Anų metų kronika

G. Bag­do­na­vi­čius. Sce­nog­ra­fi­ja. Iš kai­rės: Do­ri­nos kos­tiu­mo es­ki­zas, Or­go­no kos­tiu­mo es­ki­zas, Vo­le­ro kos­tiu­mo es­ki­zas Mol­je­ro ko­me­di­jai „Tar­tiu­fas, ar­ba Ap­ga­vi­kas“. Šiau­liai, 1941 m. Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­jaus fon­dai.

Šiau­lių teat­ras ruo­šia tris prem­je­ras
Dėl epi­de­mi­jos Šiau­lių Mies­to Teat­ras spek­tak­lių duo­ti dar ne­ga­li. Šiuo me­tu spar­čiai ruo­šia­mi nau­ji vei­ka­lai. Re­pe­tuo­ja­ma net dve­jais są­sta­tais. Jau bai­gia­ma re­pe­tuo­ti mo­der­ni Be­kef­fi ko­me­di­ja „Kos­me­ti­ka“, ku­rios prem­je­ra nu­ma­to­ma, kai tik bus leis­ta pra­dė­ti teat­ro vai­di­ni­mus. Ly­giag­re­čiai re­pe­tuo­ja­mas ir ki­tas vei­ka­las C. Vin­te­rio 4 v. pje­sė „Ma­rie­lė“, vaiz­duo­jąs dvie­jų jau­nų žmo­nių mei­lės tra­ge­di­ją. Be to, teat­ro vyr. re­ži­sie­rius J. Tvir­bu­tas ruo­šia­si G. Hauptmann’o „Do­ro­tea An­ger­mann“ pa­sta­ty­mui. Vi­siems šiems vei­ka­lams sce­no­vaiz­džius ruo­šia da­li. Jan­kus, ku­ris „Kos­me­ti­kos“ sce­no­vaiz­džiu de­biu­tuos kaip Šiau­lių teat­ro dai­li­nin­kas. Ly­giag­re­čiai su šiuo vei­ka­lu dir. J. Sta­nu­lis ruoš pje­sę „Gy­dy­to­jo pa­slap­tis“.
Pa­kar­ti trys nu­si­kal­tė­liai
Šau­kė­nų tur­gaus aikš­tė­je bu­vo pa­kar­ti trys nu­si­kal­tė­liai; ru­sas Pro­ko­pas Kup­ras­čen­ko, ku­ris sa­vo ūky­je slė­pė pa­bė­gu­sius du so­vie­tų be­lais­vius ir tie­du be­lais­viai (jie ru­so Kup­raš­čen­ko na­muo­se nu­šo­vė lie­tu­vį po­li­ci­nin­ką A. Juod­ka­zį ir par­ti­za­ną Če­pu­lį.).
„Tė­viš­kė“, 1942 m. ko­vo 6 d.


Pa­kar­tas ūk. And­ri­jaus­ko šei­mos žu­di­kas
Ba­lan­džio 11 d. Šau­kė­nų tur­ga­vie­tė­je bu­vo pa­kar­tas so­vie­tų be­lais­vis Va­si­li­jus Sa­mi­len­ko, ku­ris iš­žu­dė ūki­nin­ko And­ri­jaus­ko vi­są šei­mą. Šis be­lais­vis, kaip jau esa­me pra­ne­šę, bu­vo su­gau­tas Ry­go­je. Iš kvo­tos paaiš­kė­jo, kad Sa­mi­len­ko iš anks­to ruo­šė­si kerš­tui.
Ūki­nin­kas And­rie­jaus­kas, jį iš be­lais­vių sto­vyk­los paė­męs dar­bams, pa­reiš­kė, kad so­vie­tų be­lais­viai yra pra­sti ka­riai, o ru­sai iš se­no ži­no­mi kaip di­de­li tin­gi­niai. „Da­dar, – pa­reiš­kęs And­ri­jaus­kas, — iš­mok­si, kaip rei­kia dirb­ti.“ Tai už­ga­vę be­lais­vį ir jis ruo­šę­sis at­ker­šy­ti. Kerš­tui pa­si­rin­ko pa­tį žiau­riau­si bū­dą – iš­žu­dė vi­są ūki­nin­ko šei­mą.
„Tė­viš­kė“, 1942 m. ba­lan­džio 17 d.


