
Naujausios
Ko tik ta meilė nepridaro
Tūla šiauliečių porelė smarkiai mylėjosi, bet jaunosios tėvai tai meilei buvo priešingi, nes jaunikis buvo labai neturtingas –visą jo turtą sudarė radijo aparatas, rankšluostis ir dantų šepetėlis. Jaunosios tėvai – nedidelių namukų savininkai. Jaunieji, nesitikėdami geruoju išgauti sutikimo jų vedyboms, nutarė tai išgauti gudrumu.
Jaunoji kasdieną darėsi vis liūdnesnė ir pradėjo neaiškiai užsiminti apie savižudybę. Vieną gražią dieną jaunieji sutarė inscenizuoti savižudybę Jaunasis savo mylimąją paguldė lovon, paruošė muilo putų, ant prie lovos stovinčio staliuko išpylė acto bonkutę, o pats, nuduodamas susirūpinusį, skubiai nubėgo pas jaunosios motiną (tėvo tuo laiku nebuvo namie).
Kad labai nenugąsdinus busimosios uošvės, jaunikis pranešė jai, kad duktė staiga susirgusi jo kambary ir kviečianti atvykti ją. Motina, ašarodama, nuskubėjo pas savo mylimąją vienturtę. Kokia jaudinanti scena buvo atvykus motinai, skaitytojas gali įsivaizduoti. Duktė guli lovoje iš burnos veržiasi putos, o motina, grąžydama rankas, klūpo prie lovos ir kukčioja gailiu balsu:
– Dukrele mano brangioji, kam tu tai padarei? Aš tau tik gero norėjau, aš to nenorėjau, brangioji mano!... Daktaro, daktaro greičiau...
– Aš jau pakviečiau, — atsiliepė nuliūdęs jaunikis.
Nespėjus jam baigti sakinio, tarpdury pasirodė ir „daktaras.“ Suteikęs pirmąją pagalbą, daktaras išėjo, paguodęs motiną, kad dukters gyvybei pavojaus nėra ir po kelių dienų ji pasveiksianti. Tarp kitko, pasakė motinai pamokslą, kad jaunųjų meilei nereiktų priešintis.
Jaunųjų triukas pavyko. Motina perkalbėjo savo vyrą, ir prieš kiek laiko šie jaunuoliai susituokė ir gyvena laimingai.
„Įdomus mūsų momentas“, 1938 m. gegužės 8 d.
Iš reporterio bloknoto
Apelsinų karštligė šiauliečiuose baigia atslūgti. Kiek iš pradžių jie atrodė pirkėjams pigūs, dabar, jau įpratus prie pastovios kainos, atrodo brangoki. Prekybininkai tikėjosi, kad gausus klijentų plaukimas tęsis visą sezoną ir jie turės gerą uždarbį, bet dabar jau skundžiasi – urmininkai pakėlė kainas, be to, būnąs didelis nuošimtis sugedusių apelsinų. Pirkėjai gi skundžiasi, kad prekybininkai, ypač priemiesčių, pakėlę apelsinų kainas, o nenusimanantiems blogesnės rūšies apelsinus pardavinėją kaip geresnius. (Klubuose už apelsiną imama 80 ct.)
–
Viena kaunietė ponia, viešėjusi Šiauliuose dvi savaites, pareiškė man, kad šiauliečiai esą dideli pletkų mėgėjai.
– Ketvirtą dieną mano buvimo Šiauliuose, – pasiskundė ji, – jau apie mane buvo tokių „istorijų“ sukurta, kad tiesiog ausys linko.
Kaunietė, man rodos, perdėjo, bet... Bet negalima užginčyti, kad vis dėlto mūsų tarpe dar yra pletkų mėgėjų. Sufantazuojama tokių dalykų, kad iš tiesų gali ausys linkti. Pavyzdžiui, neseniai buvo paskleisti plepalai, kad tūla moteriškė iš vienos ligoninės kiemo naktį vogusi malkas. Sargas ją bevagiant sugavęs ir uždaręs lavoninėn. Rytą, atėjęs vagišę išleisti, sargas radęs ją negyvą – mirusią iš baimės.
