Anų metų kronika. Bažnyčių aktualijos

At­si­ran­da no­rin­čių sto­ti į pran­cū­zų sve­tim­ša­lių le­gio­ną
Rad­vi­liš­ky kai ku­rie jau­nuo­liai ar­tė­jant žie­mai ne­te­kę dar­bo ir pri­si­skai­tė spau­doj apie sve­tim­ša­lių le­gio­nus pra­dė­jo sva­jo­ti kaip į juos pa­te­kus. At­si­ran­da to­kių, ku­rie krei­pė­si Kau­nan, į pran­cū­zų at­sto­vy­bę. Aiš­ku, kad tos sva­jo­nės yra tuš­čios ir gims­ta tų gal­vo­se, kas dar tik­ro var­go nė­ra pa­ty­ręs.Ta­ria­mie­siems „le­gio­nie­riams“ rei­kia at­min­ti tai, kad gar­dūs sve­ti­mų py­ra­gai juos val­gant ak­me­ni­mis virs­ta, o ta­da ir sa­va ru­pi duo­ne­lė su aša­ro­mis pri­si­me­na­ma.
„Šiau­rės Lie­tu­va“, 
1932 m. rugp­jū­čio 13 d.

Ra­šo ro­ma­ną
Mū­sų bend­ra­dar­bė, da­bar Šiau­liuo­se gy­ve­nan­ti, poe­tė P. Orin­tai­tė, iš­lei­du­si poe­zi­jos ir pro­zos dvi kny­gas, da­bar ra­šo di­de­lį ro­ma­ną iš mies­to in­te­li­gen­tų gy­ve­ni­mo. Ro­ma­nas jau įpu­sė­tas ir ki­tais me­tais ža­da pa­si­ro­dy­ti kny­gų rin­ko­je.
„Šiau­rės Lie­tu­va“, 
1932 m. rugp­jū­čio 13 d.

Pak­ruo­jis ar Pak­ruo­jus?
Vie­nas ko­res­pon­den­tas iš­kė­lė klau­si­mą dėl Pak­ruo­jo mies­te­lio pa­va­di­ni­mo: Pak­ruo­jus ar Pak­ruo­jis. Su mi­nė­tu ko­res­pon­den­tu jo­kiu bū­du su­tik­ti ne­ga­li­ma. Pak­ruo­jo mies­te­lis yra prie „Kruo­jos“ upės, nuo ku­rios pa­va­di­ni­mo ir mies­te­lio var­das paei­na. Pa­na­šiai su­da­ry­ti žo­džiai, kaip upė – pau­pys, La­vė­na – Pa­la­vė­nys ir ki­ti, sa­ko, kad tu­rė­tų bū­ti Pak­ruo­jis. Be to, tą mies­te­lį taip ir žmo­nės va­di­na, o vie­to­var­džiai ra­šo­mi taip, kaip vie­tos žmo­nių yra ta­ria­mi. To­dėl tu­ri­me vi­sur ra­šy­ti Pak­ruo­jis.
Be­ta
„Šiau­rės Lietuva“, 
1932 m. lapk­ri­čio 27 d.

Ži­no­mas chi­ro­man­tas Rad­vi­liš­ky­je
Prieš dvi sa­vai­tes į Rad­vi­liš­kį at­vy­ko ži­no­mas Lie­tu­vo­je chi­ro­man­tas p. An­ta­nas Strun­gis, ku­ris iš­vy­ko š. m. lapk­ri­čio mėn. 27 d. Kaip te­ko su jį lan­kiu­siais pa­si­kal­bė­ti, šis chi­ro­man­tas ga­na ge­rai nu­spė­ja žmo­gaus bū­dą, praei­tį, da­bar­tį ir, gal būt, kad ir atei­tį. Jis Rad­vi­lis­kyj tu­rė­jo la­bai di­de­lį pa­si­se­ki­mą, nes iš­ti­so­mis die­no­mis bū­da­vo ei­lės žmo­nių. Dau­giau­siai iš lan­ky­to­jų te­ko ma­ty­ti po­niu­čių, ku­rios tei­ra­vo­si apie sa­vo ir sa­vo vy­rų „nuo­dė­mes“.
Te­ko pa­ste­bė­ti, kad bur­ti ėjo ne tik pa­pras­ti žmo­ne­liai ar bo­bel­kos, bei daž­nai bū­da­vo ma­ty­ti ir in­te­li­gen­tų.
„Šiau­rės Lie­tu­va“, 
1932 m. gruo­džio 18 d.

