Naujausios
Atimdavo darbą
Uždarius Šiauliuos „Haluc“ organizacijas visuomenės tarpe, net ir tarp kitų žydų, teko pastebėti daug pasitenkinimo. Ypatingai tuo patenkinti vietos darbininkai. Iš visos Lietuvos suplaukusių „halucų“ darbo stovyklas arti 200 sveikų jaunuolių darbininkų atėmė daugeliui vietinių
darbininkų darbą. Jie darė jiems didelę konkurenciją. Jie bet kokius smulkius darbus, kaip malkų supiovimas, atlikdavo per pus pigiau už vietos darbininkus.
Sušaudyti plėšikai
Mažeikiuose suimtus plėšikus, apie kuriuos praeitą kartą rašėm, Šiauliuose teisė karo lauko teismas. Visi trys plėšikai, Kęsminas, Stroupis ir Vaičius, nuteisti sušaudyti.
„Mūsų kraštas“,
1934 m. rugsėjo 2 d.
Kazlauskas su Balsiu aplankė ir Šiaulius
Prieš kelias dienas apiplėšę netoli Kelmės vieną dvarininką Balsys su Kazlausku spalio 12 d. jau prisistatė Šiauliuose Lukošaičio bute.
Sutiktai virtuvėje tarnaitei atstatė revolverį ir nuvarė į kitą kambarį, kur visiems ten buvusiems liepė iškelti rankas ir nejudėti.
Atėmė 400 litų, laikrodį ir drabužių. Lukošaičio darbininkui už jo paimtą kepurę sumokėjo 3 lt.
Visą laiką jie elgėsi švelniai ir daug kalbėjo. Jie žada bėgti kur užsienin, nes pinigų jau turi „susitaupę“. Išeidami parašė policijos vadui raštelį ir liepė jį nunešti ne anksčiau kitos dienos 9 va. Kitu atveju – grasino atkeršysią. Lukošaitis tik ant rytojaus policijai ir pranešė.
Spalio 15 d. plėšikai buvo pastebėti apie Šilutę. Tačiau spalio 18 d. jie apiplėšė Bubiuose Zubovą ir tuojau už 2 km. Mirskiškės dvare Kazlauską.
„Mūsų kraštas“,
1934 m. spalio 21 d.
Pupų dėdė „Rambyne“
Plačiai žinomas radio Pupų Dėdė su Dėdiene dabar vieši Šiauliuose. Jis dainuoja, gražiai groja. Dabar gastroliuoja restorane „Rambyne“, kur susirenka nemaža žmonių paklausyti. Be to, renka medžiagų ir paskiau per radio Šiauliams duos į kailį.
„Mūsų kraštas“,
1934 m. spalio 21 d.
Pastatytas ilgiausias Šiaulių apskr. tiltas
Spalių 13 d. pašventintas ir atidarytas šiais metais pastatytas ilgiausias Šiaulių apskrities tiltas per Mūšą naujai pravestame Linkuva – Titoniai vieškely. Tiltas 75 metrų ilgio, pastatytas ant polių, kaštavęs, neskaitant darbų, ūkininkų naturale prievole atliktų, – 27.400 It. Lėšas skyrė apskrities ir valsčiaus savivaldybės.
Tiltą pašventino Pamūšio klebonas. Tiltas pavadintas Dariaus – Girėno vardu. Šiuo tiltu labai džiaugias apylinkės ūkininkai, kurie neturėjo anksčiau tokio patogaus susisiekimo su Linkuva.
„Mūsų kraštas“,
1934 m. spalio 28 d.
Ūkininkai turės kur parduoti 200 000 žąsų
Paaiškėjus, kad šį rudenį į užsienius bus galima eksportuoti tik mažą žąsų pertekliaus dalį, vyriausybė susirūpino, kad jos iš ūkininkų būtų supirktos pakenčiama kaina. Apsistota ties valdininkais ir tarnautojais, kurie ir įpareiguojami pirkti iš ūkininkų žąsis.
Vyriausybės nutarimu, valdininkai turės supirkti iš ūkininkų apie 200 000 žąsų ir mokėti už jas, kiek papenėtas, po 5 litus. Kadangi grūdai ir bulvės pigios, tai papenėti žąsis ūkininkams nebus labai sunku.
Numatoma, kad žąsų supirkimas užtruks iki Kalėdų. Valdininkai kviečiami pirkti žąsis per visą laiką vienodai. Iš kitos pusės, ūkininkai raginami neskubėti vežti turgun visų žąsų iš karto.
Žąsų augintojams bus išdalintos per viršaičius ir seniūnus tam tikros kortelės, kurias ūkininkai turės įteikti žąsų pirkėjams.
Visi valstybinių, savivaldybių ir privačių įstaigų valdininkai ir tarnautojai turi nupirkti tiek žąsų, kad kiekvienai vaidininko kategorijai arba kiekvieniems 50 It. algos atitektą po vieną žąsį.
