Naujausios
Trys karaliai ir piktoji šeimininkė
Mieste dar gana daug atsiranda žmonių, kurie, apsikabinėję visokiais popiergaliais, mėgsta vaidinti „tris karalius“. Tokie „karaliai“ vaikšto po butus ir renka iš žmonių pinigus. Žinoma, dažnai tokie „karaliai“ gauna ir išgerti, o prieš galą savo kelionės būna visai „savi žmonės“.
Šiemet „karaliai“, gerokai įsikaušę, užsuko į vieną Pagyžių g. kiemą atgiedoję giesmes, laukė išmaldos, bet kažkodėl durys neatsidarė. Kiek palaukus, „karaliai“ pradėjo belstis, bet kai ir tas nieko nepadėjo, „karaliai“ paleido kelis meilius žodelius šeimininkų adresu. Šeimininkė, matyt, perpykusi, staiga atidarė duris ir „karalius“ pavaišino visu kibiru vandens. Šlapi „karaliai“, dar kiek patriukšmavę nuėjo toliau.
„Įdomus mūsų momentas“, 1937 m. sausio 10 d.
Iš reporterio bloknoto
Mūsų užkandinių meniu sąrašuos sužymėta tiek produktų bei valgių, kiek mūsų dienų technika pajėgia iš pienelio ar mėsos išspausti. Žodžiu, pasirinkimas kuo didžiausias, tik visa bėda, kad tas pasirinkimas lieka ant to balto popierio. Ir kantriam lankytojui dažnai tenka pasitenkinti vien dialogu:
– Panele, kas šiandien pietums?
– Prašau, ponas, pasirinkti.
Paduoda meniu.
– Pieniškos sriubos?..
– Pabaigėm. Gal kitą ką paimsit?
– Prašau sosiskų.
– Neturim.
– Puoduką saldžios grietinės.
– Tik rūgščios turim.
– Tad duokit šviežią bulkutę be nieko,– netekęs kantrybės supyksta lankytojas.
– Šviežių neturim.
– Tad gal atnešit iš kepyklos, palauksiu.
– Kad dabar neturim laiko, – išstena patarnautoja, persmeigdama piktom akim „neapsišvietusį“ klijentą.
–-
Sausis šalčio nepašykštėjo. Taip suėmė ašarų pakalnę, kad net kioskininkai, tupėdami ant žibalinių pečiukų, nebesitveria. Dėdė Šaltis suvarė į pastoges nuolatinius Vilniaus gatvės šlifuotojus. Vakarais ji tuščia, kaip bankrutavusi krautuvė. Net gimnazistus, tuos amžinus meilės kankinius, šaltis įveikė. Taigi, pagaliau tikros žiemos susilaukėme.
„Įdomus mūsų momentas“, 1937 m. sausio 31 d.
Inžinieriaus Bielskio laidotuvių vaizdeliai
1936 gruodžio 8 d. Šiaulių laisvamanių kapinėse palaidotas a. a. inž. V. Bielskis. Kaip paprastai į kiekvienas laidotuves nepatingėjo 6 km. kelio iš Šiaulių ateiti elgetos ir į šias laidotuves. Katalikų kapinėse jų pareiga aiški ir įprasta: sėsk prie tako ir giedok. Juo garsiau giedosi, tuo pasisekimas didesnis. Bet čia? Laisvamanių kapinėse? Giedosi, – gali išginti laukan nuo kapinių (ilgos kelionės gaila), tylėsi – liksi nepastebėtas.
O jeigu giedoti – tai ką? Laisvamaniškų giesmių niekas iš elgetų pulkelio, pasirodė, neatsirado mokąs. Kuždasi, trauko pečius pagal taką elgetos ir nesuranda išėjimo, nesuranda bendros platformos, ant, kurios sulipę galėtų ir save parodyti, ir pasireikšti bei centą kitą nutverti.
Laidotuvininkams besiartinant elgetos tvarkingai išsirikiavo prie įėjimo, susitraukė savo pasaulį į vidų, išorę savo gi taip suformavo, kas žodžiais galima būtų šiaip nusakyti: pamaldus nusižeminimas, rimtumas, patarnavimas. Jų gi nematomoje dūšioje: kankinantis nežinojimas padėjimo, lūkestis — kas toliau?
P. Vileišis, pastebėjęs senukus ir pasigailėjęs jų ilgos kelionės, pasišnekučiuodamas su jais, padalino jiems kelis litus. Įsidrąsinęs vienas vyriškis paklausė:
– O kaip gi melstis už laisvamanį?
– Kaip mokat, taip ir melskitės, jeigu jau taip norit,– atsakė Vileišis.
Sudoroję pinigą į kišenes, elgetos „Amžiną atilsį“ užtraukė laukų glūdumoje.
„Įdomus mūsų momentas“, 1937 m. vasario 21 d.
Šiaulietiškos poezijos kampelis
Jonas O-tas
Paskutinės dienos
Liūdžiu ašai vienas.
Kaip lauke berželis.
Veidą man paglosto
Rytmečio vėjelis.
Ašaras nuo veido
Saulė nudžiovina.
Niekas nepaguodžia,
Nieks nenuramina.
Daug kas meile džiaugias
Ir gyventi ruošias,
O dalia manoji –
Vargo žiedais puošias:
Daug yra laimingų.
Jiems gražus rytojus.
Man gi žvarbūs vėjai
Mirties maršą groja.
Skurstu, vystu nūdien,
Kaip be medžio lapas,
Greit mane priglaus jau
Tylus, šaltas kapas...
„Įdomus mūsų momentas“, 1937 m. vasario 7 d.
Kalba ir stilius netaisyti.
Iš Viliaus PURONO ir Vlado Vertelio senosios spaudos rinkinio