Anų metų kronika

Lais­va­ma­niai no­rė­jo pa­lai­do­ti tuš­čią kars­tą
Šiau­lių mies­to li­go­ni­nėj mi­rė jo­niš­kie­tis Klup­šas, di­de­lis lais­va­ma­nių šu­las ir vei­kė­jas. Šiau­lių lais­va­ma­niai no­rė­jo kuo iš­kil­min­giau­siai sa­vo va­dą pa­lai­do­ti ir tuo pa­de­monst­ruo­ti pa­čią lais­va­ma­ny­bę.
Mies­te bu­vo iš­kli­juo­ti la­pe­liai, apie Klup­šo mir­tį ir pra­neš­ta, kad ve­lio­nis bus lai­do­ja­mas lais­va­ma­nių ka­pi­nė­se; vi­si bu­vo kvie­čia­mi lai­do­tu­vė­se da­ly­vau­ti. Bet smū­gis varg­šams lais­va­ma­niams – Klup­šas prieš mir­tį pa­si­šau­kė ku­ni­gą ir su­si­tai­kė su Die­vu ir baž­ny­čia.
Nors daug lais­va­ma­nių bu­vo su­si­rin­kę į lai­do­tu­ves, tu­rė­jo nu­pir­kę kars­tą ir vai­ni­kus, ta­čiau Klup­šo mo­ti­na ir gi­mi­nės jiems la­vo­no lai­do­ti ne­be­da­vė. Ki­lo gin­čas. Tu­rė­jo į šį rei­ka­lą įsi­kiš­ti ir po­li­ci­ja. Ve­lio­nis bu­vo pa­lai­do­tas ka­ta­li­kų ka­pi­nė­se.
Varg­šai lais­va­ma­niai no­rė­jo sa­vo ka­pi­nė­se pa­lai­do­ti nors tuš­čią kan­tą, nors Klup­šo „sie­lą“, ku­ri vi­są lai­ką bu­vu­si lais­va­ma­niš­ka. Po­li­ci­ja, su­pran­ta­ma, to­kios tuš­čios de­monst­ra­ci­jos ne­lei­do.
Lais­va­ma­niai da­bar sklei­džia gan­dus, kad Klup­šas at­li­kęs iš­pa­žin­tį be są­mo­nės ir t.t.Ta­čiau, pa­si­ro­dė, kad jo at­si­ver­ti­mas bu­vo vi­sai są­mo­nin­gas. Jį pri­kal­bė­jo li­go­ni­nėj gu­lė­jęs kun. Gil­vy­dis iš Ba­zi­lio­nų ir ki­ti pa­la­tos li­go­nys. Iš pra­džių Klup­šas sa­kęs: „Ką pa­sa­kys ma­no drau­gai, jei taip pa­sielg­siu“.
Iš­pa­žin­tį at­li­ko kun. Ka­ti­nas. Šven­čiau­sį at­ne­šė vė­liau kun. Ku­dir­ka, kai Klup­šas, pa­si­ju­tęs ga­lįs jį priim­ti, pa­ts Jo pa­pra­šė. (Klup­šas sir­go gerk­le ir nie­ko ne­ga­lė­jo nu­ry­ti.) Klup­šas pa­lai­do­tas vel­tui. Lais­va­ma­niai ne­be­da­vė nu­pirk­to kars­to ir lai­do­tu­vė­se ne­da­ly­va­vo.
„Mū­sų kraš­tas“, 
1935 m. ko­vo 17 d.

Nau­jas laik­raš­tis
Šio­mis die­no­mis pa­si­ro­dė Šiau­liuos nau­jas laik­raš­tė­lis „Tau­tos Bal­sas“, mė­ne­si­nis kul­tū­ros, vi­suo­me­ni­nio gy­ve­ni­mo ir pe­da­go­gi­kos laik­raš­tis. Lei­džia Šiau­lių mies­to Nr. 5 pr. mo­kyk­los Tė­vu Ko­mi­te­tas. Re­dag. P. Šerkš­nys.
Laik­raš­tis pa­si­sa­ko sie­kias gra­žių tiks­lų, dau­giau­sia pe­da­go­gi­nių. Ir pir­ma­me nu­me­ry dau­giau­sia straips­niu iš pe­da­go­gi­kos. Straips­niai rim­ti, gra­žūs, ta­čiau pa­ts tė­vų ko­mi­te­to pa­si­šo­vi­mas leis­ti laik­raš­tį at­ro­do ne­la­bai rim­tas.
„Mū­sų kraš­tas“, 
1935 m. ko­vo 17 d.