Prieš karą ir po karo daugelis ūkininkų augindavo žąsis, nes joms buvo pastovi Vokietijos rinka. Žąsų metinis eksportas svyruodavo apie 300.000 št. Šiemet vokiečiai mūsų žąsų neperka.
„Mūsų kraštas“,
1934 m. lapkričio 4 d.
Spekuliacija žąsų kortelėmis
Vyriausybė, norėdama ateiti ūkininkams į pagalbą, išleido žąsų įstatymą, kuriuo visi Lietuvos valdininkai Ir tarnautojai turi pirkti tiek žąsų, kiek turi kategorijų. Už žąsis nustatyta ir kaina: penėta 5 it., nepenėta 4 It.
Ūkininkams išdalintos tam tikros žąsų kortelės. Kortelėmis aprūpinta puse turimu žąsų. Valdininkai, pirkdami žąsis, gauna iš ūkininkų kortelę, kuriomis apie sausio mėn. vidurį atsiskaito prieš savo viršininką. Prieš šias dienas jau prasidėjo žąsų pirkimas. Turguje jų pilni vežimai.
Tačiau prasidėjo ir spekuliacija kortelėmis. Kai kurie ūkininkai pardavinėja kortelę be žąsų. Korteles taip pat pardavinėja ir žydai. Kai kur jų galima gauti parduotuvėse. Žodžiu, pradėta spekuliacija. O tai jau yra griežtai draustinas dalykas. Juk vyriausybė norėjo sudaryti sąlygas, kad ūkininkai turėtų kam parduoti žąsis ir kad parduotų pakenčiama kaina. Taigi ūkininkai skriaudžia patys save, jei žąsis parduoda pigiau nustatytos kainos ir ypač tas, kurioms duotos kortelės.
„Mūsų kraštas“,
1934 m. lapkričio 25 d.
Žydai verčiasi žąsų kortelėmis
Daug panevėžiečių skundžiasi, kad negali turguje gauti žąsų su kortelėmis. Valdininkai nueina į turgų tik po darbo valandų, o tada turguje teranda tik be kortelių žąsis, o su kortelėmis skuba nupirkti žydai. Žydai superka iš ūkininkų korteles ir tų žąsų, kurias patys ūkininkai suvalgo.
Dauguma susipratusių valdininkų žada iš žydų kortelių nepirkti, geriau, sako, sumokėsią už nenupirktas korteles po 5 lit., negu duosią ūkininkų uždarbį žydams. Reikėtų ir ūkininkams žydams parduoti žąsis be kortelių.
Pažymėtina, kad valdininkai viengungiai reikalauja kortelių valgyklose už tam tikrą žąsienos porcijų kiekį. Bet valgyklų laikytojai teisinasi, kad jiems dabar žąsiena esanti brangesnė ir neapsimoka duoti.
„Mūsų kraštas“,
1934 m. lapkričio 25 d.
Didis „spaudos“ mėgėjas
Kažkoks vagišius, išmušęs abiejų spaudos kioskų langus, išsinešė nemažai laikraščių ir kelias knygas. „Štukoriai“ sako, kad tai būta didelio spaudos mėgėjo.
„Mūsų kraštas“,
1934 m. lapkričio 4 d.
Priėjo galas bjauriom iškabom
Lig šiol Šiauliuose matėsi bjauriausių iškabų: neestetiškų, netaisyklinga kalba parašytų ir t. t. Dabar miesto policija atidžiai visas iškabas peržiūri ir surašo daugybę protokolų.
Taip pat labai smarkiai tikrinama ir švara. Ir čia daug protokolų.
„Mūsų kraštas“,
1934 m. lapkričio 11 d.
Šiaulietiškos poezijos kampelis
A. D. Velička
Tautos vadui
Atsimenam, Brangusis Vade,
Patrankas, apkasus laukuose,
Kada mūs sodai nežydėjo,
Bijojo sprogt prie kelio uosiai...
Lietuva — pelenai ir kryžiai,
Naktimis atšvaistės raudonos...
Tada be kelio minios ėjo,
Siūbavo durtuvų kolonos.
Sukruvino lankas žaliąsias,
Subadė durtuvais mūs žemę...
Kur tik pažvelgsi — nusigąsi:
Rytai ir vakarai aptemę.
Tada ant pelenų, degėsių.
Jaunosios Lietuvos vardu
Tauta pasišaukė Tave
Jos Tėvu būti ir Vadu.
Tauta pamilo savo Vadą
Už šventą siekį, brangų žodį:
Mylėti Lietuvą mus mokė
Ir kelią tikrąjį parodė.
Tada nuo Tauragės, nuo Biržų
Į frontą tėvas sūnų vežė.
Jaunimas gretomis išėjo
Ieškoti Lietuvos rubežių.
Tavo keliu mes ėjom, eisim,
Vis tiek ar džiaugsmas ar kova!
To trokšta Nemuno šalis.
Žalioji mūsų Lietuva.
„Mūsų kraštas“,
1934 m. rugsėjo 16 d.
Kalba ir stilius netaisyti.
Iš Viliaus PURONO ir Vlado Vertelio senosios spaudos rinkinio