Anų metų kronika. Policija

Dar vie­ną vieš­na­mį lik­vi­da­vo
Krim. po­li­ci­jos val­di­nin­kų pa­stan­go­mis Šiau­liuo­se išaiš­kin­tas dar vie­nas, ket­vir­tas iš ei­lės, pa­leis­tu­va­vi­mo na­mas. Tū­la Br. Li­bi­kai­tė, gyv. Ivins­kio g. 9, tu­rė­jo skal­byk­lą, bet at­neš­tus skalb­ti bal­ti­nius ji ati­duo­da­vo ki­toms skal­byk­loms, o pa­ti po skal­byk­los prie­dan­ga lai­kė pa­leis­tu­ves ir lei­do sa­vo na­muo­se pa­leis­tu­vau­ti. Iš ne­tu­rin­čių pi­ni­gų kli­jen­tų už­mo­kes­tį jį prii­mi­nė­da­vo ir daik­tais. Pa­na­šią „skal­byk­lą“prieš kiek lai­ko ji lai­kė ir Auš­ros al. Li­bi­kai­tė suim­ta ir be są­ly­gų pa­dė­ta ka­lė­ji­man.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1940 m. ba­lan­džio 28 d.

Nug­riaus 100 lūš­nų
Šiais me­tais Šiau­lių mies­te bus nu­griau­ta per 100 lūš­nų. Dau­giau­sia lūš­nų bus nu­griau­ta Kal­ne­ly ir Venc­laus­kio g-vė­je
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1940 m. bir­že­lio 2 d.

Lik­vi­da­vo iš­tvir­ka­vi­mo liz­dus
 Šiau­lių krim. po­li­ci­ja lik­vi­da­vo dar du iš­tvir­ka­vi­mo liz­dus ir jų lai­ky­to­jus suė­mė ir pa­dė­jo ka­lė­ji­man. Vie­nas liz­das bu­vo tuo­se na­muo­se, kur yra Pi­lie­čių klu­bas, ir jį lai­kė to na­mo sar­gai Šur­kai, ku­rie pri­si­pa­ži­no, kad tuo „vers­lu“ ver­čia­si jau nuo nau­jų me­tų ir pas juos užei­da­vo tik ne­lie­tu­viai. Šur­kai su­lai­ky­ti ir pa­dė­ti ka­lė­ji­man.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1940 m. bir­že­lio 9 d.

Iš re­por­te­rio blok­no­to
Kai ben­zi­no var­to­ji­mas su­var­žy­tas, mies­te bu­vo kaip kai­me. La­bai re­tai gir­dė­da­vai au­to­mo­bi­lio si­re­nos stau­gi­mą, ar mo­to­cik­lo plerp­sė­ji­mą. Žmo­nės bu­vo pa­ten­kin­ti, kad pe­rei­nant gat­vę ne­be­rei­kė­jo sau­go­tis tų ne­la­bo­jo pa­da­rų ir ry­ti jų ke­lia­mų dul­kių. Bet, va, vėl jų pil­nas mies­tas. Vėl ka­tast­ro­fos, vėl de­be­sys
–
Iš šiau­lie­čių tė­vų te­ko iš­girs­ti nu­si­skun­di­mų dėl moks­lei­vių (ypač vy­res­nių­jų kla­sių) per­daug lais­vo el­ge­sio. Esą, jie lan­ką vi­so­kius ba­lius, kar­čia­mas, ba­rus. Aną die­ną te­ko ir man pa­čiam įsi­ti­kin­ti – iš vie­nos Vil­niaus gat­vėj esan­čios kar­čia­mos iš­vir­to ge­ro­kai įsi­sma­gi­nu­sių moks­lei­vių bū­rys. Pa­na­šių fak­tų ga­li­ma pri­rink­ti ap­sčiai. Reik­tų ati­tin­ka­moms įstai­goms tuo rei­ka­lu su­si­rū­pin­ti. Lat­vi­joj moks­lei­vių su­draus­mi­ni­mu jau ima­ma­si žy­gių. Pa­se­kim ir mes lat­vius — mū­sų jau­ni­mui tai išei­tų į svei­ka­tą.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1940 m. ge­gu­žės 5 d.