Žmo­nės ne­pa­ten­kin­ti pa­mal­dų tvar­ka
Prieš ke­lis me­tus at­va­žia­vo į Jo­niš­kį nau­jas kle­bo­nas ir pa­kei­tė vi­są baž­ny­ti­nę tvar­ką, ku­ria žmo­nės ne­pa­ten­kin­ti. Prie se­no­jo kle­bo­no per Ve­ly­kas ir Ka­lė­das žmo­nės iš kai­mų su­va­žiuo­da­vo į pa­mal­das anks­ti ry­tą. Pa­mal­das at­lik­da­vo per 3–4 val. ir vi­si va­žiuo­da­vo na­mo. Da­bar ki­taip: pir­mo­sios mi­šios 6 val. 30 min., o su­ma 11 val. Žmo­nės, at­va­žia­vę anks­ti, tu­ri lauk­ti ke­lias va­lan­das. Žmo­nės ga­lė­tų pa­lauk­ti, bet ko kal­ti tie gy­vu­lė­liai – ark­liai, kad jie tu­ri šal­ti žy­do kie­me 7– 8 val.
„Šiau­rės Lie­tu­va“, 
1933 m. sau­sio 1 d.

Rei­kia baž­ny­čios ir ku­ni­go
PA­ŠIAU­ŠĖ. (Šiau­lių aps.) Pa­šiau­šės kai­me vis­kas yra: ir pa­štas, ir deg­ti­nės par­duo­tu­vė ir ki­to­kios par­duo­tu­vės, tik trūks­ta baž­ny­čios ir ku­ni­go. Tai­gi dva­sios rei­ka­lus at­lik­ti rei­kia kreip­tis į ar­ti­miau­sią Kiau­no­rių kle­bo­ną. Ne­se­niai Pa­šiau­šė­je mi­rė ūki­nin­ko Gi­lio mo­ti­na, ku­riai pa­lai­do­ti Kiau­no­rių kle­bo­nas už­si­pra­šė 70 lt., pa­si­de­rė­jus su­ti­ko už 65 lt. ir tai kuo pa­pras­čiau­siai. Bet kai to­kiais me­tais, kad ir la­bai „nu­de­rė­ta“ su­ma ūki­nin­kui pa­si­ro­dė per di­de­lė ir te­ko žmo­gų pa­lai­do­ti be ku­ni­go.
„Šiau­rės Lie­tu­va“, 
1933 m. sau­sio 1 d.

Dėl šu­nų šau­dy­mo
Kas jau­čia­si nu­ken­tė­jęs dėl praė­ju­sio­mis die­no­mis šu­nų šau­dy­mo ir no­rįs, kad atei­ty­je ne­bū­tų pa­na­šių šu­nų nai­ki­ni­mo bū­dų, pra­šo­me pra­neš­ti sa­vo ad­re­sus: Va­len­ti­na­vi­čiui, Vil­niaus g. Nr. 269, ar­ba te­le­fo­nu Nr. 261 nuo 15 val. iki 18 val. Tiks­las – pa­tiek­ti ata­tin­ka­mai įstai­gai pra­šy­mą dėl pa­kei­ti­mo pa­lai­dų šu­nų nai­ki­ni­mo tvar­kos Šiau­liuo­se.
„Šiau­rės Lie­tu­va“, 
1933 m. ko­vo 12 d.

