinantį su velniu ir turintį paparčio „žiedą“, kuris gydąs visokias ligas. Pastarasai radęs už save kvailesnį pasinaudoja. Ar negeriau būtų „daktaro“ paparčio „žiedą“ nusavinti, o patį dėl velnių pamiršimo pasuodinti į šaltąją. Tuo būtų apsaugota tamsesnių piliečių kišėniai ir susimažintų panašių „daktarų“ skaičius.
„Šiaulių naujienos“,
1926 m. spalio 24 d.
Naujas lietuvio išradimas
Šiaulių gyventojas Bolys Voicechauskis išrado, kaip apsaugoti laivus ir orlaivius nuo nelaimingų atsitikimų, sugedus mašinoms. Išradimo principas yra toks, kad laivas ar orlaivis susideda iš dviejų ar daugiau dalių ir sugedus vienai daliai ją automatiškai prijungiama prie kitos.
Šiam išradimui Anglijoj išduota patentas ir galima tikėtis, kad greitu laiku pasaulyje įvyks laivų ir orlaivių statyboje revoliucija.
Reporteris Dodo
„Šiaulių naujienos“,
1926 m. spalio 31 d.
Šiaulietiškos poezijos kampelis
Cingu-Lingas
Kur pradingote, Dukryte?
(Jūrų dukrai)
Vėjas ūžia, langus drasko,
Nuogas medžių šakas laužo;
Lapai gelsvi laksto, laksto –
Jiems neskauda, kad juos daužo.
Ore, tartum vandenyne,
Kunkuliuoja šaltos bangos –
Lyg koks žvėris po dikynę,
Puldinėja be atvangos:
Vienam skrybėlę nutraukia,
Kitam nosį nuravėja,
Kartais ūžia, kartais kaukia,
Retai kada surimtėja.
Tarp to rudenio ošimo,
Tarp pageltusių lapelių,
Sugiedojo ir nurimo
Paukštužėlė iš krūmelių...
Širdis, liūdesio prislėgta,
Džiaugtis buvo jau pradėjus...
Bet ta paukštė netikėta
Vėl nutilo, šyptelėjus.
Užgiedoki, paukštužėle,
Kaip lakštutė ant krūmelio –
Man palinksmink žirdužėlę
Tonu mergiško balselio!
„Šiaulių naujienos“,
1924 m. gruodžio 12 d.
Juokeliai
Irgi mokslo šaka
Gimnazijos vyresnis mokinys klausia žyduko norinčio stot gimnazijon: Kokią mokslo šaką tamsta apsirinkai?
Žydukas: Aš visai nesuprante, kas tas yra mokslo šakė!
Mok.: Tai, pav., ant ko nori mokytis – ar ant inžinieriaus, daktaro, matininko ir t. t.
Žydukas: Ui, aš žade mokytės ant dvarponės.
D. D. Iš Kurtuvėnų
„Šiaulių naujienos“,
1925 m. vasario 6 d.
Kalba ir stilius netaisyti.
Iš Viliaus PURONO ir Vlado Vertelio senosios spaudos rinkinio