Bo­bų „ka­ras“
Tur­ga­vie­tė­je vie­na mo­te­ris priė­jo prie ūki­nin­kės pirk­ti kiau­ši­nių. Šiau­lie­tė, su­si­de­rė­ju­si, su­kro­vė kiau­ši­nius į sa­vo krep­šį ir vėl iš nau­jo pra­dė­jo de­rė­tis. Ūki­nin­kė ne­su­ti­ko dau­giau nu­leis­ti ir pa­rei­ka­la­vo grą­žin­ti kiau­ši­nius.
Pir­kė­ja, dė­da­ma kiau­ši­nius at­gal, vie­ną jų su­mu­šė. Ta­da ūki­nin­kė svei­ku kiau­ši­niu pa­lei­do šiau­lie­tei kak­ton. Ta, ne­no­rė­da­ma lik­ti sko­lin­ga, smo­gė ūki­nin­kei puo­du gal­von ir ją la­bai su­kru­vi­no. Ūki­nin­kė ta­po nu­ga­ben­ta li­go­ni­nėn, o šiau­lie­tė pa­bė­go.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1940 m. bir­že­lio 30 d.

Afe­ris­tė sam­do li­go­ni­nei dar­buo­to­jus
Ant­rą Ka­lė­dų die­ną į Juš­kai­čių kai­mą, Pa­du­by­sio valsč., iš kaž­kur at­si­bas­tė jau­na, ele­gan­tiš­kai ap­si­ren­gu­si afe­ris­tė, sam­dy­ti Šiau­lių li­go­ni­nei tar­nau­to­jų. Ma­ty­ti, iš anks­to su­si­rin­ku­si ži­nias kur yra pa­si­ren­gu­sių tar­nau­ti mer­gi­nų, pa­si­sa­ky­da­ma esan­ti li­go­ni­nės ve­dė­ja ir vyks­tan­ti vie­to­je pa­tir­ti bei su­ras­ti są­ži­nin­gų, at­sa­ko­min­gai vie­tai li­go­ni­nė­je 2 mer­gi­nų ir sar­go.
 Nu­si­lei­dus Du­by­sos slė­niu, su­si­ti­ko čia pat slė­ny­je gy­ve­nan­tį Ta­la­kaus­ką. Paaiš­kė­jus rei­ka­lui, Ta­la­kaus­kas, ku­pi­nas vil­ties, pa­siū­lo sam­dy­ti sa­vo 19 me­tų duk­re­lę, kiek įma­ny­da­mas im­da­mas ją gir­ti. „Ve­dė­ja“ su­tin­ka ir abu pa­rei­na skur­džion grį­čiu­tėn, kur gy­ve­na bu­vęs ku­me­tis Ta­la­kaus­kas. Čia „ve­dė­ja“ pla­čiai api­bū­di­na leng­vas tar­na­vi­mo są­ly­gas, ge­rą 100 li­tų mė­ne­siui al­gą ir pie­šia­mo­mis atei­ties per­spek­ty­vo­mis ir jam pa­čiam, pa­ža­dė­da­ma paim­ti už sar­gą. Ji tiek jį su­ža­vė­jo, kad žmo­ge­lis be ma­žiau­sio įta­ri­mo iš­trau­kė iš po bal­kio 100 li­tų, ku­riuos ne­se­nai bu­vo ga­vęs už par­duo­tą par­šą, ir ati­da­vė „ve­dė­jai“, vos šio­ji pa­mi­nė­jo, kad rei­kia bent 100 li­tų už­sta­to, nes at­sa­kin­ga vie­ta.
Ga­vus pi­ni­gus, „ve­dė­ja“ lie­pia ap­si­rengt mer­gi­nai ir abi au­to­bu­su iš­va­žiuo­ja į Šiau­lius. At­va­žia­vus sto­tin, „ve­dė­ja“ lie­pia mer­gi­nai tru­pu­tį pa­lauk­ti, pa­si­sa­ky­da­ma nuei­sian­ti li­go­ni­nėn su­tvar­ky­ti jos ap­gy­ven­di­ni­mo rei­ka­lą. Mer­gi­na pa­si­lie­ka lauk­ti. Ta­čiau pra­slin­ko ke­lios va­lan­dos, atė­jo nak­tis, iš­tuš­tė­jo sto­tis, bet „ve­dė­jos“ nė­ra.
Į sė­din­čią mer­gi­ną, su­lau­kus vi­dur­nak­čio, at­krei­pė dė­me­sį sto­ties bu­fe­to lai­ky­to­jai, ku­riems mer­gi­na pa­pa­sa­ko­jo įvy­kį. Paaiš­kė­jus ap­ga­vi­mui, mer­gi­na bu­vo pri­glaus­ta iki ry­to ir jai pa­tar­ta vyk­ti na­mo, ką ji ir pa­da­rė. Ta­la­kaus­kas – varg­šas, nu­skur­dęs žmo­ge­lis. Su­ži­no­jęs esąs ap­gau­tas, kuo­ne iš pro­to kraus­ty­da­ma­sis nu­bė­go Pa­du­by­sio po­li­ci­jon ir pra­ne­šė apie įvy­kį. Po­li­ci­ja de­da pa­stan­gas išaiš­kin­ti ir su­ras­ti afe­ris­tę.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1939 m. sau­sio 8 d.