Už­puo­lė šuo ir ko­lio­jos po­pas
Ko­vo 8 d. Ry­gos gat­vė­je vie­ną po­li­ci­nin­ką už­puo­lė šuo. Šuo vi­sai ne­lo­jęs puo­lė ar­tyn ir pra­dė­jo kan­džio­tis, ma­tyt, bu­vo pa­siu­tęs. Po­li­ci­nin­kas šu­nį nu­šo­vė. Pro ša­lį ėjęs ru­sų šven­ti­kas D. pra­dė­jo po­li­ci­nin­ką ko­lio­ti „gra­žiai­siais“ ru­sų kal­bos žo­džiais. Po­li­ci­nin­kas trauks šven­ti­ką at­sa­ko­my­bėn.
„Šiau­rės Lie­tu­va“, 
1933 m. ko­vo 12 d.

Ka­li­niai rė­kia
Šiau­lių ka­lė­ji­me bu­vo gir­dė­ti ka­li­nių riks­mas. Kaip mums te­ko pa­tir­ti, tas įvy­kę dėl­to, kad nuo praei­tų me­tų va­sa­ros ne­be­lei­džia­ma ka­li­niams sa­vo pa­si­prie­ši­ni­mą reikš­ti ba­da­vi­mu. Jei tai at­si­tin­ka, tai ka­li­niai mai­ti­na­mi prie­var­ta. Šiau­lių ka­lė­ji­me ėmė rėk­ti 5 ka­li­niai, sta­ty­da­mi tam tik­rus rei­ka­la­vi­mus. Jiems pir­mą die­ną pri­ta­rę dvi pa­čių blo­gų­jų ka­li­nių ka­me­ros apie 50 žmo­nių. To­liau rė­kę tik tie 5 ka­li­niai. Tai esąs pa­pras­tas ka­li­nių pa­si­prie­ši­ni­mas, jo­kios reikš­mės ne­tu­rįs. Jei ka­lė­ji­mas bū­tų už mies­to, tai, ži­no­ma, nie­kas ne­rėk­tų, nes ne­bū­tų pra­smės.
„Šiau­rės Lie­tu­va“, 
1933 m. ba­lan­džio 16 d.

Vi­sai ne­tu­ri gė­dos
Lauk­so­dis (Šiau­lių ap­skr.). Ne­to­li Lauk­so­džio baž­nyt­kai­mio yra ka­pi­nės, ku­rio­se yra daug se­nų kry­žių. Lauk­so­džio kle­bo­nas Ver­bų sek­ma­die­nį pra­ne­šė per pa­moks­lą, kad iš ka­pi­nių pra­žu­vę trys kry­žiai, ir už su­ra­di­mą ar­ba pra­ne­ši­mą pa­siū­lė 80 li­tų. Spė­ja­ma, kad ar­ti­mie­ji apy­lin­kių gy­ven­to­jai juos su­nau­do­jo ku­rui. Liūd­na, kad at­si­ran­da to­kių be­gė­džių žmo­nių. / J. Upu­ras
„Šiau­rės Lie­tu­va“, 
1933 m. ba­lan­džio 23 d.

Iš­bė­go ber­nas – iš­bė­go ir plė­ši­kai
Kruo­piai. Kruo­pių valsč. Šiau­liu­kų vien­kie­my į Ja­nu­šaus­kie­nės Onos gry­čią, iš­mu­šę lan­gus, įlin­do du plė­ši­kai. Įlin­dę no­rė­da­mi šei­my­ną iš­gąs­din­ti du kar­tu iš­šo­vė ir lie­pė vi­siems lai­ky­tis ra­miai. Bet pa­ste­bė­ję, kad tuo mo­men­tu pro du­ris pa­spru­ko Ja­nu­šaus­kie­nės ber­nas Nor­vai­šas Kle­mas, plė­ši­kai pa­bi­jo­jo da­ry­ti to­li­mes­nius „žy­gius“ ir iš­si­dan­gi­no. Plė­ši­kai vei­dus bu­vo ap­si­su­kę ske­pe­tom, ir nie­kas jų ne­pa­ži­no./ J. Kruo­pa.
„Šiau­rės Lie­tu­va“, 
1933 m. ba­lan­džio 23 d.

