Anų metų kronika

Ne­pa­vy­kę „fa­ky­ro ste­buk­lai“ Kel­mė­je
Tū­las „fa­ki­ras“, gast­ro­liuo­da­mas Kel­mė­je, tarp ki­ta ko lei­do ug­nį iš bur­nos ir ne­ti­kė­tai ap­de­gė vei­dą. Su­tei­kus pir­mą­ją pa­gal­bą, „fa­ki­ras“ nuo to­li­mes­nių eks­pe­ri­men­tų at­si­sa­kė. Da­bar „fa­ki­ras“ gy­do­si li­go­ni­nėj.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1938 m. va­sa­rio 27 d.

Vo­kie­čių lėk­tu­vai ties Šiau­liais
 „XX Am­žius“ pa­skel­bė, kad šeš­ta­die­nį, ko­vo 19 d., ties Šiau­liais bu­vo at­skri­dę 3 vo­kie­čių ka­ro lėk­tu­vai, ku­rie iš čia nu­skri­dę Tau­ra­gės link ir grį­žę į Ry­tų Prū­si­ją.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1938 m. ko­vo 27 d.

Žy­dų si­na­go­goj
Di­džio­joj si­na­go­goj Šiau­lių ra­bi­nas Bakš­tas pa­sa­kė kal­bą, lie­čian­čią pa­sku­ti­niuo­sius įvy­kius. Sa­vo kal­bo­je jis pa­žy­mė­jo, kad žy­dai su lie­tu­viais ge­rai su­gy­ve­ną, to­dėl jiems Lie­tu­vos ne­lai­mės esan­čios taip pat ir žy­dų ne­lai­mės. Šią rim­tą va­lan­dą žy­dai nuo­šir­džiai at­jau­čią Lie­tu­vą. To­dėl Lie­tu­vos ra­bi­nų cent­ra­lė pa­ra­gi­nu­si vi­sus Lie­tu­vos ra­bi­nus skai­ty­ti ta pro­ga tam tik­ras mal­das.
Rab. Bakš­tas pa­ra­gi­no su­si­rin­ku­sius au­ko­ti Gink­lų Fon­dui. Kreip­da­ma­sis į ne­tur­tin­guo­sius pa­reiš­kė, kad ir jų, nors men­ku­tės au­kos, bet su­dė­tos į vie­ną vie­tą, ga­li su­da­ry­ti stam­bią su­mą ir su­teik­ti žy­mią pa­ra­mą vals­ty­bės sau­gu­mui.
Po ra­bi­no kal­bos kan­to­rius Min­cas at­kal­bė­jo mal­dą už J. E. Res­pub­li­kos Pre­zi­den­to ir Vy­riau­sy­bės na­rių svei­ka­tą.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1938 m. ba­lan­džio 10 d.

Šu­nų lai­ky­to­jų dė­me­siui
Šiau­lių Mies­to Sa­vi­val­dy­bės spe­cia­liai pa­sam­dy­ti žmo­nės kas­dien gau­do mies­te ir prie­mies­čiuo­se pa­lai­dus šu­nes. Su­gau­tie­ji šu­nys lai­ko­mi 3 pa­ras m. sa­vi­val­dy­bės san­dė­ly, prie m. sker­dyk­los, po ko jie nai­ki­na­mi. Su­gau­tų­jų šu­nų sa­vi­nin­kai, no­rė­da­mi sa­vo šu­nes at­gau­ti, pri­va­lo juos įre­gist­ruo­ti m. sav-bė­je ir su­mo­kė­ti 5 Lt šuns su­ga­vi­mo iš­lai­dų.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1938 m. ge­gu­žės 1 d.

Baus­ti­nas šu­nų „lai­do­to­jo“ dar­bas
Tarp Zok­nių dva­ro ba­lių pel­kių yra že­mės plo­tas, kur lai­do­ja­mi vi­si Šiau­lių m. pa­dvė­sę gy­vu­liai. Iki šiol tos ka­pi­nės bu­vo tvar­kin­gai su­tvar­ky­tos. Bet da­bar, po pa­sku­ti­nių šu­nų gau­dy­nių, kai bu­vo nu­nuo­dy­ti 25 šu­nės, tos ka­pi­nės di­džiau­sio­je ne­tvar­ko­je: įvai­rio­se vie­to­se iš­mė­ty­ti pa­dvė­sę šu­nės, ku­rie pū­va ir su­ke­lia di­džiau­sią smar­vę. Pa­si­ro­do, kad žmo­gus, ku­riam bu­vo pa­ves­ta šu­nes už­kas­ti, juos iš­mė­tė po lau­ką. Gy­ven­to­jai pa­si­skun­dė po­li­ci­jai.
Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1938 m. ge­gu­žės 29 d.

