Anų metų kronika. Ga­būs Šiau­lių afe­ris­tai

Pri­si­min­ti­nas auš­ri­nin­kas
Spau­dos drau­di­mo lai­kais Šiu­py­lių ir Gruz­džių apy­lin­kė­je vei­kė su­ma­nus žmo­nė­se Švie­sos sklei­dė­jas ir tau­ti­nio at­bu­di­mo ža­din­to­jas Au­gus­ti­nas Ba­ra­naus­kas. Už sa­vo dar­bą ke­lis kar­tus jis sė­dė­jo ru­sų ka­lė­ji­muo­se ir bu­vo iš­trem­tas (gai­la jo nei pa­veiks­lo nei dar­bų ap­ra­šy­mo nė­ra Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­ju­je).
Prieš ke­lio­li­ka me­tų A. Ba­ra­naus­kas mi­rė gi­lia­me skur­de, tik ge­ros va­lios žmo­gaus Kau­pio pri­glaus­tas ir pa­lai­do­tas Šiu­py­lių pa­ra­pi­jos ka­puo­se. Jo ka­pas vi­są lai­ką bu­vo ap­leis­tas, praei­vių try­pia­mas. Bet jau šiais me­tais Šiu­py­lių šau­lių bū­rys iki rug­sė­jo 15 d. pa­si­ry­žo tin­ka­mai su­tvar­ky­ti ka­pą, ir ant jo pa­dė­ti di­de­lį pa­mink­li­nį ak­me­nį su tin­ka­mu už­ra­šu.
„Mū­sų kraš­tas“, 
1935m. rug­sė­jo 1 d.

Ga­būs Šiau­lių afe­ris­tai
Žy­mūs Šiau­lių m. afe­ris­tai Pa­liū­nas ir Prie­lai­dis no­rė­da­mi pi­giai pra­lob­ti su­ma­nė pa­da­ry­ti biz­nį...
Nu­si­pir­ko tris pa­pras­tus me­ta­lo žie­dus su stik­lo aku­tė­mis ir par­da­vė pa­sta­ruo­sius vie­toj auk­si­nių ir bri­li­jan­to aku­tė­mis. Kad biz­nis ge­riau ei­tų, vie­nas bu­vo par­da­vė­jas, o ant­ras ap­si­me­tęs žy­du de­rė­jo ir siū­lė daug dau­giau, bet de­ja, prie sa­vęs pi­ni­gų ne­tu­rįs ir kas nu­pirks iš to jis su ge­ru pel­nu at­pirk­siąs.
„Šiau­rės Lie­tu­va“, 
1930 m. rug­sė­jo 5 d.

Pri­ga­vo varg­šę mer­gi­ną
Ne­se­niai Pa­šiau­šės dv. gy­ven­to­jas Krau­ja­lis Ka­zys su­si­žie­da­vo su Ka­ze Roch­ma­nai­te ir ga­vo kai­po da­lį krai­čio 1000 lt. pi­ni­gais ir 2700 lt. vek­se­liais.
Su­tuok­tu­vių me­tu, nu­va­žia­vus į baž­ny­čią jung­tu­vėms, baž­ny­čio­je tarp jau­na­ve­džių ki­lo ma­žas ne­su­sip­ra­ti­mas ir jau­na­sis ne­lau­kęs jung­tu­vių ga­lo, iš baž­ny­čios pa­bė­go, iš­si­neš­da­mas kar­tu su sa­vi­mi pi­ni­gus ir vek­se­lius.
Da­bar varg­šė mer­ge­lė ne­te­ku­si vy­ro ir pi­ni­gų už­ve­dė prieš sa­vo jau­ni­kį by­lą, rei­ka­lau­da­ma pi­ni­gų, vek­se­lių ir 500 lt. – pa­da­ry­tų iš­lai­dų be­si­ruo­šiant ves­tu­vėms.
„Šiau­rės Lie­tu­va“, 
1930 m. rugp­jū­čio 12 d.

„Pa­vo­gė“ žy­dai­tę
Žy­dų „bai­sio­sios nak­ties“ ry­te Ak­me­nėj pa­skli­do gan­dai, kad „pa­vog­ta“ žy­dai­tė.
Pa­si­ro­do da­ly­kas toks: ji se­niai my­lė­jo­si su lat­vių tau­ty­bės pil. B. ir jie­du no­rė­jo ap­si­ves­ti, bet žy­dai­tės tė­vai ne­su­ti­ko, kad jis ne žy­das, nors B. ir su­ti­ko pe­rei­ti žy­dų ti­ky­bon. Bet „įsi­my­lė­ju­sie­ji“ pa­da­rė sa­vo: pa­si­nau­do­da­mi „bai­sią­ja nak­ti­mi“, kai vi­si išė­jo į si­na­go­gą mels­tis, pa­siė­mę kiek daik­tų ir pi­ni­gų ne­ži­nia kur pa­spru­ko.
„Šiau­rės Lie­tu­va“, 
1930 m. spa­lio 10 d.

