Naujausios
Šiaulių teatras ruošia tris premjeras
Dėl epidemijos Šiaulių Miesto Teatras spektaklių duoti dar negali. Šiuo metu sparčiai ruošiami nauji veikalai. Repetuojama net dvejais sąstatais. Jau baigiama repetuoti moderni Bekeffi komedija „Kosmetika“, kurios premjera numatoma, kai tik bus leista pradėti teatro vaidinimus. Lygiagrečiai repetuojamas ir kitas veikalas C. Vinterio 4 v. pjesė „Marielė“, vaizduojąs dviejų jaunų žmonių meilės tragediją. Be to, teatro vyr. režisierius J. Tvirbutas ruošiasi G. Hauptmann’o „Dorotea Angermann“ pastatymui. Visiems šiems veikalams scenovaizdžius ruošia dali. Jankus, kuris „Kosmetikos“ scenovaizdžiu debiutuos kaip Šiaulių teatro dailininkas. Lygiagrečiai su šiuo veikalu dir. J. Stanulis ruoš pjesę „Gydytojo paslaptis“.
Pakarti trys nusikaltėliai
Šaukėnų turgaus aikštėje buvo pakarti trys nusikaltėliai; rusas Prokopas Kuprasčenko, kuris savo ūkyje slėpė pabėgusius du sovietų belaisvius ir tiedu belaisviai (jie ruso Kupraščenko namuose nušovė lietuvį policininką A. Juodkazį ir partizaną Čepulį.).
„Tėviškė“, 1942 m. kovo 6 d.
Pakartas ūk. Andrijausko šeimos žudikas
Balandžio 11 d. Šaukėnų turgavietėje buvo pakartas sovietų belaisvis Vasilijus Samilenko, kuris išžudė ūkininko Andrijausko visą šeimą. Šis belaisvis, kaip jau esame pranešę, buvo sugautas Rygoje. Iš kvotos paaiškėjo, kad Samilenko iš anksto ruošėsi kerštui.
Ūkininkas Andriejauskas, jį iš belaisvių stovyklos paėmęs darbams, pareiškė, kad sovietų belaisviai yra prasti kariai, o rusai iš seno žinomi kaip dideli tinginiai. „Dadar, – pareiškęs Andrijauskas, — išmoksi, kaip reikia dirbti.“ Tai užgavę belaisvį ir jis ruošęsis atkeršyti. Kerštui pasirinko patį žiauriausi būdą – išžudė visą ūkininko šeimą.
„Tėviškė“, 1942 m. balandžio 17 d.
Šiauliuose bus sutvarkytos iškabos
Iki šiol Šiaulių mieste tebestovi visų buv. žydų parduotuvių ir smulkių įmonėlių, kurių didžiuma nebeveikia, iškabos. Tos iškabos yra nublukusios, nemaža jų yra ne lietuviškais pavadinimais. Tų iškabų pašalinimas daug prisidėtų prie miesto pagražinimo. Tenka patirti, kad Š. M. Savivaldybė tuo reikalu yra davusi nurodymų ir, reikia tikėtis, artimiausiu laiku betiksliai riogsančios iškabos bus pašalintos.
„Tėviškė“, 1942 m. balandžio 24 d.
UŽ sabotažą sušaudyti du geležinkeliečiai
Du geležinkeliečiai (vienos stoties viršininkas ir budėtojas) jau eilė mėnesių su stoties personalu vykdė planingas vagystes, ypač skysto kuro statines. Kurios traukiniais buvo į frontą, gabenamos. Už šį sabotažą jiedu pagal karo meto įstatymus sušaudyti.
„Tėviškė“, 1942 m. gegužės 8 d.
Užnuodyto spirito aukos
Birželio mėn. vidury Šiauliuose įvyko skaudi nelaimė. Odų fabriko darbininkai apėjo fabrike užnuodyto spirito, skirto odų išdirbimui, statinę ir spiritą išsidalijo, gėrė patys ir vaišino pažįstamus. Trečią dieną po šitokių vaišių žmonės ėmė mirti kaip nuo maro. Klaikų, dar niekad Šiauliuose nematytą, reginį sudarė masinė laidotuvių eilė, su dešimtimi grabų, kuriuos nešė mirusiųjų draugai, o mirusiųjų dukrelės nešė šviežius gėlių vainikus.
„Varpai“, 1944 m.
Pas lietuvius karius Minske
Bolševikų laikais Minsko cerkvės ir bažnyčios buvo uždarytos. Daugumoje jų buvo įrengti bedievybės muziejai, kitos panaudotos kitiems tikslams. Vienoje bažnyčioje buvo įrengta valgykla. Nuo kai kurių bažnyčių ir cerkvių bokštų bolševikai nuėmę kryžius, tačiau nuo vieno kito bokšto kažkodėl šie simboliniai ženklai nenuimti. Nesugriautos išlikusios bažnyčios šiandien gausiai yra tikinčiųjų lankomos. Kai tik buvo atidarytos bažnyčios, tuojau iš apylinkės buvo pradėti vesti gausūs būriai paauglių vaikų krikštyti. Mat iki 1928 metų Sovietų valdžia nedraudė vaikų krikštyti. Paskiau buvo uždrausta. Tad nuo 1928 metų gimusieji vaikai iki šiol nekrikštyti. Dabar motinos veda juos į bažnyčias ir prašo krikštyti.
Ilgą laiką bolševikų dėl tikėjimo persekiota kolchozininkė dar ir šiandien nuolat jaučia to persekiojimo baimę. Paklausta apie tikėjimą ji tuojau atsako:
– Aš negramatna...
Vadinasi, nemoka skaityti, tuo pačiu nieko nežinanti ir tikėjimo klausimais. Tačiau nors ir įvairiausiais grasinimais persekiota baltgudė kolchozininkė tikėjimo neatsisakė. Čia reikia pažymėti, kad baltgudis yra sielos žmogus. Kasdienoje, ypač bolševikinėje, jis nerado nusiraminimo. Tad tikėjimas, nors už jį ir buvo persekiojama, bolševikinės santvarkos metais baltgudžiui buvo didžiausia paguoda. Tik dėl to baltgudės kolchozininkės visais bolševikinės priespaudos metais savo namuose išsaugojo ikonas, kryželius bei maldaknyges.
Lietuvių tremtinių kaimas
Bolševikų invazijos metais lietuvis pajuto ir išgyveno visą šiurpumą azijatiškos okupacijos. Tačiau ir caro laikais – atsiminus trėmimus į Sibirą – lietuvių tautai teko išgyventi sunkūs persekiojimo laikai. Su mūsų kariais, esančiais Minske, teko išsikalbėti apie vieną lietuvių kaimą, 23 metus išgyvenusį bolševikiniame „rojuje“. Sis kaimas vadinasi U z l a n a i. Jis yra į pietus už Minsko apie 40 kilometrų, vykstant linkui Pinsko. Uzlanų kaime išimtinai gyvena tik lietuviai. Čia jie
caristinės priespaudos metais buvo atitremti iš Lietuvos. Tai daugiausia sukilimo dalyviai. Dabar šio kaimo senesnieji gyventojai dar moka lietuviškai kalbėti, tačiau vaikai jau retas supranta tėvų kalbą.
Simas MIGLINAS
„Tėviškė“, 1942 m. vasario 13 d.
Kalba ir stilius netaisyti.
Iš Viliaus PURONO ir Vlado Vertelio senosios spaudos rinkinio