Žy­dai lie­tu­viams an­tau­sius skal­do
Pet­kus Juo­zas iš Aukš­tel­kų kai­mo Šiau­lių valsč. bu­vo at­ve­žęs į Šiau­lių Gor­do­no lent­piū­vę Kau­no gat­vėj 40 Nr., iš­piau­ti me­džių. Ir čia pra­dė­jo su Gor­do­nu gin­čy­tis dėl vie­tos me­džiams iš­krau­ti. Neil­gai tru­kus, Gor­do­nas skė­lė Pet­kui au­sin. Tas smū­gis bu­vo toks smar­kus, kad Pet­kus tuo­jau pra­dė­jo jaus­ti sa­vo au­sį ne­be tvar­koj esant.
Krei­pė­si prie ap­skri­ties gy­dy­to­jo p. Zi­ka­ro, ku­ris ra­do, kad au­sies būb­ne­lis įga­vęs per­po­ra­ci­ją, kas jau pri­skai­to­ma prie sun­kių su­ža­lo­ji­mų.
Ka­žin kaip bū­tų po to­kio įvy­kio Vo­kie­ti­joj?/ P. Rut­kus.
„Šiau­rės Lie­tu­va“, 
1933 m. ba­lan­džio 30 d.

Keis­tas rei­ka­la­vi­mas
Kau­ne bu­vo iš­leis­tas toks laik­raš­tis „Tau­tos Žo­dis“, ku­ris vi­so­kių da­ly­kų apie žy­dus pri­ra­šė. Vie­ni tą laik­raš­tį smar­kiai iš­pei­kė, ki­ti iš­gy­rė. Bet mums tas ne­svar­bu. Mes no­ri­me tik pa­žy­mė­ti, kaip tą laik­raš­tį su­ti­ko Šiau­lių žy­dai.
Laik­raš­čiui ir jo rek­la­moms pa­si­ro­džius kios­kuo­se, žy­dai rin­ko­si prie kios­kų ir gąs­di­no par­da­vė­jus. Ir tie, dė­lei biz­nio pa­slė­pė tą laik­raš­tį, kad ne­bū­tų iš lau­ko ma­ty­ti. Tą laik­raš­tį kon­fis­ka­vo, jo re­dak­to­rius pa­trauk­tas teis­man.
Bet štai da­bar išė­jo jo tę­si­nys „Nau­jas Tau­tos Žo­dis“, Nr.1, lie­tu­vių laik­raš­tis ko­vai už tau­tos ger­bū­vį ir atei­tį. Išei­na 2 kar­tu per mė­ne­sį. Šiau­lių kios­kai, kaip ir vi­sus laik­raš­čius, iš­sta­tė lan­guo­se. Bet grei­tai jie bu­vo pa­slėp­ti, nes žy­dai nė iš to­lo prie kios­ke ne­bė­jo, kaip tvir­ti­no vie­nas kios­ki­nin­kas.
Ne­ga­na to, du žy­dai užė­jo pas Vla­di­mi­ro­vą, į „Kny­gą“, Kau­no „Spau­dos“ sky­rių, ir pa­rei­ka­la­vo to laik­raš­čio ne­pla­tin­ti per kios­kus. Ki­taip – jie ža­dė­jo grieb­tis boi­ko­to. Vla­di­mi­ro­vas gau­nąs kas­dien dau­gy­bę laik­raš­čių, pa­reiš­kęs, kad jis ne­sus­pė­jąs laik­raš­čių per­žiū­rė­ti. Be to, jis ne­sąs joks cen­zo­rius, tu­ri vi­sa pla­tin­ti, kas jam yra pri­siun­čia­ma. Jis tik ste­bė­jo­si, kaip ga­li­ma sta­ty­ti pa­na­šius rei­ka­la­vi­mus „Spau­dai“, ku­ri vi­sus laik­raš­čius pla­ti­na.
 Gal­vo­jant taip, kaip tuo­du žy­dų at­sto­vai gal­vo­ja, ga­lė­tų daug kas rei­ka­lau­ti, kad jiems ne­pa­tin­ka­mi laik­raš­čiai ne­bū­tų pla­ti­na­mi. Iš tie­sų keis­ti rei­ka­la­vi­mai.„Spau­dą“ to laik­raš­čio ne­pla­tin­ti yra ly­giai tas pa­ts, ką rei­ka­lau­ti iš smuk­li­nin­ko ne­par­da­vi­nė­ti 50° deg­ti­nės, jei ji kam ne­pa­tin­ka.
„Šiau­rės Lie­tu­va“, 
1933 m. ge­gu­žės 21 d.

