Anų metų kronika

Ka­ro vaiz­dai
Pas lie­tu­vius ka­rius Mins­ke
At­sis­vei­ki­nę su mū­sų ma­lo­niais ka­riais, ko­vo­jan­čiais dėl sa­vo gim­ti­nės ge­res­nės atei­ties, su­si­pa­žin­ki­me su vir­ši­la K., grįž­tan­čiu nuo Vjaz­mos. Mes kar­tu sė­da­me į trau­ki­nį Mins­ko sto­ty­je ir va­žiuo­ja­me lin­kui Vil­niaus.
– Bol­še­vi­kai iš tie­sų ma­siš­kai ban­do da­ry­ti puo­li­mus, ypač esant di­des­niems šal­čiams, ta­čiau jų puo­li­mai jiems bran­giai ap­si­mo­ka, – pa­sa­ko­ja vir­ši­la.
Vir­ši­la, pa­klaus­tas apie so­vie­tų ap­ran­gą, pa­reiš­kė, kad jie nė­ra taip ap­si­ren­gę, kaip kai kas ban­do įti­ki­nė­ti. Vie­nas ki­tas tu­ri vai­lo­kus, ta­čiau su kai­li­niais la­bai ma­žai pa­si­tai­ko ap­si­ren­gu­sių.
Pas­ku­ti­niu lai­ku pa­te­ku­sie­ji ne­lais­vėn so­vie­tų ka­riai at­ro­do ge­ro­kai iš­ba­dė­ję. Jie jau ku­ris lai­kas vi­sai ne­gau­ną nei mė­sos nei svies­to. Dau­gu­mo­je ten­ka mis­ti sriu­ba, ku­rios tik vie­ną kar­tą į die­ną duo­da­ma, ir šal­ta rū­ky­ta žu­vi­mi bei įvai­riais su­ro­ga­tais.
Pa­ga­liau iš­si­kal­ba­me apie lie­tu­vius ka­rius, ku­riems ne­pa­si­se­kė iš­si­lais­vin­ti iš bol­še­vi­kų. Ne­ma­ža bu­vo pri­vers­ti trauk­tis su ga­na spar­čiai be­si­trau­kian­čiais so­vie­tų da­li­niais.
– Kai tik so­vie­tų po­lit­ru­kai ir ka­ri­nin­kai su­ži­no­jo apie kai ku­rių lie­tu­vių da­li­nių su­ki­li­mus ir par­ti­za­nų veik­lą, – pa­sa­ko­ja vir­ši­la K., – ne­sus­ku­bu­sie­ji iš­si­lais­vin­ti lie­tu­viai ka­riai bu­vo ne­pras­tai sau­go­ja­mi.
Kal­ban­ty­sis pa­reiš­kia, kad 150 lie­tu­vių ka­rių, ku­rių tar­pe bu­vo ei­lė ka­ri­nin­kų, iš so­vie­tų pa­si­se­kė iš­lais­vin­ti vo­kie­čiams pa­sie­kus Smo­lens­ką. Da­bar tie vy­rai vi­są lai­ką yra vi­du­ri­nia­me Ry­tų Fron­to ruo­že.
– Ta­čiau ne vi­si lie­tu­viai ka­riai tu­rė­jo pro­gos iš bol­še­vi­kų iš­si­lais­vin­ti,– to­liau kal­ba vir­ši­la K. – Ne­ma­ža jų dar ir šian­dien yra bol­še­vi­kų ran­ko­se. Pas­ku­ti­niu lai­ku, apie sau­sio vi­du­rį, vie­nam pus­ka­ri­nin­kiui pa­si­se­kė pa­bėg­ti iš so­vie­tų. Jis vo­kie­čių tuo­jau bu­vo pri­sta­ty­tas lie­tu­vių ka­rių da­li­niui, esan­čiam tarp Vjaz­mos ir Mo­žais­ko.
