Anų metų kronika. Aferistai

Ko tik ta mei­lė ne­pri­da­ro
Tū­la šiau­lie­čių po­re­lė smar­kiai my­lė­jo­si, bet jau­no­sios tė­vai tai mei­lei bu­vo prie­šin­gi, nes jau­ni­kis bu­vo la­bai ne­tur­tin­gas –visą jo tur­tą su­da­rė ra­di­jo apa­ra­tas, rankš­luos­tis ir dan­tų še­pe­tė­lis. Jau­no­sios tė­vai – ne­di­de­lių na­mu­kų sa­vi­nin­kai. Jau­nie­ji, ne­si­ti­kė­da­mi ge­ruo­ju iš­gau­ti su­ti­ki­mo jų ve­dy­boms, nu­ta­rė tai iš­gau­ti gud­ru­mu.
Jau­no­ji kas­die­ną da­rė­si vis liūd­nes­nė ir pra­dė­jo neaiš­kiai už­si­min­ti apie sa­vi­žu­dy­bę. Vie­ną gra­žią die­ną jau­nie­ji su­ta­rė ins­ce­ni­zuo­ti sa­vi­žu­dy­bę Jau­na­sis sa­vo my­li­mą­ją pa­gul­dė lo­von, pa­ruo­šė mui­lo pu­tų, ant prie lo­vos sto­vin­čio sta­liu­ko iš­py­lė ac­to bon­ku­tę, o pa­ts, nu­duo­da­mas su­si­rū­pi­nu­sį, sku­biai nu­bė­go pas jau­no­sios mo­ti­ną (tė­vo tuo lai­ku ne­bu­vo na­mie).
Kad la­bai ne­nu­gąs­di­nus bu­si­mo­sios uoš­vės, jau­ni­kis pra­ne­šė jai, kad duk­tė stai­ga su­si­rgu­si jo kam­ba­ry ir kvie­čian­ti at­vyk­ti ją. Mo­ti­na, aša­ro­da­ma, nu­sku­bė­jo pas sa­vo my­li­mą­ją vien­tur­tę. Ko­kia jau­di­nan­ti sce­na bu­vo at­vy­kus mo­ti­nai, skai­ty­to­jas ga­li įsi­vaiz­duo­ti. Duk­tė gu­li lo­vo­je iš bur­nos ver­žia­si pu­tos, o mo­ti­na, grą­žy­da­ma ran­kas, klū­po prie lo­vos ir kuk­čio­ja gai­liu bal­su:
– Duk­re­le ma­no bran­gio­ji, kam tu tai pa­da­rei? Aš tau tik ge­ro no­rė­jau, aš to ne­no­rė­jau, bran­gio­ji ma­no!... Dak­ta­ro, dak­ta­ro grei­čiau...
– Aš jau pa­kvie­čiau, — at­si­lie­pė nu­liū­dęs jau­ni­kis.
Nes­pė­jus jam baig­ti sa­ki­nio, tarp­du­ry pa­si­ro­dė ir „dak­ta­ras.“ Su­tei­kęs pir­mą­ją pa­gal­bą, dak­ta­ras išė­jo, pa­guo­dęs mo­ti­ną, kad duk­ters gy­vy­bei pa­vo­jaus nė­ra ir po ke­lių die­nų ji pa­sveik­sian­ti. Tarp kit­ko, pa­sa­kė mo­ti­nai pa­moks­lą, kad jau­nų­jų mei­lei ne­reik­tų prie­šin­tis.
Jau­nų­jų triu­kas pa­vy­ko. Mo­ti­na per­kal­bė­jo sa­vo vy­rą, ir prieš kiek lai­ko šie jau­nuo­liai su­si­tuo­kė ir gy­ve­na lai­min­gai.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1938 m. ge­gu­žės 8 d.