Ke­lia iš nu­mi­ru­sių...
Ly­gu­mai. Vie­tos gy­ven­to­jas Ka­ro­sas sa­vo mi­ru­sią duk­te­rį, kle­bo­nui su­ti­kus, pa­lai­do­jo ka­ta­li­kų ka­pi­nė­se. Bet ir nu­mi­re­lis ra­mios vie­tos ne­tu­ri. Praė­jus po­rai die­nų kle­bo­nas ne­pa­sik­lau­sęs nie­ko pa­sam­dė dar­bi­nin­kus, nu­mi­rė­lį nak­ties me­tu iš­ka­sė ir pa­lai­do­jo ki­to­je vie­to­je. Žmo­nės įvai­riai dėl to kal­ba.
„Šiau­rės Lie­tu­va“, 
1930 m. gruo­džio 25 d.

Šau­do šu­nis
Pas­ku­ti­nė­mis die­no­mis Šiau­lių m. pa­si­ro­do pa­siu­tu­sių šu­nų. Po­li­ci­ja pra­dė­jo juos šau­dy­ti. Tai la­bai ge­ras ir pa­gir­ti­nas da­ly­kas, nes Šiau­lių m. gy­ven­to­jai vi­sai ne­si­lai­ko iš­leis­tų šu­nų rei­ka­lų įsa­ky­mo.
Pa­gei­dau­ti­na, kad po­li­ci­ja, dar stro­piau šį rei­ka­lą da­bo­tų ir vi­sus šu­nis, ku­riuos sa­vi­nin­kai ne­pri­žiū­ri, šau­dy­tų.
„Šiau­rės Lie­tu­va“, 
1930 m. spa­lio 24 d.

Kur mo­te­ris, ten ne­lai­mė
Šiau­lių miest. gyv. Siur­vi­la at­vy­kęs pas šiau­lie­tį Ma­žuk­ną, ra­do jį be­ka­san­tį rū­sį, už­puo­lė ir pei­liu su­ba­dė.
Pa­si­ro­do, šio įvy­kio to­kia is­to­ri­ja: Ma­žuk­nos žmo­na bu­vo nuo jo pa­bė­gu­si, su­si­dė­jo su Siur­vi­la ir ne­ku­rį lai­ką gy­ve­no.
Pa­gy­ve­nu­si su Siur­vi­la nuo jo pa­bė­go ir grį­žo pas sa­vo tik­rą­jį vy­rą – Ma­žuk­ną.
Siur­vi­la bu­vo įžeis­tas dar ir to­dėl, kad Ma­žuk­nie­nė nuo jo at­si­skir­da­ma iš­ne­šė ir jo pi­ni­gais pri­pirk­tų jai rū­bų.
„Šiau­rės Lie­tu­va“, 
1930 m. gruo­džio 29d.

Žei­me­ly­je ap­si­gy­ve­no hi­ro­man­ti­kas
Čia ne­se­niai ap­si­gy­ve­no vie­no­je par­duo­tu­vė­je hi­ro­man­ti­kas, kor­ti­nin­kas. Žmo­ge­liai, kar­tais iš to­li­mes­nių apy­lin­kių, trau­kia skait­lin­gai pas tą atei­ties „pra­na­šą“. Ir kam gi neį­do­mi atei­tis? Ja do­mi­si jau­ni, se­ni, tur­tin­gi ir varg­šai. Be to, hi­ro­man­tas juk ne plė­ši­kas, kiek kas ga­li tiek duo­da. Ži­no­ma, kas ge­riau su­mo­ka, to ir atei­tis ge­res­nė...
Sa­vo pra­na­ša­vi­mus jis va­ro vie­šai, net iš­ka­bas iš­ka­bin­da­mas. At­ro­do, kad tam tik­ras įstai­gos su jo pra­na­ša­vi­mais su­tin­ka, nes lei­džia vie­šai žmo­nes mul­kin­ti.
„Šiau­rės Lie­tu­va“, 
1930 m. rugp­jū­čio 12 d.