Ta­sai pus­ka­ri­nin­kis pa­si­sa­kė at­bė­gęs nuo Mask­vos var­tų (taip bol­še­vi­kai va­di­na vie­to­ves, esan­čias į va­ka­rus prie­šais Mask­vą). Ten, prie va­di­na­mų­jų Mask­vos var­tų, prie ap­ka­sų ka­si­mo dir­bą apie 1 000 lie­tu­vių ka­rei­vių ir ka­ri­nin­kų. Vi­si jie dar ru­de­nį bol­še­vi­kų nu­gink­luo­ti kaip ne­pa­ti­ki­mi. Da­bar pa­nau­do­jam įvai­riems dar­bams. Bol­še­vi­kai su lie­tu­viais ka­riais el­gia­si ne­pap­ras­tai žiau­riai. Kai vyk­dant dar­bus pa­si­ro­do vo­kie­čių lėk­tu­vai, ko­mu­nis­tai dar­bų pri­žiū­rė­to­jai įsa­ko sku­biai vi­siems lie­tu­viams ka­riams su­gul­ti ir ne­ju­dė­ti. Slėp­tis nie­kur ne­lei­džia. Jei ku­ris ne­sku­ba gul­ti – į tą tuo­jau šau­na.
Pus­ka­ri­nin­kis, ne­pap­ras­tai bol­še­vi­kų iš­var­gin­tas ir ma­ty­da­mas, kad anks­čiau ar vė­liau vis tiek neiš­vengs liūd­no ga­lo, pa­si­nau­do­jęs ori­nio puo­li­mo są­my­šiu, lai­min­gu bū­du pa­bė­go.
„Tė­viš­kė“, 
1942 m. va­sa­rio 20 d.

Mask­vo­je bu­vo di­de­lė pa­ni­ka
Pe­rei­tą sa­vai­tę iš So­vie­tų Są­jun­gos Lie­tu­von grį­žo lie­tu­vis ag­ro­no­mas Mil­čius, ku­ris prieš pat ka­rą, kaip ir dau­ge­lis ki­tų, bu­vo iš­siųs­tas į Mask­vos Vi­sa­są­jun­gi­nę Že­mės Ūkio pa­ro­dą ir ten bu­vo už­klup­tas ka­ro. Pa­si­nau­do­da­mas bol­še­vi­ki­nes tvar­kos sui­ru­te ir mė­gin­da­mas pa­siek­ti tė­vy­nę, jis per­gy­ve­no vi­są bol­še­vi­ki­nio rė­ži­mo te­ro­rą, kol pa­ga­liau po ke­lių mė­ne­sių kan­čių ir ba­da­vi­mo lai­min­gu bū­du pa­si­se­kė pa­siek­ti pir­muo­sius vo­kie­čių ka­riuo­me­nės da­li­nius.
Agr. Mil­čiui, kaip ir dau­ge­liui Mask­vos pa­ro­don at­siųs­tų­jų, ka­ro iš­va­ka­rių šeš­ta­die­nį (bir­že­lio 21 d.) te­ko lan­ky­ti pa­ro­dą. Pa­ro­da su so­vie­tų gy­ven­to­jų būk­le nie­ko bend­ro ne­tu­ri. Ren­gia­mos so­vie­ti­nės pa­ro­dos, skir­ti „sve­čiams“ pa­ro­dy­ti kol­cho­zai, fab­ri­kai, ka­na­lai, ku­ror­tai ir ki­tos pro­pa­gan­di­nės vie­tos įreng­tos im­po­nuo­jan­čiai.