Šiau­liuo­se bus su­tvar­ky­tos iš­ka­bos
Iki šiol Šiau­lių mies­te te­bes­to­vi vi­sų buv. žy­dų par­duo­tu­vių ir smul­kių įmo­nė­lių, ku­rių di­džiu­ma ne­be­vei­kia, iš­ka­bos. Tos iš­ka­bos yra nu­blu­ku­sios, ne­ma­ža jų yra ne lie­tu­viš­kais pa­va­di­ni­mais. Tų iš­ka­bų pa­ša­li­ni­mas daug pri­si­dė­tų prie mies­to pa­gra­ži­ni­mo. Ten­ka pa­tir­ti, kad Š. M. Sa­vi­val­dy­bė tuo rei­ka­lu yra da­vu­si nu­ro­dy­mų ir, rei­kia ti­kė­tis, ar­ti­miau­siu lai­ku be­tiks­liai riog­san­čios iš­ka­bos bus pa­ša­lin­tos.
„Tė­viš­kė“, 1942 m. ba­lan­džio 24 d.


UŽ sa­bo­ta­žą su­šau­dy­ti du ge­le­žin­ke­lie­čiai
Du ge­le­žin­ke­lie­čiai (vie­nos sto­ties vir­ši­nin­kas ir bu­dė­to­jas) jau ei­lė mė­ne­sių su sto­ties per­so­na­lu vyk­dė pla­nin­gas va­gys­tes, ypač skys­to ku­ro sta­ti­nes. Ku­rios trau­ki­niais bu­vo į fron­tą, ga­be­na­mos. Už šį sa­bo­ta­žą jie­du pa­gal ka­ro me­to įsta­ty­mus su­šau­dy­ti.
„Tė­viš­kė“, 1942 m. ge­gu­žės 8 d.


Už­nuo­dy­to spi­ri­to au­kos
Bir­že­lio mėn. vi­du­ry Šiau­liuo­se įvy­ko skau­di ne­lai­mė. Odų fab­ri­ko dar­bi­nin­kai apė­jo fab­ri­ke už­nuo­dy­to spi­ri­to, skir­to odų iš­dir­bi­mui, sta­ti­nę ir spi­ri­tą iš­si­da­li­jo, gė­rė pa­tys ir vai­ši­no pa­žįs­ta­mus. Tre­čią die­ną po ši­to­kių vai­šių žmo­nės ėmė mir­ti kaip nuo ma­ro. Klai­kų, dar nie­kad Šiau­liuo­se ne­ma­ty­tą, re­gi­nį su­da­rė ma­si­nė lai­do­tu­vių ei­lė, su de­šim­ti­mi gra­bų, ku­riuos ne­šė mi­ru­sių­jų drau­gai, o mi­ru­sių­jų duk­re­lės ne­šė švie­žius gė­lių vai­ni­kus.
„Var­pai“, 1944 m.


