Anų metų kronika

Šiau­lie­tis apie 1863 m. su­ki­li­mą

Pir­mo­ji mir­ties baus­mė
1863 me­tų lai­ko­tar­py­je Šiau­liuo­se, kur aš tuo­met gy­ve­nau, mir­ties baus­mė po­li­ti­niams nu­si­kal­tė­liams bu­vo toks pa­pras­tas da­ly­kas, kad žmo­nės nu­sto­jo tuo do­mė­tis.
Mir­ties baus­mės bu­vo vyk­do­mos už mies­to, va­ka­rų pu­sėj, ant ma­žo kal­ne­lio. Vie­tos gy­ven­to­jai da­vė jam cha­rak­te­rin­gą lie­tu­viš­ką var­dą „Po­nų kal­nas“, nes toj pa­čioj vie­toj 1831 me­tais bu­vo įvyk­do­mos mir­ties baus­mės len­kų in­sur­gen­tams – su­ki­lė­liams, ku­rie dau­giau­sia pri­klau­sė prie aukš­tes­nio luo­mo, prie „šlėk­tos“ ir po­nų.
Aš pri­si­me­nu, kad pir­mo­ji mir­ties baus­mė 1863 met. įvy­ko penk­ta­die­nį, žy­dų Nau­jų­jų Me­tų ant­rą­ją die­ną. Į baus­mės vyk­dy­mo vie­tą ve­dė du nu­si­kal­tė­lius: jau­nuo­lį Kviat­kovs­kį iš Jo­niš­kio (kuo jis bu­vo nu­si­kal­tęs už­mir­šau) ir „pia­ti­sotskj“ (toks po­li­ci­jos val­di­nin­ko laips­nis) – už tai, kad jis ati­da­vė len­kų in­sur­gen­tams siun­ti­nį, ku­rį tu­rė­jo įteik­ti ka­ro va­dui.
Die­na bu­vo gra­ži. Sau­lė švie­tė. Nuo lie­taus, kurs li­jo tą nak­tį, gat­vė­se bu­vo ma­ži van­dens kla­nai. Kviat­kovs­kis bu­vo ap­si­ren­gęs švie­siom kel­nėm ir, ei­da­mas iš ka­lė­ji­mo, kurs bu­vo ki­ta­me mies­to ga­le, jis sten­gė­si iš­veng­ti van­dens kla­ne­lių, kad neap­taš­ky­tų kel­nių. Ei­da­mas pro na­mą, ku­ria­me bu­vo lai­ko­mos len­kų mo­te­rys, bu­vu­sios įtrauk­tos į su­ki­li­mo sū­ku­rį, jis links­mai link­te­lė­jo gal­vą suim­to­sioms pa­tri­jo­tėms, su­si­bū­ru­sioms prie lan­go už gro­tų, ir ta­rė joms len­kiš­kai. – Aš ei­nu į ves­tu­ves!
Žy­dai tuo me­tu bu­vo sa­vo mal­dos na­muo­se ir verk­da­mi mel­dė­si. Šiur­pus ir bai­sus bu­vo skir­tu­mas: iš vie­nos pu­sės žy­dai, ku­riems joks pa­vo­jus ne­grė­sė ir ku­rie ver­kė tik dėl žo­džių „Kas mirs ir kas liks gy­vas“, o iš ki­tos ne­lai­min­gas jau­nuo­lis, ku­ris su šyp­se­na, be­veik šo­ki­nė­da­mas ėjo mir­ti.