Iš re­por­te­rio blok­no­to
Apel­si­nų karšt­li­gė šiau­lie­čiuo­se bai­gia at­slūg­ti. Kiek iš pra­džių jie at­ro­dė pir­kė­jams pi­gūs, da­bar, jau įpra­tus prie pa­sto­vios kai­nos, at­ro­do bran­go­ki. Pre­ky­bi­nin­kai ti­kė­jo­si, kad gau­sus kli­jen­tų plau­ki­mas tę­sis vi­są se­zo­ną ir jie tu­rės ge­rą už­dar­bį, bet da­bar jau skun­džia­si – ur­mi­nin­kai pa­kė­lė kai­nas, be to, bū­nąs di­de­lis nuo­šim­tis su­ge­du­sių apel­si­nų. Pir­kė­jai gi skun­džia­si, kad pre­ky­bi­nin­kai, ypač prie­mies­čių, pa­kė­lę apel­si­nų kai­nas, o ne­nu­si­ma­nan­tiems blo­ges­nės rū­šies apel­si­nus par­da­vi­nė­ją kaip ge­res­nius. (Klu­buo­se už apel­si­ną ima­ma 80 ct.)
–
Vie­na kau­nie­tė po­nia, vie­šė­ju­si Šiau­liuo­se dvi sa­vai­tes, pa­reiš­kė man, kad šiau­lie­čiai esą di­de­li plet­kų mė­gė­jai.
– Ket­vir­tą die­ną ma­no bu­vi­mo Šiau­liuo­se, – pa­si­skun­dė ji, – jau apie ma­ne bu­vo to­kių „is­to­ri­jų“ su­kur­ta, kad tie­siog au­sys lin­ko.
Kau­nie­tė, man ro­dos, per­dė­jo, bet... Bet ne­ga­li­ma už­gin­čy­ti, kad vis dėl­to mū­sų tar­pe dar yra plet­kų mė­gė­jų. Su­fan­ta­zuo­ja­ma to­kių da­ly­kų, kad iš tie­sų ga­li au­sys link­ti. Pa­vyz­džiui, ne­se­niai bu­vo pa­skleis­ti ple­pa­lai, kad tū­la mo­te­riš­kė iš vie­nos li­go­ni­nės kie­mo nak­tį vo­gu­si mal­kas. Sar­gas ją be­va­giant su­ga­vęs ir už­da­ręs la­vo­ni­nėn. Ry­tą, atė­jęs va­gi­šę iš­leis­ti, sar­gas ra­dęs ją ne­gy­vą – mi­ru­sią iš bai­mės.
 Ką to­kiais ple­pa­lais žmo­nės no­rė­jo pa­siek­ti ir ko­kia nau­da iš to – sun­ku su­pras­ti. Vie­na aiš­ku: šiau­lie­čių tar­pe ne­stin­ga to­kių, ku­rių lie­žu­vis di­des­nis už jų pro­tą...
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1938 m. va­sa­rio 20 d.

Šiau­lių lais­vo­sio­se ka­pi­nė­se
Gi­mi­nių lė­šo­mis pa­sta­ty­tas ir ati­deng­tas čia 1934 m. pa­lai­do­tam lais­vos min­ties jau­nuo­liui Kos­tui Jac­kui, 25 m. am­žiaus, kuk­lus ir ori­gi­na­lus pa­mink­las: pa­pras­tas, neap­dai­lin­tas, lyg Krė­vės ap­ra­šy­to­ji Už­keik­ta Mer­ga, lau­kų ak­muo, apie 1 met­ro aukš­čio, pa­sta­ty­tas ant ta­šy­tų ak­me­nų pa­grin­do (vi­so pa­mink­lo aukš­tis apie 1,7 m.).
Pa­mink­lo ak­me­ny, be Jac­kaus fo­tog­ra­fi­jos ir įpras­to įra­šo, yra iš­kal­tas už­ra­šas:
„Kas prie­ta­rų me­lo ne­drįs­ta at­mes­ti, tas lais­vas nie­ka­da ne­bus“.
Pa­žy­mė­ti­na, kad tiek dėl pa­ties K. Jac­kaus pa­lai­do­ji­mo, tiek ir dėl šio pa­mink­lo me­džia­gos pa­dirb­di­ni­mo gi­mi­nėms te­ko ne­ma­ža by­li­nė­tis su įvai­riais truk­dy­to­jais bei są­mo­nin­gais ken­kė­jais. Šia pro­ga pa­žy­mė­ti­na, kad lais­vo­sio­se ka­pi­nė­se jau yra 4 pa­mink­lai: kun. V. Dembs­kiui, inž. V. Biels­kiui, J. A. Vals­ty­bių ar­mi­jos ka­ri­nin­kui Bud­ri­kui ir Kos­tui Jac­kui. Gir­dė­ti, kad ne­to­li­mo­je atei­ty­je bū­siąs gi­mi­nių sta­to­mas ir šį pa­va­sa­rį čia pa­lai­do­tam Jo­nui Tre­čio­kui pa­mink­las, ku­rio pro­jek­tą ga­mi­nąs dai­lin. K. Ši­mo­nis.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1938 m. rugp­jū­čio 21 d.