Džio­vi­nin­kas nu­šo­vė my­li­mą­ją
Ry­tą pro lan­gą re­vol­ve­rio šū­viu nu­šau­ta Bal­čai­tė. Kri­mi­na­li­nė po­li­ci­ja išaiš­ki­no, kad Bal­čai­tę nu­šo­vė At­ko­čai­tis. Jie jau se­nai my­lė­jo­si ir ruo­šė­si ap­si­ves­ti. Pas­ku­ti­niu lai­ku At­ko­čai­tis pra­dė­jo la­bai ko­sy­ti ir spjau­dy­ti krau­jais. Bal­čai­tė jį pri­ver­tė nuei­ti pas gy­dy­to­ją, ku­ris pri­pa­ži­no, kad At­ko­čai­tis ser­ga džio­va.
Bal­čai­tė, apie tai su­ži­no­ju­si, at­si­sa­kė už jo te­kė­ti. Va­ka­re At­ko­čai­tis atė­jo pas ją ir mal­da­vo, kad ji už jo te­kė­tų. Jis pas ją iš­bu­vo vi­są nak­tį, o ry­tą išė­jęs pa­ma­tė ją sto­vin­čią prie lan­go ir nu­šo­vė.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1939 m. sau­sio 8 d.

Ne­pap­ras­to stip­ru­mo vie­su­las
Birželio15 d., apie 16 val, esant gra­žiam orui, ry­tuo­se pa­si­ro­dė ne­di­de­lis juo­das de­be­sė­lis. Neu­žil­go pa­si­gir­do keis­tas ūži­mas. Bet šiau­lie­čiai į tai neatk­rei­pė dė­me­sio. Pras­lin­kus ke­le­tai mi­nu­čių, iš­kri­to pir­mie­ji lie­taus la­šai ir tuoj pat pa­ki­lo ne­pap­ras­tai stip­rus vė­jas, ku­ris vir­to vie­su­lu. Nors vie­su­las siau­tė vos ke­lias mi­nu­tes, bet nuo­sto­lių mies­te pa­da­rė ke­lių de­šim­čių tūks­tan­čių li­tų su­mai. Bū­ta ir žmo­nių au­kų: vie­nas už­muš­tas, o ant­ras dar da­bar ko­vo­ja su mir­ti­mi li­go­ni­nė­je, sun­kiai su­ža­lo­tas.
Skau­džiau­siai vie­su­las pa­lie­tė ka­pi­nes ir Šv. Pet­ro ir Po­vi­lo baž­ny­čią, Lais­vės aikš­tę, mies­to so­dą, Auš­ros al., bob­tur­gį ir Pa­ro­dos aikš­tę. Ta­me ra­jo­ne nu­lauž­ta daug me­džių, ša­kų, nu­trauk­ta iš­ka­bų ir nu­vers­ta sto­gų. Dau­giau­sia nuo­sto­lių vie­su­las pa­da­rė bob­tur­gy ir šv. Pet­ro ir Po­vi­lo baž­ny­čiai. Nuo baž­ny­čios sto­go nu­plėš­tas di­džiu­lis ga­ba­las skar­dos, apie 50 kg svo­rio, ir bu­vo nu­neš­tas net iki Til­žės g.,kur vi­su smar­ku­mu smo­gė į mies­to sa­vi­val­dy­bės kios­ką (Sa­la­ko), iš­griau­da­mas da­lį kios­ko sie­nos. Nup­lėš­tos nuo baž­ny­čios sto­go čer­pės skrai­dė ore kaip skied­ros. Čer­pių bu­vo ras­ta net Var­po gt.
Bob­tur­gį aud­ra už­klu­po per pa­tį „biz­nio“ įkarš­tį. Įsi­su­kęs vie­su­las grie­bė kas tik pa­si­tai­kė, iš­ne­šio­da­mas ka­ra­bel­nin­kų tur­tą į vi­sas ke­tu­rias pu­ses. Kai bob­tur­gin nu­kri­to ke­lios čer­pės, nu­plėš­tos nuo baž­ny­čios sto­go, mi­nio­je ki­lo pa­ni­ka. Nors lie­tus py­lė kaip iš ki­bi­ro, žmo­nės gal­vot­rūk­čiais lei­do­si bėg­ti. Tū­lai pa­ne­lei te­ko per­gy­ven­ti net tra­gi­ko­me­di­ją. Be­bė­gant vė­jas nu­plė­šė nuo jos gra­žu­tę su­kne­lę ir pa­li­ko vie­nais bal­ti­niais.
Til­žės gat­vė­je tū­lo šiau­lie­čio iš­vie­tę vie­su­las nu­ne­šė net už 30 m. Čia nu­plėš­ta ke­liems na­mams sto­gai, iš­dau­žy­ti lan­gai, iš­vers­tos du­rys, var­tai. Te­ko ma­ty­ti to­kį įvy­kį. Auš­ros al. tū­las vi­riš­kis bė­go pa­si­slėp­ti nuo lie­taus. Stai­ga jis pa­te­ko į vė­jo sū­ku­rį, ku­ris jį ap­su­ko ke­lis kar­tus ir per­bloš­kė ant grin­di­nio.
1939 m. bir­že­lio 25 d.

