Anų metų kronika. Iš bloknoto

Ge­rar­do Bag­do­na­vi­čiaus fo­tog­ra­fi­ja. Me­di­nis vė­jo ma­lū­nas. Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­jaus fon­dai.

 

Trys ka­ra­liai ir pik­to­ji šei­mi­nin­kė
Mies­te dar ga­na daug at­si­ran­da žmo­nių, ku­rie, ap­si­ka­bi­nė­ję vi­so­kiais po­pier­ga­liais, mėgs­ta vai­din­ti „tris ka­ra­lius“. To­kie „ka­ra­liai“ vaikš­to po bu­tus ir ren­ka iš žmo­nių pi­ni­gus. Ži­no­ma, daž­nai to­kie „ka­ra­liai“ gau­na ir iš­ger­ti, o prieš ga­lą sa­vo ke­lio­nės bū­na vi­sai „sa­vi žmo­nės“.
Šie­met „ka­ra­liai“, ge­ro­kai įsi­kau­šę, už­su­ko į vie­ną Pa­gy­žių g. kie­mą at­gie­do­ję gies­mes, lau­kė iš­mal­dos, bet kaž­ko­dėl du­rys neat­si­da­rė. Kiek pa­lau­kus, „ka­ra­liai“ pra­dė­jo bels­tis, bet kai ir tas nie­ko ne­pa­dė­jo, „ka­ra­liai“ pa­lei­do ke­lis mei­lius žo­de­lius šei­mi­nin­kų ad­re­su. Šei­mi­nin­kė, ma­tyt, per­py­ku­si, stai­ga ati­da­rė du­ris ir „ka­ra­lius“ pa­vai­ši­no vi­su ki­bi­ru van­dens. Šla­pi „ka­ra­liai“, dar kiek pa­triukš­ma­vę nuė­jo to­liau.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1937 m. sau­sio 10 d.


Iš re­por­te­rio blok­no­to
Mū­sų už­kan­di­nių me­niu są­ra­šuos su­žy­mė­ta tiek pro­duk­tų bei val­gių, kiek mū­sų die­nų tech­ni­ka pa­jė­gia iš pie­ne­lio ar mė­sos iš­spaus­ti. Žo­džiu, pa­si­rin­ki­mas kuo di­džiau­sias, tik vi­sa bė­da, kad tas pa­si­rin­ki­mas lie­ka ant to bal­to po­pie­rio. Ir kant­riam lan­ky­to­jui daž­nai ten­ka pa­si­ten­kin­ti vien dia­lo­gu:
– Pa­ne­le, kas šian­dien pie­tums?
– Pra­šau, po­nas, pa­si­rink­ti.
Pa­duo­da me­niu.
– Pie­niš­kos sriu­bos?..
– Pa­bai­gėm. Gal ki­tą ką paim­sit?
– Pra­šau so­sis­kų.
– Ne­tu­rim.
– Puo­du­ką sal­džios grie­ti­nės.
– Tik rūgš­čios tu­rim.
– Tad duo­kit švie­žią bul­ku­tę be nie­ko,– ne­te­kęs kant­ry­bės su­pyks­ta lan­ky­to­jas.
– Švie­žių ne­tu­rim.
– Tad gal at­ne­šit iš ke­pyk­los, pa­lauk­siu.
– Kad da­bar ne­tu­rim lai­ko, – iš­ste­na pa­tar­nau­to­ja, per­smeig­da­ma pik­tom akim „neap­siš­vie­tu­sį“ kli­jen­tą.
–-
Sau­sis šal­čio ne­pa­šykš­tė­jo. Taip suė­mė aša­rų pa­kal­nę, kad net kios­ki­nin­kai, tu­pė­da­mi ant ži­ba­li­nių pe­čiu­kų, ne­be­sit­ve­ria. Dė­dė Šal­tis su­va­rė į pa­sto­ges nuo­la­ti­nius Vil­niaus gat­vės šli­fuo­to­jus. Va­ka­rais ji tuš­čia, kaip bank­ru­ta­vu­si krau­tu­vė. Net gim­na­zis­tus, tuos am­ži­nus mei­lės kan­ki­nius, šal­tis įvei­kė. Tai­gi, pa­ga­liau tik­ros žie­mos su­si­lau­kė­me.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1937 m. sau­sio 31 d.