„Miss Lie­tu­va“ rin­ki­mų rei­ka­lu
Šiau­lių ap­skri­ties Že­mės Ūkio Ta­ry­bos vi­su­mos su­si­rin­ki­mas, su­ži­no­jęs, kad Lie­tu­vo­je pla­čiai ren­gia­ma­si da­ly­vau­ti rin­ki­muo­se „Miss Lie­tu­vos“ (gro­žio ka­ra­lie­nės), kad prie to dar­bo yra pri­si­dė­ję daug vi­suo­me­nės dar­buo­to­jų ir kons­ta­tuo­da­mas: 1) kad ren­kant „gro­žio ka­ra­lie­nę“ yra že­mi­na­ma gar­bė mū­sų lie­tu­vai­čių, nes jos tais rin­ki­mais yra pri­ly­gi­na­mos prie pla­čiai kai­me pra­kti­kuo­ja­mų įvai­rių kon­kur­sų k. a. pie­nin­gu­mo, be­ko­nų ga­my­bos, ver­še­lių prieaug­lio ga­my­bos ir t.t. 2) kad mi­nė­tiems rin­ki­mams ir jų agi­ta­ci­jai eik­vo­ja­mos ne­ma­žos kraš­to lė­šos iš ko at­ro­dy­tų, kad mes jau esa­me tiek pra­tur­tė­ję ir kad mū­sų eko­no­mi­nė būk­lė tiek yra pa­ge­rė­ju­si, kad ga­li­ma bū­tų švais­ty­ti pi­ni­gus ne­pa­tei­si­na­miems tiks­lams ir 3) kad ger­bia­miems vi­suo­me­nės vei­kė­jams tiks­liau bū­tų su­si­rū­pin­ti svar­bes­niais tau­tos rei­ka­lais, kaip gro­žė­tis „ka­ra­lie­nių“ ko­je­lė­mis, – 
n u t a r ė: pro­tes­tuo­ti prieš bet ko­kių „ka­ra­lie­nių“ rin­ki­mus ir kvies­ti vi­suo­me­nę juos boi­ko­tuo­ti.
„Šiau­rės Lie­tu­va“, 
1931 m. sau­sio 11 d.

Kerš­to au­kos
Ly­gu­mai. Vė­lai va­ka­re stai­ga už­si­de­gė An­ta­nai­tie­nės Vė­ba­riu km. gy­ven­to­jo sgyv. na­mas, kiek vė­liau ir ki­ti tro­be­siai. Pa­ju­tę gais­rą šei­mi­nin­kai no­rė­jo iš­bėg­ti lau­kan, bet pa­si­ro­dė, kad du­rys iš lau­ko pu­sės už­riš­tos, to­dėl pri­siė­jo lįs­ti per lan­gą. Kū­ties du­rų ir­gi ne­bu­vo ga­li­ma at­ra­ky­ti, nes rak­to sky­lu­tė už­kimš­ta že­mė­mis; var­gais du­ris ati­da­rė ir gy­vu­lius iš­lei­do. Ki­tas tur­tas ir pa­ša­ras su­de­gė. Nuos­to­lių virš 9000 li­tų. Tro­be­siai bu­vo neapd­raus­ti.
Už­ge­si­nus gais­rą, su­de­gu­sia­me klo­ji­me ras­tas la­bai ap­de­gęs žmo­gus, vy­riš­kos ly­ties, ku­rio jau pa­žin­ti ne­ga­li­ma, ma­no­ma, kad tai bus pa­de­gė­jas Ado­mas Stan­kū­nas.
Kal­ba­ma, kad A. Stan­kū­nas dar jau­nas vy­ras, gy­ve­nęs pas An­ta­nai­tie­nę, ku­rios ir duk­te­rys jau suau­gu­sios, ža­dė­jęs ją ves­ti, bet pa­sku­ti­niu lai­ku nuo ve­dy­bų at­si­sa­kė, to­dėl An­ta­nai­tie­nė jį pas sa­ve to­liau ne­be­lai­kiu­si, tas už tai įpy­ko ir pa­de­gė, pa­si­da­ręs ir sau ga­lą.
„Šiau­rės Lie­tu­va“, 
1931 m. sau­sio 11 d.