Įdo­mus kry­žius bra­ko­nie­riui
1930 m. spa­lio mėn. 19 d. Ly­gu­mų gi­ri­nin­ki­jos ei­gu­liai, pa­ju­tę, kad Pa­le­čių kai­mo bro­ko­nie­rių bū­rys išė­jo į val­džios miš­ką me­džio­ti, pa­sto­jo ke­lią, no­rė­da­mi nu­gink­luo­ti. Bet bro­ko­nie­riai at­si­šau­dė į ei­gu­lius, to­dėl įvy­ko su­si­šau­dy­mas, per ku­rį žu­vo bra­ko­nie­rių va­das J. Sa­ke­vi­čius.
Žu­vi­mo vie­to­je, val­džios miš­ke, Ly­gu­mų gi­ri­nin­ki­ja pa­sta­tė gra­žų kry­žių su įra­šu: Kas gink­lu ko­vo­ja, nuo gink­lo ir žū­va (Šv. Raš­to žo­džiai). 1930 V. D. m. spa­lių mėn. 19 d. šio­je vie­to­je per su­si­šau­dy­mą su miš­kų sar­gy­ba žu­vo bro­ko­nie­rius Jo­nas Sa­ke­vi­čius. Ly­gu­mų gi­ri­nin­ki­ja.“
„Šiau­rės Lie­tu­va“, 
1933 m. bir­že­lio 18 d.