Dėl lūš­nų grio­vi­mo
Mies­to ta­ry­bos po­sė­dy kun. La­pis pa­ro­dė su­si­rū­pi­ni­mą lūš­nų grio­vi­mo rei­ka­lu. Jis pa­gei­da­vo, kad lūš­nų grio­vi­mas bū­tų su­stab­dy­tas, kol bied­nuo­me­nei nė­ra pa­rū­pin­ta tin­ka­mų bu­tų. Bur­mist­ras at­sa­kė, kad po­ra me­tų lūš­nų grio­vi­mas bu­vo vyk­do­mas pil­nu tem­pu, ta­čiau da­bar veik vi­siš­kai su­stab­dy­tas.
Sta­ty­bos Ins­pek­ci­ja, jei į ją krei­pia­si griau­na­mų lūš­nų sa­vi­nin­kai ir jo­se dar įma­no­ma gy­ven­ti, grio­vi­mą ati­de­da. Griau­na­ma tik to­kios lūš­nos, ku­rio­se gy­ven­ti yra pa­vo­jaus žmo­nių gy­vy­bei.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1938 m. ge­gu­žės 8 d.
 

Na­mi­nis gy­dy­to­jas
Žy­mus Šiau­lių spau­dos ir kny­gų lei­dė­jas, lie­tu­vi­nin­kas, kul­tū­ri­nin­kas Liud­vi­kas Ja­ka­vi­čius 1910 me­tais Ry­go­je iš­lei­do da­bar jau bib­liog­ra­fi­nę re­te­ny­bę – kny­gą „Na­mi­nis gy­dy­to­jas ir ap­tie­ka, ar­ba „Dak­ta­riš­ka kny­ga“, iš­vers­tą iš ru­sų kal­bos. „Ši kny­ga ru­sų kal­bo­je yra la­bai pra­si­pla­ti­nu­si ir su­lau­ku­si net ke­lių lai­dų. No­rint tu­rė­ti ge­ras gy­dy­mo pa­sek­mes, rei­kia šven­tai pil­dyt nu­ro­dy­tus gy­dy­mo bū­dus“, – ra­šo­ma ky­gos „pra­kal­bo­je“.
Re­dak­ci­ja prieš ren­kan­tis gy­dy­mo bū­dus, ap­ra­šy­tus šia­me lei­di­ny­je, re­ko­men­duo­ja pa­si­kon­sul­tuo­ti su gy­dy­to­ju ar­ba vais­ti­nin­ku, ne­bent po ge­ro va­ka­rė­lio ga­li­ma be ri­zi­kos pa­si­nau­do­ti var­na­lė­šo­mis.