Kar­ve­lis – sie­la
(Tra­gi­ko­miš­ka sce­na)
Lai­ke ke­tu­rių mė­ne­sių (nuo rug­sė­jo mėn. iki gruo­džio 1863 m.) Šiau­liuo­se bu­vo įvyk­dy­ta 12 mir­ties baus­mių, bet nė vie­na jų ne­su­kė­lė tiek su­si­do­mė­ji­mo, kaip Bag­do­na­vi­čiaus nu­bau­di­mas. Bag­do­na­vi­čius (jo var­das, ro­dos, bu­vo Juo­zas) bu­vo vie­tos dva­ri­nin­kas. Prieš tai jis tar­na­vo ka­ri­nin­ku dra­gū­nų re­gi­men­te, bet su­ki­li­mo pra­džio­je pa­bė­go iš tar­ny­bos ir ta­po len­kų su­ki­lė­lių – in­sur­gen­tų bū­rio va­du. Jis la­bai ge­rai ži­no­jo apy­lin­kes, o tar­ny­boj pas ru­sus iš­si­la­vi­no ka­ro da­ly­kuo­se ir iš vie­ti­nių su­ki­lė­lių bu­vo pa­vo­jin­giau­sias as­muo.
Jis va­do­va­vo mū­šiui ties Tryš­kiais, kur ru­sų ka­riuo­me­nės bū­rys, pul­ki­nin­ko Da­vi­do­vo ve­da­mas, tu­rė­jo di­de­lį ne­pa­si­se­ki­mą, ir ten žu­vo jų ka­pi­to­nas Neid­gar­tas, bu­vu­sio Kau­ka­zo vie­ti­nin­ko sū­nus.
Pa­ga­liau Bag­do­na­vi­čius su­ren­gė Var­nių už­puo­li­mą, jam pa­dė­jo vi­si žmo­nės iš vys­ku­pi­jos ir se­mi­na­ris­tai, ku­rie iš se­mi­na­ri­jos so­do šau­dė į ru­sus (to­dėl vė­liau se­mi­na­ri­ja ir vys­ku­pi­ja bu­vo per­kel­tos į Kau­ną). Bet čia jis smar­kiai nu­ken­tė­jo, o ma­ža da­lis jo bend­ri­nin­kų, kur už­si­li­ko gy­vi, ta­po iš­vai­ky­ta. Bag­do­na­vi­čius bu­vo su­žeis­tas, kul­ka pe­rė­jo per pe­tį. Bet jam pa­vy­ko pa­si­slėp­ti ir il­gą lai­ką nie­kas ne­ga­lė­jo jo su­ras­ti.
Ma­ty­da­mas, kad su­ki­li­mas pra­lai­mė­tas, Bag­do­na­vi­čius nu­ta­rė bėg­ti į už­sie­nį. Bet kol jis vi­siš­kai iš­si­gy­dė žaiz­dą ir įvyk­dė sa­vo pla­ną, ru­sų ka­riuo­me­nės va­do­vy­bė su­ži­no­jo, kad jis sle­pia­si vie­na­me kai­me, ne­to­li ru­be­žiaus.
Bag­do­na­vi­čius tu­rė­jo su­ža­dė­ti­nę Liands­ber­gai­tę, ku­ri tu­rė­jo dva­rą Pa­ne­vė­žio ap­skri­ty (ji bu­vo se­suo ano gvar­di­jos ka­ri­nin­ko Liands­ber­gio, ku­ris 1878 me­tais už­mu­šė du žmo­nes tiks­lu api­plėš­ti ir to­dėl bu­vo iš­siųs­tas į ka­tor­gą (Si­bi­ran). Kai pa­ne­lė Liands­ber­gai­tė su­ži­no­jo, kad jos su­ža­dė­ti­nis nu­teis­tas mir­ti, ji at­vy­ko į Šiau­lius ir pra­šė vie­ti­nės vy­riau­sy­bės pa­leng­vin­ti jo li­ki­mą.
Liands­ber­gai­tė nu­va­žia­vo į Ry­gą ir krei­pė­si te­leg­ra­fu pra­šy­da­ma ca­rie­nės, kad ji pa­si­rū­pin­tu Bag­do­na­vi­čiaus mir­ties spren­di­mą pa­keis­ti am­ži­ną­ja ka­tor­ga, o jai, Liands­ber­gai­tei, bū­tų leis­ta va­žiuo­ti kar­tu su juo Si­bi­ran. At­sa­ky­mas į Liands­ber­gai­tės te­leg­ra­mą atė­jo iš Vil­niaus, iš Mu­rav­jo­vo, pas ba­ro­ną Mai­de­lį: jis jam pa­da­rė griež­tą pa­sta­bą už tą, kad šis už­tę­sė mir­ties baus­mės įvyk­dy­mą. Įsa­ky­mas gau­tas šeš­ta­die­nį, o baus­mės vyk­dy­mas bu­vo pa­skir­tas ant­ra­die­nį.
De­šim­tą va­lan­dą ry­to pra­si­dė­jo liūd­no­ji pro­ce­si­ja. Vi­są ke­lią iš ka­lė­ji­mo iki „Po­nų kal­no“ Bag­do­na­vi­čius ėjo drą­siai. Kai jis pra­dė­jo kop­ti į bai­sų­jį kal­ne­lį, stai­ga at­si­su­ko at­gal ir me­tė žvilgs­nį į be­ga­li­nę žmo­nių mi­nią, ir šyp­se­na vie­nam aki­mirks­niui nu­švie­tė jo vei­dą: jis pa­ma­tė sa­vo su­ža­dė­ti­nę.
Ka­da jis bu­vo pa­sta­ty­tas prie stul­po, tai pa­pra­šė, kad jo ne­pri­riš­tų, bet tas pra­šy­mas ne­bu­vo iš­pil­dy­tas. Iš­šo­vė. Su­ža­dė­ti­nė, ku­ri vi­są lai­ką mel­dė­si, at­si­kė­lė ir svir­du­liuo­da­ma pra­dė­jo trauk­tis at­gal. Bet ka­rei­vių bū­rys dar ne­si­ju­di­no iš vie­tos, ir po ke­lių mi­nu­čių pa­si­gir­do ant­ras zal­pas. Pa­si­ro­dė, kad pir­mą kar­tą šo­vė be kul­kų, o tik ant­rą kar­tą jus­ti­ci­ja iš­pil­dė sa­vo nu­spren­di­mą.
Čia kaip tik ir įvy­ko tra­gi­ko­miš­ka sce­na. Prie ma­nęs sto­vė­jo ma­no pa­žįs­ta­mas jau­nas len­kas. Jis bu­vo uo­lus len­kų pa­trio­tas, bet iš tų, ku­rie nė­jo ko­vo­ti „į miš­ką“. Aš pa­ste­bė­jau, kad jo pal­tas bu­vo tik už­mes­tas ant pe­čių, nors bu­vo ga­na šal­ta. Kai tik pa­si­gir­do pir­ma­sis zal­pas, stai­ga iš po jo pal­to iš­lė­kė kar­ve­lis, pa­si­kė­lė aukš­tyn ir nu­lė­kė, o ma­no „pa­trio­tas“ pra­dė­jo bėg­ti į pa­kal­nę kaip pa­leis­ta vi­ly­čia iš lan­ko. O kai pa­si­gir­do ant­ra­sis zal­pas, tai jis su­sto­jo kaip su­mi­šęs iš­vers­tom akim.
Aš ži­no­jau iš laik­raš­čių, kad Uk­mer­gėj taip pat bu­vo pa­na­šus at­si­ti­ki­mas. Kai šau­da­vo ko­kį nors in­sur­gen­tą-su­ki­lė­lį, len­kai slap­ta iš­leis­da­vo kar­ve­lius, no­rė­da­mi aiš­kiai pa­ro­dy­ti liau­džiai, kad nu­kan­kin­to­jų sie­los ei­na iš­kart į dan­gų. Bet ne­lai­min­go­jo Bag­do­na­vi­čiaus „dū­šia“ nu­lė­kė į dan­gų ke­liom mi­nu­tėm anks­čiau, ne­gu ji at­si­sky­rė nuo kū­no.
Lai­ke pa­sku­ti­nių­jų ke­tu­rių mė­ne­sių 1863 me­tais aš bu­vau nuo­la­ti­nis laik­raš­čio „Go­los“ Šiau­lių mies­to ko­res­pon­den­tas ir jam pra­neš­da­vau apie su­ki­li­mo ei­gą. Ma­no ko­res­pon­den­ci­ja apie Bag­do­na­vi­čiaus nu­bau­di­mą ne­bu­vo at­spaus­din­ta, to­dėl nuo to lai­ko nu­sto­jau jam ra­šy­ti.
„Mū­sų mo­men­tas“, 1931 me­tai, Nr. 38.