Pa­sau­go­jo ra­tus
V. Jo­nai­tis, gyv. Ža­džiū­nų k., Šiau­lių v., at­ve­žė į Šiau­lius par­duo­ti šie­no. Tur­gu­je prie jo pri­sto­jo du ži­no­mi afe­ris­tai Ko­ja­la­vi­čius ir Du­lie­ba ir pra­šė par­duo­ti ark­lį. Jo­nai­tis, pri­kal­bė­tas, su­ti­ko ark­lį par­duo­ti, bet ne­tu­rė­jo kur pa­dė­ti ra­tų. Abu pirk­liai su­ti­ko ra­tus pa­sau­go­ti ir jam pri­sta­ty­ti į na­mus. Bet da­bar abu pirk­liai su ra­tais din­go be ži­nios.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1938 m. rugp­jū­čio 21 d.

Žmo­nės, ku­rie vaikš­čio­ti neiš­mo­ko
Šiau­lių m. po­li­ci­ja va­ka­rais, ka­da gat­vė­se vyks­ta di­des­nis ju­dė­ji­mas, mo­ko šiau­lie­čius eis­mo tai­syk­lių. Kol kas po­li­ci­jos pa­rei­gū­nai praei­vius tik įspė­ja, bet vė­liau ne­tvar­kin­gie­ji bus bau­džia­mi. At­kak­les­niems, ku­rie po­li­ci­jai prie­ši­na­si, jau ir da­bar su­ra­šo­mi pro­to­ko­lai. Bū­din­ga, kad dau­giau­sia pro­to­ko­lų su­ra­šy­ta ne šiau­lie­čiams, bet...kau­nie­čiams.
Po­li­ci­jos pa­rei­gū­nai gat­vė­se ju­dė­ji­mą tik­ri­na va­ka­rais nuo 19 iki 20 val. Po 20 va­lan­dos, kai pa­rei­gū­nai iš­si­skir­to, dau­ge­lis šiau­lie­čių vėl „senais—pramintais ta­kais“ ei­na, kaip kam pa­tin­ka.
– Cio­cyt, – šūk­te­li po­li­ci­nin­kas, – kur ei­ni?
– O, Vieš­pa­tie, ir vėl po­li­ci­ja,– aik­te­li mo­te­rė­lė ir at­si­tū­pia vi­du­ry gat­vės. Priė­jęs po­li­ci­nin­kas pa­pra­šo at­si­sto­ti ir aiš­ki­na jai, kad įstri­žai gat­ve ei­ti ne­ga­li­ma – taip įsta­ty­mai ne­lei­džia.
– Ma­tai, – įsi­drą­si­na mo­te­rė­lė – ma­ne, 60 me­tų su­lau­ku­sią, ims mo­ky­ti vaikš­čio­ti! Ma­žus mo­ky­kit, ne ma­ne... O aš ma­niau, kad vėl ma­ne kra­tys, – at­si­dus­ta leng­viau mo­te­rė­lė. – Gąs­di­nat be rei­ka­lo žmo­nes, ir dau­giau nie­ko...
– Tams­ta neat­si­kal­bi­nėk, – sa­ko pa­rei­gū­nas, – gat­ve rei­kia ei­ti tei­sin­gai.
– Alia, jei mo­kė­jau vaikš­čio­ti 60 me­tų, mo­kė­siu ir lig gra­bo len­tos!.. – mur­mė­da­ma nu­ki­ce­na mo­te­rė­lė.
–-
Įst­ri­žai gat­ve ei­na puoš­nus fran­tas.
– Po­ne, su­sto­kit, – pa­si­girs­ta po­li­ci­nin­ko bal­sas.
– O ką pa­ts no­ri? – iš­di­džiai pa­klau­sia šis.
– Ma­lo­nė­kit pa­ro­dy­ti do­ku­men­tus.
Fran­tas ne­no­riai pa­duo­da pa­są.
– Tams­ta kau­nie­tis ir ne­mo­ki tai­syk­lin­gai gat­vę pe­rei­ti.
– Ma­nęs ga­li ne­mo­ky­ti kaip rei­kia vaikš­čio­ti, – sta­čio­kiš­kai at­ker­ta kau­nie­tis. – Pas mus, sos­ti­nė­je, tru­pu­tį griež­čiau žiū­ri­ma eis­mo tvar­kos, ne­gu pro­vin­ci­joj.
Fran­tas pik­tai iš­trau­kia po­li­ci­nin­kui iš ran­kų pa­są ir pa­si­su­ka ei­ti... Ži­no­ma, šiam įžu­liam po­nai­čiui te­ko su­si­pa­žin­ti su pro­tok­lo­lu.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1938 m. rug­sė­jo 18 d.