Gir­tuok­lia­vi­mas
Gy­dy­mas li­go­tų pa­sek­mių di­džio gir­tuok­lia­vi­mo.
Apk­lo­ti li­go­nio gal­vą var­na­lė­šos (re­pei­nin­ko) la­pais, mai­nant juos kas 10 mi­nu­čių; ta­me pat lai­ke klot gars­vy­čias prie pa­kau­šio ir ant ran­kų al­kū­nių per pu­se va­lan­dos mai­nyt švie­žius. Per va­lan­dą li­go­nis pa­si­tai­sys.
Akies ap­vil­ki­mas (bal­ti­mas)
Kaip nu­va­ry­ti nuo akies ap­vil­ki­mą. Ty­rą ir stip­rų šar­me­nį iš pe­le­nų, ko­kį pa­pras­tai var­to­ja rū­bų plo­vi­mui, su­mai­šy­tą per­pus su sal­džia grie­ti­ne (sme­to­na) įleist va­ka­rais į akį. Tai la­bai ge­ras vais­tas nu­va­ryt bal­ti­mą.
Šven­to An­ta­no ug­nis
Nuo ši­tos li­gos la­bai gelbs­ta pran­cū­ziš­ko­ji deg­ti­nė su drus­ka. Rei­kia su vais­tais plau­ti žaiz­dą (ro­ną). Iš­sy­kio la­bai so­pa (skau­da), bet per 20 mi­nu­čių so­pė ma­ži­na­si ir kuo il­giau plau­na, tuo ma­žiau so­pa. Pas­kui pa­mir­ky­ti ske­pe­tė­lę vais­tuo­se ir ap­riš­ti ne­svei­ką vie­tą. Ske­pe­tas vi­sa­dos tu­ri bū­ti drėg­nas ir marš­ko­nis.
Au­sys
Kaip iš­si­gel­bė­ti nuo pa­puo­lu­sių į au­sį mu­sių.
Į au­sį at­sar­giai įki­ša iš plau­kų še­pe­tė­lį, prie ku­rio pri­si­ka­bi­na mu­sė ir to­kiu bū­du ją leng­vai ga­li­ma iš­trauk­ti. Jei mu­sė įlen­da gi­liai. tai rei­kia biš­kį įvar­vin­ti į au­sį min­da­li­nės aly­vos ar­ba gli­ce­ri­nos, ta­da pa­ti mu­sė iš­si­ro­pos.
De­der­vi­nė
Nuo sau­sos ir šla­pios de­der­vi­nės pa­da­ryt la­bai stip­rų šar­me­nį, bū­ti­nai iš ber­ži­nių pe­le­nų, pa­skui duot ge­rai jam at­si­sto­vėt ir šal­tu plau­ti li­go­tas vie­tas 2–3 kar­tus per die­ną.
Gel­to­no­ji li­ga
Pirm ei­nant gult trin­ti vir­šu­gal­vį kon­ja­ku su drus­ka, o iš ry­to, ant tuš­čios, gert po 2 šaukš­tu to pa­ties kon­ja­ko, at­mieš­to 4–6 šaukš­tais ver­dan­čio van­dens; taip rei­kia da­ry­ti per 20 die­nų. jau de­šim­toj die­noj ma­to­si di­di per­mai­na ant vei­do, ku­ris iš gel­to­no da­ro­si švie­sus ir rau­do­nas, o pra­slin­kus dvi­de­šim­čiai die­nų li­go­nis vi­sai pa­sveiks­ta; mo­te­rims priim­ti pu­sę po­rci­jos.
Gy­vo­ji mė­sa
Gy­vą­ją mė­są kiau­ne­žė­je, (lon­do­nė) tvin­ki­muo­se, čiar­tap­lau­kė­je (di­mi­ny­čė) ir ki­tuo­se pa­na­šiuo­se au­gi­muo­se, bei žaiz­do­se ga­li­ma iš­de­gin­ti lia­pi­su (pek­los ak­me­nė­liu).
Nu­ri­ji­mas špil­gos ar­ba ada­tos
Uk­su­sas ge­riau­sie­ji vais­tai, jei nu­ry­ta špil­ga, ar­ba ada­ta, ar­ba koks ki­tas ašt­rus daik­tas. To­kia­me at­si­ti­ki­me rei­kia tuo­jaus iš­gert stik­le­lį stip­raus uk­su­so ir prii­mi­mą at­kar­to­ti, jei bus rei­ka­lin­ga. Uk­su­sas su­bu­ki­na ašt­ru­mą nu­ry­to daik­to, ku­rį pa­skui leng­vai ga­li­ma iš pil­vo iš­va­ryt vė­mi­mu ar­ba pro už­pa­ka­lį be ma­žiau­sio kenks­mo.
Kar­pos
Pa­de­gint kar­tą per die­ną „pek­los ak­me­nė­liu“ (lia­pi­su); ant bur­nos kar­pos iš­nyks­ta iš­kar­to, ant ran­kų rei­kia de­gint ke­lius sy­kius.
Kva­pas iš bur­nos
Paimt iš kros­nies per­de­gu­si me­džio ang­lį, su­kan­džiot jį la­bai smul­kiai, apimt van­dens gurkš­nį ir iš­plaut bur­ną, ir ne­ma­lo­nus iš bur­nos kva­pas tuo­jaus pra­nyks.
Ky­la
At­si­ra­dus ky­lai, ka­da jį ne­ga­li­ma įstumt at­gal į pil­vą, ką la­bai sun­ku pa­da­ryt, jei ky­la ma­ža, greit už­mi­rian­ti, ma­žas pa­vė­la­vi­mas da­ro gy­vas­tį pa­vo­jin­ga. Rei­ka­lin­ga uma dak­ta­ro pa­gel­ba.
 

Kal­ba ir sti­lius ne­tai­sy­ti. 
Iš Viliaus PURONO ir Vla­do Ver­te­lio se­no­sios spau­dos rin­ki­nio