Plen­to dar­bai
Šiuo lai­ku Šiau­lių – Ku­žių tie­sia­mam plen­te ak­me­nis skal­do apie 86 dar­bi­nin­ku. 75% Šiau­lių vals­čiaus ūki­nin­kų jau su­ve­žė rei­ka­lin­ga ak­me­nų kie­kį ar­ba su­mo­kė­jo pi­ni­gus. Ak­me­nis ve­žė ar­ti­mes­nie­ji ūki­nin­kai. Ak­me­nų jau pri­vež­ta 3 ki­lo­met­rams. Dar­bi­nin­kams už 1 kb. met­ro su­skal­dy­mą mo­ka­ma po 5 It. Kai ku­rie dar­bi­nin­kai su­skal­do per­dien ar­ti 2 met­rų, ki­ti, ži­no­ma, ne­sus­kal­do nė met­ro.
„Mū­sų kraš­tas“, 
1935 m. ko­vo 17 d.

Už­kirs­kim ke­lią vo­kie­čių kul­tū­rai
LTS (Tau­ti­nin­kų są­jun­ga – red. pa­sta­ba) Šiau­lių mies­to apy­lin­kės sa­si­rin­ki­me mok. Ru­sec­kas skai­tė pa­skai­tų apie vo­kie­čių kul­tū­rą ir jos įta­ką Lie­tu­vo­je. Pre­le­gen­tas su­mi­nė­jo vi­sus žy­mes­nius vo­kie­čių kul­tū­ros fak­to­rius, jos po­bū­dį ir ra­do, kad ji nė­ra tiek ver­tin­ga, kaip daž­nai mes ma­no­me. Pas­kai­tos pa­bai­goj pa­siū­lė re­zo­liu­ci­ją, kad vo­kie­čių kny­goms ir fil­moms įvež­ti bū­tų įves­tos li­cen­ci­jos, kad bent ke­lio­se gim­na­zi­jo­se, vie­toj vo­kie­čių kal­bos, bū­tų mo­ko­ma ang­lų ar­ba pran­cū­zų kal­ba, kad mū­sų pra­mo­nės ga­mi­niai ne­bū­tų su vo­kiš­kais už­ra­šais, kad bū­tų pa­nai­kin­tos vie­šos vo­kiš­kos iš­ka­bos, kad mū­sų in­te­li­gen­tai ne­be­sam­dy­tų vo­kie­tai­čių auk­lių ir t. t.
„Mū­sų kraš­tas“, 
1935 m. ba­lan­džio 14 d.

Kai vi­si Šiau­liai bu­vo lieps­no­se 
(Šiau­liai 1915 m.)
Kas bu­vo 1915 me­tais, leng­vai vi­si at­si­me­nam: Di­dy­sis ka­ras. Pra­bė­go vos 20 me­tų, o jau tų lai­kų smulk­me­nas ap­mir­šom. O tai bu­vo bai­siau­si lai­kai, ko­kius tik ka­da Šiau­liai per­gy­ve­no. Čia pa­tie­kiam skai­ty­to­jams ru­sų laik­raš­ty „Rieč“ 1915 m. VI. 23. til­pu­sius spe­cia­laus ka­ro ko­res­pon­den­to įspū­džius, pa­va­din­tus Šiau­liai (Šav­li).

Nei vie­nam iš di­de­liau­sių mies­tų 
ne­te­ko per­gy­ven­ti to­kio bai­saus li­ki­mo, kaip Šiau­liams. Šiau­liai per­gy­ve­no 
tris bai­sius mo­men­tus.