Ką tokiais plepalais žmonės norėjo pasiekti ir kokia nauda iš to – sunku suprasti. Viena aišku: šiauliečių tarpe nestinga tokių, kurių liežuvis didesnis už jų protą...
„Įdomus mūsų momentas“, 1938 m. vasario 20 d.
Šiaulių laisvosiose kapinėse
Giminių lėšomis pastatytas ir atidengtas čia 1934 m. palaidotam laisvos minties jaunuoliui Kostui Jackui, 25 m. amžiaus, kuklus ir originalus paminklas: paprastas, neapdailintas, lyg Krėvės aprašytoji Užkeikta Merga, laukų akmuo, apie 1 metro aukščio, pastatytas ant tašytų akmenų pagrindo (viso paminklo aukštis apie 1,7 m.).
Paminklo akmeny, be Jackaus fotografijos ir įprasto įrašo, yra iškaltas užrašas:
„Kas prietarų melo nedrįsta atmesti, tas laisvas niekada nebus“.
Pažymėtina, kad tiek dėl paties K. Jackaus palaidojimo, tiek ir dėl šio paminklo medžiagos padirbdinimo giminėms teko nemaža bylinėtis su įvairiais trukdytojais bei sąmoningais kenkėjais. Šia proga pažymėtina, kad laisvosiose kapinėse jau yra 4 paminklai: kun. V. Dembskiui, inž. V. Bielskiui, J. A. Valstybių armijos karininkui Budrikui ir Kostui Jackui. Girdėti, kad netolimoje ateityje būsiąs giminių statomas ir šį pavasarį čia palaidotam Jonui Trečiokui paminklas, kurio projektą gaminąs dailin. K. Šimonis.
„Įdomus mūsų momentas“, 1938 m. rugpjūčio 21 d.
Pasaugojo ratus
V. Jonaitis, gyv. Žadžiūnų k., Šiaulių v., atvežė į Šiaulius parduoti šieno. Turguje prie jo pristojo du žinomi aferistai Kojalavičius ir Dulieba ir prašė parduoti arklį. Jonaitis, prikalbėtas, sutiko arklį parduoti, bet neturėjo kur padėti ratų. Abu pirkliai sutiko ratus pasaugoti ir jam pristatyti į namus. Bet dabar abu pirkliai su ratais dingo be žinios.
„Įdomus mūsų momentas“, 1938 m. rugpjūčio 21 d.
Žmonės, kurie vaikščioti neišmoko
Šiaulių m. policija vakarais, kada gatvėse vyksta didesnis judėjimas, moko šiauliečius eismo taisyklių. Kol kas policijos pareigūnai praeivius tik įspėja, bet vėliau netvarkingieji bus baudžiami. Atkaklesniems, kurie policijai priešinasi, jau ir dabar surašomi protokolai. Būdinga, kad daugiausia protokolų surašyta ne šiauliečiams, bet...kauniečiams.
Policijos pareigūnai gatvėse judėjimą tikrina vakarais nuo 19 iki 20 val. Po 20 valandos, kai pareigūnai išsiskirto, daugelis šiauliečių vėl „senais—pramintais takais“ eina, kaip kam patinka.
– Ciocyt, – šūkteli policininkas, – kur eini?
– O, Viešpatie, ir vėl policija,– aikteli moterėlė ir atsitūpia vidury gatvės. Priėjęs policininkas paprašo atsistoti ir aiškina jai, kad įstrižai gatve eiti negalima – taip įstatymai neleidžia.
– Matai, – įsidrąsina moterėlė – mane, 60 metų sulaukusią, ims mokyti vaikščioti! Mažus mokykit, ne mane... O aš maniau, kad vėl mane kratys, – atsidusta lengviau moterėlė. – Gąsdinat be reikalo žmones, ir daugiau nieko...