Sek­ma­die­nį, 1941. VI. 22 d. ry­ti­nė­mis va­lan­do­mis Mask­va gy­ve­no įpras­tą gy­ve­ni­mą. Agr. Mil­čius bir­že­lio 22 d. su iš anks­to nu­ma­ty­ta eks­kur­si­ja prieš­pie­čiais iš­vy­ko gar­lai­viu Vol­gos ka­na­lu. Ži­nia apie pra­si­dė­ju­sį ka­rą pa­sie­kė tik po­pie­ti­nė­mis va­lan­do­mis. Eks­kur­si­joj be at­vy­ku­sių „sve­čių“, da­ly­va­vo ne­ma­žas skai­čius ir mask­vie­čių, ku­rie pir­mie­ji pra­dė­jo kei­ti pa­ni­ką ir bai­mę. Vei­duo­se bu­vo ma­ty­ti, kad šie žmo­nės lau­kia kaž­ko bai­saus. Gar­lai­vis, ne­žiū­rint pra­si­dė­ju­sių ka­ro veiks­mų, ke­lio­nę „pa­gal pla­ną“ tę­sė to­liau ir tik pa­sie­kęs nu­ma­ty­tą tiks­lą, pa­su­ko at­gal.
Ke­lei­viai ner­vi­no­si, kei­kė­si ir ver­kė, ta­čiau gar­lai­vio pa­ly­do­vai NKVD agen­tai ra­mi­no, tvir­tin­da­mi, kad rau­do­no­ji ar­mi­ja per­žen­gė Vo­kie­ti­jos sie­ną, pra­ne­ši­nė­jo apie Vo­kie­ti­jos mies­tų bom­bar­da­vi­mą ir t. t.
Mask­vo­je pir­mo­sios ka­ro die­nos pa­va­ka­re, gat­vė­mis pra­dė­jo laks­ty­ti NKVD ir ka­riuo­me­nės sunk­ve­ži­miai, pil­ni gink­luo­tų agen­tų ir rau­do­nar­mie­čių. Vi­si so­vie­tų tvir­ti­ni­mai, kad Mask­vos gy­ven­to­jai su en­tu­ziaz­mu su­ti­ko ka­rą, yra, kaip pa­reiš­kė su­grį­žu­sis, me­las. Prie­šin­gai, mask­vie­čių iš­si­blaš­kiu­sio­se ma­sė­se jau­tė­si pa­ni­ka, ne­vil­tis, ne­pa­si­ti­kė­ji­mas. Ma­sių bė­gi­mą iš Mask­vos jau pir­mą­ją ka­ro die­ną tu­rė­jo su­lai­ky­ti ka­riuo­me­nės, NKVD ir po­li­ci­jos kul­kos­vai­džiai.
Vi­si sten­gė­si kuo grei­čiau­siai ap­leis­ti so­vie­ti­nę sos­ti­nę, ta­čiau ne vi­siems pa­si­se­kė. Ne­da­vė do­ku­men­tų, paaiš­kin­da­mi, kad esą ne­ga­li­ma kel­ti pa­ni­kos. Ta­čiau pa­ni­ka ir chao­sas Mask­vą bu­vo už­vieš­pa­ta­vęs. Sto­ty­se su ry­šu­liais ir vai­kais žmo­nių mi­nios ver­žė­si į trau­ki­nius. Kaip ir gat­vė­se, taip ir čia gink­luo­ti če­kis­tai grū­mė­si su už­tven­ku­sio­mis sto­tis žmo­nių mi­nio­mis.
Po il­gų bė­gi­nė­ji­mų ir lan­džio­ji­mų po bol­še­vi­ki­nių įstai­gų per­pil­dy­tus ko­ri­do­rius, kai ku­riems pa­vy­ko iš­gau­ti iš­vyk­ti do­ku­men­tus. Lai­min­gu bū­du ga­vo do­ku­men­tus ir agr. Mil­čius.
Mil­čiui tre­čią ka­ro die­ną pa­vy­ko trau­ki­niu pa­siek­ti Mins­ką, kur ke­lio­nė ge­le­žin­ke­liu pa­si­bai­gė, nes čia ge­le­žin­ke­lis jau bu­vo vo­kie­čių avia­ci­jos su­dau­žy­tas. Grį­žu­siam kai ku­rio­se ge­le­žink. sto­ty­se te­ko ma­ty­ti tre­mia­mų lie­tu­vių eše­lo­nus, bet pa­si­kal­bė­ti su jais ne­bu­vo ga­li­my­bės. Vie­no­je sto­ty­je ma­tęs vie­ną trem­ti­nių eše­lo­ną iš Lie­tu­vos, ku­rį pa­ly­do­vai NKVDis­tai per­da­vė ki­tiems pa­ly­do­vams.