Lin­ku­va pa­va­sa­rį šva­ri­na­si. Fo­to „Sva­jo­nė“. „Nau­jas žo­dis“, 1931 m. ge­gu­žės 1 d.
 

Šiau­lie­tiš­kos poe­zi­jos kam­pe­lis

Cie­liau­ka
Atos­to­gos

Kai ge­gu­žis at­plas­no­ja,
bai­siai rim­tai at­si­sto­ja
klau­si­mė­lis:
Kur čia šį­met va­sa­ro­ti?
Kur svei­ka­tą su­do­ro­ti?

Mąs­to di­de­lis ir ma­žas,
mąs­to gra­žios ir ne­gra­žios,
mąs­to tė­tė ir ma­ma
ir gra­žuo­lė my­li­ma.

Ži­no­ma, vi­si gal­vo­ja,
kaip pa­bū­ti Pa­lan­go­je
kaip ato­sto­gas pra­leis­ti,
kad ge­ro­kai iš­si­šveis­ti.

Bai­siai mėgs­tam tin­gi­nė­ti,
bai­siai tin­gim pa­dir­bė­ti, –
ne­pa­mąs­tom nė gal­vo­ti,
kad kur nors pa­si­dar­buo­ti.

Nea­tei­na net į gal­vą,
kad prie plū­go ar prie dal­gio,
kad su grėb­liu ar ra­vė­jant
va­sa­ra pra­bėg­tų vė­jais.

„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1940 m. ge­gu­žės 12 d.

Juo­kų kam­pe­lis
 

Nė­ra išei­ties
Milš­tei­no ka­vi­nė­je, var­ty­da­mi do­mi­no kau­liu­kus, šne­ka­si du ka­va­lie­riai. Tarp kit­ko, vie­nas jų pa­si­skun­džia:
– Ži­nai, va­kar aš sa­vo su­žie­duo­ti­nei pri­si­pa­ži­nau vi­sas sa­vo praei­ties nuo­dė­mes.
– Ir?..
– Nie­kas ne­gel­bė­jo! Po tri­jų sa­vai­čių bus mū­sų ves­tu­vės.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1940 m. bir­že­lio 16 d.

Kal­ba ir sti­lius ne­tai­sy­ti. 
Iš Viliaus PURONO ir Vla­do Ver­te­lio se­no­sios spau­dos rin­ki­nio