Ori­gi­na­lus uba­gų pro­tes­tas
Kra­žių el­ge­ty­ne yra apie 40 pa­var­gė­lių. Ap­rū­pin­ti vi­si kuo ge­riau­siai ir, ro­dos, reik­tų už tai bū­ti dė­kin­giems. Bet jie kiek­vie­ną die­ną ke­lia įvai­rius „pro­tes­tus“ prieš tvar­ką. Vie­nas iš ori­gi­na­liau­sių pro­tes­tų tai „lo­ji­mas“ prie ad­mi­nist­ra­ci­jos kam­ba­rio du­rų.
Yra nu­sta­ty­ta, kad val­gy­ti ne­duo­da­ma po vie­ną, bet vi­siems kar­tu. Tuo tar­pu ry­tą dau­ge­lis išei­na į baž­ny­čią klau­sy­ti šv. mi­šių ir su­grįž­ta tik 7–8 val. Ki­ti tu­ri lauk­ti, kol su­grįž­ta iš baž­ny­čios ir ta­da tik te­gau­na pus­ry­čius. Ši tvar­ka jiems ne­pa­tin­ka, 6 va­lan­dą ry­to su­sė­da prie vir­tu­vės du­rų ir lo­ja vi­so­kiais bal­sais, kol gau­na pus­ry­čius. Tur­būt pir­mas toks ori­gi­na­lus Lie­tu­vo­je „pro­tes­tas“.
„Šiau­rės Lie­tu­va“, 
1931 m. sau­sio 18 d.

Ne­pap­ras­tas įvy­kis
Kel­mės valsč., Ku­tė­kų km. gyv. Ma­kaus­ko Pra­no, ko­vo m. pra­džio­je avis at­ve­dė tris je­riu­kus, ku­rie po ke­tu­rių die­nų sa­vo gy­ve­ni­mo nu­gai­šo. Po tų ke­tu­rių die­nų ta pa­ti avis at­ve­dė vėl du je­riu­ku, ku­rie pui­kiau­siai au­ga. Toks įvy­kis ste­bi­na vi­sus ap­lin­ki­nius gy­ven­to­jus, o kai­mo bo­be­lės pra­na­šau­ja įvai­rias pa­sau­lio ne­lai­mes...
„Šiau­rės Lie­tu­va“, 
1931 m. ko­vo 22 d.

Pe­ša­si ir tiek
 Jei­gu kas tvir­ti­na, kad žy­dai tar­pu­sa­vy tai­kin­gai su­gy­ve­na, tai te­gul at­va­žiuo­ja į Ly­gu­mus ir ma­tys vi­sai prie­šin­gai. Ly­gu­mų mies­te­ly žy­dų yra apie 40 šei­my­nų, o lie­tu­vių ke­le­tą kar­tų dau­giau, bet riks­mais ir skan­da­lais žy­dai lie­tu­vius pra­len­kė.
Kas šeš­ta­die­nį jie su­si­ren­ka si­na­go­gon ap­tar­ti sa­vo rei­ka­lus ir „ap­ta­ria“. Be­si­tar­da­mi su­si­ba­ra, mat, anot jų, vie­ni „Krikš­čio­nys de­mok­ra­tai“ o ki­ti „ko­mu­nis­tai“, tai aiš­ku, kuo­met tos dvi pu­sės suei­na, tai neuž­ten­ka ar­gu­men­tų žo­džiais – pra­de­da ope­ruo­ti bas­liais, ku­rie su­krau­ti ten pat. Vė­liau iš­si­ver­čia vi­si gat­vėn, pa­da­ry­da­mi čia „ko­vos are­ną“ ir ne tiek mu­ša­si, kiek rė­kia „skan­dal skan­dal!“
„Šiau­rės Lie­tu­va“, 
1931 m. ko­vo 29 d.

Šiau­lie­tiš­kos poe­zi­jos kam­pe­lis
A.S. Bun­dza

Šį­va­kar va­ka­rą ru­ža­vą
Vei­dai aly­vo­mis pra­žy­do.
Tu atė­jai su nuo­dė­me,
Kaip my­li­ma, kaip ma­no my­li­ma.

Kaip vi­suo­met,– tą va­ka­rą
Bu­vau aš gir­tų gir­tas –
Gal to­dėl, kad Šir­dis ne­be ta
Kad ma­no il­ge­sys toks tvir­tas.

Ru­duo, kaip se­nas vil­kas, stir­ną
At­vi­jo žie­mą al­ka­ną –
Ap­nuo­gi­no ir sie­lą ir vi­są gam­tą.
Aky­se vien tik bal­ta, bal­ta.

Kaž ko­dėl be gri­mo / Ai, man
Ai­ma­nos ma­ny įsi­gy­ve­no,
Sun­kus, sun­kus kla­jok­lio ke­lias...
Ateis pa­va­sa­ris – ir bū­si... ma­no.

„Šiau­rės Lie­tu­va“, 
1931 m. ko­vo 22 d.

Kal­ba ir sti­lius ne­tai­sy­ti. 
Iš Viliaus PURONO ir Vla­do Ver­te­lio se­no­sios spau­dos rin­ki­nio