In­ži­nie­riaus Biels­kio lai­do­tu­vių vaiz­de­liai
1936 gruo­džio 8 d. Šiau­lių lais­va­ma­nių ka­pi­nė­se pa­lai­do­tas a. a. inž. V. Biels­kis. Kaip pa­pras­tai į kiek­vie­nas lai­do­tu­ves ne­pa­tin­gė­jo 6 km. ke­lio iš Šiau­lių atei­ti el­ge­tos ir į šias lai­do­tu­ves. Ka­ta­li­kų ka­pi­nė­se jų pa­rei­ga aiš­ki ir įpras­ta: sėsk prie ta­ko ir gie­dok. Juo gar­siau gie­do­si, tuo pa­si­se­ki­mas di­des­nis. Bet čia? Lais­va­ma­nių ka­pi­nė­se? Gie­do­si, – ga­li iš­gin­ti lau­kan nuo ka­pi­nių (il­gos ke­lio­nės gai­la), ty­lė­si – lik­si ne­pas­te­bė­tas.
O jei­gu gie­do­ti – tai ką? Lais­va­ma­niš­kų gies­mių nie­kas iš el­ge­tų pul­ke­lio, pa­si­ro­dė, neat­si­ra­do mo­kąs. Kuž­da­si, trau­ko pe­čius pa­gal ta­ką el­ge­tos ir ne­su­ran­da išė­ji­mo, ne­su­ran­da bend­ros plat­for­mos, ant, ku­rios su­li­pę ga­lė­tų ir sa­ve pa­ro­dy­ti, ir pa­si­reikš­ti bei cen­tą ki­tą nu­tver­ti.
Lai­do­tu­vi­nin­kams be­siar­ti­nant el­ge­tos tvar­kin­gai iš­si­ri­kia­vo prie įė­ji­mo, su­si­trau­kė sa­vo pa­sau­lį į vi­dų, išo­rę sa­vo gi taip su­for­ma­vo, kas žo­džiais ga­li­ma bū­tų šiaip nu­sa­ky­ti: pa­mal­dus nu­si­že­mi­ni­mas, rim­tu­mas, pa­tar­na­vi­mas. Jų gi ne­ma­to­mo­je dū­šio­je: kan­ki­nan­tis ne­ži­no­ji­mas pa­dė­ji­mo, lū­kes­tis — kas to­liau?
P. Vi­lei­šis, pa­ste­bė­jęs se­nu­kus ir pa­si­gai­lė­jęs jų il­gos ke­lio­nės, pa­si­šne­ku­čiuo­da­mas su jais, pa­da­li­no jiems ke­lis li­tus. Įsid­rą­si­nęs vie­nas vy­riš­kis pa­klau­sė:
– O kaip gi mels­tis už lais­va­ma­nį?
– Kaip mo­kat, taip ir mels­ki­tės, jei­gu jau taip no­rit,– at­sa­kė Vi­lei­šis.
Su­do­ro­ję pi­ni­gą į ki­še­nes, el­ge­tos „Am­ži­ną atil­sį“ už­trau­kė lau­kų glū­du­mo­je.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1937 m. va­sa­rio 21 d.

Šiau­lie­tiš­kos poe­zi­jos kam­pe­lis

Jo­nas O-tas
Pas­ku­ti­nės die­nos

Liū­džiu ašai vie­nas.
Kaip lau­ke ber­že­lis.
Vei­dą man pa­glos­to
Ryt­me­čio vė­je­lis.

Aša­ras nuo vei­do
Sau­lė nu­džio­vi­na.
Nie­kas ne­pa­guo­džia,
Nieks ne­nu­ra­mi­na.

Daug kas mei­le džiau­gias
Ir gy­ven­ti ruo­šias,
O da­lia ma­no­ji –
Var­go žie­dais puo­šias:

Daug yra lai­min­gų.
Jiems gra­žus ry­to­jus.
Man gi žvar­būs vė­jai
Mir­ties mar­šą gro­ja.

Skurs­tu, vys­tu nū­dien,
Kaip be me­džio la­pas,
Greit ma­ne pri­glaus jau
Ty­lus, šal­tas ka­pas...

„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1937 m. va­sa­rio 7 d.

Kal­ba ir sti­lius ne­tai­sy­ti. 
Iš Viliaus PURONO ir Vla­do Ver­te­lio se­no­sios spau­dos rin­ki­nio