Di­džiau­sia bė­gan­čių­jų Lie­tu­von ne­lai­mė – jų ge­ri dra­bu­žiai, nes dra­bu­žiai iš­da­vė, kad čia ne vie­ti­nis, o vi­sus ne­vie­ti­nius ypa­tin­gu stro­pu­mu gau­dė NKVD agen­tai. Agr. Mil­čius pa­pa­sa­ko­jo įvai­rių nuo­ty­kių ir per­gy­ve­ni­mų, kaip pa­tek­da­vo į agen­tų ran­kas, ku­rie vi­sus „įtar­ti­nus“ daž­niau­siai lik­vi­duo­da­vo vie­to­je, ta­čiau jam lai­min­gu bū­du pa­si­se­kė nuo mir­ties šmėk­los iš­si­gel­bė­ti.
Be­sis­laps­tant po miš­kus ir pel­kes pir­mo­mis ka­ro die­no­mis, su­grį­žu­siam te­ko su­tik­ti ne­ma­ža bė­gan­čių iš Lie­tu­vos žy­dų ir lie­tu­vių ko­mu­nis­tų. Tai dau­giau­sia, įvai­rūs kom­par­ti­jos pa­rei­gū­nai, mies­tų, mies­te­lių, vals­čių vyk­do­mų­jų ko­mi­te­tų pir­mi­nin­kai, sek­re­to­riai ir ki­ti įvai­rūs bol­še­vi­ki­nio te­ro­ro pa­rei­gū­nai.
Čia jų su vė­lia­vo­mis ne­pa­si­ti­ko, pa­reiš­kė ag­ro­no­mas, jie bu­vo trak­tuo­ja­mi kaip „neaiš­kūs“, tik jie tu­rė­jo tą pir­me­ny­bę, kad bė­go į ry­tus.
Mai­tin­tis, kaip ir dau­ge­liui pa­na­šaus li­ki­mo drau­gų, pa­reiš­kė su­grį­žęs, te­ko įvai­riai. Iš­ba­dė­ju­siam ir pel­ky­nų įvai­rūs gy­viai bei žo­lių šak­nys ska­nu. Kar­tais gau­da­vo šį tą ir iš kol­cho­zų. Ta­čiau su kol­choz­nin­kais daug var­go bū­da­vo, kol pa­vyk­da­vo įti­kin­ti, kad esi ne žy­das ar ko­mu­nis­tų agen­tas. Kol­cho­zi­nin­kai la­biau­siai bi­jo­da­vo ir iš­va­ry­da­vo nie­ko ne­duo­da­mi dėl to, kad be­si­slaps­tan­čius pa­lai­ky­da­vo žy­dais ar ko­mu­nis­tais. Šių agen­tų jie la­bai bi­jo­jo ir ne­ken­tė, nes daž­nai at­si­tik­da­vo, kad agen­tai žy­dai ir ko­mu­nis­tai, per­si­ren­gę vaiz­duo­da­mi bė­gan­čius, ei­da­vo į kol­cho­zus ir, ži­no­ma, jei ką nors „iš­mal­dau­da­vo“, vė­liau vi­sas kol­cho­zas nu­ken­tė­da­vo. O kont­re­vo­liu­cio­nie­riams bol­še­vi­ki­nio te­ro­ro įsta­ty­mas aiš­kus ir ga­lu­ti­nis – mir­tis.
„Tė­viš­kė“, 
1942 m. ge­gu­žės 1 d.

Kal­ba ir sti­lius ne­tai­sy­ti. 
Iš Viliaus PURONO ir Vla­do Ver­te­lio se­no­sios spau­dos rin­ki­nio