Sti­lius ir kal­ba ne­tai­sy­ti. Pa­reng­ta iš V. Pu­ro­no se­no­sios spau­dos pub­li­ka­ci­jų rin­ki­nio.

Ge­ri pa­ta­ri­mai
Vei­do skais­tu­mo nu­sto­jus pa­ta­ria­ma ret­kar­čiais ger­ti pet­ruš­kų ar kie­čių ar­ba­tą. Be to, la­bai yra svei­ka ne­šio­ti ant kak­lo tik­ri­nius ka­rie­lius.
„Mo­te­ris“, 
1922 m., Nr. 5.

Ger­da­mas ar­ba­tą ne­si­pilk ją į lėkš­tu­tę ir pa­skui iš tos lėkš­te­lės ne­gerk. Iš­mai­šius šaukš­te­lį rei­kia pa­si­dė­ti į lėkš­te­lę, kad ge­riant ne­si­pai­nio­tų apie lū­pas. Šaukš­te­liu mai­šy­da­mas ne­skam­bink į stik­li­nės šo­nus kaip į „dzva­ną“ – mai­šy­ti rei­kia švel­niai.
„Dar­bi­nin­kas“, 
1939 m., Nr. 3.

Ko­jas rei­kia sta­ty­ti ant grin­dų, o ne už­si­kel­ti vie­ną ko­ją ant ki­tos ke­lio kaip tai da­ro ame­ri­kie­čiai, ir ne­suk­ry­žiuo­ti ko­jų nors jau sve­čiuo­se prie aukš­tes­nių, vy­res­nių as­me­nų, baž­ny­čio­je. Tai ypač ne­tin­ka mo­te­rims. Ne­dai­lu ir ne­kuk­lu ka­da jos kur nors ba­liuj, sa­lio­ne ar ki­toj vie­šoj vie­toj drą­siai su­si­de­da ko­jos ant ko­jos ir apa­ti­niai rū­bai kar­tais dar ma­ty­tis.
Ne­rei­kia kris­ti ant kė­dės ir at­si­gul­ti, kad ji net braš­kė­tų, bet ne­gra­žu pri­si­glaus­ti tik prie pa­čio kraš­te­lio. Rei­kia at­si­sės­ti žmo­niš­kai ir tru­pu­tį at­si­loš­ti.
„Mo­te­ris“, 
1927 m. Nr. 11.
 

Mies­to gy­ve­ni­mo są­ly­gos daug kuo nuo kai­mo ski­ria­si, o be to mies­to ir kai­mo žmo­nės net ki­to­niš­ką iš­vaiz­dą tu­ri. Mies­to pa­ne­lės daž­niau­siai plo­nu­tės, kai­mo – dik­tos, pir­mo­sios pri­pra­tu­sios švel­niai po mies­tą vaikš­čio­ti, kai­mie­tės – lais­vi paukš­čiai, vi­są sa­vo gy­ve­ni­mą tarp lau­kų gy­ve­na.
„Mo­te­ris“, 
1924 m., Nr.6.