Pir­mas mo­men­tas – ru­sų ka­riuo­me­nės at­si­trau­ki­mas nuo Tau­ra­gės ir vo­kie­čių pri­siar­ti­ni­mas. Šiau­liai at­si­dū­rė ka­ro lau­ke. Dar ne­spė­jo vo­kie­čiai įženg­ti mies­tan, kai ja­me pra­si­dė­jo di­de­lis gais­ras. Pa­sa­ko­ja­ma, kad gais­ras ki­lo iš su­krau­to prie ge­le­žin­ke­lio sto­ties šie­no. Vo­kie­čiai gy­ven­to­jams sa­kė, kad gais­ras jiems ki­lo prieš įei­nant mies­tan ir kad jie dėl gais­ro ne­kal­ti. Ma­no­ma, kad gais­rą pra­dė­jo įvai­rūs pa­dau­žos, ku­rie no­rė­jo sui­ru­tės me­tu pa­si­grob­ti.
Nuo šie­no gais­ras grei­tai iš­si­plė­tė Sto­ties ir Pir­ties gat­vėj. Vi­sus gy­ven­to­jus apė­mė siau­bas. Nie­kas ne­be­mąs­to apie ge­si­ni­mą, o tik gel­bė­jo sa­vo tur­tą. Mė­tė lau­kan ry­šu­lius, bal­dus, bet ug­nis ir čia juos nai­ki­no. Vi­sos žmo­nių pa­stan­gos žu­vo ug­nies jū­roj. Daug mo­ti­nų pa­me­tė sa­vo vai­kus ir jų ieš­ko­da­mos pul­di­nė­jo į lieps­nas.
Pir­ties gat­vėj Kan­to­ro na­muo­se su­de­gė žy­dė Ma­het su duk­te­rim. Pats Ma­het tuo lai­ku bu­vo mies­te. Pa­si­ro­džius ug­niai, Ma­het bė­go na­mo. Vos įpuo­lė kie­man, o na­mas jau bu­vo lieps­no­je. Vi­sų jis mel­dė gel­bė­ti jo žmo­ną ir duk­te­rį. Pats puo­lė ug­nin. Jį iš­trau­kė. Ap­de­gu­sia barz­da ir dra­bu­žiais dar kar­tą puo­lė, ir vėl jį iš­trau­kė. Jį nu­ra­mi­no sa­ky­da­mi, kad jo žmo­na ir duk­tė yra iš­si­gel­bė­ju­sios. Po gais­ro de­gė­sių krū­vo­se ra­do Ma­het sa­vo žmo­nos ir duk­ters ap­de­gu­sius la­vo­nus.
Pur­vi­no­joj gat­vėj už­si­de­gė varg­šų prie­glau­da, ku­rioj bu­vo 20 žmo­nių. Mi­nia puo­lė jų gel­bėt. Ne­bo­da­mi gy­vy­bei pa­vo­jaus iš­ne­šė ap­de­gu­siais dra­bu­žiais varg­šus, ki­tus iš ant­ro aukš­to per ko­pė­čias nu­lei­do. Tuo lai­ku vo­kie­čiai ati­den­gė ar­ti­le­ri­jos ug­nį prieš ru­sus, su­si­lai­ku­sius Gu­ber­ni­joj.
Tris­de­šimt še­šias va­lan­das tę­sė­si bom­bar­da­vi­mas per de­gan­tį mies­tą. Žmo­nės ne­be­su­vo­kė, kas de­da­si mies­te ir už jo – jie puo­lė baž­ny­čion ir mel­dė­si. Gat­vės li­ko tuš­čios, nie­kie­no ne­be­sau­go­mi na­mai bai­gė deg­ti. Prie baž­ny­čios tiek su­si­rin­ko žmo­nių, kad ir šven­to­riu­je ne­be­til­po. Klau­pė prie šven­to­riaus mū­ro ir mel­dė­si pra­šy­da­mi, ne kad jų tur­tą ap­sau­go­tų, ne kad gais­rą su­stab­dy­tų, bet kad iš­gel­bė­tų pa­sau­lį.