Pas lie­tu­vius ka­rius Mins­ke
Bol­še­vi­kų lai­kais Mins­ko cerk­vės ir baž­ny­čios bu­vo už­da­ry­tos. Dau­gu­mo­je jų bu­vo įreng­ti be­die­vy­bės mu­zie­jai, ki­tos pa­nau­do­tos ki­tiems tiks­lams. Vie­no­je baž­ny­čio­je bu­vo įreng­ta val­gyk­la. Nuo kai ku­rių baž­ny­čių ir cerk­vių bokš­tų bol­še­vi­kai nuė­mę kry­žius, ta­čiau nuo vie­no ki­to bokš­to kaž­ko­dėl šie sim­bo­li­niai ženk­lai ne­nuim­ti. Ne­sug­riau­tos iš­li­ku­sios baž­ny­čios šian­dien gau­siai yra ti­kin­čių­jų lan­ko­mos. Kai tik bu­vo ati­da­ry­tos baž­ny­čios, tuo­jau iš apy­lin­kės bu­vo pra­dė­ti ves­ti gau­sūs bū­riai paaug­lių vai­kų krikš­ty­ti. Mat iki 1928 me­tų So­vie­tų val­džia ne­drau­dė vai­kų krikš­ty­ti. Pas­kiau bu­vo už­draus­ta. Tad nuo 1928 me­tų gi­mu­sie­ji vai­kai iki šiol ne­krikš­ty­ti. Da­bar mo­ti­nos ve­da juos į baž­ny­čias ir pra­šo krikš­ty­ti.
Il­gą lai­ką bol­še­vi­kų dėl ti­kė­ji­mo per­se­kio­ta kol­cho­zi­nin­kė dar ir šian­dien nuo­lat jau­čia to per­se­kio­ji­mo bai­mę. Pak­laus­ta apie ti­kė­ji­mą ji tuo­jau at­sa­ko:
– Aš ne­gra­mat­na...
Va­di­na­si, ne­mo­ka skai­ty­ti, tuo pa­čiu nie­ko ne­ži­nan­ti ir ti­kė­ji­mo klau­si­mais. Ta­čiau nors ir įvai­riau­siais gra­si­ni­mais per­se­kio­ta balt­gu­dė kol­cho­zi­nin­kė ti­kė­ji­mo neat­si­sa­kė. Čia rei­kia pa­žy­mė­ti, kad balt­gu­dis yra sie­los žmo­gus. Kas­die­no­je, ypač bol­še­vi­ki­nė­je, jis ne­ra­do nu­si­ra­mi­ni­mo. Tad ti­kė­ji­mas, nors už jį ir bu­vo per­se­kio­ja­ma, bol­še­vi­ki­nės san­tvar­kos me­tais balt­gu­džiui bu­vo di­džiau­sia pa­guo­da. Tik dėl to balt­gu­dės kol­cho­zi­nin­kės vi­sais bol­še­vi­ki­nės prie­spau­dos me­tais sa­vo na­muo­se iš­sau­go­jo iko­nas, kry­že­lius bei mal­dak­ny­ges.


Lie­tu­vių trem­ti­nių kai­mas
Bol­še­vi­kų in­va­zi­jos me­tais lie­tu­vis pa­ju­to ir iš­gy­ve­no vi­są šiur­pu­mą azi­ja­tiš­kos oku­pa­ci­jos. Ta­čiau ir ca­ro lai­kais – at­si­mi­nus trė­mi­mus į Si­bi­rą – lie­tu­vių tau­tai te­ko iš­gy­ven­ti sun­kūs per­se­kio­ji­mo lai­kai. Su mū­sų ka­riais, esan­čiais Mins­ke, te­ko iš­si­kal­bė­ti apie vie­ną lie­tu­vių kai­mą, 23 me­tus iš­gy­ve­nu­sį bol­še­vi­ki­nia­me „ro­ju­je“. Sis kai­mas va­di­na­si U z l a n a i. Jis yra į pie­tus už Mins­ko apie 40 ki­lo­met­rų, vyks­tant lin­kui Pins­ko. Uz­la­nų kai­me išim­ti­nai gy­ve­na tik lie­tu­viai. Čia jie
ca­ris­ti­nės prie­spau­dos me­tais bu­vo ati­trem­ti iš Lie­tu­vos. Tai dau­giau­sia su­ki­li­mo da­ly­viai. Da­bar šio kai­mo se­nes­nie­ji gy­ven­to­jai dar mo­ka lie­tu­viš­kai kal­bė­ti, ta­čiau vai­kai jau re­tas su­pran­ta tė­vų kal­bą.
Si­mas MIG­LI­NAS
„Tė­viš­kė“, 1942 m. va­sa­rio 13 d.

Kal­ba ir sti­lius ne­tai­sy­ti. 
Iš Viliaus PURONO ir Vla­do Ver­te­lio se­no­sios spau­dos rin­ki­nio