Iš re­dak­ci­jos die­no­raš­čio
Re­dak­ci­joj ga­mi­na­mas laik­raš­tis. Ta­čiau laik­raš­ty vaiz­duo­ja­mas vi­suo­me­nės, mies­to, or­ga­ni­za­ci­jų, kai­mų, pie­ni­nių, teis­mo ir tt. ir tt., iš­sky­rus tik pa­čios re­dak­ci­jos, gy­ve­ni­mas. O kiek­vie­nas gy­ve­ni­mas, ypač slap­tas, vi­du­ji­nis, yra daž­nai la­bai įdo­mus.
Drą­siai įei­na kam­ba­rin mies­čio­nio ir kai­mie­čio mi­ši­nys, ki­taip sa­kant, koks nors kai­mo in­te­li­gen­tas.
– La­bas!
– La­bas!
– Mo­ky­to­jas Ma­zurs­kis...
– La­bai ma­lo­nu... Vals­čiaus?
– Iš­pi­lės.
– Po­ne re­dak­to­riau, Tams­tų laik­raš­čio nu­me­ry til­po iš Iš­pi­lės ko­res­pon­den­ci­ja. Ten apie vie­ną mo­ky­to­ją... At­si­me­na­te? Tai lie­čia ma­ne. Jau­čiuos įžeis­tas. Koks aš len­ko­ma­nas! Pa­var­dė?.. Kuo aš kal­tas, kad ji to­kia. Čia su­ve­da­mos są­skai­tos. Taip, są­skai­tos as­me­niš­kos... Aš ne­ga­liu do­va­no­ti!
Re­dak­to­rius ne­rims­ta. Sten­gia­si ra­mint:
– Ko­dėl Tams­ta sau vi­sa tai pri­tai­kai, jei bent kiek len­kiš­ka at­ro­do Tams­tos pa­var­dė. Pa­var­des greit pa­kei­sim. Vi­sus – skis, ovs­kis, ievs­kis nu­me­sim po vel­nių! Ko Tams­ta jau­di­nies? Ten juk kal­ba­ma apie san­ty­kia­vi­mą su vie­tos len­kais. Juk Tams­ta tuo vi­sai ne­kal­tas?
– Čia ir vi­sas da­ly­kasl Sėb­rau­jus su len­kais... Ir tu, ru­pu­žiuk ko­res­pon­den­te, sėb­rau­tu­meis, jei Ja­dziu­tė ta­ve pri­si­leis­tų... Aš tau ne­do­va­no­siu! Po­ne re­dak­to­riau, Brisk­pur­vių mo­ky­to­jas Bin­dza šią ko­res­pon­den­ci­ja pa­ra­šė, tie­sa? Aš jam ne­do­va­no­siu! Trauk­siu teis­man. Bin­dza, taip?
– Ko­res­pon­den­tų neiš­duo­dam.
– Koks jis ko­res­pon­den­tas. Jis pra­šy­mo ins­pek­to­riui ne­mo­ka pa­ra­šyt. Tas iš­gve­rė­lis. Ir jis su­ma­nė lyst prie Ja­dziu­tės. Sup­rask, kon­ku­ren­tas. Man to­kie kon­ku­ren­tai – nu­si­spiaut...
– Tai­gi ta Ja­dziu­tė ir yra gal len­kai­tė?
– Taip, bet kas čia blo­ga. Tai vi­sos apy­lin­kės an­ge­las. Vi­si pa­tri­jo­tai dėl jos... tai yra tik iš pa­tri­jo­tiz­mo, iš pa­tri­jo­tiz­mo aš, taip sa­kant, prie jos... Bū­tų nu­si­kal­ti­mas, jei to­kia gra­ci­ja mū­sų tau­tai žū­tų. Aš ją at­lie­tu­vin­siu!
„Šiau­rės Lie­tu­va“, 
1933 m. lie­pos 2 d.

A. Gri­cius – Pi­vo­ša pės­čias po Že­mai­čius
Lie­pos 26 ir 27 d. Šiau­liuo­se lan­kė­si „Lie­tu­vos Ai­do“ re­dak­to­rius, žy­miau­sias fel­je­to­nis­tas Lie­tu­vo­je, p . A. Gri­cius – Pi­vo­ša. Tu­rė­da­mas mė­ne­sį ato­sto­gų, jis su­ma­nė pės­čias ap­ke­liau­ti vi­du­ri­nę Že­mai­ti­ją, su­si­pa­žin­ti su žmo­nių gy­ve­ni­mu, pa­pro­čiais, gra­žio­mis vie­to­mis, is­to­ri­niais pa­mink­lais ir ki­ta kuo. Sa­vo ke­lio­nės įspū­džius ke­ta ap­ra­šy­ti laik­raš­čiuo­se.
Lie­pos 27 d. A. Gri­cius au­to­bu­su iš­vy­ko į Bu­bius, iš kur pės­čias pra­dė­jo ke­lio­nę į Kur­tu­vė­nus, jis ke­liaus per Kur­tu­vė­nus, Šau­kė­nus, Už­ven­tį, Var­nius, Tve­rus, Rie­ta­vą, Plun­gę, Tel­šius, Se­dą, Kal­va­ri­ją, Pla­te­lius, Sa­lan­tus, Kar­te­ną, pa­ke­lė­je ap­žiū­rė­da­mas ir ki­tus mies­te­lius bei kai­mus.
„Šiau­rės Lie­tu­va“, 
1933m. lie­pos 30 d.

Kal­ba ir sti­lius ne­tai­sy­ti. 
Iš Viliaus PURONO ir Vla­do Ver­te­lio se­no­sios spau­dos rin­ki­nio