Kai tik ru­sai iš Gu­ber­ni­jos pa­si­trau­kė, gro­bi­kų vo­kie­čių gau­jos su­plau­kė mies­tan, ku­ria­me dar de­gė de­gė­siai ir bu­vo nuo dū­mų tvan­ku. Mo­te­rys ir vai­kai, sė­dė­da­mi prie jų, ver­kė, nie­ko ap­link sa­ve ne­pas­te­bė­da­mi. Vo­kie­čiai puo­lė plėš­ti li­ku­sių svei­kų na­mų. Išp­lė­šė fab­ri­kus, krau­tu­ves.
Su­nai­kin­tam mies­te po ke­lių die­nų pra­si­dė­jo ty­la. Pa­si­li­kę gy­ven­to­jai ap­tvar­kė sa­vo pa­li­ku­sias tro­bas ir lau­kė iš­lais­vi­ni­mo iš vo­kie­čių. Ap­ti­lu­sios ka­nuo­lės, pa­si­trau­kus fron­tui Jel­ga­vos link, vėl pra­dė­jo gir­dė­tis ir ar­ti­nos prie Šiau­lių vis ar­čiau ir ar­čiau. Iš­si­lais­vi­ni­mo min­tis pra­dė­jo stip­rė­ti ir net pe­si­mis­tuo­se.
Ir štai pa­sku­ti­nė vo­kie­čių val­dy­mo die­na. Vo­kie­čiai pe­rei­na mies­tą ir du­mia Bu­bių link. Mies­tan vėl įžen­gia ru­sai.
Tuo lai­ku ne­ti­kė­tai už­si­de­gė ka­pi­nių si­na­go­ga. Jo­je tuo lai­ku nie­ko ne­bu­vo. Ug­nis per­si­me­tė ant gre­ti­mų­jų na­mų, ir per ke­lias va­lan­das vėl su­lieps­no­jo ke­lios de­šim­tys na­mų. Gais­ro prie­žas­ties nieks ne­ži­no.
Iš Bu­bių prie mies­to at­va­žia­vo šar­vuo­tas au­to­mo­bi­lis ir pa­lei­do į pa­si­li­ku­sius pa­sta­tus 50 šo­vi­nių, ku­rie su­grio­vė ke­lis na­mus. Bu­vo už­muš­tas tal­mud-to­ros kie­me ka­rei­vis, gat­vė­je ka­zo­kas ir Ru­benš­tei­no tar­nai­tė.
Ki­tą die­ną vo­kie­čiai at­ve­žė sun­kią­ją ar­ti­le­ri­ją ir pra­dė­jo ura­ga­niš­ką ug­nį ant li­ku­sių svei­kų tro­be­sių. Šo­vi­nių spro­gi­mai bu­vo to­ki smar­kūs,kad gy­ven­to­jams spro­go au­sų bub­ne­liai ir jie nu­sto­jo klau­sos. Svei­kuo­se na­muo­se bu­vo pri­si­glau­dę pa­de­gė­liai ir su­žeis­tie­ji. Šo­vi­niai kri­to į na­mus, ar­dė sie­nas vis­ką grio­vė ir blaš­kė gy­ven­to­jus. Bet kur jie bė­go, kur slė­pė­si, vi­sur spro­go šo­vi­niai.
–

Ši laik­raš­čio iš­kar­pa yra „Auš­ros“ mu­zie­jui pa­do­va­no­ta­me ad­vok. Cim­kaus­ko iš laik­raš­čių iš­kar­pų, ku­rio­se bu­vo vis kas nors apie Šiau­lius ra­šy­ta.
„Mū­sų kraš­tas“, 
1935m. ba­lan­džio 14 d.

Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro Šiau­liai. Iš P. Ka­mins­ko ko­lek­ci­jos.

Kal­ba ir sti­lius ne­tai­sy­ti. 
Iš Viliaus PURONO ir Vla­do Ver­te­lio se­no­sios spau­dos rin­ki­nio