– Tamsta neatsikalbinėk, – sako pareigūnas, – gatve reikia eiti teisingai.
– Alia, jei mokėjau vaikščioti 60 metų, mokėsiu ir lig grabo lentos!.. – murmėdama nukicena moterėlė.
–-
Įstrižai gatve eina puošnus frantas.
– Pone, sustokit, – pasigirsta policininko balsas.
– O ką pats nori? – išdidžiai paklausia šis.
– Malonėkit parodyti dokumentus.
Frantas nenoriai paduoda pasą.
– Tamsta kaunietis ir nemoki taisyklingai gatvę pereiti.
– Manęs gali nemokyti kaip reikia vaikščioti, – stačiokiškai atkerta kaunietis. – Pas mus, sostinėje, truputį griežčiau žiūrima eismo tvarkos, negu provincijoj.
Frantas piktai ištraukia policininkui iš rankų pasą ir pasisuka eiti... Žinoma, šiam įžuliam ponaičiui teko susipažinti su protoklolu.
„Įdomus mūsų momentas“, 1938 m. rugsėjo 18 d.
Juokų kampelis
„Baisi“ valanda
Plėšikas su revolveriu prie galvos:
– Rankas aukštyn arba gyvybę!...
Nuoga poniutė:
– Ai! Nešauk tamsta. Aš tai padaryčiau, bet ką pasakys cenzūra?...
„Juokų kalendorius
1938 metams. Lietuvanis.
Knygynas „Lietuva“, Šiauliai.
Iš reporterio bloknoto
Naujoji turgavietė progresuoja: čia jau spėjo įsikurti septynios aludės bei traktieriai. Turgadieniais šios „įstaigos“ būna sausakimšos. Aludininkai daro dideles apyvartas. Ir, kaip teko patirti, šiame rajone dar antra tiek atsidarys restoranų. Bravo, ūkininkai! Statykit bravorams ir traktierininkams mūrus, o patys vaikščiokit be kelnių.
–
Rekyvos šventadienio statistika:
1. Suvažiuoja iki penkių tūkstančių šiauliečių.
2. Išgeriama iki dešimties tūkstančių bonkų alaus ir per tūkstantį skaidriosios pusbonkių.
3. Peiliais subadoma po du tris asmenis.
4. Rusiški keiksmai neapskaičiuojami.
Nėra ko sakyti, graži šiauliečių atestacija.
„Įdomus mūsų momentas“, 1938 m. rugpjūčio 7 d.
Šiaulietiškos poezijos kampelis
Jonas ORENTAS
KNYGNEŠIUI–POETUI
JOVARUI
(Jo 35 metų literatūros
darbo sukakties proga)
Tamsiais laikais nešei Tu šviesą
Dėl savo brolių vargstančių,
Laisvos minties skleidei Tu žodį
Į laisvę ieškojai kelių.
Nors nešdams sunkią vargo naštą,
Carizmo slegiamoj šaly,
Visus guodei daina širdinga,
Auklėjai meilę jiems širdy.
Tavų dainelių kovos aidas
Tuoj rado atgarsi visur.
Čionai tėvynėj, brolių tarpe
Ir iškeliavusių svetur
Ieškot už marių laisvės, laimės,
Kad broliams likusiems padėt
Kovot su budeliais engėjais,
Jiems juodą vargą nugalėt...
Ir Lietuva štai prisikėlė,
Gyvuoja sau laisva, gražiai,
Nes ją mylėjo, uoliai švietė,
Garbingi mūsų knygnešiai!
Pagerbkim juos už didį darbą,
Sušukim Jovarui valio!..
Lai žydi laimė ir liuosybė,
Per amžius mūsų Lietuvoj.
„Įdomus mūsų momentas“, 1938 m. rugpjūčio 7 d.
Kalba ir stilius netaisyti.
Iš Viliaus PURONO ir Vlado Vertelio senosios spaudos rinkinio