Juo­kų kam­pe­lis

„Bai­si“ va­lan­da
Plė­ši­kas su re­vol­ve­riu prie gal­vos:
– Ran­kas aukš­tyn ar­ba gy­vy­bę!...
Nuo­ga po­niu­tė:
– Ai! Ne­šauk tams­ta. Aš tai pa­da­ry­čiau, bet ką pa­sa­kys cen­zū­ra?...
„Juo­kų ka­len­do­rius 
1938 me­tams. Lie­tu­va­nis. 
Kny­gy­nas „Lie­tu­va“, Šiau­liai.

Iš re­por­te­rio blok­no­to
Nau­jo­ji tur­ga­vie­tė pro­gre­suo­ja: čia jau spė­jo įsi­kur­ti sep­ty­nios alu­dės bei trak­tie­riai. Tur­ga­die­niais šios „įstai­gos“ bū­na sau­sa­kim­šos. Alu­di­nin­kai da­ro di­de­les apy­var­tas. Ir, kaip te­ko pa­tir­ti, šia­me ra­jo­ne dar ant­ra tiek at­si­da­rys res­to­ra­nų. Bra­vo, ūki­nin­kai! Sta­ty­kit bra­vo­rams ir trak­tie­ri­nin­kams mū­rus, o pa­tys vaikš­čio­kit be kel­nių.
–
Re­ky­vos šven­ta­die­nio sta­tis­ti­ka:
1. Su­va­žiuo­ja iki pen­kių tūks­tan­čių šiau­lie­čių.
2. Iš­ge­ria­ma iki de­šim­ties tūks­tan­čių bon­kų alaus ir per tūks­tan­tį skaid­rio­sios pus­bon­kių.
3. Pei­liais su­ba­do­ma po du tris as­me­nis.
4. Ru­siš­ki keiks­mai neaps­kai­čiuo­ja­mi.
Nė­ra ko sa­ky­ti, gra­ži šiau­lie­čių ates­ta­ci­ja.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1938 m. rugp­jū­čio 7 d.

Šiau­lie­tiš­kos poe­zi­jos kam­pe­lis
Jo­nas OREN­TAS

KNYGNEŠIUI–POE­TUI 
JO­VA­RUI
(Jo 35 me­tų li­te­ra­tū­ros 
dar­bo su­kak­ties pro­ga)

Tam­siais lai­kais ne­šei Tu švie­są
Dėl sa­vo bro­lių vargs­tan­čių,
Lais­vos min­ties sklei­dei Tu žo­dį
Į lais­vę ieš­ko­jai ke­lių.

Nors ne­šdams sun­kią var­go naš­tą,
Ca­riz­mo sle­gia­moj ša­ly,
Vi­sus guo­dei dai­na šir­din­ga,
Auk­lė­jai mei­lę jiems šir­dy.

Ta­vų dai­ne­lių ko­vos ai­das
Tuoj ra­do at­gar­si vi­sur.
Čio­nai tė­vy­nėj, bro­lių tar­pe
Ir iš­ke­lia­vu­sių sve­tur

Ieš­kot už ma­rių lais­vės, lai­mės,
Kad bro­liams li­ku­siems pa­dėt
Ko­vot su bu­de­liais en­gė­jais,
Jiems juo­dą var­gą nu­ga­lėt...

Ir Lie­tu­va štai pri­si­kė­lė,
Gy­vuo­ja sau lais­va, gra­žiai,
Nes ją my­lė­jo, uo­liai švie­tė,
Gar­bin­gi mū­sų knyg­ne­šiai!

Pa­gerb­kim juos už di­dį dar­bą,
Su­šu­kim Jo­va­rui va­lio!..
Lai žy­di lai­mė ir liuo­sy­bė,
Per am­žius mū­sų Lie­tu­voj.

„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1938 m. rugp­jū­čio 7 d.

Kal­ba ir sti­lius ne­tai­sy­ti. 
Iš Viliaus PURONO ir Vla­do Ver­te­lio se­no­sios spau­dos rin­ki­nio